tekstai.lt

Donatas Petrošius. Eilėraščiai

Donatas Petrošius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Donatas Petrošius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

                    








                       Po grybų


                                   Miškas stovi ir laukia
                                                        Sūnėnas Rokas, beveik trejų


                                   Viešpatie, grybą radau!
                                                        Aidas Marčėnas



       Nesugalvojau, kaip čia pagarbinti
       – tiesiog lindau į tankmę:
       vienoje rankoje – peilis, kitoje
       – krestis, ir rami galva; jokių
       ten abrozėlių, kryželių anei

       teologinių perkrovų – vis tiek manojo
       Dievo buvimui nereikia įrodymų;
       bet jei ilgiau pavaikščiosi,
       rasi ir jų, ir ne vieną: tarp samanų,
       kokiame apleistame urvely ar
       įsispraudusį į supuvusį kelmą; ir
       šiaip dar tas negimė, kuris visus
       rastų, juk ir patsai Vėlinas
       būna, kad pasiklysta savo
       kosmosuose tarp Tyrelio pelkių
       ir Juodgirės – yra tekę ir man
       vaduoti užklimpusią „Ford Fiestą“
       – vokiečiai mūsų kaime
       paliko besitraukdami iš Vilniaus
       į Frankfurtą – stūmiau įsiręžęs, kiek
       suklupęs su įremtu vamzdžiu
       tarp šonkaulių – gavo darbą
       tenykštėje operoje, tai ir emigravo
       su visa šeima – šoferis mynė
       iki dugno – nemėgstu triukšmo,
       sakau, kai šaukia ant scenos
       – o čia dar tie purvai ir smalkės
       – į mane – gerai,
       kad mano Dievo nėra niekur
       tarp sienų, jokiose uždarose
       patalpose, – padvėsčiau nuo tokių
       dūmų – o jo dabar dar nėra net
       ten, kur krosnis, kur
       išdarinėjame ir tikriname įrodymus,
       kur džioviname suvėrę ant iešmų:
       iš kur jie taip pajuosta,
       virsta suglamžytu popieriumi
       – pilnu smulkiausių raštmenų –
       ačiū, jau pasimokiau, akių
       nebegadinsiu, kada patyriau:
       koks turi būti apsiskaitęs, kad
       šitaip susimėtytumei tarp trijų
       pušų, tarp sienų, tarp kitko
       įsistebeilijęs proskynoje į Saulę
       pro debesis, atradęs, kad nuklydai
       visai ne ten, kur toks tikras ėjai –
       nu ir gerai – juk atrandi pasaulį tik
       tada, kai juodai pasiklysti




                     Skaitmeninė akmenų litanija


       Matau, kad jau gana girtis – kiek bemindžiočiau žvyrkelių
       paraštes, kiek betrypčiau į taktą – raidė už raidės, kiek
       betrupinčiau padais skaldą, kiek pats besismulkinčiau –
       vis viena pasiliksiu gyventi apie didžiuosius akmenis.


       Didieji – kaip užtrūkusios karvės: atrodo grėsmingai – gali
       pagalvoti: nelabasis – ar jaučių ieško; kasosi patamsy ragus į mėnulio
       papilvę, kol tas sudyla – bet lėtai – o kas yra lėta, atrodo nepavojinga –
       net kai parsivelki pro krūmus, kur nors užsibuvęs iki išnaktų,
       pro daubas, kur jie susibūrę atrajoja alksnių žieves ir šnopuoja, tarsi
       po smagių imtynių; bet nebok nieko, eik eik – šitas pasaulis
       jau seniai tave nusižiūrėjo, kai bus laikas – vis tiek pačiups tave
       savo šaltomis rankomis – į glėbį – tik dulkės –


       Vidutiniai – tuos tai ant rankų visi nešioja. Visiems reikalingi.
       Galima sakyti – pamatiniai – kaip rupūžės, nes sueina į per statybas
       kartu su skiediniu į duobes. Arba vieškeliams taisyti. Kopūstams
       slėgti. Arba žiūrėk: stovi kur nors koks vienas įsisprendęs
       daržo gale, visą dieną mąsto, kaupia šilumą – kaži kam? Gaudo
       museles, uodus. Vadovauja visiems tiems, kas dar gali paaugti.


       Daugiausia būtų ką šnekėti apie mažuosius. Bet nežinau,
       nuo kurio galo rūšiuoti. Va, pavyzdžiui, tie, kur perpus
       mažesni už kumštį: ką jie gali – palieki kelis palei vasarnamį,
       porą pasidedi ant palangės – bene prisirps saulėje – o ir prisirptų –
       jei nusėdėtų vietoje – o dabar tas pats per tą patį – prisiimi, kiek
       laikosi tarp pirštų – kiek ant malkinės stogo – jau, rodos, sudėjau
       visus į vietas pagal vasaros žvaigždes – o iš po nakties žiūri –
       išsilakstę kaip velniai iš galvos, iš muziejaus – po visą sodybą:
       anie du dar skrieja, kiti – jau į žoles sukritę, dar vienas – žvirblį
       pamušė: guli žvirblis, sako – suprask kaip nori, bet nebegyvas aš;
       ne ne – sakau, stop stop, man tokie bajeriai netinka – visi va esat
       surašyti mano popieriuose, velkatės man raidė po raidės, koja prie
       kojos, akis už akį – faktiškai įdokumentuoti: sveiki ir laimingi:
       parašas po antspaudu, žiūrėk, kai mus visus pamirš, tada
       tapsi nemirtingas – galėsi šnekėti, ką nori.


       Dar yra tokie patogūs mėtymui. Vienus paleidi per vandenį –
       kad eitų pasišokinėdami, kitus, katry rundini – radęs meti
       per stogą. Sykį ir aš gavau iš tokio į galvą. Bėgau, atsimenu,
       skersai per daržą, pajutęs, kad nebeįsitenku savo kailyje,
       ir žiūriu – parlekia pro daržinės galą – taip gražiai lėkė –
       nė nebandžiau lenktis – taukšt kažkur į kaktą. Tėvas metė,
       daugiau niekas taip nesugalvotų.




                     Kada gyvensim kaip Amerikoj


        [akmenys] jau kuris laikas kaip nebelenda lauk;
       protestuoja po žeme, prinokę – jau išbuvę po pasodinimo
       savo uolieninę vegetaciją šimtus dienų ir dar tirščiau naktų –
       nebelenda lauk – tūno kažkur pusiaukelėje tarp atskaitos
       taško ir paviršiaus; ar jie taip silpni, ar koks maras jų rūšį
       apėmė? O ką man – turiu visokius pabirus žodžius vietoj jų
       stumdyti po savo teritorijas, dėtis taip, kad rastųs savo vietoj,
       kad nesipainiotų, būtų patys už save.


       Eina per kalną pro sodno kampą kažkokie suskiai,
       skersakiuoja: ar obuoliai dar neprinokę? O slyvos?
       O į dantis ar nenorit? – paklausčiau, jei labai man
       rūpėtų socialiniai santykiai, jei tikėčiau, kad tokiam man,
       dezertyrui, po dviejų amžinybių grąžins ginklus, antpečius,
       kontūrinius žemėlapius, ankstyvąjį pavasarinį beržų vėją –
       einantį, tiesiai iš beužsiveriančių žiemos nasrų,
       šviežią skausmą į plėštines žaizdas ir apdovanojimus, kuriuos
       pelnydavau kaskart kritęs už savo kiemą, už savo žemę
       nuo dviračio, nuo trešnės, nuo pradžių pradžios.


       Kalnas galvijų nuėstas – vis dar žalias, bet jau be sąmonės.
       Vietos neberandu – bene laikai keisis, bene man gaila ko?
       Baigėsi nuo stogų lietaus lašalinės. Oras sunkus, net šuns
       nepralodysi. Einu jau pats neiškentęs pažeme, pasiėmęs
       pagalį, baksnoju velėnas, ieškau silpnųjų vietų, jautriausių
       taškų, gruntinio vandens gyslų – bene išplaus kokios
       smulkmės, tirpiosios balų rūdos, įžemintosios geležies
       vaivorykštę – kokių būdavo, kokių nebemoku pamatyti,
       esu įsuptas į purviną sąvokų celofaną, pristatytas
       į pažadėtąją žemę anksčiau laiko.




              Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 12