tekstai.lt

Algis Kuklys. Dvi novelės

Algis Kuklys. Ričardo Šileikos nuotrauka
Algis Kuklys. Ričardo Šileikos nuotrauka
Narcizo veidrodis


Jeigu kas nors paklaustų Vaidučio, koks daiktas ar baldas jam mieliausias, tai akimirksniu atsakytų, kad senovinis veidrodis su tamsiais ąžuoliniais rėmais, kurį nupirko jo tėvas, buvęs inžinierius. Tą aukštą veidrodį, viliojusį balzganu mįslingu spindesiu, jis regėjo nuo vaikystės. Atrodė, kad su šiuo daiktu galima net kalbėtis, ko nors paklausti, o atsakymai tuoj pat pasigirsdavo naivioje, smalsioje vaiko galvutėje. Netgi tėvas, kurio jis bijojo, turbūt šitaip neatsakytų – tyliai, bet aiškiai, tarsi kuždėtų į ausį. Todėl Vaidutis nuo mažens įprato, išeidamas iš namų, žvilgtelėti į veidrodį, tarsi norėdamas įsitikinti, ar gerai atrodo, ar kiti iš jo nesišaipys.

Senąjį veidrodį mėgo ir jo motina – išvaizdi, liekna moteris, kuri, nesivaržydama sūnelio, apžiūrinėdavo save su apatiniais drabužiais arba nauja suknele. Vaidutis iš jos paveldėjo ne tik išorę, bet ir pomėgį madingai rengtis, prižiūrėti plaukus bei visą kūną, kvėpintis. Todėl mokykloje jį pravardžiavo Princu, o motina lepino, žavėjosi ir gyrė. Neabejojo, kad šitaip klostysis visą gyvenimą, nes Vaidučiui patiko, kad juo žavisi ir nepažįstami žmonės. O kai jį įsimylėjo drovi klasiokė, į ją nekreipė jokio dėmesio, tarsi neturėtų širdies. Savo suole rasdavo jos laiškelius, bet suplėšydavo net neskaitęs. Sykį motinai netyčia prasitarė, kad jį įsižiūrėjo viena kvailutė. Ir ką, įsmeigė motina nustebusias akis. Mane tik juokas ima, atsainiai atšovė jis. Žiūrėk tu man, koks esi tvirtas, kraipė galvą motina virpindama ilgus auksinius auskarus.

tėvo jis vengdavo, nes šiam nepatiko sūnaus puošeiviškumas ir tinginystė, todėl, progai pasitaikius, žmonai įgeldavo, kad išauklėjo ne būsimą vyrą, bet velnias žino ką. Jis, aišku, žinojo, o gal nujautė, tačiau nedrįso sakyti, nes kartais kvailiausi žodžiai išsipildo lyg pranašingas sapnas. Tylomis kaltino ir save, kad sūnaus globą atidavė į žmonos rankas, tačiau ką daryti, kai esi labai užimtas, todėl namuose būni retai ir jautiesi kaip svečias. O išgirdęs, kad jo sūnus rašo eilėraščius, visai suglumo. Taip ir maniau, kad iš jo nebus nei inžinieriaus, nei kokio technologo... Ir ta akimirka, kai vėlų rudens vakarą suvokė, kad namuose seniai tapo svetimas, buvo pati skaudžiausia, bet savęs dėl to nenorėjo kaltinti. Juk niekas neparašė instrukcijų, kaip sukurti darnią šeimą. Būtent – sukurti, o ne suklijuoti. Vaidučiui nerūpėjo nei tėvas, nei jo godos, jam rūpėjo tik viena: kur nusipirkti madingą velvetinį švarką ar importinius batus. Bet visuomet į pagalbą atskubėdavo mama, išspręsdavusi sudėtingus kasdienybės uždavinius. O vėliau, kai sūnus subrendo, kartais susirūpindavo, ar jam nereikėtų vesti, tačiau suabejodavo žmonos sugebėjimais rūpintis Vaidučiu. Juk šitas sūnelis vienturtis, todėl visų brangiausias ir be jo jaustųsi ypač vieniša, nes vyras – tik pilkas namų personažas, vaidinantis antraeilį vaidmenį. Vis dėlto ji dažnai galvodavo apie sūnaus ateitį, koks jis turėtų būti ir kaip atrodyti. Ak, laimingos tos motinos, kurių vaikai tampa žymiais žmonėmis! retsykiais susigraudindavo, nes jaunystėje ir ji turėjo svajonių, bet nė viena neišsipildė ir, aišku, dėl to peikė sutuoktinį, bet jam šito nesakė. Kodėl toks neteisingas žmogaus gyvenimas – laimė nusišypso tik vienam kitam, krimtosi moteris.

O Vaidučiui dienos riedėjo kaip spalvoti karoliukai, todėl jis nė sykio nesuabejojo, jog kamuoliukai ištirps ir tuomet prieš akis išryškės atgrasi realybė. Jo nė kiek nejaudino, kad papilkėjo motinos ir tėvo plaukai, kad apsiblausė jų žvilgsniai, kad reikėtų įsiklausyti į jų tylius, tarsi išmaldos prašančius, žodžius. Trumpam sugrįžęs į namus, vien pasakodavo ir pasakodavo apie save, rodė savo nuotraukas, kuriose stovėjo šalia žymių asmenų, bet pats nieko žymaus nepadarė. Atrodė, kad žodžiai ir nuotraukos yra visų svarbiausia bei reikšmingiausia. O kai motina išdrįsdavo paklausti, ar jis nemano vesti, Vaidutis nusišypsodavo sakydamas, jog vedybos yra niekai, kad jo laukia didelė veikla. Kokia veikla, neiškentęs suklusdavo tėvas. Visuomeninė, be abejo, kultūrinė, tuoj atšaudavo, o paskui, kai ateidavo laikas atsisveikinti, į ausį sukuždėdavo motinai, kad jam reikia smulkių. Ir ji tuoj pat atnešdavo mylimam sūneliui visą pensiją, bet šitai darydavo slapčiomis, kad neregėtų vyras, kuris ją „tarkuodavo“ dėl kiekvieno niekniekio. Jie net neįsivaizdavo, kad gražuolis sūnus netrukus papuls į pikantišką situaciją.

Tai atsitiko kažkokio koncerto metu, prieš Naujuosius metus. Vaidutis šnekučiavosi su bičiuliais stengdamasis sublizgėti sąmoju, kai netikėtai jo žvilgsnis užkliuvo už netoliese stovinčio vyriškio veido. Nepažįstamasis į jį buvo įsmeigęs kupinas susižavėjimo akis. taip žvelgia tik įsimylėjėliai. Jis apsimetė, kad nieko nepastebėjo, ir anam vyrui atsuko nugarą, tačiau jautė, kad šis vis tiek žiopso spindinčiomis akimis. Vaidutis suvokė, kad jį norėtų užkalbinti, bet vyriškis tiesiog nedrįsta. Paskui žybtelėjo mintis, kad jį matė anksčiau, tik neįstengė prisiminti – kur ir galbūt – ne vieną kartą. Gal jis – maniakas, o gal?.. Jis vijo nuo savęs nemalonias, įkyrias mintis, bet neišmanė, ką su jomis daryti. Vaidutis, niekada nemylėjęs nė vieno gyvo padaro, tuosyk net neįsivaizdavo, kad jį, tokį išvaizdų Narcizą, įsimylės kitas vyras – protingas, tačiau karštas kaip italas ar ispanas. Jis daug žinojo apie Vaidutį, bet nerado būdų susipažinti su patraukliu vyru ir įveikti nematomas kliūtis. Tiesiog tą vakarą prieš Naujuosius jam neužteko drąsos, o gal įžūlumo prieiti prie Vaidučio ir pasisveikinti, juolab kad buvo ne vienas, lyg apsuptas apsaugos.

Vis dėlto motinos mirtis užgavo Vaidučio širdį, nes, sėdėdamas prie jos karsto, suvokė netekęs artimiausio žmogaus, kuriuo visada pasikliovė. Gedului pasibaigus, šaltai atsisveikinęs su tėvu, iš namų jis išsigabeno senąjį veidrodį. Tėvą taip pribloškė žmonos mirtis, kad po metų ir jis iškeliavo anapilin.

Nuo to laiko Vaidučio bute, šalia senojo veidrodžio, kabėjo ir nedidelis motinos portretas. Nesistebėjo, kad motina keletą sykių pasirodė sapnuose ir sūnui kažką pasakojo, bet atsibudęs neprisiminė nė vieno žodelio. Jis tapo prietaringas ir įtarus, o kai plaukuose aptiko žilą sruogą, labai susinervino ir išsigando. Teks dažytis plaukus. Juk dažosi ne tik moterys...

Kitas įvykis, kuris jį nustebino ir suerzino, tai nepažįstamo vyriškio laiškas, rastas pašto dėžutėje. Jis prašė, kad Vaidutis ateitų į kavinę ir susitiktų su juo. To betrūko, nusišaipė jis ir, suplėšęs laišką, išmetė į šiukšlių dėžę. Vien ta mintis, kad kažkoks vyras išdrįstų meilintis, rodėsi atstumianti, lyg tas tipas būtų koks lipnus, bjaurus šliužas. Bet vėliau suabejojo: gal be reikalo pasikarščiavo, todėl dar ne vėlu aplankyti minėtą kavinę ir su nepažįstamuoju išgerti kavos puodelį. Juk riba tarp to, kas šlykštu ir nešlykštu, kas normalu, o kas nenormalu, ganėtinai plona. O senovės Graikijoje homoseksualumu niekas nesistebėjo, jų menas, jei palyginsime su fanatiškais viduramžiais, netgi labai erotiškas...

Tačiau Vaidutis, lyg užsigavusi panelė, tą dieną išvengė įtartino pasimatymo su neaiškia asmenybe, nes užgriuvo rūpesčiai madų salone: reikėjo įspūdingai aprengti ir papuošti jaunavedžių porą, o už viršvalandžius jam sumokėjo neblogą honorarą. Jis mėgo patogų bei dailų gyvenimą ir kitokio net neįsivaizdavo. Vienintelis nepatogumas, kad gyveno be motinos, kuri juo rūpinosi ir be žodžių suvokė visus sūnelio norus, o samdyti svetimo žmogaus nenorėjo. Bet vėlų lapkričio vakarą jam pasirodė, kad veidrodyje subolavo motinos siluetas. Esu pervargęs, pagalvojo, ir, išgėręs stiklinę šilto vandens, išsitiesė minkštoje lovoje.

Kitą dieną pašto dėžutėje vėl rado nepažįstamo gerbėjo laišką, kurio neskaitė, bet į šiukšlių dėžę nemetė, o padėjo prie senojo veidrodžio.

Matęs, kaip senatvė surietė jo tėvus, nenorėjo sulaukti tokio amžiaus, kuris atrodė baisesnis už mirtį. Tačiau nebūtis taip pat gąsdino varydama į juodą neviltį. Jis manė, kad grožis nemirtingas, nes meno kūriniai pranoksta jų kūrėjus. Todėl pyko ant savęs, jog nepadarė nieko įspūdingo, kas primintų jo vardą. Nedaug trūko, kad gyvenimas pavirstų į lipnią, didelę masę, į kurią kiekvieną dieną išsitepi rankas bei kojas. O dar į draugystę įkyriai siūlosi įtartinas vyriškis... Bet, kai ėmė sapnuoti nuogas paaugles, suabejojo savo psichika, todėl kreipėsi į pažįstamą gydytoją.

Kai išvydo gydytoją jo kabinete, neišmanė, kokiais žodžiais atskleisti savo problemą, bet galop prisipažino, jog norėtų vaistų, kad miegas būtų gilus, net be sapnų. Gydytojas šyptelėjo, nes sapnai netrukdo, jie, pasak Froido, pasąmonės išraiška. O jei jie kartojasi, staiga paklausė Vaidutis. Neimkite į galvą, nes žmogaus organizmui nuolat trūksta kokių vitaminų arba gero poilsio, nuramino jį psichiatras, po to išrašė keletą receptų.

Buvo dvylikta valanda nakties, kai prie jo buto durų driokstelėjo šūvis. Kurį laiką dvejojo, ar verta atrakinti duris ir pasižiūrėti. Tačiau jos sunkiai atsivėrė, nes šalia, laiptinėje, gulėjo tas pats nepažįstamas vyriškis peršauta galva. Jis tuoj užtrenkė duris ir skubiai praplėšė laišką, numestą prie senojo veidrodžio. Jame žaibiškai perskaitė vieną vienintelį sakinį: „Jeigu neateisite, aš nusižudysiu prie jūsų durų. Aleksas.“ Jis nedelsdamas suplėšė laišką į skutelius. nekvietė nei policijos, nei greitosios, tarsi šis įvykis jo neliestų. Pagaliau supratęs, kad vis vien neišsisuks nuo apklausos, priėjo prie telefono aparato ir pakėlė ragelį.

 

 

Avarija

 

Į namus Jurgila sugrįžo piktas kaip devyni velniai, o žmona, pamačiusi vyro veidą, išsigando, net keletą kartų klausė, kas jam atsitiko, bet šis, nieko neatsakęs, užsidarė savo kambaryje. Ką gi, palauksiu, kol atvės, tuomet pasišnekėsime, mintijo Staselė ir toliau sukosi virtuvėje ruošdama vakarienę. O jis sėdėjo apniktas juodų minčių, jautėsi neapsakomai įskaudintas. Išdirbęs miesto vandens tiekimo įmonėje trisdešimt metų, buvo atleistas dėl etatų mažinimo. Žinia pasiekė Jurgilą, kai jis nutirpusiomis kojomis stovėjo priešais viršininką, jauną inžinierių, kurį mielai būtų pasmaugęs. Į Jurgilos klausimus jis atsakydavo skėsčiodamas rankomis, o mažos akutės lakstė į šonus. Gal ateityje situacija pasikeis ir jūs vėl dirbsite pas mus?.. Jurgila po šitų žodžių vos ne vos susilaikė riebiai nenusikeikęs, bet, suspaudęs kumščius, pajuodęs išėjo. „Gal ateityje situacija pasikeis...“ – skambėjo ausyse. Jausdamasis giliai įžeistas, tarsi apspjautas visų akivaizdoje, nedelsdamas pasuko link namų. Laimė, kad neseniai tapo pensininku, tai kokio nors darbelio namuose susigalvos. Juk nesibars su žmona kiauras dienas, nenuobodžiaus.

Tačiau kai atmintyje vėl iškildavo jauno viršininko veidas, iš nuoskaudos turbūt susitraukdavo skrandis, nes prarado apetitą, o žmona neišmanė, nei ką sakyti, nei iš kurio šono prieiti. Savo draugei, tokiai Natalijai, prisipažino, kad vyras labai išgyvena dėl atleidimo. Išvarė kaip šunį, atsiduso ji ir vos neapsiverkė... Nusiramink, Stasele... atėjo bjaurūs laikai, su žmonėmis visiškai nesiskaitoma, atsakė draugė ir pasiūlė išgerti melisų arbatos su medum. Staselė ją išgėrė ir pagalvojo, jog tokios arbatos pasiūlys ir vyrui, kad nusloptų pairę nervai. Na o pati kaip gyveni?.. Ak, tie patys šaukštai: sūnus dirba užsienyje, o maniškis sukasi apie namus. Tik pavasariui užgriuvus, vienur arba kitur užkala kokį litą, numykė Natalija, turbūt nenorėdama labai atvirauti. Paskui jos porino apie savo anūkus, kuriuos lepina ir nuolatos jais domisi. Juk moterys...

O Jurgila bibliotekos skaitykloje vartė laikraščius ir atidžiai skaitė įvairius skelbimus. Ak, pone Dieve, ko čia nėra!.. Užaugęs Žemaitijos kaime, net nesapnavo, kad ateis tokie „įdomūs“ laikai. Atmena, kaip lietuvių kalbos pamokoje mokytoja aiškino Jono Biliūno kūrybą ir lyg tarp kitko užsiminė apie rašytojo publicistiką. Juk viename savo straipsnyje jis rašė apie bedarbį, kuris nušovė fabriko savininką. Taip atsitiko iš tikrųjų, nes ir tais laikais buvo išnaudojami eiliniai žmogeliai. Dabar niekas dirbančiųjų „neišnaudoja“, ir Jurgila, ir kiti gyvena pasakų šalyje, kur visi patenkinti...

Neradęs to, ko ieškojo, nusprendė, kad reikėtų aplankyti seną bičiulį, tokį Pranuką, su kuriuo plušėjo vandens tiekimo įmonėje, kai buvo jaunesni ir lengvai išgerdavo ne vieną baltosios butelį. Ak, rupūže velnių, buvo geri „čėsai“, atsiduso Jurgila, vos nesuklupęs ant išvartyto šaligatvio, kuris atrodė panašus į jo paties gyvenimą.

Jau būta po pietų, kai Pranas, atsidrėbęs ant sofos, vėpsojo į televizoriaus ekraną, nes mėgo žinių laidas, tačiau, kai netikėtai pasirodė Jurgila, nuotaika iš karto pasikeitė. Tai sėdi ir pilvuką augini, juokėsi svečias. Nuja, panašiai, nuo sofos pašoko Pranas. Netrukus ant staliuko atsirado buteliukas, kurį atsinešė Jurgila, o Prano žmona paruošė užkandos ir žaliosios arbatos, nes ji, girdi, žmogui sveikatos suteikia. Svečias mestelėjo, kad sveikiausia tuomet, kai niekas nervų neėda. Pranui patiko šitokia mintis, nes seniai nesutaria su savo triukšmingu kaimynu.

Kai vyrai nulenkė baltosios butelį, kai krūtinės sušilo, pokalbis tapo atviresnis. Jurgila išsakė savo skaudulius, o Pranas, nusivedęs svečią į kitą kambarį, parodė savo kolekciją. Visos sienos buvo nukabinėtos laikrodžiais, kaukėmis, visokiais smulkiais ir didesniais sendaikčiais. Jurgila dairėsi nustebusiomis akimis, lyg patekęs į kokį muziejų. Nu, brol, nudyvinai mane, galop išsižiojo svečias. Tai, sakyk, kaip tau pavyko juos surinkti? A?.. Pranas šypsojosi delsdamas atsakyti. Nu, slampinėdamas pas žmones, „chaltūrindamas“, paprašydavau, kad man padovanotų... Taip ir surinkau, šnekėjo stebėdamas Jurgilos veidą, kuris nuo degtinės įkaito.

Ruošdamasis išeiti, dar kartą prašė Prano patarimo, kaip dabar turėtų gyventi. Nepražūsi, jeigu susirasi kokios „chaltūros“, tiesiai šviesiai pasakė Pranas. Taip, tu esi teisus: rankas turiu, tai duonos neprašysiu, pritarė Jurgila dėkodamas už vaišes, neužmiršk ir manęs aplankyti...

Taip jie ir išsiskyrė – paprastai ir vyriškai, be jokių saldžių žodelių. Pranas nusiprausė, išsitiesė ant lovos ir tuoj užmigo, o Jurgila visą vakarą giliai susimąstęs rymojo prie televizoriaus abejingai žiopsodamas į mirgančius vaizdus. Susitaikęs su savo padėtimi, svarstė, ar nereikėtų duoti skelbimo į laikraštį. Tačiau ar jis padarys santechniko darbus turėdamas tik reples ir plaktuką? Vargu. Reikia su kuo nors kooperuotis, bet kur rasi tokį vyrą? O geri vyrai nesimėto. Nieko, rytoj paskambinsiu Pranui, gal ką nors sužinosiu. dabar užteks. Pavargau nuo sunkių minčių, pagalvojo pakilęs nuo krėslo. Bet, pagaliau ištiesęs kojas lovoje, netikėtai suabejojo, ar verta dėl viso to, kas įvyko, skausmingai išgyventi. Juk visų pinigų neuždirbsi, o kiek liko to gyvenimėlio – ponas Dievas žino. Dabar gi turės daugiau laisvo laiko, su žmonele dažniau aplankys artimuosius ir giminaičius. O kaip būtų puiku nuvažiuoti į Telšius, su valtimi pažvejoti Masčio ežere. Taigi... Jeigu nebūtų jo atleidę iš darbo, iki šiol lakstytų šen ir ten. O kas dėdavosi vandens įmonėje, kai įvykdavo avarijos? Prikeldavo bemaž vidury nakties, ir tu leki lyg beprotis ten, kur atsitiko nelaimė. Juk visi miesto vamzdynai seni, juos būtina keisti, nes ateityje bus dar gražiau...

Kitos dienos rytą, po pusryčių, Jurgila pasakė Staselei, kad šeštadienį abu važiuos pas dukrą, gyvenančią Telšiuose, įteiks anūkėliui dovanų. Ji vos nepersižegnojo, tai išgirdusi, tačiau apsidžiaugė, kad pasitaisė vyro „dūšia“. Garbė dangui ir visiems šventiesiems, kaip sakoma, pagalvojo pritardama pasiūlymui.

O savaitgalis Jurgilui itin patiko, nes švietė saulutė kviesdama pasižmonėti, pakvėpuoti gaiviu oru, apsidairyti. Tad, nusipirkę dovanėlių, tuoj sėdo į automobilį ir patraukė link Žemaitijos sostinės, kuri stovi ant septynių kalvų. Žmonos pasiteiravo, ar ji prisimena, kada ten buvo ir valgė žemaitiškus blynus, tačiau atsakymą išgirdo negreitai, nes Staselei paskutinį kartą teko skaičiuoti metus ir mėnesius. Je je, ten lankėmės prieš ketverius metus, nes dukrelė mus aplankydavo... Taigi tas laikas kaip vanduo pro pirštus greitai išteka, filosofavo Jurgila stebėdamas kelią ir laukus, apšviestus vidurdienio šviesos. Jis prisiminė, kaip jie dardėdavo tokį tolimą kelią autobusu, nes tuomet neturėjo automobilio. Todėl pasiekti Telšius prieš kokias nors šventes būdavo nelengva netgi traukiniu, nes jame grūdosi keleivių būriai. Ak, būtų puiku, jeigu abiem tos sveikatėlės Dievalis daugiau duotų, nes metai – kaip radiacija, ardo žmogaus organizmą, kurio su jokiomis veržlėmis nepriverši. Deja...

Jų dukra Sandra laukė tėvų iškepusi obuolių pyragą. Visi kambariai kvepėjo maloniais aromatais, o Jurgila, įteikęs dovanas anūkui, ėmė klausinėti apie šį bei tą. Staselė padėjo dukrai ruoštis virtuvėje, ten pat sėdo valgyti, nes žentas Adolfas įspėjo, kad vėluosiąs. Pagaliau pasirodė ir jis su rūkyta žuvimi. Ar tik pats nebūsi ją sugavęs, juokavo Jurgila siūlydamas išgerti, kaip sakoma, ant pirmos kojos. Juk šiandien jau niekur nevažiuosiąs, nakvosiąs pas dukrą.

Kitą dieną Jurgila su žmonele patraukė link Masčio ežero, prie valtelėmis nusėtų krantų. Mielai į rankas būtų pagriebęs irklus, bet atkalbėjo Staselė. Juk po pietų reikės išvykti, nors nieko neatsitiktų, jeigu dar vieną dienelę pasisvečiuotų. Ir kiek čia jaunystės nuotykių, susimąstė jis, net pačiam sunku patikėti... Tačiau, aišku, viso to, kas buvo, Staselei neporino. Juolab kad Jurgila nesiruošė tapti kunigu, nes jaunuolis buvo smalsus, ypač domėjosi technika, bet inžinieriumi netapo, apie tai net nesvajojo. Užtat vėliau, kai pradėjo dirbti vandens tiekimo įmonėje, su didele pagarba žiūrėdavo į vyriausią inžinierių, kuris kartais pavaduodavo direktorių, kai šis kur nors išvykdavo ar išeidavo atostogų. Jų inžinierius Jurgilai atrodė lyg Dievas iš antikinės Graikijos, apie kurią skaitė žurnale „Mokslas ir gyvenimas“. Šį leidinį jis komplektavo, paskui sutvarkė knygrišykloje ir padovanojo dukrai Sandrai. Tačiau ji net nepavartė storų komplektų, bet jais žavėjosi vyras, todėl vakarais juos dėmesingai skaitinėjo.

Koks platus ežeras, aikčiojo Staselė.

Matytum, kaip šauniai atrodo Telšiai, kai su valtele nusiiri toliau, atsakė Jurgila.

Aš bijau. Kur aš ten plauksiu...

Tu – moteris. Tu visko bijai. Net ir manęs bijojai...

Bijojau... Atrodei toks stiprus kaip meškinas...

Je je, dabar nebėr tos jėgos. Išseko jaunystės upeliai, išseko...

Ir aš, jei prisimeni, geriau atrodžiau. Buvau kaip uoga...

Taip, Stasele. Dabar pasidžiaukim tuo, ką turim, jog dar galim savo kojomis pasižmonėti. O kas bus rytoj... Jis numojo ranka ir liūdną žvilgsnį įsmeigė į plataus ežero tolumas, tarsi norėtų aiškiau pamatyti aną krantą.

Gal jau eisim?

Taip, eisim. Laukia mūsiškiai, atsikvošėjo Jurgila ir pažvelgė į laikrodį. Dar niekas nesukonstravo tokio laikrodžio, kuris parodytų žmogaus likimą, netikėtai susimąstė, kai paskutinį kartą atsisuko į ežerą.

Eidamas pro parduotuvę, stabtelėjo, ar nereikėtų anūkėlei nupirkti šokolado, bet Staselė jį perkalbėjo, nes saldumynai kenkia vaiko sveikatai. Jurgilos atmintyje akimirksniu iškilo liesa sovietinė vaikystė, kai mažieji čiulpė itin paprastus saldainiukus be popierinio įpakavimo, vadinamus poduškutėmis. O konservų dėžutėse esantys mažučiai žuvų kukuliai pomidorų padaže buvo tiesiog pasakiškas valgis. Dabar visos parduotuvės pilnos visokio gero, turėk tik pinigų ir sveikatos valgyti.

Daugiau jie tarp savęs nesikalbėjo, tarsi nebūtų apie ką: Jurgila stebėjo žmonių veidus tikėdamasis netyčia išvysti pažįstamą, o ji – parduotuvių vitrinas, pravažiuojančius automobilius. Staselei šis miestas dvelkė šalčiu ir, jeigu ne šalia jos einantis vyras, manytų, jog pateko į sapną, tačiau šito jam nesakė, kad neužpyktų. Jurgila nebuvo ūmus, tačiau nuoskaudų ilgai neužmiršdavo, tarsi kas būtų įkalęs vinį į batą. Gal norėtum ką nors nusipirkti, staiga pasiteiravo Jurgila, lyg būtų atspėjęs žmonos mintis. Apsieisiu, reikia taupyti pinigus, numykė ji. Mano moteriškė protinga, apsidžiaugė tai išgirdęs, bet, būdamas nekalbus, nieko nesakė. O anksčiau ją labai mylėjo, bet ir meilė per laiką atvėsta, tačiau atsiranda kiti jausmai – bičiulystė, prisirišimas. Kai ateidavo Staselės gimtadienis, niekada neužmiršdavo jai ko nors nupirkti. Nelikdavo ir ji skolinga vyrui: iškepdavo kugelį su mėsa arba į orkaitę pašaudavo kalakutą. Jurgila mėgo pavalgyti, nes augo didelėje šeimoje, kur nuolatos trūko duonos.

Grįždami iš viešnagės, aplankė Jurgilos tėvų kapus, ten padėjo gėlių, persižegnojo ir, kiek pastovėję, vėl sėdo į automobilį. Kur gimėme – žinome, o kur ištiesime kojas – nežinia, mąstė jis spausdamas akceleratorių, nes tikėjosi vakarop sugrįžti namo. Žmona jį kalbino, tačiau Jurgila vien linksėjo galvą, todėl atrodė, kad ji kalbasi su savimi. Kas ten atsitiko, nustebusi šūktelėjo Staselė, kai priekyje išvydo stovinčią policijos patrulių mašiną, o kitoje kelio pusėje – apsivertusį automobilį. Jurgila stabtelėjo prie įvykio vietos ir išlipo iš mašinos, o ji tikriausiai iš baimės liko joje sėdėti. Nėra dienelės, kad keliuose nebūtų aukų, niūriai susimąstė žiūrėdamas į negyvą vairuotoją. Amžiną atilsį duok jam, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jį telydi, atsidūsėjo Staselė, kai vyras jai papasakojo, ką ten regėjęs. Paskui Jurgila važiavo lėčiau netingėdamas atsakinėti į žmonos klausimus ir kai pagaliau sugrįžo namo, pajuto esąs pavargęs. Dar ilgai jam stovėjo prieš akis apsivertusio au-tomobilio vaizdas. Juk ir pats savo kailiu patyrė kitokią avariją, kai teko išeiti iš darbo lyg musę kandus. Pranas teisus, senatvė – ne tragedija, tačiau ją reikia protingai išgyventi, pagalvojo prisiminęs bičiulio mintis.

Sapnavo Jurgila platų, už horizonto dingstantį kelią, nusėtą sulaužytais, avarijose sumaitotais automobiliais, po kuriais telkšojo kraujo ir tepalų klanai. Jis ėjo ir ėjo tuo keliu nesutikdamas nė vieno žmogaus, kol pavargęs sustojo, atsisėdo ant griovio krašto ir... pabudo.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 1 (sausis)