tekstai.lt

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

Algimantas Mikuta. „Metų“ redakcijos archyvo nuotrauka
Algimantas Mikuta. „Metų“ redakcijos archyvo nuotrauka













                Fortūna


Taip krenta rutuliai...

O kas dar teisingiau

už jo kvailybę atsitiktinumą?

Prisėsk šalia,

įskaudintas žmogau,

ko tu lendi

į tą erškėčių krūmą?

 

Žinau, bjauru,

kai nuo tavęs gudraus

nebepriklauso niekas,

viskas – iš malonės.

Jeigu pavyks,

dangus tave nupraus,

jei ne, – sutryps

laimėję laimę žmonės.

 

Fortūnai kas –

ir drąsūs, ir bailiai,

ir tingūs, ir greiti

tėra žalia pievelė,

kurion nukritę

sunkūs rutuliai

vienam kitam

suknežina galvelę.

 

 

       Veidrodžių namelis


Toli toli ant žalio kalno,

kuris apžlibino mane,

yra toks veidrodžių namelis

su dviem bildukais kamine.

 

Tenai kadaise buvo parkas,

dabar gal miškas, nežinau.

Speiguotą žiemą ten kaip sargas

tūnojau, krosnį kūrenau.

 

Namelio niekas nebelankė,

nors ir nušluodavau takus,

vidun įleisdavau saulelę,

kas rytą tildžiau bildukus.

 

Nei kas ten prunkštė, nei kvatojo,

nei aš kreivus stiklus valiau,

atšilę veidrodžiai rasojo

ir rodė viską dar kvailiau.

 

Kreivam pasauly pražiemojęs,

nuo kalno leidausi žvaliai.

Girdėjau, vasaros sezonui

namelį perdažė žaliai.

 

 

       Atsiskyrėlis


Čia atsiskyrėlis gyvena,

ugnelę krūmuose kurena,

nenori mūsų nė girdėt.

 

Aplink pašiūrę taką mina

rujojančių šernų šeimyna –

kam kiltų noras pavydėt?

 

Pabėgęs nuo trijų karalių,

ir jų tarnaičių, po paralių,

nėra toks piktas, bet ūmus.

 

Saugiausia jo neatpažinti,

nepult, nekalbinti, neginti,

geriau apeiti šiuos namus.

 

Dar nežinia, kaip jis prigijo

gūdžioj paraistėj, kaip nebijo

žaltvykslių bei slogių kvapų.

 

Ramiai ugniakurą kurena

ir it kankorėžį lukštena

gyvenimą kumpu snapu.

 

 

       *

 

nemėgstu žvakių

net ne kapus jos primena

o šaltus rymečius išvėsusioj troboj

geltoni varliški liežuviai virpėdavo

reikėjo keltis krautis knygeles

ir bristi per sniegynus į mokyklą

kur pasitikdavo ta pati varlialiežuvė

ant mokytojos stalo

 

statykite žvakes dabar kur norit

tarp taurių su smaragdiniu vynu

tarp rožių egiptietiškų

jos nesuteiks man geidžiamo jaukumo

tik šaltą nykulį patamsių

 

ne kandeliabrų šviesose užaugau

aš pats iš vaško ir taukų

jas liejau vakarais sukau tą košę

aplink vilnonį siūlą

 

nemėgstu žvakių

verčiau jau balana geriausiai laužas

sukraukit laužą restorano vidury

mielai užeisiu pasišildyti

o įsidrąsinęs įšilęs padainuosiu

apie be galo šaltus rytmečius vaikystėj

jie manyje kažką pakando

 

 

       *

 

Aš niekam nieko nepavydžiu,

lėtai į praeitį grimztu,

nepasiilgstu dvasios skrydžių,

kalbos tonacijų aukštų.

 

Grumtynės, į kurias suspėti

norėjau, baigėsi, ramu.

Tikra palaima taip tekėti,

kaip teka upės lygumų.

 

Nusekusios bemaž sustoja,

nepasiilgstu tų laikų,

kai pats ieškodavau pavojų,

alsuojančių mirties tvaiku,

 

ir trokšdavau skausmingų skrydžių,

vilties atodūsių karštų.

Aš niekam nieko nepavydžiu,

grimztu į praeitį, dūstu...

 

 

       Viskas šviežia


jokių atsargų,

viskas nuo keptuvės

sveika ir šviežia

su sultimis ir krauju

 

stalčiuose tuščia,

kamarose tuščia,

nebereikia kamarų

 

it kruša iš dangaus

krenta keptuvėn

mėsytė gyva:

klykia ir gieda

 

girdėjom girdėjom –

kadaise ją sūdė,

vytino, rūkė,

konservuotą peną,

džiovintą meną

vadino vertybėm

 

 

       Bėganti minia


Minia į priekį lekia užsimerkus,

o štai atgal sugrįžta atbula

per dykvietes, gėlynus, parkus

lyg ištaškyta į šalis bala.

 

Į priekį bėgdama šnopuoja, murma,

be garso šasteli atgal, senius

įmindama į juodą purvą,

nušluodama nuo tako lėtesnius.

 

Minia tokia – kai myli, tai jau myli,

kai trypia, tai jau trypia negyvai,

nardina tarsi akmenį į gylį,

nors ką tik jos skraidinamas buvai.

 

Kažkiek nešti, bet nublokšti į šalį

įsimena tą skrydį su minia,

aukštybėn keliančią jos galią,

alsavimą sugniaužta krūtine.

 

O tiems, kurių viršugalviais prabėgo

akla minia, sukurstyta vilties,

nei skausmas, nei klaikumas neatlėgo,

vargu ar jie kada beatsities.

 

 

       Aš nežinau


Aš daug ko nežinau ir nežinosiu,

o daug ko nebenoriu nė žinot.

Išvykstantiems į nežinią pamosiu,

gėles po kojom mesiu iš minios.

 

Bevardės žvaigždės krenta, kur jos krenta?

Staiga numiršta gražūs ir jauni.

Deja, įveikt tave nėra man lemta,

klaidusis nebūties uždaviny.

 

Ne vieną užraktą sulaužiau ir prakeikiau

ne vieną mistiką, kol pagaliau

su nežinojimo tamsybe susitaikiau,

spalvas ištaškęs, dailiai pabalau.

 

Dabar ramu, tik nedrąsu puikuotis,

kad gyvenu kitaip nei gyvenau.

Tamsybėj tvenkiasi kažkas – gal votys,

gal ugnys ir lava? Aš nežinau.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 1 (sausis)