Antanas

– Ką galvoji?

– Nieko.

– Vis tiek užmirši, ką galvoji.

– Ar visai negalvot?

– O ką dabar galvojai?

– Kad Pepės Ilgakojinės tėvas buvo Efraimas Ilgakojinė.

– Ką čia galvot?

– ............................

– Tai kalbėsi ar tylėsi?

– ............................

– Ar girdi?..

– .............................

– Tu ir tyli kažkaip demagogiškai.

Ir štai įvykis: visa jėga palinkęs į priekį, Antanas atgalia ranka numušė virš Violetos galvos skraidantį vabzdį ir netikėtai pats virto savotišku vabzdžiu – žmona ėmė ore mosuoti rankomis, kai, lūžus dviem patrešusiems į žemę įkastiems rąsteliams, sutraškėjo stalelis... Antanas taip ir liko tįsoti ant pakrypusių lentų nejudėdamas ir nepaisydamas to, kas įvyko. Juk įvyko tik tiek. Pakėlęs galvą ir ramiai žiūrėdamas Violetai į akis, ištiesė ranką – norėjo pagal seną paprotį pabučiuoti jos mažąjį pirštelį, bet šis buvo nesugaunamas.

– Žiūrėk, ką padarei!.. Sulaužei stalelį!.. Kelkis!.. Ar supranti, ką padarei, netikėli tu!..

– Paprastas dalykas, – atšlijo Antanas.

Nesakė, kad sutaisys, nes ir taip aišku.

Violeta šūkavo vis garsiau, tad Antanas viena ranka pasiėmė nuo suklupusio stalelio slystelėjusią knygą, kita – pakėlė kėdę ir nuėjo į pievą.

– Viešpatie, kaip su juo ištvert!.. Visą mano gyvenimą žudo!.. Laužo ir laužo!.. Taip, taip, taip, aš esu Saskija su Rembrandtu ant kelių, teisybę pasakei!.. Jokių perspektyvų!.. Pustata!..

– Nieko negirdžiu, – pievoje pasimuistė Antanas.

– Girdi, girdi!

Kadangi Violeta dar labiau pakėlė balsą, Antanas negalėjo skaityti – nusinešė kėdę į paežerę.

Iš tiesų jis tik dangstėsi knyga. (Tai buvo „Pepė Ilgakojinė“.) Prisiminė, kaip vaikystėje nustebino visą klasę, žaibiškai pašokęs iš pirmojo suolo ir rankomis sulaikęs didžiulę rašomąją lentą, pradėjusią svirti ant atsakinėjančios mergaičiukės galvos... Nauja lenta buvo laikinai pastatyta ant senosios lentos atbrailos, kur paprastai dedama kreida. Nei vaikštinėjanti mokytoja, nei tuo labiau pati mokinukė, stovinti nugara į lentą, taip ir nesuprato Antano veiksmo (juk nieko neatsitiko), bet kai kurie mokiniai puolė triukšmingai aiškinti, kaip Antanas išgelbėjo mergaitės gyvybę, žavėdamiesi tokiu tiksliu žebenkšties šuoliu.

– Viską girdi, tik manęs nepaisai... O kam?.. Aš tau tuščia vieta, tiktai gera užuovėja!.. Nei tau rūpi namai, nei draugai, nei praleisti šansai!.. Niekas, niekas, niekas!..

Mokykloje Antanas kurį laiką beatodairiškai sakydavo visiems teisybę. Tyčia. Visada išsyk pripažindavo savo kaltę. Pašnekovai, išgirdę priešingą, nei tikėjosi, atsakymą, sutrikdavo. Ir pirmąkart Antanas pasijuto esąs nekaltas!.. Tą rytą labai skaudėjo galvą, ir jis pagaliau iš bendrabučio nuslinko į vaistinę. Tabletė per pusvalandį numalšino skausmą, bet eiti į trečią pamoką Antanui pasirodė juokinga. Nuėjo į kiną. Kitą dieną mokytojų kambaryje jis direktoriaus pavaduotojai taip viską, kaip buvo, ir išdėstė. Netikėtai ji rėžė:

– Nemeluok.

Iš pradžių kiek sutrikęs, Antanas paklausė:

– Jūs manim netikit?

– Netikiu. O kodėl aš turėčiau tikėti?

– O kodėl jūs turėtumėt manimi netikėti? – pasakė kuo ramiau ir nuolankiau, bet išėjo įžūliai.

Mokytojai aplinkui apstulbo. Pavaduotoja tik suplasnojo rankomis, kartodama žodį „kriterijai“, kurio reikšmės Antanas, be abejo, nežinojo.

O dabar štai ten, poilsiavietės kieme, Violeta vis vaikščiojo ir šūkčiojo. Antanas nugirdo žodžius: „... surišo rankas, sulaužė rankas, ir imk laimę!..“

Antanas labai domėjosi etiketu, bet šia tema nei bibliotekoje, nei visame miestelyje nebuvo nė vienos knygos – visą mokyklos etiketą sudarė viena taisyklė: gatvėje priešais mokytoją nukelk kepurę. (Tik vėliau per tarpbibliotekinį abonementą iš Kauno gavo kažkokią pageltusią Smetonos laikų knygutę, kurioje buvo ir šiokių tokių staigmenų, pavyzdžiui, kad prieš mokytoją beretės nukelti nereikia!) Ėmėsi žinynų, bet niekaip nesugraibė tiesos: kartais ją sakyti garbė, kartais – gėda... Kad niekas jo nevadintų vaikščiojančia enciklopedija, kaip paprastai būna tokiu atveju mokyklose, visąlaik turėjo truputėlį slėpti savo žinias. O jos mažai kur tiko! Ilgainiui šviesi politika jį tiesiog apspangino. Antanas ėmė tramdyti mintis ir jausmus. Etiketas, ideologija, solidarumas jam keldavo įsiūtį, kurį vis turėdavo užgniaužti. Maištas neprasiverždavo, bet buvo gyvas. Tiesa užgniaužta, bet gyva. Mintys slepiamos, bet gyvos!.. Mokyklos siekiai tapo nemieli, pergalės nereikšmingos, romantika tuščia, patetika kvaila. Pedagogai, rašytojai, mąstytojai netikri. Džiaugsmas nepelnytas.

Kas iš tų bokso pirštinių, kurias pasisiuvo iš storų skudurų ir kuriomis nugalėdavo tokius pat narsius boksininkus aikštelėje tarp karklų prie upės? Kas iš to vaikystės eilėraščio: „Aš pasižadu žemę mylėti, aš pasižadu būti geras“? Kas iš rašinių, iš straipsnelių, kuriuose negali įrašyti tiesos?.. O, vienąkart pravirko mokyklos pirmūnas, ai, pravirko jaunuolis klasės akivaizdoje, merginų akivaizdoje, kai auklėtoja pasibaisėjo tokiu trumpu jo atsakymu: „Nutapytame gamtovaizdyje mes revoliucinės dvasios neįžiūrėsime.“ Juk pasakė galvodamas... Kaip pagrįsti tokią savo mintį? Už ką jį suniekino? Stovėjo suole, privalėjo stovėti, o skruostais ritosi ašaros... Vyrui net kažkaip per gausiai... Bet vėliau ašarų mažėjo. Skleidėsi tik meilė mergaitei – vienai, antrai, paskui – netgi trečiai. Kartais būdavo labai švelnus. Pats jo vardas skambėjo švelniai: an, vėl a, vėl n. Merginos tiesiog išdainuodavo jo vardą. Net pačiam sykiais patikdavo jį ištarti.

Antanas kartais sakydavo moterims, kad jas pažįsta geriau nei jos pačios save. Nes jos nežino, kodėl yra teisios. Jis gadina jau trečią moterį. Praras ir Violetą. Kad būtum nuoširdus, privalai atsikratyti tiesos alkio. Tiesa surakina kiekvieną tavo žodį, veiksmą ir patį likimą. (visus surakina, tik ne visus paleidžia.) Imi domėtis vien savo prieštaravimais, kuriuos tavyje kaitina tasai tiesos dėsnis. O norėdamas būti geresnis ir atidesnis, pradedi meilikauti, ko moterys nepakenčia. Antanas stengiasi būti nuolaidus, vaidina nuoširdų. Ir vaidina, kad nevaidina. Prasiveržia priešiškumas, užgauliojimai... Šeimos santykiai pranašauja dramą. Būtinos skyrybos. Gyvenimas trūkčioja...

O draugaudamas su Violeta labai jos troško; kartą, prisimena, jai kalbėjo:

– Rytoj bus graži diena.

– Rytoj bus nuostabi diena!

– Žinoma! Ir aš taip manau!

O dabar tik lovoje jiems gerai.

Žmonos keitėsi greit. (Ankštoje priemenėje Antanas kartais šypteli – ant to paties kablio, panašaus į vąšą, kabo kažkada žmonų padovanoti vyriški drabužiai: marškiniai, liemenė, glaudės...)

Taigi trečioji moteris...

– Girdi, girdi, netikėli! – vėl suvirpino orą Violeta.

Antanas apsižvalgė. Sėdo į valtį, nuplaukė į ežero vidurį...

Taip, galvojo Antanas, teisingi Bernardo Šo žodžiai: „Visus pasaulio universitetus reikia sulyginti su žeme ir tas vietas pabarstyti druska.“ O kaip aš turėjau iškęst, kai mano universitetas buvo toks pat, tik dar okupuotas... Ir okupuotas ypatingai... Ir dar savos ydos!.. Mokiausi, mokiausi, bet pats nieko nesukūriau; nors visaip bandžiau, negimė joks kūrinys.

Sukluso: Violeta vis dar šūkavo... Jis pažvelgė į kitą krantą. Į debesis. Įsižiūrėjo į vandenį... Galiausiai aprimo, įkvėpė oro ir pro suskliaustus delnus iš visų jėgų sušuko:

– Nebaidyk žuvų!

Paskui, supamas valties, prisiminė pasakojimą, kad senovės romėnai per karinės tarybos posėdžius, magistratų susirinkimus ar meldžiantis negalėdavo sukryžiuoti kojų ir sudėti ant krūtinės rankų: tai trikdė natūralią įvykių eigą.

Ilgai klaidžiojęs mintimis, kintančiomis sulig kiekvienu vėjo šuoru, paukščio skrydžiu, naujomis debesų figūromis ar padraikomis, gailiai atsiduso:

– Herakli, Herakli*...

Bet ir vėl kibo į begalinį atsiminimų erškėtį, grupavo reiškinius ir žmones, negalėjo negrupuoti, bėgo nuo savęs, o vakare senų knygų lagamine susirado draugo padovanotą suplyšusią brošiūrėlę, kurioje apie pirmykščių Ost Indijos tautų papročius ir draudimus buvo parašyta: „Jei Čitagono moteris niekaip negali pagimdyti, liepiama pribuvėjai atidaryti visas duris ir langus, atkimšti visus namuose esamus butelius, ištraukti kamščius iš visų statinaičių, atrišti karvidėse karves ir arklius, nuo būdos paleisti sarginį šunį, taip pat išleisti avis, vištas, antis ir kitus gyvūnus.“

 

 

Karolina

Moteriškė, tyliau už plaštakę priartėjusi prie mūsų, sėdinčių restorano pavėsinėje, vaikštinėjo pusračiu aplink, protarpiais lengvai alkūne remdamasi iš lauko pusės į barjerą: ji buvo mandagi, maloni, netgi patraukli, tiktai, kaip kažkas pasakė, per daug buvusi po mėnuliu. Kelerius metus dirbusi vaistinės valytoja ir šiais sunkiais laikais, suprantama, vis labiau bijodama netekti darbo, kruopščiausiai prižiūrėjo kiekvieną dviaukščio medinio pastato kertelę, tad ką jau kalbėti apie taip viešai išplitusius kiemo gėlynus: paslapčiomis sumanė ravėti juos ne dieną, kai spigina saulė, o naktį – mėnulio šviesoje. Be to, naktį nėra žmonių. Apie tai žinojusieji jautė didelę pagarbą storulei vedėjai, beje, ne menkesnei želdinių fanatikei, – už tai, kad ji vis dėlto neatsisako šios moters (tolimos giminaitės), atlaikydama likimo ironiją, kitaip sakant, pakęsdama šiokią tokią grėsmę sveikatos įstaigos prestižui ir kartais pernelyg jausmingai pasireiškiantį valytojos polinkį į mistiką.

Kažkada ši slapūnė nustebino tuo, kad, vyro palikta, pasidarė vyrams dar mielaširdingesnė. Paskui turguje pardavinėjo pačios nertas baltas servetėles, mokykloje vadovavo floristikos būreliui ir giedojo bažnyčios chore – moterys kalbėjo, kad labiausiai mėgo Palestriną.

Aš, kaip ir dažnas smulkusis naujosios Lietuvos verslininkas (turėjau nuosavą leidyklėlę), tarp savųjų pasišaipantis iš niekieno nematomo biudžetinių organizacijų dykaduoniavimo, iki išnaktų užsibūdavau darbovietėje ir, patamsiais eidamas į namus, esančius netoliese, užsigalvojęs kaskart šiek tiek išsigąsdavau, staiga spindinčioje mėnesienoje, ramiame gėlyne, visiškai tuščioje vietoje, pamatęs nuo žemės pakylančią juodą būtybę ar kur nors tolėliau – kažką it šerną slenkantį ir krūpčiojantį... Pirmąnakt čia, miesto centre, išvydęs beformį pavidalą, nustėrau ir tyčia priėjau artyn: tuoj atpažinau vaistinės švarintoją Karoliną; kitomis naktimis, vos pažvelgęs į jos žemėtą, bet baltą veidą, tepasakydavau „labas vakaras!“ ir sprukdavau šalin: nors šiaip magėjo paklausinėti.

– Nekaltas, nusiploviau rankas, – šypsodamasis baltais dantimis ir sprigtais taškydamas nuo pirštų vandenį, į pavėsinę prie stalo sugrįžo skaistaveidis benzino kolonėlės savininkas Arijus.

Bet jaunasis dekoratorius dizaineris Mantas nesuprato, ir jam Justinas, advokatas, paaiškino:

– Yra tokia patarlė, kai kas nori pasirodyt švarus.

– Ne patarlė, o Poncijaus Piloto žodžiai iš Biblijos, – paprieštaravau aš. – Reikia žinot. Tai Judėjos miesto prokuratoriaus, vyriausiojo pareigūno, vardas ir pavardė. Jis pareiškė esąs nekaltas dėl pačių žydų tarybos nutarimo nužudyti Kristų. Ir prieš minią nusiplovė rankas.

Ar nenugirs mano žodžių Karolina?.. Pasislinko arčiau, kad aš geriau matyčiau virš turėklų švytintį jos veidą, kelissyk pakartojo žodelius „vai vai“ ir ėmė švelniai gėdinti vyrus, kad jie neskaito Šventojo Rašto. Tokiu būdu parėmė mane. Paskui suvis palinko į priekį, atkišdama smakrą, ir įdėmiai manęs paklausė:

– O kaip tie broliukai žuvo, pasakyk, kaip tie broliukai žuvo...

Vyrai, anksčiau kiek girdėję apie brolių Stakučių žūtį, žiūrėjo į mane. Pakėlė galvą ir santūrusis bankininkas Romualdas, su kuriuo aš susipažinau, kai jis pardavinėjo užstatytus sodo namelius ir traktorius.

– Ten jiems visada sekėsi, o tąkart buvo nusivežę daug pinigų, – palūkuriavęs atsiliepiau aš. – Jų nedeklaruodavo, nes muitininkai iškart telefonu praneša banditams ir pasako tikslias pinigų sumas. Paprastai dolerių ar markių banknotus susikišdavo į specialias kišenėles, prisiūtas klešnių apačioje iš vidaus: šią patirtį broliukai šypsodamiesi perėmė iš mūsų – lygiai kaip mes iš vyresniųjų grybininkų. (Tie mes – tai aš su partneriu.) Mes visąlaik bagažinėje vežiojomės daug skudurų ir senų ilgaaulių batų, kurių viename laikėme pistoletą, tačiau jie apie jokį ginklą mums neprasitarė. Broliukai dirbo netgi stropiau už mus: mes sūdėme voveraites draudžiamu sausuoju būdu (tiesiog berdavom druską į statinaitę ant grybų, ir tiek), o jie virdavo laikydamiesi vokiečių firmų reikalavimų. Dėl merginų nežinau. Kaip visuomet, abu grįždami paskambino žmonoms, kad parvažiuoja. Jau buvo išmokę vario lakštus (piršto storumo) skandint sūdytų grybų statinėse. Taigi bepirkdami varį, – baigiau aš pasakojimą.

Karolina susimąsčiusi atšlijo.

Toliau ūmai atsinaujino ankstesnis pokalbis: ką tik paminėtasis į pavėsinę sugrįžęs Arijus savo šlapiomis rankomis buvo nutraukęs mūsų dygų pokalbį ir užuominas apie verslą kaip agresiją, komerciją kaip užmaskuotą blogį – ir būtent tuo momentu, kai ilgšis knygyno savininkas Konstantinas užgavo liberalą bankininką Romualdą, kad jis ypač klesti iš tos agresijos...

– Agresija! – karštai pratarė Romualdas, kėdėje sujudėjęs visu liemeniu, ir niekinamai nusigręžė į šalį. Mes kartais mieste šį solidų vyrą pavadindavome ministru. Taigi ministras, o tiesiai sakant, bankininkas Romualdas, nė nemanė atvėsti: štai jis vėl atgręžė aštrias rudas akis ir, protarpiais kiek springdamas iš apmaudo, per visą stalą rėžė:

– O mūsų banko prezidentas sako aiškiau: tikslas pateisina priemones! Nori nenori, reikia pripažinti jo teisybę.

Minutėlę visi tylėjo.

– Tai Makiavelio žodžiai, – ramiai tarė kažkuris.

Aš dalykiškai pridūriau:

– Makiavelio, bet panašiai dėstė ir filosofas Hobsas.

– Gana tų posakių! – nekantriai sušmėžavo rankomis jaunasis menininkas Mantas.

Pasinaudojusi pauze, vėl į mūsų pokalbį įsiterpė Karolina, lyg žąsis virš tvoros tiesdama į mane savo ilgą kaklą ir aimanuodama:

– Tu viską žinai, vai vai, pasakyk, kaip žuvo tie broliukai...

Vyrai jau buvo tarpusavyje pasišnabždėję, kad tą moterį reikėtų „nuimt“, bet susidomėjo mano detektyvu.

– Juos sutvarkė Kalugos mafija. Valdė toks storalūpis drimba, pavarde Burgamistrov: prisidengęs savo mažu antikvariatu, reketavo visą sritį – nuošalesniais keliais važinėjo automobiliu išvis be numerių, skirstė atvykėliams grybingus kaimus ir teritorijas. Bendravo su muitininkais ir iš jų pusvelčiui supirkdavo konfiskuotą varį, kurį paskui jo antikvarininkai parduodavo dešimteriopai brangiau...

Tiesa, užstalės vyrai, jau iš manęs žinodami, kad aš dirbau trasoje Viazma–Kaluga, nė neįtarė, kad dažnai buvodavau Juchnovo miškuose ir drauge su broliukais – gražiais ir nuoširdžiais vyrais – vakarais gaivinausi srauniame upelyje, šnekučiuodamasis ir jautriai vaikščiodamas per šaltus nugludintus akmenėlius, kokių jau seniai nelietė mano kojos, ant kranto vaišinamas gamykliniu vynu iš trilitrinių stiklainių ir kvapiais dėkingų rusių moterėlių skanėstais, sukrautais pavėsyje ant automobilių stogų.

– Tačiau kartais mafija atvykdavo į sodybą ir po tam tikrų derybų pasilikdavo sau ir pinigus, ir varį, – pridūriau, jau žiūrėdamas į vyrus.

– Kaip sakė Darvinas: kova dėl būvio, – apibendrino gražuolis Arijus. Paskui šyptelėjęs pažvelgė į mane: – O gal paprieštarausi ir dėl Darvino?

– Neatsisakysiu... – atsiliepiau. – Posakius aš gerai žinau. Daug kas šiuos žodžius, paskui virtusius terminu, jau tarė iki Darvino. O pirmasis užrašė Leibnicas – net šimtu metų anksčiau...

– Man rūpi... – staiga už gardo sumūkė Karolina. – Kaip žuvo broliukai?

Kompanija įbedė akis į mane.

– Grybų pirkliai, – tęsiau iš lėto, – visada važinėja dviese viename automobilyje. Visąlaik greta. Be išimčių. Galinė sėdynė išimta, kad niekas neprašytų pavežti ir nesėdėtų už nugaros. Kad neprašytų ir nepriverstų pavėžėti atsitiktiniai milicininkai. Ir abu broliukai, žinoma, važinėjo be antrosios sėdynės. Ten kraudavo grybų dėžes, polietileninius sūrymo maišus, druską, įvairias prekes, nupirktas šeimininkų užsakymu... O žuvo todėl, kad atsiskyrė vienas nuo kito – sugalvojo įsteigt antra tiek grybų supirkimo punktų važinėdami po vieną atskiruose automobiliuose.

Po valandėlės pridūriau:

– Žudikai lig šiol nesugauti.

Pašnekovai žvelgė į Karoliną. Ji susimąsčiusi tylėjo... Regis, jos skruostais riedėjo ašaros...

Tylėjome visi. Bet vėl suspurdo finansininkas Romualdas, pokalbyje užgautas skaudžiausiai:

– Ką čia gali išsiaiškint tokia mišri kompanija!.. Margas elitas!.. Ir verslas, ir filosofija, ir dar... Balaganas!.. Viskas išgalvota, sumaišyta, sujaukta... O visada esmė ta pati – tikslas pateisina priemones!

– Kur pinigai, ten ir valdžia, – netgi pats Mantas, ką tik siūlęs vengti posakių, įkišo savo trigrašį, kurį bankininkas kažkodėl priėmė kaip medalį ir patenkintas kukliai nuleido akis. Bet netrukus atsilošė kėdėje ir, pakėlęs alkūnę, ėmė palengva sukti vyno šlaką plačioje, brendžiui skirtoje taurėje. Pašaipiai paklausė:

– Kokį posakį dar išplėtosit?.. Audra stiklinėje?..

– Taip! – nudžiugau aš. – Kaip galima nežinoti?.. Gyvenime kokį nors netikrą sujudimą Monteskjė, prancūzas, šiais žodžiais pavadino aštuonioliktame amžiuje! Bet jūs palaukit: panašiai savo knygoje „Įmantrūs užstalės pokalbiai“ pajuokavo ir graikų rašytojas Afinėjus. Jis šios eros pradžioje rašė apie jūros audrą verdančiame puode... – žvaliai pasakojau pagyvėjusiai kompanijai. – O dar anksčiau šią mintį išgarsino mums visiems nuo mokyklos laikų gerai žinomas romėnas Ciceronas – jo veikale „Apie teises“ parašyta: „Sukelti audrą samtyje.“

Bičai nusikvatojo.

Netgi dabar, linksmai pasakodamas šį filologinį nuotykį, vis dėlto sekiau Karoliną ir jos gailėjau: ji išnyko maždaug tuo metu, kai aš kiek pagyrūniškai pradėjau minėt daug tolimų vardų. Gal Karolinai tai buvo pernelyg sudėtinga, ir ji pasišalino.

Bet jaučiau, kad Karolinos dar kartą paragintas, būčiau papasakojimą apie broliukus pratęsęs, kadangi su šia baisia istorija esu susijęs tiesiogiai. Būtent tą pavakarį, aplankęs keletą savųjų punktų, užsukau ir pas broliukus – kaip sakoma, kliudžiau ir jų buveinę. Mes, tai yra aš ir partneris, nusiprausėme broliukų upelyje ir nuėjome į jų sodybą, bet kieme buvome griežtai sustabdyti ir išvyti dviejų nepažįstamų vyrų, kurių veidus matėme iš arti.

Gerokai išsigandę, važiuodami ilgai tarėmės, ką daryti; aš būčiau galvą įkišęs, bet draugas išgelbėjo.

______________________________

* Pasak legendos, Alkmenė septynias paras negalėjo pagimdyti Heraklio, nes priešais jos namus sėdėjo deivė Liucina, sukryžiavusi rankas ir kojas.

 

 

Titas

Iš pradžių Titas prasitarė, kad pasveikęs dar dvi paras gulėjo ligoninėje vaizduodamas sergantį: norėjęs ten padėti silpnam senukui. Paskui kažkodėl jau aiškino kitaip: norėjęs pabaigti skaityti ligoninės knygą. Bet sutriko, paklaustas jos pavadinimo. Galbūt kas nors apšaukė jį kvailiu, ir jis pradėjo slėpti tiesą.

Mūsų dėmesį patraukė tai, kad Titas rodė gerą širdį dirbdamas LKP rajono komitete raštvedžiu. (LKP – Lietuvos komunistų partija.) O man buvo ne tik geras, bet ir atviras. Pašnibždom prisipažino, kad vieną mėnesį raštvedybos sektoriuje net vedėjavo, daugiau nieko neaiškindamas, vien mįslingai pridurdamas: geras žmogus negali dirbti sektoriaus vedėju, tik raštininku, chi chi chi... Ir suprask, kad nori, šį žmogų: kojos kreivos, o akys mėlynos.

Tiesa, jo kojos buvo kreivos tik truputėlį: jos nė iš tolo nepriminė priemiestyje pagarsėjusio bastūno senio, kaskart stebinusio paupio vaikus – pereis ilgą lieptą ar nukris? Tad žodžius savo pasakojime, žinoma, turėčiau rinkti atsargiau. Bet štai mėlynas akis galiu lyginti su bet kuria mėlynake pasaulio garsenybe, netgi su moterimis.

Jis rašydavo straipsnius trečiajai sekretorei. (Beje, komitete buvo tik pirmasis ir antrasis, o jau po to – sekretorius, bet žmonės tarpusavyje vadindavo jį trečiuoju, kad būtų aiškiau.) Taigi Titas savo geradarystėmis dažniausiai džiugindavo trečiąją partijos komiteto galvą – ideologijos sekretorę: rašydavo jos vardu straipsnius, skirtus spaudai. Kartą, palietęs mane petimi, pasakė, kad tiems straipsniams buvo nustatyti labai griežti reikalavimai, todėl reikėjo mokėti juos rašyti, chi chi chi... Pavyzdžiui, įterpti dvi ar tris kritines pastabas – ir nei daugiau, nei mažiau: juk negali trečioji sekretorė žiūrėti į gyvenimą kritiškiau nei du aukštesnieji sekretoriai, taip pat negali nematyti jokių negerovių, kai jų vis dėlto mato vadovybė. Tačiau Titui būdavo šiek tiek nepatogu, kai straipsnis pasirodydavo „Komunisto“ žurnale ar kuriame nors laikraštyje... Kieno straipsnis?.. Net suimdavo kažkokia baimė: jo mintys, sintaksė, kvapas, o sekretorės pavardė, pareigos... Štai koks Tito gerumas... Ir dar kildavo šiokių tokių tarsi materialių keblumų. Mat ir pirmasis, ir antrasis už straipsnius, kuriuos jiems rašydavo kiti, vietoj honoraro pastatydavo autoriui, kaip sakoma, gerą butelį – ir atsiskaityta. O čia moteris... Negali ji gadinti savo raštvedžio, – sukikeno Titas. Todėl sekretorė itin įdėmiai ir nuoširdžiai padėkodavo imdama į rankas gatavą mašinraštį ir suprasdama, kad jis žino apie honorarus, retkarčiais patenkančius į komitetą už straipsnius, bet pats jų nenorės. Ir iš tiesų Titas nejautė nė mažiausio nepasitenkinimo: jam pakako malonumo suvokti, kad taip reikia. Visada ieškodavo sekretorei malonaus žodžio, visur buvo jai galantiškas ir geras. Pavyzdžiui, kai ji pakvietė vyšniauti į negyvenamą sodybą – ar galėjo jis atsisakyti? (Pastebėjo, kad tąkart buvo labai gražiai nudegusios jos blauzdos.) Ten niekur nebuvo jokio žmogaus, tik būriu purptelėdavo varnėnai, bet sekretorė nei tą dieną, nei vėliau nė kiek jo negundė. Padėdavo jai išsirinkti tinkamesnį baldą, vis pagirdamas pirkinį, kartais, be abejo, nežymiai ir ją pačią, o kai nusižudė (paryčiais pasikabino ant gyvatuko) jos pusbrolis, jis ėmėsi visų laidotuvių reikalų: buvo toks nuolankus, kad įsijautęs priemenėje netgi pradėjo girti ilgai ieškotą karstą, kol ji staiga atšaldė jį stikliniu žvilgsniu.

Sekretorė daugiausia kuravo konservų gamyklos pirminę partinę organizaciją, nes čia viena linija gamino garsiuosius saldainius „Karvutė“; kiekvienas komiteto darbuotojas artimiau kuravo kokį nors fabriką, kombinatą, kolūkį ar miškų ūkį; instruktoriai taip ir kalbėdavosi: na, kaip ten tavo gamykla?

Vaikystėje Titas mėgdavęs „žaisti su vandeniu, sniegu ir gyvūnėliais“, tariant jo paties žodžiais, bet jį namiškiai „vis varydavo prie arų“. Tačiau jo mintys vėl greitai grįždavo prie sekretorės, kuri paskaitas organizuodavo taip, kad iki darbo pabaigos pasibaigtų ir vaišės; ji ne tik susirinkime žmonėms (partiniam aktyvui), bet ir pačiame komitete mums dažnai kartodavo žodžius „reikia“, „turime“, „privalome“, atkakliai siekdavo, kad mes gerai atsimintume tai, ką ji skaitė iš lapelių; linkėdavo mums būti atsakingiems ir budriems, tai yra eiti mažais žingsneliais arba stovėti ir dairytis, chi chi chi... Tik pačiam Titui kartais ji buvusi kiek atlaidesnė: „To, ką šiandien kalbėjau, neimk į galvą – tai ne mums.“ O! – pakeldavo mėlynas akis Titas, – gera diskusija tik ta, kurioje laimi pati sekretorė!.. Kiek kartų, grįždamas iš Vilniaus, pagalvodavau: visiškai tuščia kelionė, na, bet su sekretorės nurodymu... O ji, nemanyk, parodydavo ir drąsą: sykį teatre kartu su visu kolektyvu išėjo iš spektaklio, kuris buvo plačiai partijos išgirtas... Titas kartais pašiepdavo sekretorę, tačiau, būdamas greta jos komitete ar išvykoje, apie ją galvodavo tik teigiamai. Beje, jam niekada nepatikęs kalambūras „Aukštoji pradinė mokykla“, kurią ji buvo baigusi.

Aš skatindavau Tito atvirumą, ir atrodė, kad jis neslepia nuo manęs nieko. Pavyzdžiui, papasakojo:

– Sykį du mano vyresnieji broliai sugalvojo parsivežti kolūkio šiaudų, kurių didelė kaugė, suplūkta lietaus ir sniego, antrus metus pajuodusi slūgsojo tolumoje. Liepė važiuoti ir man. Bet, kol pasiskolinom iš kaimyno arklį ir vežimą, kol susiruošėm, iškilo juodas debesis... Taip ir neišvažiavom. O aš pokalbiuose pakritikuotas visiems sakydavau: „Nieko gyvenime nepavogiau, esu švarus, galiu žiūrėt tiesiai į akis.“ Kvailystė!..

– Kas kvailystė?

– Mano švara.

Ypač artimas man pasidarė po Sąjūdžio suvažiavimo, kuriame aš karštai dalyvavau. Kartą kieme ant suolelio kalbėjo:

– Atgimimo pradžioj vienam sąjūdininkui sakiau: „Jei einat prieš valdžią, esat kvailiai.“ O sąjūdininkas atsakė: „Tu pamatysi, kokie kvaili mes dar būsim!..“ Ir laimėjo!.. Kvailys likau aš. Jie tada jau nenorėjo, kad mes dirbtume geriau, kad pasitaisytume, ir jau patys nieko mums nedarė geranoriškai... Kaip galėjau tada būti geras? Pristojo neatstumiamai. Tarsi tie chuliganai su merginom prie namo.

– Sulyginai.

– Tik tam tikra prasme, argi tu nesupranti? Tik iš pradžių. Mano palyginimas pusinis...

– Vienpusiškas?

– Ne, pusinis!.. Kur gėris ir blogis, visur taip, – jau filosofavo Titas. – O tu iškart nori monumento. Juk negalėjau aš nuo tų triukšmadarių atsitraukti su visu namu... Su visu miestu... Nors triukšmadariams čia ne vieta, bet jų vis daugėja... Ir man tenka išsikraustyt. Pralaimėjau. Blogiausia, kad jau aš pats nesijaučiu vientisas. Pasirodo, nebuvau teisus! Tai man keista... Noriu būt geras, bet mano monumentalumas pažeistas... Jau niekada nebūsiu pirmūnas... Išdidumo nėr.

Nors žinojau, kad Titas geria antidepresantus, vis dėlto kažkodėl paklausiau:

– Sakei, kad vakarais nueini pas Neringą, bet juk ji jau mirusi?..

– Nueinu, aplankau, greit suvisam nueisiu...

– Atleisk.

Titas pasižvalgė ir vėl grįžo į senas vėžes:

– Tvarkydavom popierius ir galvodavom apie popierius. Apie raštvedybą ir archyvą. Buvo keliami pasauliniai reikalavimai! Kiek laisviau pasikalbėdavom po laiptais – rūkomajame.

– Vėl rūkomajame!

– Kas vėl?

– Visi giriasi, kad ten būdavo drąsūs!

– Ne, rūkomajame aš ne drąsą rodžiau, o valdžią gyriau.

Dabar kalbėjausi jo bute, grąžinęs tuščią laistytuvą.

– Per kiek laiko kibire pasensta vanduo? – sutrikęs netikėtai paklausė.

– Nežinau.

– Gražus žodis „nežinau“. Nesugalvoju, kur tą vandenį dėt. Negreit suvartosiu.

– Išpilk.

– Gaila. Juk Dievo dovana. Taip mama sakydavo.

Sėdėjome virtuvėje prie pilnų kibirų. Gal prieš penkias dienas prie laiptinės durų pasirodė raštelis: „Rytoj, trečiadienį, nebus karšto ir šalto vandens, atsiprašome už laikinus nepatogumus.“ Titas prisileido vandens pilnus kibirus – numanė, kad jo nebus keletą parų. Taip ir atsitiko.

Jau ne pirmą kartą jis pasirodo įžvalgus. Tomis dienomis į jo duris paskambina viena ar kita kaimynė:

– Titai, ar dar turi vandens?

– Prašom, prašom!

(Kas čia gali būti gražiau už moteriškių žodžius: „Titai, ar dar turi vandens?“)

Nors vanduo name jau atsirado, tačiau Tito bute pilnų kibirų buvo likę visur – virtuvėje, koridoriuje, du sklidini stovėjo vonioje po gyvatuku. Kad ir kur Titas žengtų, sustoja, du kartus trepteli kojom į grindis, kad vanduo teliūskuotų. Ilgai žiūri į vandenį, paskui vėl – bumbt bumbt. Sėdėdami patylim... Nukreipia nuo manęs papilkėjusias akis į kibirus: ar teliūskuoja?.. Pakelia šleivą koją – bumbt.

Nekart Titui sakiau, kam tos teorijos, bet jis tarsi negirdi:

– Daug kas juokias iš mano labdarybių, – vos pastebimai atsidūsta įdubusia krūtine. – Aš nemodernus, bet noriu būt geras. Kiekvienas žmogus visąlaik siekia būt geras, tik kartais aplinkiniais keliais... Klausyk, man nėr kitos išeities: turiu išsaugot gerumą negalvodamas!.. Bet ką aš čia šneku – kažkoks žioplelis iš sudegusios valstybės, chi chi.

Bumbt.

Liūdnas pakilo, priėjo prie lango, pasigręžiojo prie pat juodo stiklo:

– Praeitą naktį mėnulis kibire spindėjo, tai ir šiąnakt spindės.

Atsisėdo kreivai šypsodamasis.

Naivus ir aš: vėlumoj išeinu iš Tito namų, leidžiuosi laiptais ir tarsi girdžiu – bumbt bumbt.

Anksti rytą gatvėje tarp žmonių – bumbt.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 2 (vasaris)