tekstai.lt

Laima Kreivytė. Eilėraščiai

Laima Kreivytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Laima Kreivytė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka







       Laima Kreivytė gimė 1972 m. Vilniuje, 1995 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, 1999–2000 m. studijavo Vidurio Europos universitete (CEU) Budapešte. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir Europos humanitariniame universitete, dirba „7 meno dienų“ kultūros savaitraštyje. Spaudoje debiutavo 1996 m.


 

       *

auksinis kandis kambary

sausa tyla sparneliais

šiugžda

užmušiu jį

trapi naktis

kaip gera būti nereikšminga

nėra tiesos telefonu

nėra namie

aš pasiilgus

kitų žmonių kitu laiku

kita kalba

kalbėti

tingis

palauksiu ačiū pypt

iki

o tie mobilūs

man per brangūs

su kuo kalbu?

su savimi

užgniaužus

kandį

 

 

       *

 

mes išsiskirsime daugybę kartų

mus skyrė upė mylima žemynas

plaukų spalva kalba ar verta

tęsti? metro stotelė kylanti aukštyn

važiuojant pas tave

o mano pusėj

pakalnėn leidos tvankios miesto gatvės

suprakaitavę liepžiedžiai nublukę

imperijos laikų fasadai

net vienatvė

kairiam krante Dunojaus

nuožulnesnė

 

 

       šešėlio dalyba


jei galvoji – yra³

ir lengvai nepradingsta

virpulys tarsi įrašas

padalinti

iš dviejų neišeis

iš trijų

sudėtinga

mylimoji kodėl

tau ir man

taip nutinka?

nejudėk

nesakyk

nebijok pakylėta

nesustok pakeliui

nereikia gailėtis

virsti druskos stulpu

austi tylą iš lėto

ilgesys kaip šešėlis

nepaliauja

ilgėti

 

 

      Sapho skai(s)tykla


jos trinasi šonais

nemaskatuoja skvernais

išrikiuotos kaip kareiviai

be uniformų

nebent tos

iš elitinio

pasaulinės literatūros bibliotekos

dalinio

drauges renkasi pagal ūgį

kartais pagal spalvą

kai kurios buriasi

į draugijas

kitos šliejasi prie bet ko

yra numylėtinių

kurias varto glosto

neša nuo stalo prie lovos

kol palieka išžergę

prie kompiuterio

kitos kantriai laukia

šeimininkės

kuri niekada neprieis

tik iš kvailo užsispyrimo

jaučiasi pranašesnės

už tapetus

spalvotos „prie meno“

užima garbingiausias vietas

šoka į akis

o pasakyti neturi ką

apie vidinį grožį

nė nekalbu

naktį sapnuoja svetimus sapnus

nuskaitytas mintis

jei dieną praleido ant rankų

vakare jaučia svaigulį

kūną badančias akis

nugara – tikrasis veidas

jaunesnės rengia grožio

konkursus

vyresnės laikosi

patikrintų vertybių

drobinis rūbas

ilgalaikiai santykiai

būna tarp dviejų įsiterpia trečia

bet tai netrukdo

nes visada

kažkas yra pašonėj

kartais sunku apsispręst

kuri meilė svarbesnė

pagauna visuotinė ekstazė

nuo tokio intymaus

spaudimo

 

 

       *

 

rytoj paskambinsiu

rytoj nereikia

aš nesulauksiu ryto

lik sveika

alio kiek valandų

nėr laiko

ir mano laiko nėr

tavam laike

sulaukti ryto kai rytojus

ryte prarytas

sorry

nėr už ką

kodėl taksi geriau

už telefoną?

nes pinigus išbarsto

erdvėje

 

 

       (s)ex


esu ne ta,

kokia deduosi –

dėjau!

iš padilbų

toks žvilgsnis mestas

tarsi burtas

viena virtuvėje rūkau

ir akmenėju.

kodėl mane? seniai?

o tas,

kurio negarbinai,

vadinas – nemylėjai,

tas ex?

poliarinė žiema –

įšalo s

neliko jo tik

palengvėjo

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 2 (vasaris)