LIEKANTI SU MUMIS

       Senos Kriukų (Joniškio r.) kaimo kapinaitės amžinam poilsiui priglaudė žinomą Lietuvos literatūrologę, puikią dėstytoją docentę Valeriją Ramonaitę (1928. I. 24–2007. III. 4).

       V. Ramonaitė gimė Katinuose (Joniškio r.), šeimoje augo septyni vaikai. 1951 m. Vilniaus pedagoginiame institute ji baigė lituanistikos studijas, po to dirbo Telšių pedagoginėje mokykloje. Nuo tolimų 1956 metų iki pat 1999-ųjų V. Ramonaitės gyvenimas prabėgo Šiaulių aukštojoje mokykloje. Keturiasdešimt treji metai sąžiningo, kūrybingo pedagoginio darbo – ruoštasi kiekvienoms pratyboms, kiekvienai paskaitai, kurios Šiaulių studentams lituanistams yra palikusios neišdildomų įspūdžių. Literatūros mokslo įvado pratybos lituanistams būdavusios tikras išbandymas.

       V. Ramonaitė – rimta literatūros tyrėja, parengusi įvairių leidinių. 1972 m. pasirodė jos knygelė „Epitetai. Palyginimai“. 1993 m. išleido „Literatūros mokslo įvado pagrindus“. Šios knygos vertė didelė, ji net keletą kartų leista, iš jos ir šiandien mokosi įvairių specialybių studentai. 1994 m. publikuojama „Eilėdara: Medžiaga studijoms“, o 2001 m. – „Kursinis darbas: Metodikos rekomendacijos filologams“. Tačiau pati svarbiausia mokslininkės domėjimosi sritis – Juozo Baltušio prozos ritmika. 1981 m. V. Ramonaitė Vilniaus universitete apgynė filologijos kandidato disertaciją „J. Baltušio romano „Parduotos vasaros“ ritmas kaip stiliaus faktorius“, vėliau ritminės prozos tyrinėjimų paskelbė filologų spaudoje. Simboliška, jog Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto 50-mečiui skirtame mokslo darbų rinkinyje „Acta humanitarica universitatis Saulensis“ buvo išspausdintas paskutinis dr. Valerijos Ramonaitės straipsnis „Pirminis Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ ritmas“. Autorė suspėjo šia knyga pasidžiaugti, palaikyti ją rankose.

       Atsisveikinome su šviesiu, tolerantišku, tiesiu žmogumi. Kolegė labai mėgo keliauti (šiuo pomėgiu užkrėtė ir mus, šiauliečius literatus), turėjo ypatingą humoro ir autoironijos jausmą, buvo kukli, nuoširdi, autentiška – tai galbūt tie žodžiai, kurie apibūdina dabar vis rečiau bepasitaikančias žmogaus savybes... Atmintinai mokėjo gausybę eilėraščių. Vieną jų padeklamavo per savo 75 metų jubiliejų:

Ir tu, nugalėtas, lėtai
prieš vėją iries krūtine,
kartodamas lūpomis: taip,
o siela vis šaukdamas: ne.

      
       Valerija Ramonaitė išėjo, bet ir liko.


Džiuljeta Maskuliūnienė