tekstai.lt

Loreta Jakonytė. Jubiliejinė Bernardo Brazdžionio kūrybos refleksija


       Pasak Marijaus Šidlausko, poetas Bernardas Brazdžionis akademinei bendruomenei neatrodė (vis dar neatrodo?) vertas monografijos, sisteminių studijų, o laikomas veikiau rezerviniu tyrimo objektu, tinkamu jubiliejinėms konferencijoms. 100-osios B. Brazdžionio gimimo metinės tapo pretekstu surengti dar vieną tokio pobūdžio renginį, organizatorių (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, pagrindinė kuratorė – Rūta Brūzgienė) įvardytą „jubiliejinė mokslinė konferencija“. Dvigubas žanras liudija dvilypį užmojį: ir sukaktį paminėti, ir kūrybos refleksiją atnaujinti. Todėl vasario 22–23 d. kalbėtojų tekstai gerokai skyrėsi – vieni stebino netikėtais analizės rakursais, kiti kartojo kritikoje įprastus teiginius, treti pateikė archyvinės medžiagos ar prisiminimų. Literatūros tyrėjai iš Vilniaus, Vytauto Didžiojo, Klaipėdos universitetų, LLTI, Maironio lietuvių literatūros muziejaus siekė aprėpti B. Brazdžionio poezijos ypatybes, sąsajas su kitais rašytojais (lietuvių, lenkų, rusų, prancūzų), kūrybos recepciją nuo debiuto iki šių dienų.

       Labiausiai intrigavo pranešimai, bandę aptikti naujų B. Brazdžionio fenomeno bruožų. M. Šidlauskas pasirinko poezijos socialumo aspektą (taip sakė dėliojąs atvaizdą, kuris sušildytų rūstų B. Brazdžionio-pranašo įvaizdį), itin įdėmiai nagrinėjo eilėraštį „Vasara“ – po saule vykstančią socialinę misteriją, kur iš biblinės didybės likę tik Adomo rūbai ir poteriai. Literatūrologas atkreipė dėmesį į biblinius socialumo slėpinius ir paradoksus, programinę B. Brazdžionio jungtį tarp socialumo ir metafizikos (empirinės plokštumos ir metafizinės vertikalės susidūrimas esąs tos poezijos varomoji jėga), socialinių ryšių prieštaras ir intymumą. Suformulavęs dėsnį „kiekvienas menas socialus, bet ne kiekvienas socialumas meniškas“, M. Šidlauskas apibendrino, jog po 1940 m. B. Brazdžionio socialumas ir meniškumas suplokštėja, eilėraščiai lieka įdomūs kaip istorijos interpretacija.

       Rita Tūtlytė niuansuotai išskleidė gyvenimo „linksniuotę“ B. Brazdžionio poezijoje: gyvenimas suvokiamas kaip tėkmė, transcendentinė atvertis jungiama su kasdiene asmens patirtimi, iš psichologizuotos gyvenimo sampratos einama į būties ontologizavimą (su B. Brazdžionio tekstais įsitvirtina ir sąvoka „būtis“). Jos įžvalgas svariai papildė Viktorijos Skrupskelytės tyrimas apie B. Brazdžionio poezijos istoriją ir laiką, kuris esąs ne linijinis, ne lyrinis eleginis, o veikiau mozaikinis, atviras (iškart sukomponuotas iš praeities, dabarties ir ateities), tekantis, bėgantis, Dievo duotas ar žmogaus sujauktas.

       Viktorija Daujotytė netikėtai, bet įtikinamai lygino B. Brazdžionio ir Henriko Radausko kūrybą bei kultūrines laikysenas. Išvardijusi ilgą jų skirtybių sąrašą (B. Brazdžioniui svarbi Biblija, istorija, visuomeniškumas, angažavimasis Dievui ir Tėvynei, išplėtoti tekstai, šauktukai, humorizmai, H. Radauskui – antika, asmuo, laisvė, trumpi eilėraščiai, taškas, egzistencinė ironija), mokslininkė abu poetus pamatė bendrame lietuvių poezijos modernėjimo procese, o jų tarpusavio santykį apibūdino kaip pagarbą stipriam priešininkui (M. Šidlausko replikuota versija: gal slaptas solidarumas?).

       Ne vienas konferencijos pranešėjas pabrėžė, kad kertiniai B. Brazdžionio kūrybos principai – žaidimas kontrastais ir sintezė, pavyzdžiui, Juozas Girdzijauskas įžvelgė tradicijos ir modernizmo, krikščioniškos ir tautinės ideologijų sintezę. Išskirtinio dėmesio sulaukė katalikybės paradigma: Dalia Čiočytė išryškino katalikybės modernizaciją (Dievas suasmeninamas, artinamas prie žmogaus, įkurdinamas žemdirbių aplinkoje, traktuojamas kaip išsprūstantis slėpinys, reflektuojama jo žemiškoji egzistencija, evangelinė neturto žymė, iškeliama moderni vidinio regėjimo idėja). Elina Naujokaitienė rado analogijų tarp B. Brazdžionio neokatalikybės ir Charles'io Peguy ir Paulio Claudelio; Vita Gaigalaitė iškėlė hipotezę apie pagonišką religingumą, su kuria nelabai norėjo sutikti kiti konferencijos dalyviai. Prisiminta poeto ironija, skirta savo laikui – politikai, valdžiai, miniai (pranešėja Silvija Rakutienė), aptarta daina B. Brazdžionio poezijoje (Rūta Brūzgienė), išbandyta ekokritikos perspektyva – pastaroji, anot eksperimentą atlikusios Indrės Žakevičienės, nepasiteisino, nors B. Brazdžionio tekstuose apstu vadinamųjų ekoįvaizdžių (upė, vėtra, kalnas, žvaigždė ir t. t.), bet jie pirmiausia nurodo į kultūros plotmę.

       Konferencijoje bandyta probleminti B. Brazdžionio poezijos ryšius su rusų literatūra. Kristina Sakalavičiūtė užsibrėžė paneigti informaciniuose šaltiniuose įsitvirtinusį teiginį, jog poeto kūryba nebuvo paveikta rusų literatūros. Tokį eliminavimą pranešėja aiškino tarpukario politinėmis, religinėmis priežastimis ir ypač ateitininkų rusofobiškomis nuostatomis (tiesa, konferencijos auditorija prieštaravo ateitininkų įtakos sureikšminimui). Ryšių temą kur kas konkretesniame dviejų žmonių bendravime aptarė Pavelas Lavrinecas, nagrinėjęs santykius tarp B. Brazdžionio ir Eugenijaus Škliaro – Kaune įsikūrusio poeto, žurnalisto, pagrindinio tuometinių lietuvių autorių vertėjo į rusų kalbą, parašiusio recenziją rinkiniui „Amžinas žydas“, B. Brazdžionį lyginusį su Waltu Whitmanu. Humoro nestokojęs pranešimas vaizdžiai parodė, kaip literatūros gyvenime veikia buities lygmuo, karjeros strategijos, „reveransų etika“. Tam tikrus reveransus, tolerancijos paradoksus užfiksavo ir Dalia Kuizinienė, analizavusi B. Brazdžionio išeivijoje rašytą kritiką (tekstai apie literatūros istoriją bei amžininkų kūrybos recenzijos, apžvalgos). Tradicionalistas, literatūroje vertinęs tautines aspiracijas ir kritikavęs modernesnę stilistiką, buvo gana pakantus jaunesnei generacijai (pvz., Birutei Pūkelevičiūtei). Algis Kalėda apgailestavo, kad kaimyninėje Lenkijoje B. Brazdžionio vertimų „kaip uodui ant geluonies“, tačiau aptiko keletą lenkų poetų, galinčių būti lietuvių poeto „dvasios giminaičiais“.

       Įvairiausiais aspektais gvildenta B. Brazdžionio recepcija – nuo poveikio ketvirto dešimtmečio jaunuomenės mentalitetui, socialiniam maištingumui, patriotiškumui, poezijos supratimui (Vanda Zaborskaitė), nepralenkiamo populiarumo Atgimimo metų visuomenėje (Vaiva Narušienė) iki įvairaus lygmens muzikinių interpretacijų (Jurgos Sadauskienės tyrimas apie „dainuojančius Brazdžionį“, Ingos Jankauskienės – apie lietuvių kompozitorių kūrinius jo eilėmis, sklaidą populiariosios kultūros terpėje – Austės Nakienės pranešimas „Aš čia – gyva. Antitarybinis rokas ir patriotiškas hip hopas“). Leonarda Jekentaitė pasidalijo savo mintimis apie B. Brazdžionio poezijos ypatingą energiją, archetipus, aistras, imperatyvą žmogui „supykti ir pakovoti už save“.

       Dalia Striogaitė, remdamasi asmeniniais susitikimais, akcentavo B. Brazdžionio darbštumą, pagarbą archyvinei medžiagai (ją kruopščiai kaupė), priminė poeto 1956-aisiais Los Andžele suburtą „Dailiųjų menų kubą“, citavo vaizdingų detalių (pvz., į B. Brazdžionį, kaip „Lietuvos dienų“ redaktorių, laiške kreiptasi „Šlovingasis Maestro“). Apie darbą „Lietuvių dienose“, literatūrines keliones, privatų bendravimą plačiau pasakojo poeto bičiulis politikas, publicistas Juozas Kojelis. Jis prisiminė B. Brazdžionio pageidavimą vietoj inicialo B. rašyti Bern. ir kelissyk pabrėžė rašytojo ištartą frazę: „Kaip poetas ir žmogus buvau tas pats.“ Šmaikščių potėpių B. Brazdžionio portretui pridėjo muziejininkė Jūratė Ivanauskienė (poetas mėgdavo žaismingai brūkštelti ant nuotraukų, eidamas į svečius pasiruošdavo kalbą, kartkartėmis falsifikuodavo nuotraukas „Lietuvių dienose“), o jos kolegė Reda Rėklytė išsamiai pristatė B. Brazdžionio memorialinę biblioteką (svarbi detalė – būta apie penkiasdešimt Maironio knygų). Biografinį diskursą turiningai papildė Algirdo Tarvydo dokumentinis filmas „Bernardas Brazdžionis. Sugrįžimas“ (1996).

       Nors dvigalvis renginio žanras diskutuotinas, konkrečiai šioje konferencijoje proginės intonacijos pernelyg neužgožė mokslinės analizės. Rengėjai pažadėjo parengti pranešimų leidinį.