tekstai.lt

Ramutė Dragenytė. Lapės poezija

Indrė Valantinaitė, „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“
Indrė Valantinaitė, „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“
Indrė Valantinaitė. PASAKOS APIE MEILĘ IR KITUS ŽVĖRIS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

 

Tikriausiai Lewiso Carrollio Alisa saldžiai nusižiovautų vos įpusėjusi skaityti antrą Indrės Valantinaitės poezijos knygelę „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ (2011). Kita vertus, jeigu jau pasakos, tai jos ir skirtos nuteikti miegui bei nuvesti į kitą karalystę... Alisa čia ne šiaip sau – žymiojo L. Carrollio kūrinio citata pradedamas pirmas knygos skyrius (beje, to paties autoriaus citata lydėjo ir pirmąjį I. Valantinaitės eilėraščių rinkinį „Žuvim ir lelijom“, 2006). Alisa klausia Katino: „pro kur man iš čia išeiti?“ (p. 7). Išėjimas į kitą erdvę galėtų būti vienu I. Valantinaitės eilėraščių motyvų, tačiau knygoje jis giliau neišplėtotas.

Pradėkim nuo pradžių: pirmiausia akį patraukia knygos išvaizda – baltas skoningas aplankas, ant kurio ties raide „P“ puikuojasi laputės galva moters kūnu, o po grakščiu aplanku paslėptas kietas tekstilinis, primenantis ne šio amžiaus leidybą, melsvos spalvos viršelis, kuriame vėl šmėsteli laputė. Čia reikėtų pagirti knygos apipavidalintojus. Galiniame aplanke rasime žavios autorės nuotrauką ir „poezijos vilkų“ atsiliepimus, vertus pacituoti: „Poetė sąmoningai renkasi sunkiausią kelią: asmeninius atsivėrimus atsveria mitologinėmis nuorodomis bei figūromis, pasakų bei legendų motyvais. Įstabios metaforų inkrustacijos čia įžeminamos prozinio kalbėjimo gaidomis, teksto lyrizmą išverčiant ne į dainingų posmų, o į baugių kinematografinių vaizdų seką“ (Rolandas Rastauskas, knygos redaktorius). „Nieko nėra svaigiau nei skaityti talentingos poetės išrašytą autentišką ir todėl unikalią meilės istoriją“ (Rimvydas Stankevičius). Taigi tokia miela pateikimo forma knyga turėtų lipte prilipti prie skaitytojo, išsiilgusio gurmaniško patiekalo – rafinuotos poezijos.

Vis dėlto skaitytoja Alisa nusižiovautų, nes nerastų knygoje nei žadėto sunkaus kelio, nei toliau už teksto vedančių mitologinių nuorodų, o juolab baugių vaizdų. Nebent omeny turėta šis: „Bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų galvelė, / besiritanti karališkosios menės mozaikinėmis grindimis. // It negrabiam, persisotinusiam vaikui žaidžiant / iš rankų netyčia būtų išsprūdęs obuolys“ („Stewart“, p. 40). Vaizdo efektingumą, tiesioginį matančiojo ir matomojo santykį nustelbia tik „bandymas įsivaizduoti“, tad nespėjęs sukelti šiurpo eilėraštis tuo ir baigiasi. Vaizdai išties neretai dėliojami kinematografiškai – keliomis eilutėmis fiksuojama tai, kas matoma, įsivaizduojama (pvz., aksomo šleifų šnaresys) ar nujaučiama („Mano aky užsiūtas lobis – / saldėsių krautuvėlės, / gulbių karuselės, / saulėlydžių ekranas. // Nematau nieko, viską jaučiu. / Nepasakoju, nes nepatikėsi“, p. 10). Jie dažniausiai nutrūksta nesukėlę stipresnio estetinio įspūdžio, nuplevena pernelyg lengvai, skaitytojui nepalikdami jokių universalesnių archetipinių nuorodų – tik mergaitiškus dekoruotus paveikslėlius, kartais šiek tiek primenančius pasakas: menių krištolo skliautai, obuolių sodai, vienuolynas, krištolo grafinėliai, skardinės ledinukų dėžutės, puoštos šilkais, auksu ir perlų vėriniu išdabintu atvaizdu. Gaila, kad autorė nepasinaudoja galimybe aliuzijomis į pasakas eilėraščiui suteikti papildomų reikšmių, nuvesti į kitą karalystę, kurioje skaitytojas apsaltų iš nuostabos, ar bent palikti skaitytojo minčiai daugiau vietos interpretacijai.

Pavadinime skambantis žodis „pasakos“ byloja apie siužetinius pasakojimus, bet eilėraščiui, parašytam kaip siužeto nuotrupai, trūksta semantinės koncentracijos, daugiaprasmiškumo, kad būtų galima tokį rašymą įvardyti poezija. Eilutės galėtų būti surašytos kaip prozos tekstai, tik tuomet jie atrodytų dar liūdniau. Kartais vaizdų statiškas konstatavimas kelia įtarimą, jog autorė nelabai geba valdyti kalbą, t. y. turi minčių, bet neranda tinkamų veiksmažodžio formų joms išreikšti.

Vis dėlto tekstai liejasi pakankamai sklandžiai, tolydžiai, vienodai.     I. Valantinaitės vaizduojamas pasaulis moteriškai subtilus ir švelnus, nors lyrinis subjektas bando įteigti savo žvėrišką (ar moteriškai žvėrišką) prigimtį: „Žvakių šešėliai / ant mergautinio kambario sienų primena / riaumojančią mešką, / rypaujančią žąsį, / staugiantį vilką, / raišą lapę – ir visa tai esu aš“ (p. 12). Pasakymas „primena“ iškart kuriamą vaizdą neutralizuoja iki abejingumo, tad tolesnis savo „aš“ pavidalų išvardijimas atrodo neįtikinamai, panašiai kaip ir įsivaizdavimas besiritančios galvelės. Arba kitas pavyzdys: „Suknelė, numesta ant kėdės, / atrodydavo, ima judėti“ (p. 27). Vėlgi ryškinamas ne pats judesys (būtis), bet tik modalinė jo forma – atrodymas.

I. Valantinaitė mėgsta konkrečius vaizdus, daiktus pinti su abstrakcijomis, būsenomis, kurios tekstą kartais paverčia paviršutinišku; jungtys dažnai pernelyg įprastos („lygina puošnią nebūties suknią“, p. 39; „aptėkštą nuovargio purslais“, p. 49; „Jis rašo kai delne atsiveria liūdesio šulinys“, p. 61), siekiant originalumo – ne visada skoningos („Šįryt prie lango radau prišalusį angelo sparną. / Esu tikra – jie mus stebi. // Mus, karališkojo Viešpaties sumuštinio / judrų įdarą, // įspraustą tarp dviejų duonos riekių – ateities ir praeities“, p. 49). Daiktai savaime turėtų sukelti būsenas, o būsenos – egzistencines atvertis. Tačiau autorei dar stinga meistrystės ir gebėjimo kurti estetines įtampas, jos lieka užglaistytos „sakinių pataluos“ ir yra lyg „amžinybei balzamuotos miegančios gražuolės“. Išimtimi būtų tekstas „Tebus pašlovintas teliukas“ (p. 16), kuriame pasirinktas originalesnis retrospektyvus žiūros taškas – pagarbinti teliuką, iš kurio odos pasiūti pasakotojos batai.

Knygelei, nors ir labai stengtasi, trūksta vientisos ašies, kuri pateisintų pasakotojos eklektišką antropomorfizaciją, t. y. nelabai įtikinamą bandymą persikūnyti į visokius „žvėrelius“. Jeigu herojės pasaulio vientisumas būtų išlaikytas visoje knygoje ir atitiktų pavadinimą, iš kurio tikimasi kažko slapto, galbūt uždrausto, nors šiek tiek erotikos, įtaigesnių istorijų. Jei knygelės turinys atitiktų formą, tuomet tai tikrai būtų gurmaniškas patiekalas. Tačiau autorė nuolat šokčioja – nuo L. Carrollio citatos pirmame skyriuje prie Ingeborgos Bachmann antrame ir Federico Garcķa Lor-cos trečiame. Nuo užkeikto žvėries – prie Betliejaus avių. I. Valantinaitė turi subtilų skonį ir pajautą estetinei minčiai, tik stinga drąsos kalbėti iš savęs, ji linkusi ramstytis citatomis, kurios stipresnės už eilėraščius. Stinga archetipinio mąstymo, kuris būtų labai dėkingas autorės pasirinktai moteriškumo temai, trūksta intriguojančių meilės istorijų, nes eilėraščių herojė vis dar spurda „narvelyje iš kaulų ir odos, / uždengta neleidžiančiu ištrūkti rūbo audeklu“ (p. 35).

Pabaigai norisi autorę palyginti su kitomis poetėmis. Pirmiausia šmėsteli mintis apie Nijolės Miliauskaitės kūrybą – I. Valantinaitės tekstai atrodo grakštesni, o „kambarėliai“ pripildyti gražių daiktelių. Tuomet išnyra Agnės Žagrakalytės „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (2008) – A. Žagrakalytė labiau jaučia kalbą, jos eilėraščiai šmaikštesni, gyvesni, daugiau kūrėjos įžūlumo. Giedrės Kazlauskaitės „Heterų dainose“ (2008) daugiau katastrofiškumo, tekstai intelektualesni. I. Valantinaitė atrodo kaip švelni drovi laputė, susigūžusi ties P(asakos) raide, bet, jeigu tikėsime jos vilkais palydovais, – užimsianti solidžią vietą poezijos lentynėlėje.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 12