tekstai.lt

Jurga Bartkevičienė. Istorinės lietuviškos dramos kovos su priklausomybe

Reda Pabarčienė. „Kurianti priklausomybė. Lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai“
Reda Pabarčienė. „Kurianti priklausomybė. Lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai“
Reda Pabarčienė. Kurianti priklausomybė. Lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai. – Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010. – 216 p.

 

Ar galima nemėgti teatro? Kur jo vieta šiandien? Kodėl menkai skaitomi dramos kūriniai? Ko verti šiandienos lietuviškos dramos kūrėjai Laura Sintija Černiauskaitė, Sigitas Parulskis, Marius Ivaškevičius, Gintaras Grajauskas? Tokios ir dar nemažai kitų minčių kilo paėmus į rankas Redos Pabarčienės monografiją „Kurianti priklausomybė. Lyginamieji lietuvių dramos klasikos tyrinėjimai“. Tačiau autorė renkasi ne šiandieną, ji tyrinėja lietuvių dramos klasiką. Išlaikoma laiko distancija, ypač aiškus objektyvumo siekis, noras tirti, o ne peikti ar girti, bandymas lyginti, o ne vertinti.

R. Pabarčienė jau iš pat pradžių apsibrėžia tyrimo objektą. Knygoje „aptariamos istorinės dramos, rašytos nuo Aušros romantizmo laikų iki „niūrių istorijos sutemų“, t. y. nuo XIX šimtmečio pabaigos iki paskutiniųjų, stagnacija paženklintų Leonido Brežnevo valdymo metų XX amžiaus devintame dešimtmetyje“ (p. 6). Monografijoje išrikiuotos Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Juozo Grušo, Justino Marcinkevičiaus, Aleksandro Fromo-Gužučio, Marcelino Šikšnio-Šiaulėniškio, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio, Maironio, Liudo Giros ir dar vieno kito lietuvių autoriaus istorinių dramų lyginamosios analizės. Pasak autorės, ši monografija – „tai dramos kūrinių dialogų su klasika tyrimas“.

Kiekvieno mokslinės literatūros kritiko svajonė – žinomas adresatas. Adresato neaiškumas pakiša koją mažiau patyrusiems mokslininkams, o skaitytojas „kankinasi“, bandydamas susigaudyti paragrafų ir pastraipų džiunglėse, perteklinės informacijos kalnynuose, citatų-iliustracijų gausybėje. To autorei neprikiši, ji žino, kam rašo: studentui, mokytojui, moksleiviui ir kiekvienam literatūra besidominčiam visuomenės nariui. Ji ne tik įvardija adresatą, bet pasirenka jį atitinkantį stilių, žodyną, terminiją, knygoje sutelkia tik esmiškai reikšmingą informaciją.

R. Pabarčienės knygos adresatas (ji skirta pirmiausia studentui) lemia jos struktūrą. monografija struktūriškai sustyguota beveik idealiai. Visų pirma, pasirinktas itin patogus pagrindas – istorinis laikas. Kūriniai surikiuoti nuo ankstyvųjų iki sovietmečio, kiekvienas periodas turi savo temą (tragiškosios sąmonės atsiradimas ir „mirtis“, grįžimas prie ištakų, tautinio mito vaidmuo), kiekvienas skyrius pradedamas trumpu įvadu, pateikiama esminė teorinė ir istorinė informacija, po jų randame atskirų dramos kūrinių lyginamuosius tyrimus.

Labai įdomus ir verčiantis pamąstyti įvado skyrius – „Literatūra istorijoje. Istorija literatūroje“. Jame sprendžiama Istorijos kaip Didžiojo pasakojimo problematika. Iškeliama mintis, jog istorija esanti ne tik laiko reprezentacija, bet ir pasakojimas apie laiką, taip istorija persikelianti į meno kūrinio erdvę. Autorė dualizmo problemą iškelia ir dramos sąvokos suskaldytoje reikšmėje, paremdama savo apmąstymus apie kalbą Friedricho Nietzsche’s, Jörno Rüseno, Haydeno White’o teiginiais. Tame pačiame skyriuje rutuliojamos mintys apie praeities įprasminimo būdus, praeities– dabarties santykių tipologiją, vertybines nuostatas, kultūrinės istorinės savivokos modelius. Labai parankus skyrius kiekvienam besidominčiam literatūra ir istorija.

Skyrius „Istorijos rekonstravimo būdai ir dramos tipai“ primena pirmuosius lietuvių dramos kūrėjus: A. Fromą-Gužutį ir M. Šikšnį-Šiaulėniškį. Čia randame apmąstymų apie romantinės dramos svarbą lietuviškajam mentalitetui, pasiūloma istorinės dramos tipologizavimo sistema, pateikiamos esminės lietuvių dramos savybės, išnašose surandame papildomos informacijos apie ankstyvojo lietuvių teatro dramos kūrėjus (šioje knygoje išnašas skaityti tikrai verta).

Po minėtojo skyriaus patikrinamas studentų akylumas. Keistokas pavadinimas „Ikireagediniai orientyrai“ verčia suabejoti termino taisyklingumu. Teatleidžia man autorė, jei esu neteisi, bet reagedijos jokiomis kalbomis surasti nepavyko, todėl manau, kad įsivėlė apmaudi klaida, o skyrius turėtų vadintis „Ikitragediniai orientyrai“. Šią hipotezę patvirtina ir paskutinė skyriaus „Istorijos rekonstravimo būdai ir dramos tipai“ pastraipa, kurioje autorė pažada aptarti „ikitragedinius ankstyvosios dramos poetinius orientyrus“. Šiaip ar taip, abejotinas pavadinimas turinio nesumenkina. Čia nubrėžiami pirmųjų lietuviškų dramų punktyrai: Viduramžių dominavimas tekstuose, suartėjimas su epu, stiprus Bažnyčios autoritetas, pavergtųjų tautų romantizmo problematika. Įdomi mintis apie lietuvišką dramą kaip „savo pačios gimdytoją“, jos tapimą savo pačios epine ir mitine „motina“. Taip pat primenama visuotinės literatūros istorija, gotikinio romano bruožai, jo jungtys su melodrama ir dėl to atsiradusi savita neoromantinės kūrybos poetika. Teorinė medžiaga gausiai papildoma pirmųjų lietuvių dramos kūrinių analizėmis. Skyrius neabejotinai svarbus istoriniu požiūriu, žymi ankstyvąjį lietuvių dramos etapą, paaiškina įtakas bei savitumus.

Skyriuje „Tragedinės vaizduotės kontūrai“ R. Pabarčienė veda mus laiko keliu, nubraižo tragedinės vaizduotės kontūrus, teigia, jog tragedijos atsiradimas tautinėje literatūroje esantis brandumo ženklas. Autorė iškelia Williamo Shakespeare’o įtaką lietuvių rašytojų vaizduotei „mobilizuoti“, renesansinės anglų dramos bruožus, Vakarų ir lietuvių romantikų siekį tapti W. Shakespeare’o įpėdiniais. Mokslininkė ankstyviausiu W. Shakespeare’o recepcijos atveju laiko M. Šikšnio-Šiaulėniškio „Pilėnų kunigaikštį“. Dar daugiau paralelių aptinka draminėje V. Krėvės, B. Sruogos kūryboje, o Kazio Binkio „Generalinėje repeticijoje“ autorė įžvelgia epinio teatro (Luigi Pirandello, Bertoldo Brechto, Karelo Čapeko) stilistiką.

Toliau R. Pabarčienė rašo apie lietuvių istorinės dramos modernėjimą, tragedijos „mirtį“, grėsmę draminio mąstymo prigimčiai, demokratiją kaip tragedijos griovėją ir tragedijos sugebėjimą transformuotis, „gyvuoti be įprastinių atributų – istorinio ar mitinio siužeto, patoso, didingų herojų ir aistrų, atviro skausmo eksponavimo, herojaus žūties“ (p. 70). Scenoje pasirodo B. Sruogos herojinės dramos: „Milžino paunksnė“, „Radvila Perkūnas“, „Kazimieras Sapiega“ ir „Barbora Radvilaitė“. Daug dėmesio skiriama B. Sruogos dramų komizmo paletei. Autorė teigia, kad B. Sruogos dramų juokas reprezentuoja modernųjį komizmą su visomis variacijomis. Be     B. Sruogos dramų modernizmo bruožų, apžvelgiama ir klasikinė tragizmo raiška: sunkiai sprendžiamas konfliktas, visuotinai reikšminga idėja, herojų pasiaukojimas, tragedinis paradoksas, tragiškoji klaida, kaltė, paradokso efektas.

Barboros Radvilaitės tema aptariama skyriuje „Dialogai su Baliu Sruoga“. Lyginamos B. Sruogos ir J. Grušo dramos „Barbora Radvilaitė“. Greta gausybės panašumų (vienas istorinis siužetas, bandymas dramai suteikti tikrovišką istorinį foną, pakylėti herojai, keli lemtingi epizodai, sceninės kalbos teatrališkumas) nurodomi ir skirtumai. Pasak autorės, J. Grušo drama esanti paprastesnės stilistikos, perėjusi prie „vienatonių garsų, poliariškai atribotų gėrio ir blogio linijų“, abstraktesnė, teziškesnė, lakoniškesnė.

Vienas įdomiausių knygos skyrių – „Infernalinis groteskas. Dieviškoji komedija „Dievų miške“. Kaip teigia autorė, ji neatsispyrė pagundai „dirstelti į kūrinius, kurie neturi tiesioginių sąsajų“ su istorija. Įdomios monografijoje kuriamos „Dievų miško“ asociacijos su Dante’s Alighieri „Pragaru“. R. Pabarčienė konstatuoja „Dievų miškui“ ir „Dieviškajai komedijai“ bendrą centralizuotą trilypį autorių– personažą–pasakotoją, kuris pasaulį patiria jusliškai ir net dalyvauja „mirties šokyje“. Abiejuose kūriniuose vaizduojamos kūno transformacijos ir jas lydintys pažeminimai. Taip pat bendra nusitrynusi riba tarp mirusiojo ir gyvojo. Šiuose kūriniuose veikia gyvieji numirėliai, o mirtis, praradusi šventumo aureolę, yra gyvuliška.

J. Grušas išskiriamas iš autorių kaip kūrėjas, atspirties taškų ieškojęs lietuviškoje dramaturgijoje. Tikriausiai iš čia kilusi ir lietuviškos dramos kaip „savo pačios motinos“ idėja. Skyriuje „Grįžimas prie ištakų: Juozas Grušas“ mokslininkė aptaria dramas „Generalinė repeticija“, „Barbora Radvilaitė“, „Švitrigaila“, „Unija“, „Rekviem bajorams“. „Švitrigaila“ ir „Unija“ lyginamos su B. Sruogos „Milžino paunksme“, „Rekviem bajorams“ – su „Kazimieru Sapiega“. Abiejų autorių kūriniuose esama nemažai panašumų: bendri motyvai, idėjos, stilistika, pasikartojantys personažai.

Apmąstymų reikalaujantis skyrelis „Lietuvis – kilnusis laukinis“. Regis, lietuviškosios tapatybės problema taip ir liko neišspręsta. Monografijos autorė svarsto apie buvusią tapatybę, apie lietuvį kaip kilnųjį laukinį, civilizuotą barbarą. Toks jis esąs V. Krėvės ir Vydūno dramose. Kažin ar labai džiaugiamės tokia tapatybe šiandieną, nors, atrodo, užsieniečių sąmonėje ji dėl kažkokių priežasčių dar labai gaji. Tačiau R. Pabarčienė gvildena tautinius mitus ir nesileidžia į šiandienos aktualijas, tiesiog primena, jog buvusi „labai dažna lietuvio analogija su stambiu žvėrimi“. Taigi lietuviškojo herojaus santykis su kultūra dramose dviprasmiškas: ginamas senasis pagoniškas tikėjimas yra lietuviškosios tapatybės, bet kartu ir kultūrinio atsilikimo ženklas.

Knygos pabaigoje autorė ragina naujai perskaityti J. Gružo ir Just. Marcinkevičiaus dramas, atsisakyti stereotipų, kūrinius įvertinti racionaliai, užmirštant buvusią jų patriotinę pasipriešinimo funkciją. R. Pabarčienė fiksuoja lietuvių sovietinei dramai būdingas savybes: praeities patetiką, ateities mitą, valstybingumo ir tautos vienybės idėją, kultūros ir kūrybos individualumą. Taip pat akcentuojamas tekstų dviprasmiškumas, jų opozicinis vaidmuo, belaikių herojų atsiradimas, savotiškas religingumas. Svarstoma apie sovietmečiui natūralią kompromiso idėją, sunkiai suvokiamą naujajai Nepriklausomoje Lietuvoje išaugusiai kartai.

Monografiją galėtume laikyti puikiu vadovėliu. Studentams ir mokytojams ypač parankūs bus išskleisti kūrinių siužetai ir kontekstai. Siužetai nuosekliai veda prie idėjų. Dar viena puiki knygos dalis – išnašos. Jose surasime daug informacijos apie dramų pastatymų teatruose peripetijas, tyrinėtojų nuomones, istorinių faktų. Istoriniai duomenys natūraliai įsilieja į tekstą, praturtina kūrinių analizes, suteikia joms svarumo.

žavus ir pedagogiškai pagrįstas teksto bruožas – autorės formuluojami klausimai. R. Pabarčienė iškelia klausimą ir ieško atsakymo, taip nukreipdama skaitytojo mintis konkrečia mąstymo kryptimi, skatindama adresatą ieškoti savo atsakymo, taip pat ir diskutuoti su autore.

Monografijos kaip mokslinio darbo trūkumas – teorinių šaltinių stoka.   R. Pabarčienė daugiausia remiasi lietuvių autoriais arba lietuviškais užsienio autorių knygų leidimais, vos vienu kitu rusišku ar anglišku šaltiniu. Šiandien to nepakanka, nes vargu ar visa svarbiausia kritinė ir mokslinė literatūra jau išleista lietuvių kalba. Abejonių kelia rėmimasis sovietmečiu leistais moksliniais leidiniais, ypač kai viena esminių tyrimo figūrų pasirinktas W. Shakespeare’as ir lietuvių dramos santykis su Vakarų Europos drama. Kita vertus, monografijoje gausu lietuvių literatūrologų tekstų, o tai neabejotinai svarbu populiarinant Lietuvos literatūros mokslą.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 12