tekstai.lt

Leonardas Gutauskas. Lėlių pasaulyje ir mes tik lėlės

Leonardas Gutauskas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Leonardas Gutauskas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       *

 

Lėlių pasaulyje ir mes tik lėlės

Šilkiniais siūlais valdomos erdvioj

Šekspyro scenoj kur artistai – vėlės

Ir laikas smilksta neįvardytoj erdvėj

 

Lėlių pasaulyje senienų klodai

Klijai kartonas popierius vata

Nors ir žinai – šie žodžiai nieko neįrodo

Kalba ir vėl išlieka nekalta...

 

 

       *

 

O, kaip sunku tam laikmečiui atryti

Ką jis prarijo vėtros sūkuriuos

Tą Donelaičio žemę kruviną mažytę

Nei pašto ženklas šiaurės vakaruos

 

O kaip nelengva įsakyti širdžiai

Pažint akistatą su sąžinės balsu

Kai visa buvo atiduota mirčiai

Tik tie pavidalai rugpjūčio debesų

 

Virš marių keičia nepastovią formą –

Tai jie nei gulbės, tai balti lokiai

Ir smiltys šnabžda lyg norvegų nornos

Ir vėjuos ošia dilgės – ne rugiai...

 

 

       *

                                   Juozui A.

 

Kapiniškių kapučiuose šnarantys kaulai

Ir šaltiniai sruvena iš smėlio kalnų

Ir virš slėnio pakibusi saulė nei laužas

Ir tas vieškelis bėga per girią senu

 

Metų įpročiu, nieko, brangusis, nekeiskim

Te Zervynose kryžiai parėmę žvaigždes

Saugo tylą – išėję sugrįšim pareisim

Jau išmokę šaltinių ir smėlio novelę pratęst...

 

 

       700 šiaurės platumos


             I


Elnių kauluos įrėžtos pranašystės

                     Ir vilko ilčių karoliai

Lyg evenkų jaunamarčių kasos pašvaistės

                     O už sienų – siauraakiai karaliai

 

Ilgaskvernės milinės ir sagtys

                     Iš miruolių gyslų supintos

Apledijusios baltosios naktys

                     Ir kraujui surinkti indas –

 

Sulankstyta konservų skardinė

                     Ir šakutės – šautuvų durklai

Skambios puotos aistra degtinė

                     Užsilikę rauginti agurkai

 

Liko laiptai sutrešę į dangų

                     Ir švilpukai kulkų tūtelės

Nemirtingos ledjūrio bangos

                     Ir iš kaulų atgimusios elnės...

 

 

             II

 

Sulankstytose skardinėse galvos žuvų

Aliuminio puodeliuos drungnas vanduo

Už žeminės durų alsavimas šunų

Ir saulė virš aukštakrosnių bazalto akmuo

 

Vakarais numirti prisikelti kas rytą

Nuo akių nuskaldyti protakų ledą

Ir iš naujo pažinti mirtinai uždarytą

Šiaurę kai viltis vilko iltim kalena

 

Taip išmokom gyvent ir nebūti

Ir į būtį žiūrėt nelyg į žaidimą

Su mirtim domino užmaršties kamputy

Mintinai kartojant laikmečio paradigmą...

 

 

       Vasaros gatvė

                                   Liaudui R.

 

Galvos skausmas ir žalios tabletės

Ir grotuoti langai į žaras

Šalia lovos trikojė šluba taburetė

Ir tyla nei vilnonė skara

 

Krinta snaigės į Vasaros gatvę

Pelenais ant poeto galvos

Vaizdiniai ir parabolių sakmės

Ir puodelis giliukų kavos

 

O už lango tvora geležinė

Tartum iltys benamių šunų

Dienos miegui šlapimo stiklinė

Keistas laiškas iš Dievo namų

 

Pranašaujantis vėtrą ir tvaną

Kurs išlauš šias duris būtinai

Ir sukėlę svajonių nirvaną

Nuriedės nuo dangaus akmenai...

 

 

       Tėvynei


Lyg atspindys buvai tu įsirėžus

Šiurkščiam pavargusios nakties veide

Kažkur Dubysos slėnis ir Nevėžis

Ir vėjų iššūkis, mirties klaida

 

Ir mes nustebome – nejau tai laisvė

Su jūros druskų išgraužtom akim

Raudonas mėnuo jūržoles sulaistė

Krauju žuvėdrų kirų. Atsimink

 

Kaip slogios naktys tyliai pasitraukė

Už mėlynų kalnynų ir salų

Ir ligi šiol kažkas tuo įsakmiu balsu

Sugrįžt į praeitį mus kviečia šaukia...

 

 

       Šermenys

                           Vandai J.

 

Sudės rankas kryžmai

Ir rožinį tarp pirštų

Bus gruodžio miglos tirštos

Vašku kvepės namai

 

Degs šešios aukštos žvakės

Ir giesmės sūkuriuos

Maldinguos kambariuos

Mergelės baugios akys

 

Žiūrės į baltą veidą

Po šerkšno nėriniais

Ir elnių kinkiniais

Per ledo melsvą kreidą

 

Išveš eglinį laivą

Ten kur žiemos nėra

Tiktai skaisti gera

Šviesa duos sielai laisvę...

 

 

       Maironiškai


Prieblandoj skleidžiamas avilių aromatas

Kai žvilga senųjų eglėšakių adatos

 

Svaigina ir kviečia panirti į kalbą

Ir stengtis įminti ką priebalsės kalba

 

Ką pataria balsiams ir priesagų rimams

Kai žemė užmigus maironiškai rymo...

 

 

             *

 

Kaip nešvaistūniškai daiktai naudoja tamsą

Norėdami joje paslėpti laiko randus

 

Ir kaip nesavanaudiškai jie kaupia dulkes

Ant tų barokinių paviršių, rodos, gultum

 

Į švelnų pliušo patalą ir užsiklotum

Šiuo dvyliktųjų sausio rytmečiu miglotu...

 

 

       Kavinių poetai

       /metamorfozė/

 

Juk patys derlių vynuogių surinksim

Ir vyną pilsim į naujas knygas

Po to pro langą skrisdami suriksim

Ir krisim krisim į tamsos bangas

 

Tarsi į dangų kad pavirtę baltu

Debesėliu nuplauktume link vakarų

Gryni nei kūdikiai be batų ir be paltų

Nors bus žiema su sruogomis garų

 

Iškylančių pro groteles kloakų

Iš miesto gerklų ir iš vidurių

Ir nesvarbu kad plauksim debesiu apakusiu

Nuo pipirinių saulės sūkurių...

 

 

       *

                                   Rimtautui G.

 

Pro langą pravirą girdėjom fleitą –

Taip apgaulingai vėjas švilpė –

Ir jo melodijoj kalnų peizažas tilpo

Šaltiniai išnešiojo žingsnių aidą

 

Virš to stataus Gruzinų Karo Tako

Kuriuo į užmarštį mums andai kopti teko...

 

 

       *

 

Tarp aprūdijusių krosnies žiedų

Mes regėjome gyvą ir atvirą ugnį

Kuri guodė ir šildė ir jungė

Šnabždesiais praradimų, klaidų

 

O paskui mes užsidegėm lempą

Siuvinėtu papūgom gaubtu

Ir supratom jog laikas sutampa

Su tyla ištikimųjų daiktų...

 

 

       Iš vanago skrydžio

 

Gyvatėdis vanagas mintantis

Varliagyviais ir ropliais

Danguje prie lietuvninkų Minijos

Prisiūtas žaros spinduliais

 

Iš jo skrydžio gali aprėpti

Donelaičio bažnyčios bokštą

Kitoj pusėj – Dionizo Poškos

Baublius ir stebėti žiūrėti

 

Kaip iš žalčio odos išsineria

Raštija su priesagų rinkiniu

Ir tie sodų laužai prie Tolminkiemio

Rudeniop ir išgirsti kaip girioje

 

Senas varnas kartoja du skiemenis: me-tai

O kunigo balsas užkimęs ištaria: amen...

 

 

       *

 

Jau po ilgų naktų užšąla

Senuos šaligatviuos drumstokos balos

Žibintų šviesos slepias po ledu

Beje, eilėraščiuos taipogi ledas

Ir tu prisimeni Teiraus poetą

Po ledo šarvu miegantį kartu

 

Su debesylų vasara ir su vėžiais –

Čia niekas jo širdies nuo šiolei nesužeis…

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)