Marija Macijauskienė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

             *

 

       Karo lauko vežimais,

       Karo lauko vežimais

       Lekia Laikas.

       Neskubėkit! Palaukit! –

       Jaunystės nėra

       Ten ant kranto!

 

       Tik vandenys platūs vis srūva...

       Tik vandenys...

 

       Ir juodvarnis dar skraido,

       Tarsi užbėgus būtų Žiema.

 

       2011. VII. 2–4–7

 

 

              *

 

       Koks gražus debesuotas dangus,

       Tartum supčiausi karklo

       Sūpuoklėse, tartum Laiko

       Teptukas sprangus

       Nudažytų pakrantės medžius

       Ochros atspalviais...

       Ir tie lyriški garso lašai...

       Sidabrinių dažų per mažai,

       Kad man rimbu galvą apjuostų.

 

       Koks gražus debesuotas dangus,

       Tartum supčiausi karklo sūpuoklėse...

 

       2011. VI. 25–27

 

 

              Ankstyvasis pokaris

 

       Gal buvom ta tarpuvartės

       Karta, kad žodžius, vardus

       Ir sąmonę išplėšė.

       Kai ant sukruvintos varškės,

       Ant stalo ir kieme ant pado,

       Ant išbarstytų lęšių gulėjo

       Mirus sąžinė. Ne mirus,

       Bet pasmaugta, bet nužudyta...

 

       Galbūt todėl iš pelenų sudegintų

       Sodybų mes rankiojom lapus

       Ir nuodėgulius knygų...

       Ir buvo apverkta r a i d ė...

       Elementoriaus tik viršelis likęs

       Tarsi reliktas, saugotas

       Ir nubučiuotas...

 

       O mes giedojom eidami

       Į Vilnių, apdergtą, sudaužytą,

       Laikydami širdy svajonę šventą.

       Tikėdami prikelti Žemę.

 

       2011. VI. 5

 

 

              Saugumo rūsio kalinys

 

       Gurvuolėm ėjo eiženos

       Nuo pečių, kai sukruvintu

       Kirčių keliu utėlės,

       Čiulpdamos Gyvastį, traukė.

 

       Palaukė, sako, žaliavo, ir

       Pavasaris vystė klevo

       Gležnučius žiedus...

 

       Ak, kaip giedodavo

       Rytą varnėnas!

       Mėlynam danguje nei

       Dulkelės, nei užuominos...

 

       Pažliugusios nuo prakaito

       Ir varvančio kraujo cemento

       Grindys. Jis jau nieko negirdi;

       Nei prakeiksmų, nei nuosprendžio.

       Tik sukepusios lūpos kartoja:

       „Ave Marija, Ave Marija...“

 

       2011. VI. 5–9

 

 

              Nepažįstamajam

 

       Aš ne paukštis, ne paukštis

       Ant tavo palangės.

       Aš plukė balta, susisukusi

       Lizdą visai netoliese.

       Mano žingsniai raudonos

       Aguonos batukais vėjo

       Kedenami, – nepavysi.

 

       Jaučiu rankas tavo,

       Kai lig debesų kelia,

       O lūpos, prisirpusios

       Žemuogės, delne mano

       Prisipažinimo ženklą įspaudžia.

 

       2011. VI. 15–16

 

 

              *

 

       Atsišaukia ir girios,

       Ir miškai, kaip gintare

       Skaidrumas ir svajonė.

       Elniuką mažą tu

       Glaustai, kaip meilė

       Glosto žmones.

 

       2011. III. 12

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 10 (spalis)