tekstai.lt

Ramūnas Kasparavičius. „Skaitausi“ skaitytoju


       Kartą pavasarį, pratirpus sniegui, mačiau kranklį, tupintį ant arklio dvėsenos, laimingą ir savim patenkintą ant šitokios apstybės kaip kokį naująjį lietuvį.
       Pamačiau, tik ar pamačijau? Bet ir netrukdžiau, tegu tupi ant tos kumelės Eltėeseros maitos, soit, tariau kaip Bernadotas.
       Gana seniai, bet jau prie Lietuvos, vieną vasarą pamačiau malonesnį vaizdą: pažįstamą pardavėją, šventą darbo valandą skaitančią knygą.
       – Vakar buvau išeiginė, – paaiškino, – tai gulėjau paupy, o knygą buvau pasiėmusi veidui nuo saulės pridengti.
       Mielai ir šiandien taip daryčiau, bet jei darbe miegosi, veidą knyga apsivožus, tai kas nors gali įslinkti ir išnešti kilogramą, pavyzdžiui, degtinės ar dešros. Be to, po stogu nėra saulės. Tai aš ir skaitau.
       Knyga, be abejo, buvo angliškas damų romanas, bet man prekybininkai patinka tuo, kad bent pasiteirauja, kiek tos knygos kainuoja.
       Paskaito tie mūsų žmonės, bent „15 minučių“ per dieną, tad pasimaivykim, pavadinkim tą laikraštį lenkiškai „Kvadransu“ arba „Jutrzenka“, o paskui susigraudinę „Rytute“ ir grakščiai apsiverkime.
       Skaito mūsų žmonės ir Palangoje, ypač kai padvelkia įsakmus madas diktuojančių damų vėjas nuo Švedijos, bet papučia kitoks vėjas ir tesigirdi tik vokiškai rusiško popso muzikos garsai. Įsivaizduokite, kad šios pastraipos pabaigoje prirašiau nelabai padorų dvieilį.
       Dzūkų gatvėje po mano langu atskrenda paukštukas, panašus į žvirblį, bet tvarkingesnis, ir čiulba. Tai labai gera paukštytė, ji man padeda rašyti, mano mūza plunksnuotoji. Reiks paklaust Balbieriaus, kas ji tokia. Kaip ji čiulba, taip ir aš pašvilpausiu. Alis iškart supras. Absoliučios klausos, kaip visi žino, aš neturiu. Ji dažnai tupi ant klevo balnelių arba, kaip sakė praėjusiame amžiuje, klevo propelerių, na, ant bręstančių sėklų. Kliovas paukštelis.
       Dar ten atskrenda liepsnelė, Perkūno paukštelis, nes prieš perkūniją būtinai. Labai draugiškas paukštelis, plytų spalvos.
       O Vilniaus varnos prabunda ketvirtą valandą. Kaip sakė Antanas Ramonas, ir tą reikia žinoti. Apie Ceciliją, patronką muzikantų, kuri „cyli cyli“, rodos, jau rašiau. Cilinkt.
       Nueinu į Bernardinų kapines prie Antano Ramono kapo, kur rymo liūdinti plonutė akmeninė Juozo Šikšnelio iškalta skulptūra, tokia graudi esybė, pasižiūriu į namą už kapinių tvoros, kur Antanas gyveno, tiesa, labai trumpai, paskui kažką labai juodai pajuokavo, grįžtu į Dzūkų gatvę, kur nėra, Viešpatie, nė Tavo viržių kvapo…
       Skaito žmonės ir bibliotekose, žinoma, ne poeziją. Be didelės gėdos prisipažįstu, kad pats kartais pasiimu savo kurį nors rinkinuką, esą, man reikia kažką pasitikslinti, bet supraskite, jog tai iš baugulio, kad po kasmetinės apskaitos negaučiau iš LATGA-A baronkos. Ženklo, kad tavo knygelių per visus metus nieks o nieks „neparušino“. Visose Lietuvos bibliotekose. Perfrazuodamas Ambrozą Biersą, tarsiu: kitiems – ne geriau.
       Mano brolis prie sovietų tarnavo „military police“ šlovingame Vilniaus mieste, patys suprantate – karinėje milicijoje. Didumą laiko kaip didžių idėjų „Pirmyn, ura!“ dailininkas apiformintojas, tačiau teko ir normalios patrulių tarnybos. Tai jis papasakojo tokį atvejį. Važiavo jie nuobodžiaudami (kitaip nė nebūdavo) „voronoku“, pamatė keistai pasvirusį girtuoklį. Svetingai atvėrė duris:
       – Važiuojam.
       – Nenoriu, nenoriu! – ėmė garsiai šaukti girtuoklis, lyg kas tokiu atveju pultų jį gelbėti.
       – Nori, nori! – argumentuotai įrodė jam bananu ir nuvežė, kur reikia.
       Koks čia žiaurumas? Ne į kapines gi nuvežė.
       Skaitytojau! Jei nenorėsi skaityti, tai tau parašys kelis žodžius ant akmens. Tu būsi lyg ir autorius.