tekstai.lt

Gyvūnija ir žmonija ateity

Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Benedikto Januševičiaus nuotrauka
JTO 2010-uosius buvo paskelbusi bioįvairovės metais. Pateikta ne tik įvairių nuogąstavimų dėl biologinės įvairovės nykimo, kuris žmonijai turėtų rimtų, gal net lemtingų pasekmių, bet ir vizijų, kaip tą grėsmę sustabdyti ar bent sumažinti.

Gyvybė mūsų planetoje egzistuoja maždaug keturis milijardus metų. Visos jos formos pasižymi tokiu dideliu biocheminiu panašumu, jog galima teigti, kad išsivystė iš vienos bendros šaknies. Niekas nežino, kiek šiandien mūsų Žemėje yra gyvybės rūšių. Manoma, kad apytikriai – du milijonai. Beveik pusę sudaro vabzdžiai. mokslininkai yra aprašę gyvūnų rūšis, joms duoti vardai, remiantis Carlo Linnaeus klasifikacija. Tačiau tikrasis rūšių skaičius gerokai, gal net dešimteriopai didesnis.

Pažymėdami bioįvairovės metus, moksliniai žurnalai skelbė nemažai straipsnių. Žurnale „New Scientist“ buvo diskutuojama apie tos įvairovės pasiskirstymą Žemėje. Kodėl rūšių įvairovė turtingesnė ties pusiauju, o ne kitose platumose? Rūšys greičiau atsirado ir ilgiau gyvena tropikuose, ypač tose vietose, kur pastovi oro temperatūra ir krituliai – atogrąžų miškuose. Tai svarbus pastebėjimas, bet ne paaiškinimas. Kol kas biologai negali moksliškai pagrįsti tokios įvairovės priežasčių. Kai kam atrodo, kad šios itin reikšmingos srities tyrinėjimai per mažai finansuojami.

Žmonių rūšis, plisdama iš Afrikos, naikino gyvūnus tose vietose, kur apsigyvendavo. Pietų Amerikoje išnaikinti tokie fantastiški gyvūnai kaip šarvuočiai, didumo sulig automobiliu, o Madagaskare – rudojo lokio dydžio lemūrai. Skandinavijoje nebeliko pirmykščių prijaukintų jaučių ir stumbrų. Apskritai visiems laukiniams žolėdžiams gigantams gresia išnykimas, jų natūralias ganyklas pasiglemžia žmogus ir paverčia dirbamąja žeme. Didžiausių žinduolių išnykimas liudija, kad kai vis didesnį planetos paviršių – ir sausumą, ir vandenis – užsigrobia homo sapiens rūšis, kitos rūšys suskyla į mažesnes grupes ir pamažu nyksta. Trečdaliui visų žinduolių ir žuvų rūšių, taip pat dviem visų augalų rūšių trečdaliams gresia pražūtis. Mažėjant gyvūnų įvairovei, kinta visa ekosistema, o to padarinius sunku numatyti.

Kaip įvairioms gyvūnų ir augalų rūšims, veikiant natūraliai atrankai, prisitaikyti prie naujų, žmogaus sukurtų sąlygų? Ne visoms rūšims būdingi „greiti apsisukimai“. Didieji gyvūnai ir augalai, kurių gyvenimo ciklas lėtas, yra pasmerkti pražūčiai, mažesnėms rūšims – didesnė galimybė prisitaikyti, nes jų kartų kaita greitesnė. Jei iš Afrikos savanų rezervatų išnyktų didieji žolėdžiai, suklestėtų mažesnės rūšys. Liūtams nebereikėtų tokio didelio kūno, dėl ko jie dabar medžioklėje pranašesni už kitus plėšrūnus. Ar dėl natūraliosios atrankos atsirastų daugiau mažesnių plėšrūnų? Galbūt. Tačiau Charleso Darwino aprašytam prisitaikymui reikia daug laiko. Kažin ar žmonių rūšies amžiaus tokiam pokyčiui užtektų.

Daugeliui mikroorganizmų, kitaip nei liūtams ar drambliams, patinka didėjanti žmonių gausa. Bakterijos, virusai, įvairūs parazitai visame pasaulyje tampa rimta sveikatos bėda. Epidemiologai spėja, kad švelnėjantis klimatas, žmonių migracija labai greitai gali sukelti pražūtingas pandemijas. Didėjant Žemės temperatūros vidurkiui, naujos ligos iš Pietų keliauja į Europą, Sardinijoje netrukus pradės veikti kontrolės stotis, kuri stengsis laiku „pagauti“ atnešamą užkratą.

Dabar Žemėje žmonių yra daug daugiau nei anksčiau, per metus jų padaugėja maždaug tiek, kiek gyventojų yra Vokietijoje ar Tailande. Optimistiški demagogai mano, kad po pusės šimtmečio žmonių skaičius nustos augęs, tada planetos gyventojų bus apie 9–10 milijardų. Jų gyvenimo lygis bus gerokai aukštesnis už dabartinį, nepaisant prognozuojamų klimato pokyčių: vienur kilsiančių sausrų, kitur užlietų derlingų pakrančių, parūgštėjusių vandenynų.

Mokslininkai ieško būdų, kaip šią dilemą išspręsti. Stewartas Brandas knygoje „Visos Žemės studija: ekologinis praktiškas manifestas“ („Whole Earth Discipline: An Ecopragmatist Manifest“) teigia, kad vienintelė galimybė – naujų technologijų vystymas, oro taršos reguliavimas. Ateityje tai turėtų padėti žmonėms išgyventi gigantiškų miestų konglomeratuose. Efektyvus branduolinės energijos naudojimas taptų neišsenkamu energijos šaltiniu, genų technologija patenkintų maisto poreikį. Anot knygos autoriaus, tokiems planams įgyvendinti turi būti sukurta globali vadovybė, arba koordinatorių taryba. Šios idėjos priešininkai tik apsunkintų, sulėtintų situacijos reguliavimą.

Kiti mokslininkai mano priešingai, jie siūlo drastiškai sumažinti išteklių naudojimą vienam gyventojui, išmokyti žmones tenkintis mažu, didinti vietinį, tautinį ir globalinį solidarumą, taupiai naudoti išteklius. Tuo turėtų rūpintis ne kažkokia pasaulinė taryba, o vietinė, regioninė savivalda.

Dar kiti siūlo kai ką perimti iš puikiai organizuoto ir gerai prisitaikiusio vabzdžių gyvenimo, pvz., skruzdžių, pasimokyti iš jų darbštumo, tvarkos, drausmės, atsidavimo bendram labui.

Kokią gi reikšmę mūsų gerovei ir išlikimui turi biologinė įvairovė? Kokia jos vertė? Kaip tą įvairovę išsaugoti nuo pražūties? Technologinėmis naujovėmis, perkainotom vertybėm, įžvalgiu visuomenės planavimu, taupiu žemės naudojimu? Ar žmonijai, atsidūrusiai visiškai naujoje situacijoje, istorija gali būti ateities mokytoja? Vargu ar žmonija, pajutusi kokį nors stygių, pasirinks asketizmą, o ne ekspansiją.

Negi mes būsime panašūs į religinius fanatikus, gamtosaugos priešininkus, kurie teigia, kad Viešpats sukūrė pasaulį vien žmogui, o ne tam, kad būtų išsaugotos kažkokios varlės ar sraigės.

 

Parengė Zita Mažeikaitė

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)