tekstai.lt

Priešais baltą lapą

Vahagn Grigorian. Nuotrauka iš puslapio http://ru.hayazg.info/%D0%93%D1%80%D0%B8%D0%B3%D0%BE%D1%80%D1%8F%D0%BD_%D0%92%D0%B0%D0%B0%D0%B3%D0%BD_%D0%92%D0%B0%D0%B0%D0%BD%D0%BE%D0%B2%D0%B8%D1%87
Vahagn Grigorian. Nuotrauka iš puslapio http://ru.hayazg.info/%D0%93%D1%80%D0%B8%D0%B3%D0%BE%D1%80%D1%8F%D0%BD_%D0%92%D0%B0%D0%B0%D0%B3%D0%BD_%D0%92%D0%B0%D0%B0%D0%BD%D0%BE%D0%B2%D0%B8%D1%87
„Įdedu lapą į rašomąją mašinėlę, užrašau savo vardą ir pavardę (tarsi suteikdamas pradėtam darbui solidumo ir ateities perspektyvą), paskui jau, sakytum, susitaikęs su tikrove, romiai atbarškinu antraštę. Taip, būtent šitą antraštę – lyg iškelčiau baltą vėliavą. Nuo pat ryto man ramybės neduodantis, nepasotinamas potraukis rašyti, tai, kas brendo manyje, užpildė visą mano esybę, bet vos tik pabandydavau sugaudyti į šalis klydinėjančias mintis ir išgyvenimus, sukomponuoti nors paprastutį siužetą, jis susidrumsdavo, dingdavo lyg vaizdas už lango, papūtus į stiklą. Kiek sykių per dieną atrodydavo – štai, atkasiau deimantą, bet smėlis išbyra tarp pirštų, ir lieku tuščiomis.“

Kaip turbūt supratote, antraštė ir kabutėmis paženklintas tekstas – citata. Tai – armėnų rašytojo Vahagno Grigoriano apsakymo pradžia. Ir – labai tikras kūrybinės „sausros“ aprašymas, kuris, manau, ištinka ne vieną rašytoją, taip pat ir mane...

Štai šįmet daugelis pažįstamų klausinėja, ar savo 65-mečio proga nesiruošiu išleisti naujo eilėraščių rinkinio (nuo trečiojo, pasirodžiusio 2003 m., tikrai praėjo nemaža laiko) ar bent paruošti solidžios publikacijos, o aš, sutramdžiusi liūdesį, nusuku kalbą. Yra tų eilėraščių, periodikoje daugelis jų publikuota, prisirinko per dešimtmetį, pakaktų vidutinei knygelei, bet nesiryžtu niekur kreiptis dėl finansinės paramos, o jokių santaupų neturiu, nepažįstu jokių mecenatų ir nenoriu dar kartą prašyti Kultūros rėmimo fondo, nes vieną kartą mano prašymas jau buvo atmestas, tiesa, tada prašiau paramos ne eilėraščiams, o prozos knygelei vaikams apie Sibirą. Ji prasideda žodžiais: „Kai buvau nedidukė, maždaug tokia kaip tu, gyvenau labai toli – Sibire“... Matyt, Vertintojams ji nepasirodė vertinga.

Tai va ir visa paslaptis, kodėl nėra daugiau mano kūrybos knygų. Kol neišleidau to, kas jau susikaupė, nėra įkvėpimo naujoms. Tiesa, prie balto lapo rymoti nelabai turiu kada, reikia į darbą, prisiduriu prie apkarpytos pensijos labai kuklią, tipiškai „filologinę“ algelę. Atsiprašau už atlapumą, visa tai gali atrodyti per daug asmeniška. Bet aš tik pasiaiškinu gana gausiems klausinėtojams. Tokio pusiau jubiliejaus tikrai nesureikšminu. Neprarandu vilties, kad dar plūstelės žodžiai, kurie ims prašytis užrašomi, nes aš eilėraščių nerašau – t. y. nesėdžiu, įsikandusi rašiklį, dėliodama žodžius, o tik užrašau tuos tekstus, kurie beveik patys susiklosto galvoje. Neseniai į dausas iškeliavusi puiki lenkų poetė Wisława Szymborska, paklausta, kodėl per netrumpą amžių išspausdino tik apie 350 eilėraščių, atšovė turinti namie šiukšlių dėžę. Aš irgi ją turiu, tik už materialią kur kas talpesnę „virtualią“ – mintyse parašau, mintyse subraukau ir išmetu...

O dėl „sausros periodo“, – kad tikram kūrėjui jis anksčiau ar vėliau pasibaigia, atrasim ne vieną pavyzdį, peržvelgę rašytojų biografijas. Mano pacituotasis V. Grigorianas patyrė tokį periodą. Jo jaunesnysis brolis Vardanas, taip pat labai talentingas rašytojas, stiprių istorinių romanų ir apysakų autorius, sunkiai susirgo ir, nepaisant didelių artimųjų pastangų (vyresnysis brolis, sukaupęs visos giminės lėšas, organizavo jo gydymą geriausiose Vakarų ligoninėse), 1989 m. mirė. Kol brolis sirgo, Vahagnas juo nuoširdžiai rūpinosi ir nė negalvojo apie kūrybą. Neseniai (1985 metais) buvo išėjęs valstybine premija įvertintas jo romanas „Apyaušrio tamsa“, po metų – apsakymų ir apysakų knyga „5-oji gatvė“. Ir – tyla.

Mirus broliui, Vahagno žmona Nora Grigalavičiūtė ėmė raginti jį vykti į Lietuvą. Armėnijoje tuo metu žmonės gyveno be galo sunkiomis sąlygomis (po žemės drebėjimo buvo sustabdyta atominė elektrinė, sustojo didžioji dalis pramonės, visko stigo, žiemą žmonės šildėsi, kaip kas sugebėjo, daugiausia – geležinėmis krosnelėmis „buržuikomis“, Jerevane iš daugelio balkonų kyšojo jų kaminukai). Vahagnas su žmona ir sūnumi atvyko į Lietuvą. Jis gavo Lietuvos pilietybę. Bet – jokio darbo. Įsidarbino tik žmona. Jie vertėsi be galo sunkiai, o rymojimas prie balto lapo ilgokai buvo bevaisis. Bet ėmė ir atsirado apsakymas apie tą baltą lapą, kurį prakalbinti padėjo vaikystės prisiminimai. Paskui – nostalgijos persunktas apsakymas apie tėvynės ilgesį, perpintas gyvais Lietuvos gyvenimo vaizdeliais. Dar po to – pora apysakų. 2002-aisiais, po 16 metų „sausros“, išėjo apsakymų ir apysakų rinkinys „Paukščio siela“, įvertintas Armėnijoje premija kaip geriausia prozos knyga. O po to jau pasiliejo visas srautas – išėjo stiprus politinės satyros romanas „Lyderio gyvenimas ir mirtis“, pasakos vaikams (įkvėptos anūkės Godos), net dvi apysakos apie emigranto likimą – skirtingi variantai: vienas išvykėlis neprisitaiko svetimoj šaly, bet ir grįžti negali, blaškosi ir pražūva, kitas – prisitaiko ir prasigyvena, paniekindamas moralės principus, net apšmeiždamas savo tėvynę. 2007 m. išėjo solidus romanas „Laiko upė“, kuriame sudėtingas siužetas (veiksmas vyksta Armėnijoje, Turkijoje, Amerikoje, Prancūzijoje, Sibire; XX amžiaus pradžioje, viduryje, XXI amžiaus pradžioje ir tolimoje ateityje) perpintas apmąstymais apie aktualiausias problemas, dramatiškus epizodus keičia humoro ir satyros elementai. Už jį rašytojas gavo Armėnijos nacionalinę premiją. Iš publikacijų periodikoje, kurią vis gaunu iš autoriaus, žinau, kad rašo toliau.

Tai va – šiuo metu jaučiu lyg pareigą pasirūpinti išleisti ne savo pačios kūrybos, o V. Grigoriano vertimų knygą. Tuo labiau kad šįmet jam sukaks 70 metų, jis jau seniai yra Lietuvos pilietis, bet vis dar ne Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Labai gerai suprantu, kad vertimas iš armėnų kalbos „nekonjunktūriškas“, leidykloms jis nežadės pelno. Kad ir pačią gražiausią anotaciją parašyčiau, daugelis potencialių skaitytojų, ypač jaunesnių, suks nosį – iš armėnų, negi čia gali būti įdomu... O juk turim lyg ir skolą – jis kartu su žmona išvertė Juozo Baltušio „Sakmę apie Juzą“ ir Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“. Rašytojo kūrybos vertimų pasirodė mūsų spaudoje („Metuose“ išspausdinta novelė „Atsisveikinimas“ ir apysaka „Paukščio siela“), išgirdau daug gerų atsiliepimų. Jau 1987 m. galėjo lietuvių kalba pasirodyti romanas „Apyaušrio tamsa“, dėl kurio buvau žodžiu susitarusi su leidykla „Vaga“ ir parašiusi anotaciją. Tačiau – pasikeitė leidyklos vadovybė, pasikeitė ir konjunktūra – buvusių tarybinių tautų literatūra nebeaktualu...

Taip ir jaučiu skolą vienam geriausių nūdienos armėnų prozininkų, Lietuvos piliečiui, vis geriau mokančiam lietuviškai, be minėtų romanų vertusiam UNESCO užsakymu pasaką „Eglė žalčių karalienė“ ir dar galinčiam versti mūsų literatūrą, tik reikia susitarti su armėnais – nes ir ten mūsų literatūra dabar nelabai „konjunktūriška“...

Štai apie ką aš galvojau švęsdama šeimos rate savo 65-metį. Ir papasakojau visa tai ne tik dėl noro išleisti V. Grigoriano vertimų knygą, bet ir kaip paguodą sau ir visiems, kurie patiria kūrybinę „sausrą“, nesvarbu, ar jie rymo prie balto lapo, ar užsiima kitais darbais ir tik širdies gilumoje ilgisi įkvėpimo…

 

Marytė Kontrimaitė

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)