tekstai.lt

Atsisveikinom su miško vienuoliu

Albinas Bernotas. Nuotrauka iš puslapio http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19303
Albinas Bernotas. Nuotrauka iš puslapio http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19303
Albinas Bernotas

1934 03 21–2012 02 14

 

Vasario 14 dieną Argirdiškės kaime, Švenčionių rajone, eidamas septyniasdešimt aštuntuosius metus, mirė poetas, eseistas ir vertėjas Albinas Bernotas.

Į tą nuošalų kaimelį, pasiklydusį didžiulėje Labanoro girioje, Albinas atvyko prieš trisdešimt ketverius metus, ankstyvą 1978-ųjų pavasarį, dar nežinodamas, kad čia įsikurs visam tolesniam gyvenimui, nebegrįš į „Pergalės“ redakciją, kur nuo 1975 m. kovo dirbo literatūros skyriaus vedėju, o nuo kitų metų kovo – vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. daktarams patarus bent metus pailsėti pušynuose, Albinas ir įsikūrė Argirdiškėje, prie švaraus Lakajos upokšnio, į Vilnių nebenorėjo sugrįžti. Po septynerių metų argirdiškėje, atsisakiusi muzikės karjeros, nelaukusi pensinio amžiaus, apsigyveno ir jo žmona Danutė, žemaitė nuo Vainuto.

Retam meno žmogui pavyksta žengti tokį lemtingą žingsnį, kuris iš esmės pakeistų jo kūrybinę biografiją. A. Bernotui tai pavyko padaryti, būtent Argirdiškėje poeto talentas atsiskleidė visa galia.

Tiesa, ir jo pirmąją eilėraščių knygą „Lygumos bunda“ (1960), kurią ir man teko recenzuoti, ir vėlesnes – „Žaibų tyla“ (1965), „Karšti lapai“ (1968), „Slenkstis“ (1972) – kritika sutiko palankiai, o tokie eilėraščiai, kaip „Skitai“ ar „Po piliakalnį supilkim“, susilaukė pelnytų liaupsių. Daugelis prisimename posmą:

 

                                  Išplakti liepsnom – ne dilgėm,

                                   Savyje save apgynę… – – –

                                   Po piliakalnį supilkim

                                   Kiekvienoj gyvoj krūtinėj.

 

Tačiau tokių stiprių eilėraščių, kur neišsitenkama vienaplanio eilėraščio erdvėje, liudijančių poeto talento galimybes, minėtuose rinkiniuose pasitaikydavo vienas kitas, tuo tarpu atvykęs į Argirdiškę poetas patiria didžiausio kūrybinio pakilimo džiaugsmą, per nepilnus metus parašė beveik visą rinkinį „Paglostyk žolę“ (1980).

Apie šią knygą, kaip neeilinį įvykį mūsų literatūroje, prabyla autoritetingiausi kritikai, pradedant Vytautu Kubiliumi ir baigiant tada dar jauna literatūros mokslininke ir kritike Viktorija Daujotyte. Anot V. Kubiliaus, „jis nepabėgo iš literatūros magnetinio lauko – A. Maldonis (visų pirma), M. Martinaitis, V. Šimkus, net A. Mikuta stovi visai netoli. Jis nepabėgo ir nuo savęs – nuo savo kaimietiškų šaknų, nors neliko ir tipišku kaimo poetu. Jis <…> išleido patį stipriausią savo lyrikos rinkinį. Dėl to buvo verta gyventi Švenčionėlių miškuos“ („Pergalė“, 1981, Nr. 6).

Panašiai apie šį rinkinį, recenzuodama rinktinę „Vėžės“ (1981), atsiliepia ir V. Daujotytė: „Rinkinys „Paglostyk žolę“ išauga iš visos kūrybos, nėra atskiras. Tik gražesnis, vientisesnis ir sąžiningesnis – be apsimetimo, pritempimo, tarsi peržengtas slenkstis savyje, išlaisvinta dvasia ir žodis. Vizualinį vaizdo ryškumą labiau pridengia refleksija – klausianti arba imperatyvi.“ Recenzija baigiama reikšmingu konstatavimu: „A. Bernotas šiandien nestovi už niekieno nugaros“ („Pergalė“, 1982, Nr. 2).

Tas „tik“, apie kurį kalba V. Daujotytė („tik gražesnis, vientisesnis ir sąžiningesnis“) yra lemianti dominantė, padėjusi poetui pranokti patį save ir pradėti naują brandžios kūrybos etapą.

Už rinkinį „Paglostyk žolę“ A. Bernotui 1981 m. buvo suteikta Valstybinė premija, o už eilėraščių knygą „Nusigręžusi žvaigždė“ (1983) jis tapo Poezijos pavasario laureatu.

pats poetas, palydėdamas savo penkiasdešimties eilėraščių rinktinę, išleistą 2009 m. (serija „Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlė“) rašė: „Šioje knygoje didžiuma eilėraščių iš rinkinių „Paglostyk žolę“ ir „Nusigręžusi žvaigždė“. Prisimenu, juos rašiau spiriamas nenugalimo, deginančio troškimo tai padaryti. Kitaip tariant, ne pats savo įnorių vedamas ėjau, o buvau kviečiamas, kartais net varu varomas sėstis prie poezijos stalo. Drįsčiau palyginti – taip aukštesnės jėgos šaukiami žmonės eina prie Dievo stalo bažnyčioje.“

Kitą naujų eilėraščių knygą „Į šulinį užgriūvantį“ poetas išleido tik po trylikos metų (1996). Ją sudaro keturi sonetų vainikai, reikalaujantys didelės meistrystės, ir pluoštas laisvesnės formos eilėraščių, patvirtinančių poeto brandą.

Gyvendamas Argirdiškėje, Albinas neužmiršo ir savo gimtojo Urvinių kaimo Šakių rajone. Ne tik eilėraščiuose, bet ir eseistikoje dažnai atsigręžia į zanavykų žemę ir jos žmones. Gimtinės atšvaitų rasime knygoje „Pigmaliono sindromas“ (1989), vaikystės prisiminimų kupina autobiografinė knyga „Pro dūmus: deimantais nusėtas“ (1998). Daug nuveikė, versdamas Janio Rainio, Hiršo Ošerovičiaus, Henriko Šilkinio, Julijaus Zejerio eilėraščius, Boriso Balterio, Valentino Katajevo, Jono Drucės prozą ir pjeses.

Mano vaizduotėje dažnai iškyla toks vaizdas: trobelė ant Lakajos kranto ir joje du žiemą vasarą plušantys žmonės: Albinas prie rašomojo stalo, atsivežto iš Vilniaus, ir Danutė prie audimo staklių, paveldėtų iš senųjų sodybos šeimininkų... Arba toks: Albinas sodelyje tupinėja apie avilius, o Danutė kapstosi darže. Arba: abu sėdi prie upelio ir žiūri į tekantį vandenį…

Džiaugiuosi, kad man šioje trobelėje ne sykį teko viešėti, vaišintis paties Albino ką tik išsuktu medumi…

Nežinau, ar man pavyko parodyti, kokį lemtingą žingsnį Albinas žengė 1978-aisiais, apsigyvendamas Argirdiškėje. Po dvidešimties metų, leisdamas eilėraščių knygą „Vienuolynas“, niekaip negalėjau apsieiti be vienuolio Albino. Taip ir atsirado štai šis eilėraštis, kurį skaičiau prie bičiulio karsto:

 

                                   Miško vienuolis Albinas

 

                                   Kiaurus metus,

                                   dieną ir naktį,

                                   vienas ir vienas

                                   vidury didelio miško

                                   prie mažo upokšnio.

                                   Vienas su savo bitėm,

                                   su savo šunimi,

                                   su savo ožkom,

                                   su savo kirviu ir pjūklu,

                                   su didžiule malkų rietuve.

                                   Vienas su medžių ošimu,

                                   pelėdos ūbavimu naktimis.

                                   Dabar jau vienas

                                   ir su savo moterimi,

                                   neseniai taip pat įsirašiusia

                                   į miško vienuolių ordiną.

 

                                   Svarbiausia –

                                   kiaurus metus

                                   vienas su savo mintimis.

                                   Gal ir su Dievu?

 

Albinas Bernotas spėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai įteikti naują knygą „Kaustytos žąsys“. Vadinas, mes netrukus vėl išgirsime gyvą poeto balsą. Drauge su pavasariniu žąsų gagenimu.

 

Algimantas Baltakis

2012 m. vasario 24 d.