Rugsėjo 3-iąją Ričardui Pakalniškiui (1935. IX. 3–1994. V. 12) būtų suėję septyniasdešimt. Mirė R. Pakalniškis sulaukęs penkiasdešimt devynerių. Atminty liko ne pagal metus jaunas, gyvybingas, kupinas entuziastingo polėkio rašyti ir veikti žmogus. Ričardas buvo emocionalus, impulsyvus, aistringas polemistas, troško veiklos, norėjo būti matomas. Šios jo būdo savybės ypač krito į akis akademinėje aplinkoje, Lietuvių kalbos ir literatūros institute, kur jis pradėjo dirbti 1964-aisiais, baigęs aspirantūros studijas Maskvoje, ir kur dirbo iki mirties.

       Pirmoji Ričardo knyga „Poezija, asmenybė, laikas“ (1969) buvo skirta Justinui Marcinkevičiui. Prie jo kūrybos dar grįžo apybraižoje „Justinas Marcinkevičius“ (1984) ir „Lietuvių literatūros istorijos“ dvitomio antrame tome (1982), kur dar parašė ir skyrius apie Salomėją Nėrį, Antaną Venclovą, Teofilį Tilvytį, vaikų literatūrą. Bet svarbiausias Ričardo gyvenimo darbas buvo „Lietuvių poema“ (1981), kur jis vienaip ar kitaip aptarė 696 tekstus, pradedant Renesanso epochos autoriais ir baigiant Gintaro Patacko karta. Knygą „Lietuvių poema“ jis apgynė kaip daktaro (dabar – habilituoto) disertaciją, už ją gavo valstybinę premiją (1982), be jos, matyt, nebūtų tapęs ir nusipelniusiu kultūros veikėju (1985). Triūsė prie šios temos daugiau nei dešimtmetį, nekreipdamas dėmesio į seniai pasibaigusį darbui skirtą akademinį laiką, į kolegų skepsį. Tikėjo savimi ir savo darbu: prisimenu, svarstant skyriuje pirminį jo variantą, Ričardas, atsakydamas į gausias kritines pastabas dėl jam būdingo chaotiško, verpetuoto stiliaus, kai kurių interpretacijų bei klasifikacijų, kolegų kritikai nepasidavė ir jau tada išpranašavo sau valstybinę premiją. Ruošdamas antrą knygos leidimą (1990), jis, jau nevaržomas cenzūros, vėl iš naujo gilinosi į tekstą, jį taisė ir pildė.

       Ričardas nebuvo akademiškas: turėjo kritiko temperamentą, o būdamas ambicingas nemažai laiko ir jėgų atidavė, šiandienos akimis, ir atsitiktiniams mažareikšmiams darbams. Jis buvo vienas aktyviausių „Žinijos“ draugijos lektorių, parašė nemažai brošiūrų, skirtų šiuolaikinei lietuvių literatūrai populiarinti. Viena iš jų buvo apie Vilniaus miesto Liaudies universiteto Literatūros fakulteto veiklos formas. 1974 m. tapęs šio fakulteto dekanu, Ričardas išvystė tokią jo veiklą, kad nepripažinti šio fakulteto prasmingos švietėjiškos veiklos turbūt negalima.

       Atėjęs į kritiką septintojo dešimtmečio vidury, Ričardas ėmėsi aktyviai palaikyti besirandančią moderniąją jaunosios kartos poeziją. „Komjaunimo tiesos“ skaitytojams jis entuziastingai pristatė Sigito Gedos pirmąją knygą „Pėdos“ ir pradėjo visus metus trukusią diskusiją apie naująją lietuvių poeziją. Jis pirmasis taip plačiai analizavo Vytauto Bložės „Preliudų“ polifoniškumą, jų struktūros ir stilistikos ypatybes, žavėjosi Marcelijaus Martinaičio Kukučiu. Valdžios jis buvo priskirtas „estetizuojančiųjų“ pusei ir buvo kritikuotas „Tiesoje“ bei „Komuniste“. Vėliau Ričardas užėmė kompromisinę poziciją, nebuvo nuoseklus rinkdamasis „objektus“: galėjo imtis rašyti ideologiškiausia tema (pavyzdžiui, straipsnį „Lenino paveikslas grožinėje lietuvių literatūroje“), galėjo rašyti ideologiškai retušuotą autobiografinį tekstą („Tarybų Lietuvos rašytojai“, 1977) ar akademiniu stiliumi dėstyti, kad tikroviškumas, idėjiškumas ir pilietiškumas yra produktyvūs poezijos nagrinėjimo principai (straipsnis „Poezija ir gyvenimas“ rinkinyje „Šiuolaikinės kritikos problemos“). Įdomiausia, jog ir tokių ideologizuotų darbų Ričardas imdavosi azartiškai, atrodo, nuoširdžiai tikėdamas, kad iš tų šiaudų gali būti grūdų.

       Nepaisant audringo temperamento, Ričardas buvo atkaklus, darbštus, nuoseklus tekstų rašytojas. Turėjo savo darbo ritmą, ritualus. Kai rašė didįjį veikalą „Lietuvių poema“, pusę dienos taisydavo, redaguodavo, jo žodžiais, šlifuodavo pirminį teksto variantą užsidaręs atskirame mažyčiame instituto kambarėlyje, nes „šlifuodavo“ rašomąja mašinėle. Koridoriuje išgirdę mašinėlės papliūpas, žinojom: Ričardas dirba. Ar mus, jaunuosius jo kambario kolegas (Saulių Žuką, Jūratę Sprindytę, Eleną Baliutytę, kurį laiką ir Vilių Gužauskį) mobilizavo darbui tie garsai, sunku būtų atsakyti, bet jie mus džiugino, nes mes taip pat turėjom savo darbo ritualus, tik kolektyvinius, pvz., kavos pusvalandį (kambaryje ar „Ryto“ kavinukėje), atvirą langą (Ričardas labai bijojo skersvėjo, nuolat jo saugojosi muturiuodamasis jaukiu šalikėliu), pasiplepėjimus literatūros (ir ne tik) temomis. Teisybė, reikia pasakyti: nors mes dėl kai ko ir papurkštaudavom, tačiau net didžiavomės savo kambary turėdami tokį savitą žmogų – šiek tiek vaikiškai aikštingą, bet jautrų ir draugišką vyresnį kolegą. Jis, atrodo, kaip dera vyresniam, žvelgė į mus atlaidžiai, domėjosi mūsų darbais, išvydęs spaudoje mūsų recenzijas ir straipsnius visada pasakydavo savo nuomonę, mėgdavo pasiginčyti, bet buvo geranoriškas.

       Paskutiniais jo gyvenimo metais prisimenu Ričardą ateinantį į institutą su lazdele. Jis ilgai nepasidavė ligai. Išoriškai atrodė mažai pasikeitęs, nesiskundė, neanalizavo savijautos niuansų, tačiau buvo labiau susikaupęs, tylesnis, uždaresnis. Atrodo, filosofiškai žiūrėjo į gyvenimą ir mirtį (skaudžiai jau buvo išgyvenęs per ankstyvą netikėtą sūnaus Manto netektį pačioje Atgimimo aušroje 1989-aisiais).

       Tuo euforišku mitingų ir skaudžių asmeninių patirčių metu jis dar įnirtingiau paniro į naują darbą – paskutinįjį: mirties metais išėjo Ričardo parengta pokalbių su išeivijos rašytojais knyga „Poezijos kryžkelės“ (1994), kurios autorius nebeišvydo. Keletas žodžių apie šio darbo priešistorę: Lietuvai laisvėjant Ričardas užsidegė rašyti planinį darbą apie okupuotos Lietuvos ir išeivijos poeziją; pradėjo susirašinėti su išeivijos rašytojais, „apklausė“ dvidešimt tris išeivijos kūrėjus ir penkis šiapusinius. Taip gimė ši vertinga pokalbių knyga. Ričardas stengėsi, kad jos branduolį formuotų dialogai su žemininkų karta išeivijoje ir šiapusiniais septintojo dešimtmečio modernistais (V. Blože, S. Geda, M. Martinaičiu). Šiandien galime tik džiaugtis, kad jis kalbino ne tik poetus, bet, priklausomai nuo to, kas tuo metu lankėsi Lietuvoje, ir prozininkus, kritikus. Beje, į knygą įdėti R. Šilbajorio laiškai Ričardui, rašyti 1967–1972 metais, po jų pažinties Maskvoje, kur Ričardas studijavo aspirantūroje, o R. Šilbajoris buvo atvykęs į mokslinę stažuotę. Tiesa, anas Ričardo susirašinėjimas nebuvo visai autentiškas: jis žinojo, kad laiškai yra peržiūrimi cenzūros ir stengėsi rašyti taip, kad gautų ne tik kuo daugiau kultūrinės informacijos, bet ir užsidirbtų ideologinių dividendų. Kaip galima suprasti iš šios publikacijos autorinio komentaro, jam ir nereikėję labai savęs prievartauti: dialoge jis, sakytume, natūraliai užėmė naivaus „socialistinio romantiko“ poziciją. Natūralu, kad Ričardo prašymas LKP Centro Komitetui leisti jam LKP istorijos instituto bibliotekoj susipažinti su išeivijos kritika (pretekstas – rašoma knyga apie Justiną Marcinkevičių) buvo patenkintas, ir jis dar septintojo dešimtmečio vidury pasinėrė į išeivijos poezijos, prozos ir kritikos knygas, žurnalus ir laikraščius. Ir jau tuomet tą slaptąją specfondinę informaciją entuziastingai ir dosniai retransliuodavo artimesniems kolegoms ir bičiuliams. Ričardas ne kartą ėjo su velniu obuoliauti, bet turbūt visada tikėdamasis jį apgauti. Netrūko jam ne tik vaikiško naivumo, bet ir gudrumo, apsukrumo.

       Gaila, kad Ričardas nesuspėjo parašyti planuotos akademinės studijos apie išeivijos ir okupuotos Lietuvos poeziją, bet jei laiko jam tebuvo likę tiek mažai, pokalbių knyga „Poezijos kryžkelės“ dėl joje sukauptos autentiškos medžiagos turbūt yra geriausias rezultatas.

       O prisiminus, kokia Ričardui svarbi buvo šeima, kaip jis didžiavosi savo vaikais, kaip džiaugėsi, kad filologė dukra Rūta profesionaliai jam talkina ruošiant „Poezijos kryžkeles“, neabejoju, kaip prasminga jam dabar būtų sužinoti, jog anūkė Barbora, su kuria jam nebuvo lemta šiame gyvenime susitikti, šiemet jau nuėjo į pirmąją klasę.