tekstai.lt

Aidas Marčėnas. Ištrupėjusios erdvės

Aidas Marčėnas per „Poezijos pavasario 2009“ almanacho pristatymą. Gegužės 18 d.
Aidas Marčėnas per „Poezijos pavasario 2009“ almanacho pristatymą. Gegužės 18 d.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       *

 

pavasarėjas –

jau greitai mieste linksmos

mergiotės išsprogs –

 

ir saulė

išrengs jas, ir

akys išrengs, ir vėjas

 

 

 

       *

 

              kam man tie žodžiai

              jei nėra juose liepsnos

              liežuvių

 

                     Donatas Petrošius

 

 

smilkt – nederėtų,

 

jei liepsnose nespragsi

mirštantys žodžiai –

 

dugną bedugnės kalbos

išlaižantys šaknimis

 

 

       *

 

pasižiūrėjus

blaiviai,

             trenktas Niutonai,

šis mechanizmas

 

nesudėtingas: kalba,

mirtis, jųjų padargai

 

 

       *

 

tik laikrodukas,

neberodantis,

                       laiko

pasidabruotas –

amžiaus to, sidabrinio,

mirksnis šiems nanolaikams

 

 

       *

 

              lyg nuo anapus:

 

tarytum krantas,

o daugiau – neįžiūriu,

meluočiau,

gal tik

 

erdvu

ir gilios pėdos,

 

dažniausiai – lengvapėdžių

 

 

       *

 

             Palangos parke

             susitinku strazdą:

 

strazdas

             senovės

eilių man vaizduotėje

suptųs ramiai! jei

 

ne tu, geltonsnapi, ant

šakos pumpuruojančios

 

 

       *

 

ką pavadinti

derėtų poezija,

nežinot net jūs –

 

         ir žinoti nenorit –

 

senas jaunystės Saigio

 

 

       *

 

laukiam, gegute,

tavo šiųmetės raudos!

 

kad jau pargrįžai,

kad kaupiesi miškely –

 

linksmas vėjas pasakė

 

 

       *

 

mirti – nelengvas

darbas mąstančiam žmogui!

 

bet mums – paukštukams,

kvaileliams,

                   arba mintims

žmogaus mąstančio – baika

 

 

       *

 

gerklę užspaudžia

tvirtai, kai prisimenu –

 

Rimvis Strielkūnas –

 

prie tėvo duobės – rankų

sparneliais mosuojantis

 

 

       *

 

              stebiu

              Jono Strielkūno laidotuvėse

              ant gretimo kapo prisėdusį

              Algimantą Baltakį:

 

poezija! kai

mirtinai pagalvoji,

kad tai dar rūpės,

 

gyvenimą užverčiąs

liūdnas rūpintojėli

 

 

       *

 

vaikystės sodo

vėjas, malūno, kuris

atminty, sparne

 

kiek pailsėjęs, tavęs

išvaduoti sugrįžo

 

 

       *

 

taip, suvaikėsiu,

viską viską užmiršiu,

bet neužbrauksit

 

žvirblio, kuris kamine,

jo lapinės kepurės

 

 

       *

 

šį pavasarį

senas alyvų krūmas

 

pražilo ir tam,

kad negalvočiau, visai

 

nebegalvočiau daugiau

 

 

       *

 

vos tik įgyji,

kaip čia pasivaideno,

šiek tiek išminties –

 

debesys, balėjoje

atmušti, storašikniai

 

 

       *

 

ilgai dūmoję,

debesys pasipūtę,

 

ką gi priminėt

man?

         išnyksiu kaip dūmas?

nieko naujo po saule?

 

 

       *

 

dulkia ir dulkia,

 

bet yra galimybė,

kad greit prasišvies

ir vėl ilgėsiuos oro

 

pošlykščio, kūrybingo

 

 

       *

 

              štai ji – tanka

              mąstant visatą:

 

girdėjau, pleties?

tad vis rečiau sutiksi

poetų gerų;

likę linkę susitraukt,

susigūžt, susitankint

 

 

       *

 

kunigaikštyte,

liepkit –

               ir parvarysiu

vasarų vėjus –

 

lubinais mėlynakiais,

švelniai, ant debesėlių

 

 

       *

 

tie mėlynumai

miškų,

           tos atodangos

ten, debesyse –

 

visko per daug per mažai

gyvenime didžiame

 

 

       *

 

domėtas kadai

ir tavo budistiniais

sodais, jaunyste

paika!

           šviesa ant akmens,

akmeninis šešėlis

 

 

sankalba:

Genadijų Aigi atminti

 

mes – išgerdavę

ir impresionistų

odekolonus –

iš švytinčių pavolgio

pievų – Čiuvašijoje

 

 

       *

 

neklausinėkit,

nebylūs kalnai,

                         niekaip

neatsakyčiau,

 

kurio viršūnėj esu –

Komunizmo? Čiurlionio?

 

 

       *

 

cha, charizmėlės!

ne vienas pageidautų

turėti, tačiau

 

subalansuotos jos mums –

idiotams, vagišiams

 

 

       *

 

              iš senos jaunystės:

 

švinta, užrašo,

kas į atmintį gręžias:

 

labai žydintys

sodai,

         labai dar anksti,

labas! čia mes, nelabai

 

 

       *

 

taip, sakyčiau, gan

keista, kad senis esu,

dar keisčiau bus

 

nebūti,

           keisčiausi šie

vaikiški nustebimai

 

 

       *

 

mamule, skausmus

megzdavus muziejuje

revoliucijos;

 

kai nebus ir manęs – kaip,

kurlink beparšlubuosit?

 

    

sankalba:

Nijolę Miliauskaitę atminti

 

Krišnos barbute,

kiek gyvenimų kęsta,

kad parašytum

 

tokį eilėraštį,

                     kiek

siaubingų gyvenimų

 

 

       *

 

              Vytautams P. Bložėms

 

apsimetėli

guru, melagi tiesos

iškalbėtojau –

jums pavyktų apmauti

ir Ardžuną,

                     ir Krišną

 

 

sankalba:

Genadijų Špalikovą atminti

 

iš beprotnamių

traukėt mane, nerimtas

bei nusižudęs

 

poete – jūs

                 ir jūsų

Maskva po šilto lietaus

 

 

       *

 

              Alfonsui

 

vien tam, kad gražiau

sakinį išvingiuočiau,

 

paklausiu, kodėl

 

šitas gražus sakinys

net savęs nepasako?

 

 

       *

 

              knygyne už dyką įgijus

              Eduardo Mieželaičio septintomį:

 

septynios aidžios

planetos už didelį

dyką, maestro –

 

štai toji, verta tikro

poeto, tragedija

 

 

       *

 

vos susikali

kokią taisyklę – žiūrėk,

Kristaus žvirblelis

 

atplasnojęs jau kiša

snapą netaisyklingą

 

 

sankalba:

Pėterą Brūverį atminti

 

Peteras mirė –

 

latvis, kurį mylėjau,

paskutinysis –

 

nebesvarbu, kur tuščiau –

Latvijoje, manyje

 

 

       *

 

pliaukšt, nebeliks ir

manęs, uode užtvotas!

debesys tingūs

 

plauks kaip ir plaukę, mudu,

bjaurybės, nezysime

 

 

       *

 

pirmo drugelio –

tamsaus –

                 meile, nerodžiau,

sulaukėm balto –

 

kad gyventume kukliai,

bet neapsiniaukusiai

 

 

       *

 

gyvenimas – ššš–

ir prašoko, skiemenį

šnabždanti jūra!

ale įsauly šilta

mudviem su laumžirgėliu

 

 

       *

 

ne tai, ak, ne tai,

ko tikėjaisi, guodžia

senatvėj...

                 vaikai?

gamta? kur tau! tik šįryt

nebemaudžiančios kojos

 

 

       *

 

tai, ką žinai, tai,

ko žinoti nenori –

pėdos paukštuko

smėly...

             čia jo pėdinta

metaforų pakraščiais

 

 

       *

 

              iš balandžio pradžios:

 

lengvos bangelės,

virpesiai, viens kajokas

minty;

              skruzdėlė!

atitirpstanti šiaip ne

taip

        ir mano gyvybė

 

 

       *

 

kol dar kriošenoms

liko kuom džiaugtis – keblu

seniais vadintis

 

mums,

              tik ką pradėjusiems

kembridžus praradimų

 

 

       *

 

tu ypač smalsi,

pajūrio varna!

                          proto

turi kiek daugiau,

nei skyrė jo man,

                               o net

šito suvokt negali

 

 

       *

 

pagyvenusi

moteris balkone – ką

ji prisimena

 

dabar,

              užsimerkus į

saulę, užsišypsojus?

 

 

       *

 

jei susirgčiau,

                          jei

kartais įsimylėčiau

taip,

          kaip šiandien,

 

ir – jei šokčiau pro langą,

tai tik lėtą fokstrotą

 

 

       *

 

              iš septyniasdešimtųjų:

 

slaptas troškimas –

„Nefertiti“ dūmelis

saldus,

           pro kurį

 

suplazda atmintyje

tamsiai mėlynas kliošas

 

 

       *

 

nu laukiau, laukiau,

forsitija!

                 auksas, ne

pravardė, o ir

man ją ištart vis smagiau

 

vis naują pavasarį

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)