tekstai.lt

Vidas Morkūnas. Du apsakymai

Vidas Morkūnas. „Metų“ redakcijos nuotrauka
Vidas Morkūnas. „Metų“ redakcijos nuotrauka
Skenduolės

 

Kai motiną pagaliau rado, ji atrodė kaip gyva: pilkšvai melzganas veidas, tuščios purpuru užputusios akys, ant sugeibusio kaklo, ant rankų ir kojų šakalių – spiečiai pūlinių. Gulėjo ji klane. Sudilęs kūnas kaip visada trenkė puvėsiu ir raugu.

Be šeimininkės likęs paltas tuo metu, droviai panarinęs pečius, jau kabojo miestelio skuduryne. Dar nežinojo varganas, kokia siaubinga dalia jo laukia pas svetimą.

Sniegeno. Kažkokie tetės žalzganomis liemenėmis, minkydami žliūgą, įkišo motiną į juodą maišą. Prakaitėlė (taip ją patyliukais vadindavau, mat šusdavo dėl menko nieko) perlieta prisiminimo sutirtėjo ir, traškindama negyvus stagarus, be tako nuklapatavo atgal į vamzdį. Į namus. Tas prisiminimas buvo šit koks. Sykį, dar senuosiuose namuose, motinos iškoneveikta, kam apsimyžusi patale – ant susmirdusio, balažin kokių gyvių knibždančio čiužinio, – taigi išplūsta ir prigąsdinta atrėžė šitaip: „Tave pačią į juodą maišą įkiš ir išveš, matysi, kaip įkiš.“

Vamzdyje Prakaitėlė šliūža nuropojo prie to paties, tik dabar dar ir apsvilusio čiužinio ir vargais negalais atplėšė prie asbesto priskretusį jo kampą. Čia, susukusi į mėlynai raudoną plastikinį draiskalą, mergaitė slėpė didžiausią savo bledę – tris lapus, kadaise slapčia išplėštus iš pusbrolio atsivežtos knygos apie dievulį. Piešinius tuose lapuose ji žiūrinėdavo vos ištaikiusi progą.

Tamsiai žalias, į dėžę panašus automobilis su motinos kūnu sunkiai užsiropštė į vieškelį ir pasuko miestelio link.

Prakaitėlė priešais save pasidėjo sučiurintą, nučiupinėtą lapą ir pratrūko kaip išmanydama jo atsiprašinėti, kad linkėjo mamytei juodo maišo. Dievulis buvo labai gražiai nupieštas su aukšta kepure ir šautuvu, iš kurio šovė į dangų. Šautuvą siautė baltų dūmų kamuoliai. Čia pat, paklaikęs iš siaubo, rankas grąžė juodas velnias. Šiam prie kojų gulėjo negyvas, matyt, nušautas, avinėlis.

Motinos gale vėjas naršė jos migį – į ragą sustirusius skarmalus. Ant paveikslėlio nusileido kelios pasiklydusios sniegulės. Prakaitėlė įsuko brangenybes į plastiko skiautę, pakišo po čiužiniu ir išropojo laukan. Snyguriavo baltai ir juodai – iš senųjų jųdviejų namų vėjas nešė suodžius. Mergaitė nužvelgė gaisravietę. Po ją vėl blaškėsi alkis. Juodos spalvos, be akių ir, žinoma, be burnos. Šiaurio tąsomas stvarstėsi atsikišusių nuodėgulių, nemaloniai čežėdamas puldinėjo tai šen, tai ten. Galiausiai įsikibo stirksančio toršero stiebo (gaubtas ir laidas buvo nudegę) ir pašėlo įnirtingai plazdenti.

Susigūžusi duksliame, kone kelius siekiančiame treninge su dviem sukryžiuotomis letenėlėmis ant krūtinės (iš tikrųjų antsiuvas vaizdavo teniso raketes, bet argi mergaitė galėjo tai žinoti), Prakaitėlė nukrypavo į andainykštę sodybą, kur vėlyvo rudens lietūs atkakliai gaivino jau beišvėstantį svilėsių tvaiką, vėjai žarstė niekaip neišpustomus paišus. Eidama tarp dviejų nudegusių obelų, mergaitė nejučia pakėlė akis į šakų stagarus. Nekokio toje panamėje būta vaismedžių gyvenimo, o mirė jie siaubingoje kančioje.

Maknų makna virtusiame daržioke ji parklupo ant nujuodusių bulvienojų, suleido pirštus į purvą ir įniko rausti. Rumžė be atodairos, nevaikiškai užsispyrusi, nors lūžinėjo nagai, kraujavo panagės – giliau žemė buvo kieta ir bergždžia. Tokia pat kaip tada, kuomet jodvi dar gyveno čia. Iškreivojusi gerą galą vagos, Prakaitėlė rado tik aliuminines šukutes, kurias kadaise aš jai ir dovanojau. To ji neprisiminė. Nusviedė jas šalin, ir tiek.

Nieko nepešusi mergaitė kartą, antrą, trečią spyrė gerokam grumstui. Staiga jai pasiutusiai užnižo išbertą kaklą. Iki kraujo gremždama šašus, Prakaitėlė lankstu apėjo pražuvusius namus. Į tuos nuodėgulius, į bauginamai plazdantį juodą skivytą nenorėjo nė žiūrėti. Nešildė čia jos širdelės jokie malonūs prisiminimai, nebuvo čia ko gailėtis ar ilgėtis. Nei manęs, nei kitų šeimynykščių mergaitė neatminė. Prisiminė tik motinos ir jos svečių gargaliavimus, gagenimus, cypavimus ir blogus savo darbus bei visokius nusižengimus – bledes ir kūrvas. Jų buvo be skaičiaus.

Priėjusi žalzgana pluta užakusią paplavų duobę, prie kurios mamytė išsitraukdavo kitus, Prakaitėlė lyg ir išgirdo kažin ką dainuojant. Nesumojo – pačioje duobėje ar skurdžiame krūmyne atokiau.

Prie pakrypusios būdelės, kurios ugnis tada kažkodėl pasigailėjo, mergaitė stenėdama skausmingai išsituštino. Neužėjo į vidų ne todėl, kad būtų bijojusi (kalbėta, jog išvietėje vaidenasi), o iš staiga sukilusio piktumo, iš akstino parodyti, kas jai yra tie degėsiai su plevėsuojančia juoda skiaute, visa ta atgrasi erdvė. Kad būtų svariau, garsiai dar sušuko:

– Pasasy pamakalai!

Ką tai reiškia, ir pati nežinojo.

Kadaise patikimai, su meile statyta būdelė per ilgus metus išklebo, geros, kruopščiai suleistos lentos aptrešo, išsiklaipė. Ak, daugel ši senolė būtų galėjusi papasakoti apie žmones, kuriems atrodo, kad išeinamojoje niekas, netgi Dievas jų nemato... Perverta surūdijusia vinimi ten kabojo knyga. Dalis susiraukšlėjusio viršelio – kaip tik su autoriaus pavarde – buvo nudrėksta. Likęs tik pavadinimas – REPORTAŽAS IŠ KIAUŠINIO. Prakaitėlė raidžių nepažino, ir nei tas pavadinimas, nei pati knyga jai nerūpėjo. Prireikus, būdavo, išplėš vieną kitą sugeltusį lapą, ir tiek.

Nakvojo ji namuose – vamzdyje. Kaip įmanydama gūžėsi, rietėsi ant kieto, apšalusio čiužinio. Vos pakrutindavo nutirpusią koją ar ranką, vargiai sukaupta šiluma kaipmat išgaruodavo. Tekdavo ją vėl jaukintis. todėl mergaitė iš paskutiniųjų stengėsi nejudėti. Nejudėti, neprakaituoti, nesvajoti apie maistą – išėdas konservų dėžutėje, iš sunkvežimio vieškelyje iškritusį runkelį, patvorio grybą melzgana kepure.

Viršutinėje vamzdžio išgauboje žiojėjo kiaurymė. Prakaitėlė neatsispyrė saldžiam bauguliui – nors tirtėdama, vis dirsčiojo ton pusėn. Bet pro skylę niekas, net blausi žvaigždė, į ją taip ir nepažvelgė. Tiesa, kartą pro prakiurą vidun lyg ir įslydo kažin koks tamsus gumulėlis, tačiau mergaitė tuo metu snūduriavo; sykį motinos gale lyg ir sušmėžavo kažkoks blandus pavidalas, bet nusisukusi Prakaitėlė nieko nematė.

Laukan ji išropojo dar tamsoje. Tvyrojo pageli, kiaurai gerianti žvarba. Mergaitė atgalia ranka brūkštelėjo sau per kaktą ir pauostė rankovę. Ši trenkė svilėsiais, samagonu, dar kažkuo. Bene primyžtais giltinės triusikais, – taip sakydavo mamytė. Netoliese į glitų krantą patyliukais teškeno vanduo. Nuo vamzdžio mergaitė jo nematė. Bet žinojo, kad vanduo – juodas kaip niegras. Tik nežinojo, kas tai yra. Buvo girdėjusi motiną ir ne vieną tetę skundžiantis, esą dirba kaip juodi niegrai, o chuiką gauna. Kas ta chuika, mergaitė irgi nežinojo. Matyt, suaugusieji gavę ją gerai paslėpdavo.

Ūmai suvokusi galinti daryti, kas šaus į galvą, Prakaitėlė iš nejaukumo net pasipurtė. Nutarė įsidienojus eiti į šabakštyną pažiūrėti kūtvielos krūmo. Iš pradžių, prieš porą metų, tai buvo paprasčiausias spygliuotos vielos ritinys, smala žino kieno numestas į aukštą žolę krūmyne, kur melioratoriai ateidavo pietauti ir daryti gramo. Vasarą čia čirškaudavo paukščiukai, įsivėlusios tarp šakų žvilgėdavo tuščios bulvių traškučių pakuotės, pūpsodavo musių apspistos išmatų krūvelės. Rudenyn šis ne itin sudėtingas pasaulis nutykdavo, aukšta žolė ir vešlūs krūmai pamažėle virsdavo rusvai pilku stabarynu. Išnešioję pakuotes (ak, kaip godžiai Prakaitėlė dabar išlaižytų tą blizgantį sūrumą) vėjai iki pat žiemos šiurindavo žabarus, brazgindavo pastirusias šakas.

Mergaitei patikdavo stebėti, kaip keičiasi spygliuota viela. Pirmiau surištas, ritinys ilgainiui išsilaisvino. Iš pradžių tik pasilenkusi ir labai atidžiai įsižiūrėjusi Prakaitėlė ant blausiai žvilgančios gijos su atsikišusiais dygliukais pastebėjo pirmuosius rūdžių taškelius. Jie iš lėto, labai iš lėto jungėsi – vienas prie kito, tas dar prie kito, – o pačią vielą neskubriai, tarytum ieškodama tinkamiausios formos, lankstė neregima ranka. Pavasarį spygliuotė it koks vijoklis įsikibo jauno krūmelio ir pasistiebė aukštyn. Rudenok augmuo nugeibo ir sunyko, o viela taip ir liko styroti. Sykį, kai jau atrodė visiškai surūdijusi, mergaitė pamėgino galiuką nulaužti. Viela akimirksniu iki kraujo sugylė pirštus. „Ot kūtviela“, – tik tiek sumarmaliavo apspangusi mama, kai Prakaitėlė parbėgusi namo jai pasiguodė.

Pastarąją žiemą kūtviela įmantriai išsiraitė, o kadangi rūdimis nuėjusios atkarpos šen ten neišlaikė sniego svorio ir pertrūko, atrodė, jog ji išsišakojo. Pavasarį vieną apatinių šakų apgobė kuplus žolynas, bet ji (toliau nuo pagrindinės gijos) pro jį vis dėlto prasiskverbė. Išrodė taip, lyg viela būtų išleidusi atvašą.

Priešryčio tamsoje tiesiai per akmenuotą, duobėtą lauką Prakaitėlė vėl klypino į senuosius namus. Per didelis dešinysis sportbatis atkakliai žiojosi, tad nuogais kojos pirštais ji vis pajusdavo plynos žemės šaltį. Po glitaus purvo sluoksniu jau stingo gruodas.

Į vakarykščiai darže išraustą vagą per naktį spėjo prisnigti, bet tas dar netikras lapkričio sniegas veikiai tižo, gaišo. Aitriai dvokė šlapdribos suvilgyti nuodėguliai. Net ir aprūkęs toršero strypas apyblandoje spindėjo, mat nikeliuotas. Juodąją alkio skiautę vėjas buvo pagaliau nuplėšęs ir pradanginęs, bet dabar mergaitė juto po skrandį rėplinant kažkokį kibiakojį gyvį. Jai gėlė nubrozdintus kelius, kiaurai vėrė žvarba, aplink lyg rūkas tvenkėsi baimė. Kad nepravirktų, Prakaitėlė prikando apatinę lūpą. Paskui nuo kaktos nubraukė lašus pirštu ir jį aplaižė. Prakaitas buvo rūgštus. Ji išsispjaudė ir nukebeldžiavo prie daržinės, kuri atokiau dunksojo lyg didingas rūmas. Prie sienos kukliai glaudėsi kadai pragerto šuns būda. Priėjusi šieninės vartus mergaitė sustojo ir nejučia įniko krapštyti nosį. Išraktus bubius nubraukdavo į palaikių pėdkelnių kiškas. Ji dvejojo. Širdį kaustė dar neišdūkusi motinos baimė. Be to, žinojo jokio valgesio viduje nerasianti. Vis dėlto pagunda buvo stipresnė – juolab kad užteko tik pasilenkti ir po surūdijusiu skląsčiu prasisprausti tarp šleivų sąvarų. Apsispręsti padėjo ūmai prapliupęs lietus.

Brukdamasi vidun ji neatsargiai pakreipė galvą, ir kreivas vinies pirštas vos neišdūrė akies. Daržinėje tvoskė šutria šiluma, atsidavė suplėkusiu šienu ir trūnėsiais. Kelias akimirkas mergaitė stypsojo prie vartų. Tižią žemę lietus drengė visai čia pat, per porą žingsnių už nugaros, bet atrodė, kad lyja kažkur toli toli, kokiame nors kitame pasaulyje. Viduje buvo jauku, grįžti į kiemą, į degėsius, į vamzdį nėmaž nesinorėjo. Prakaitėlė žengė kelis žingsnius ir atsigulė į kuokštais pakreiktus šiaudus ant gerai – ilgam! – išklotų grindų. Spuoguotą veidą tuojau pat nugulė sukeltos dulkės. Mažne prie pat ausies sucypavo pelė. Mergaitė pažvelgė į neregėtai aukštas lubas. Ten, tarp gegnių, vorai jau džiovė tinklus žiemai, urveliuose kirvukus galando trandys... Valdas plėtė grybelio kolonija... Tik Prakaitėlė nieko tokio neįžiūrėjo.

Staiga jai pasirodė, kad medinio dangaus aukštybėse skaisčiai suspindo žvaigždė. Iš tikrųjų pro skylę palubės lentoje krito tik dar vienos nykios, bergždžios dienos šviesa. Mergaitė nei iš šio, nei iš to prisiminė dievulį. Viename išplėštųjų lapų jis buvo su lietsargiu, gerai nusiteikęs. Bet Prakaitėlė kažkodėl regėjo dievuliuką sulytą, alkaną, visų apleistą, vaizdavosi, kaip pasikviečia jį į ištuštėjusį vamzdžio galą...

Ūmiai užėjęs lietus susyk ir liovėsi. Mergaitė prieblandoje gulėjo draikuose ir siurbė į save dulkėtą ramybę. Tykus pelių čiužėjimas suplėkusiose šienuolėse derėjo prie alsių kvapų mišalo, o šis puikiai sutiko su daržinės gilumoje slaptingai tamsuojančiais kažkokių rakandų pavidalais. Veikiai užsnūdusi Prakaitėlė nejuto, kaip, nusileidęs nežinia iš kur, jai prie pat šašuoto, sukritusio veido pakibo kolibris. (Iš paukščių mergaitė žinojo tik žvirblius, pempes ir varnas; butelio etiketėje dar buvo mačiusi kažkokį ilgasnapį, bet jo vardo neišmanė.) Mažutėlis, sulig geroka bite (šias Prakaitėlė žinojo: sykį mamytė vedėsi ją vogti medaus; dabar tie aviliai apleistame medelyne stingsojo ištrešusiomis sienomis, nuvožtais stogeliais, prikritę senų lapų, žievės pleiskanų, negyvų vabalų) paukštukas tankiai plakė sparneliais, sakytum, vėsino sukaitusią mergaitės kaktą ar sklaidė slogius prisiminimus, kraupaus sapno pamėkles. O gal jis buvo kokia itin svarbi žinia, atsiųsta mergaitei, kad ši pajustų, suvoktų tai, ko niekada gyvenime nesuvokė, kas niekada jai nebuvo pasakyta? Bet Prakaitėlė miegojo kietai, nieko nejautė, negirdėjo, ir galop kolibris vėl išnyko daržinės patamsiuose.

Iš niekad netrinktų ir nešukuotų mergaitės pluskų išropojo stambi, pripampusi utėlė, nurėzlino prakaituota kakta, paišinu skruostu ir ties kairiąja ausimi vėl įlindo į plaukų veltinį.

Pažadino Prakaitėlę įdėmus kažkieno žvilgsnis. Kiek laiko miegojusi, ji nesusivokė. Atsikėlusi nuėjo į kampą ir išsičiurkštė. Ant lentų nugulėtus pečius ir strėnas įkyriai smelkė. Prasimarksčiusi mergaitė suprato, kieno į ją žiūrėta. Ant nedidelės, kadaise rudos indaujos be durelių tupėjo molinis pilkas katinas apvaliomis mėlynomis akimis. Dešinioji jo ausis buvo nuskelta, o ir pats veikiausiai ne kartą daužytas – viena klijavimo siūlė bėgo žandu, kairiosios akies vyzdžiu ir pakaušiu, kita juosė kojas ir prie jų prispaustą uodegą. Prakaitėlė apglėbė katiną ir kilstelėjusi priglaudė prie krūtinės. Gyvuliukas tyliai sužvangėjo.

Ant daržinės sienos kairėje tvarkingai pakabinti rikiavosi surūdiję dvirankis pjūklas, pora dalgių, keli kirmgraužų suvarpyti grėbliai. kas stebuklingai liko nepragertas ir nesudegė su ūkiniu pastatu, gyvenimą baigė čia – daugelį metų kybodamas be darbo, be naudos. Šieninės gilumoje, iki stebulių nugrimzdęs į sušutusius šiaudus, stovėjo vežimas be gardžių. Ant vienintelės jo lentos buvo padėta įjuodusi pintinė – be ąsų, ištrupėjusiais šonais. Prakaitėlė su katinu glėbyje priėjo arčiau ir pasistiebusi, ištempusi kaklą, dirstelėjo vidun. Krežyje, vos pridengta sutrūnijusiu skarmalu, gulėjo klaiki, veikiausiai vaiko, mumija. Bjauriai persikreipusi, išsukiotomis rankomis ir kojomis, neproporcingai didele, kone milžiniška galva smarkiai atkarusiu apatiniu žandikauliu. Išdžiūvusio kūnelio odos raukšlėse buvo prisikaupę dulkių, šiaudgalių, vabzdžių liekanų. Pro sienų tarplenčius ir vieną kitą kiaurymę stoge vos prasisunkianti leisgyvė šviesa mumijos beveik nepasiekė, ir prietėmyje mergaitei pasišmėklojo, kad tas mirėsis pintinėje žiovauja. Iš tiesų, metų metus gulėti tarp pelijančių šiaudų ir nebereikalingų padargų turėjo būti nuobodoka.

Susiruošusi spraustis laukan, Prakaitėlė pamatė sienoje į kairę nuo vartų, ties pat grindimis, tamsuojant kažkokią pirmiau nepastebėtą angą. Išlindusi pro ją mergaitė atsidūrė šuns būdoje. Veikiausiai kitados kažkas pasirūpino šuneliu – kad per speigus šis galėtų tiesiai iš būdos patekti į šiltesnę daržinę, išpjovė sienose skyles.

Vos Prakaitėlė su katinu glėbyje išsirabždino į pilkšvą dienos šviesą – saulę dengė murzina debesų pluta, vangiai snyguriavo, – iš būdelės išsverdėjo kažkoks tetė. Žmogėnas buvo iš tų, kurie laikrodį prageria pirmiausiai, o skrybėlę stengiasi trūks plyš išsaugoti. Šis savąją – ne kartą skaudžiai prisėstą, be gailesčio nugultą, ne sykį išsivoliojusią pastalių ir gatvių dulkėse, pabuvojusią net lombarde – dėvėjo labai oriai. Atkinkavęs prie mergaitės, tetė dviem pirštais – ant jų suspindo mažyčiai myžalo lašiukai – paglostė molinį katiną ir smailindamasis šleikščiai mandagiai paklausė:

– Tai kur padėjai mamytę?

– Išvežė, – leptelėjo Prakaitėlė ir susizgribo nė nežinanti – kur. O jeigu tas prisiknis kamantinėti? Jeigu numano, kad ji ir išlinkėjo mamai juodą maišą... Jeigu jis visą laiką spoksojo pro išvietės durų širdelę... Gal ir apie išdraskytus lapus žino?..

Tetė tik numykė ir subruzdo raustis nušapusio palto kišenėse. (Iš moteriško persiūtas drabužis žiaurią lyties keitimo operaciją kadaise – ir fiziškai, ir dvasiškai – vos ištvėrė ir nuo tos dienos nyko akyse.) Galų gale vidinėje kišenėje žmogėnas vis dėlto rado sutrintą cukraus paketėlį. Begalinę kelionę per sušiurusias kavines ir ankštus bendrabučių kambariūkščius, per šaltas nuovadas ir bergždžių likimų knibždančias landynes pradėję kokio nors tolimo miesto gelžkelio stoties bufete, neiškritę per dažnus girtų susistumdymus (šis tetė laikė save inteligentu, todėl rimtų muštynių vienaip ar kitaip išvengdavo), nesuskalbti darganų, tie keli cukraus kristalėliai pagaliau sužibo murziname, nubrozdintame peralkusios mergaitės delne. Deja, lyžtelėti ji nesuskubo – atlėkė beširdis vėjas, nupūtė kruopelytes, ir ištirpo jos draug su menku, dar nežiemišku sniegeliu, niekad niekam taip ir nepasaldinusios kavos nei arbatos, anei gyvenimo.

Vogčia dairydamasis po degėsius – bene pastebės ką vertingo – tetė nudūlino sau. Prakaitėlė, sušliurkštusi nosimi, įtraukė iš abiejų šnervių nutįsusius smurglius ir vėl apglėbė katiną. Panarinusi galvą – smakras beveik lietėsi prie siūlės gyvuliuko pakaušyje, – ji švelniai šnibždėjo į sveikąją ausį:

– Chuika, Chuika, nebijok... Gerutis Chuika...

Ūmai stabtelėjusi mergaitė iš visų menkų jėgelių trenkė katiną į akmenį, ant kurio vasarą traiškydavo krupius bei visokius vabalus, žiogams traukydavo kojas. Pagaliau – bent akimirką prieš mirtį – gavęs vardą gyvulėlis treškėdamas ir žvangėdamas subyrėjo į aštuoniolika šukių: visas perskilo pusiau, jam sukiužo kiaušas, sutrupėjo visos keturios kojos ir uodega. Tarp duženų pabirusias monetas Prakaitėlė susirinko. Paėmusi šukę su nuostabos kupina mėlyna akimi, lyg pensnė (nežinojo ji nei tokio daikto, nei žodžio, tikrai nežinojo) įsistatė tarp antakio ir skruostikaulio. Ankštas, niūkus pasaulis nėmaž nepasikeitė, be to, aštrūs nuolaužos kraštai rėžė odą, tad neilgtrukus šipulį mergaitė nusviedė šalin.

Prie pat vandens dunksojo aukšta, iš didžiulių gumburų sukibdyta kalva. Prakaitėlė trumpam užsuko į namus, po treningu pasikišo skiautę su įsuktais knygos lapais – plastikas nemaloniai brūžinosi į šiurpstančią pilvo odą – ir ėmė kopti tuo šlaitu, kur vasarą dar būdavo įmanu rasti šiokį tokį taką. Mergaitė ketino nuo kalvos viršūnės apsidairyti, įsidėmėti miestelio kryptį, o tada eiti ten, susiieškoti dėdės namus, mandagiai atsiprašyti ir grąžinti pavogtuosius lapus. Iš tikrųjų ji vylėsi gausianti užkrimsti. (Badą Prakaitėlė jau buvo mačiusi. Jis atrodė panašus į perkarusią juodą kiaulę. Ant išorėje kyšančių šonkaulių kabojo daugybė neskambančių varpelių. Mergaitė labiausiai ir bijojo ne piktų žalių kiaulės akių, ne iškirmijusių jos dantų, o tų bebalsių skambaliukų.) Nežinojo bėdulė, kad eiti reikėtų tiesiai į miestelio kapines, kur visa dėdės šeimyna – sudaužytomis galvomis, sutriuškintais kaulais – atgulė tuojau po triukšmingos pastarosios viešnagės pas jodvi. Nežinojo Prakaitėlė, kad lapų su gražiai nupaišytu dievuliu nebėra kam grąžinti.

Kopė ji sunkiai, nuolat sprūdinėdama. Žemė buvo slidi, aitriai trenkė dūlėsiais. Sykį mergaitė gerai įsispyrė į vieną atsikišusių gumburų, ir šis tarsi koks šašas atplyšo nuo kalvos kūno. Atsivėrusiame sklype subolavo apipeliję, šen ten prairę popieriniai maišai, kuriuose slūgsojo kažkokios rausvos granulės. Prakaitėlė rabždinosi, nagais įsikirtusi į nuokalvės minkštimą, ir maišų nė nepastebėjo. Galvojo apie dievulėlį: koks liūdnas jis tame piešinyje, kur mažyčiu peiliuku mėgina nupjauti kryžių. Kodėl dievulis dremžė peiliu, nors turėjo ir kirvį, ir pjūklą? – Prakaitėlei tai buvo pamatinis klausimas, didysis šio pasaulio slėpinys.

Ketera buvo visiškai plika, net ir vasarymetį žolė čia vos prakusdavo. Laukiau mergaitės ant žemėn smengančio suoliuko. Tiksliau, ant vienintelio likusio išilginio. Kitas, it nagus atkišęs surūdijusias vinis, tysojo netoliese. Pagaliau užlipusi ji sunkiai kriokuodama atsisėdo šalia. Nukarusiose treningo kišenėse suskimbčiojo monetos.

Kiek atsipūtusi Prakaitėlė dairydamasi palei kraštą apėjo visą kalvos viršūnę. Apačioje vienoje pusėje tyvuliavo juodas vanduo, kitoje plytėjo apleisti laukai, tik lopinėliais pabaltinti dar nenutirpusio sniego. Gaisravietės tamsiame fone ji beveik neįžiūrėjo, o ištįsusią pilką namų dėmę matė aiškiai. Vamzdžių pastebėjo ir daugiau, bet kituose žmonės negyveno. Tolumoje įžvelgė ir miestelį. Bažnyčia (iš tikrųjų – vandentiekio bokštas, bet mergaitė to nežinojo), maži, jaukūs namukai (ak, kad būtų numaniusi, koks tas jaukumas: kasdieniai barniai, pigus vynelis ir amžinoji svajonė – bent kartą ištrūkti pasižvalgyti nuo antai stūksančio kalno...)... Balkšvoje vieškelio juostoje tamsavo kažkoks šlakas. Matyt, keliu kas nors ėjo. Tik buvo per toli, kad suvoktum – artėja ar tolsta. Blyški vidurdienio saulė lyg nešvariuose pataluose grimzdo popilkiuose debesyse. Prakaitėlė, kumštyje suspaudusi monetą, stovėjo prie krašto ir laukė. Kai tik saulė dirstelėjo pro užklode prairusią skylę, mergaitė sviedė pinigą į vandenį. Moneta akimirką sutvisko auksu ir prasmego tamsioje gelmėje – nė ribuliai nesukilo. Kantriai sulaukusi, kol saulė vėl pažvelgs pro sprogymę debesyse, Prakaitėlė kitą monetą metė aukštyn. Pinigas krito vartydamasis ir, kol vanduo jį prarijo, spėjo triskart skaisčiai žybtelėti. Dėmelė vieškelyje buvo gerokai priartėjusi – kažkoks žmogus ėjo šen link. Trečią monetą po kokio pusvalandžio mergaitė vos suskubo išmesti, nors visą tą laiką ištvermingai stovėjo atsivėdėjusi, pasiruošusi – saulės kraštelis išniro tik mirksnį. Versdamasis pinigas briauna pagavo spindulį, ir Prakaitėlei pasidingojo, kad atšvaitas nutvieskė visą apylinkę: tokie gražūs tą akimojį atrodė tamsiaspalviai rudeniniai laukai ir svajonių miestas tolumoje, ir ramios mėlynos vilnys vandenuose, ir jaukioji daržinė palei degėsius... Staiga iš apačios vėjas atnešė skausmingai pažįstamos dainos nuotrupas. Mergaitė paplūstais nukurnėjo prie kito viršūnės krašto ir išvydo jau prie pat vamzdžio, prie namų, strapaliojančią žmogystą su nešuliu. Ypata visa gerkle plėšė dainą apie du kiaušinius ir balalaikos stygas čemodane – kartojo vis tą patį, į tarpus prikaišiodama bledžių, pyzdų ir kūrvų. Prakaitėlė patempė lūpą ir tuojau pat prikando, kad taip gėdingai netirtėtų. Tada atbula ranka nusviedė paskutinę monetą. (Kitas buvo pametusi ropšdamasi šlaitu, bet to nesuvokė.) Patamsėjęs pinigas, net nepasiekęs vandens, krito ir nukrito kažkur šlaite. Žinojau, kad dabar mergaitė skubės namo, ir bandžiau sulaikyti, bet ji, lyg pajutusi mano prisilietimą, išgąstingai atšlijo ir ėmė klupinėdama lipti žemyn.

 

Prie vamzdžio Prakaitėlė priėjo iš motinos galo. Pirmiausiai pastebėjo rezginę su kažkokiais geltonais kamuoliukais ir alaus bei šnapšės buteliais – vienas buvo riktingai nugertas ir užkimštas suvytusiu salotos lapu. Mamytė apsimyžusi gulėjo suragėjusių skarmalų migyje. Atrodė kaip negyva.

 

 

 

Visų mūsų kaimynė

 

Naktį Mėnulis jai prie lovos patiesia šaltą it skarda kilimėlį – vis tokį pat jau bene trisdešimt metų. Dulkės ant vienintelės lentynos, ant indaujos, ant šviestuvo gaubto – irgi visada tokios pat. Mergina jas nušluosto, o jos pamažu vėl nugula. Šituose namuose netgi vienmetė begonija jau trisdešimt metų – ta pati. Nusenusi, sugurusi, persirgusi visomis gėlių ligomis, žydi kasmet vis kukliau, vis trumpiau, bet vis dėlto siurbia, kaip išgalėdama siurbia syvus iš papilkėjusios žemės gelsvame vazonėlyje. Tik musių kartos per tuos dešimtmečius spėjo pasikeisti nesuskaitomą daugybę sykių.

Spintoje klaikiai cypiančiomis durimis sukabintos paliegusios suknelės jau seniai turėjo būti sudėvėtos į skutus, bet vis dar gyvuoja, nes nujaučia esančios brangios ir reikalingos. Menkiausiam kiaurapūčiui pratraukus, indaujoje sudzingsi taurelės, per visą ilgą gyvenimą nepatyrusios jokio skysčio skonio. Tik vanduo retsykiais išplauna aklinas jų gerkliukes. Vienintelį kanalą transliuojantis radijo aparatas ir senas žadintuvas, trisdešimt metų birbiantis tą pačią valandą, tą pačią minutę, šiuose namuose – geriausi draugai. Kai jiedu vienas po kito prabyla, šeimininkė keliasi ir spiriasi į šliures – prasideda jos diena.

Prieš išeinant merginą apgobia unikalaus sukirpimo, bet nuolat persišaldęs paltas. Santykiai tarp nugaros, krūtinės, rankovių, skvernų ir kišenių jau seniai pašliję, kai kurios dalys kitų nė nepažįsta, bet iš pareigos visos kantriai laikosi drauge, nes kas gi dar sušildys šeimininkę darganotą rudenį ar švininę žiemą, kas pridengs kumpstančius jos pečius. Ant kojų aunamos vengierkos vaitoja ir skundžiasi – jų oda suskirdusi, raukšlėta, nė tepalas nebepadeda. O paguodžia jas nebent plinkantis šepetys.

Po kojomis gurgždantis sniegas neilgai išsilaiko šviežias, tuojau pat tęžta, maišosi su išbarstyta druska, su purvu, atkimbančiu nuo tūkstančių batų. Kol ore, sniegas dar švarus, bet vos nukritusios ant senyvų paltų, nusišėrusių kailinių, iškvaršusių galvų, snaigės akimirksniu prisigeria nuovargio, ligų, irzlumo. Balti ilgai išlieka tik miškai, neišbrendami laukai ir tokie lopiniai, kurių nepasiekia kaminų suodžiai, automobiliai, žmonės ir šunys. Bet pavasariop ir ten atsiveria visos sniego paslaptys: tuščios, dvokiančios pieno pakuotės, suakmenėję duonos kriaukšliai, suglamžyti cigarečių pakeliai, higieniniai įklotai, žinoma, panaudoti; vienur išnyra graudūs eglutės griaučiai, kitur – vargani dviračio kaulai, ir visa tai lieka voliotis iki kito rudens, iki kitos žiemos. Aišku, kažką ištąsys vaikigaliai, kažką surinks kiemsargis, bet įsisuks į perpildytus šiukšlių konteinerius vėjas, praūš sąvartynu, ir vėl tai čia, tai ten voliosis žuvies ašaka, prirūgęs prezervatyvas, pasenusio žemėlapio atplaiša, nuorūka, kurios rūkytojas gal jau dūlija kape – o paskui visa tai vėl užklos sniegas.

Jis gurgžda po kojomis ir merginai nekelia jokių jausmų. Užkopusi slidžiais laiptais, ji atplėšia sunkias duris, už kurių praleis visą dieną. Štai ir amžinoji jos kėdė – vos pastebimai sukrypusi, bet laikosi dar gana tvirtai. Kaip ir stalas, su kuriuo ji nugyveno gražų amželį: be ypatingų sentimentų, tačiau ir be barnių. Mergina atsisėda, ir jai per rankas išsyk pasileidžia kasdienis begalinis laiškų ir siuntinių srautas. Kadaise jai šypsojosi kosmonautai ir mokslininkai, sekretoriai ir bevardžiai sportininkai. Kadaise ji nejučia išmoko lotyniškus gėlių ir gyvūnų pavadinimus, probėgšmais susipažino su klasikine tapyba. Bet pakeliui iš darbo į namus ar iš namų į darbą niekad nesutiko nė vieno lotyno, kuriam būtų galėjusi pasakyti Vulpes vulpes ar Lutra lutra. Dabar kosmonautų nelikę. Vien paukščiai, koplytstulpiai ir tautiniai drabužiai.

Pietų pertrauką – nė sekundės ilgiau nei valandą – ji visada praleidžia užkandinėje to paties pastato pusrūsyje. Išgeltusios užuolaidos čia menkai pridengia amžinai tą patį praeivių batų vaizdą už nedidukų langų. Aliumininės ir medinės kėdės negailestingai smaigsto raukšlėtą linoleumą; ten, kur jis atsiknojęs arba prasitrynęs kiaurai, staliukai svyrinėja, o ant šalto betono galima rasti spindinčių cukraus kristalų, seniai jau nebekepamos rūšies bandelių trupinių, išimtą iš apyvartos monetą. Metų metais tokį pat merginos valgiaraštį: varškė iš kalkių, klijų sriuba, kaučiukinis šnicelis, geodezinė kava su butaforiniu pyragaičiu – apkūni bufetininkė už nutrinto prekystalio moka mintinai. Užkandinės palubėje telkiasi senstelėjusio majonezo tvaikas, o palei grindis lengvas skerspūtys draiko pigaus vyno kvapelį. Kai tuodu dvakai sumiš ties stalviršiais, užkandinę teks uždaryti. O kol kas... Aliuminio šaukštelis neria į kavą, mergina abejingai skandina cukrų, praeivių kojos už puslangių atkakliai trypia jau ir šiaip ištežusį sniegą. Pastogėje tuštinasi balandžiai.

Pavakary ji vėl pastumia apyblandos prispaustas duris ir išeina namo. Gunktelėję merginos pečiai, baigena paltas, senamadis plaukų kuodas, senamadžiai akinių rėmeliai: kas šį miestą ištiktų, jei visa tai iš jo eksterjero būtų staiga išplėšta? Ji niekada nežiūri sau po kojomis, juolab – į viršų, niekada nesižvalgo į šalis, jos kelias dešimtmečiais tas pat.

Šaltoje laiptinėje tamsiai žaliomis sienomis, prirašytomis tarsi dienoraščio ar svetimų paslapčių registracijos žurnalo puslapiai, žmonių ar žiurkių šlapimo tvaiko neišvėto net nuolatiniai skersvėjai. Pagaliau – namai. Cypsinčios grindys ir gintarinis peizažėlis ant sienos. Pustuštėje lentynoje – kelios knygos: „Viskas iš grybų“, „Alchemikas“, „Alisa Stebuklų šalyje“, „Kepiniai“... Žilas plaukas ant apšiurusio kilimėlio, svogūnų kvapas mažytėje virtuvėje...

O štai vasarą būna atostogos. Tada ji niekur neina, kiauras dienas mezga, skalbia ir šluosto dulkes. Kieme šurmuliuoja vaikai ir šunys. Už sienos riejasi kaimynai. Pro langą vidun braunasi medžių šešėliai, iš kaimynystės tvoskia troškintais kopūstais. Ak, vasara.

 

Kartą mergina netgi nuvažiavo į kurortus. Jūra buvo tamsiai pilka, beveik mėlyna, o smėlis – gelsvas. Ji tikėjosi visai ne tokių spalvų, todėl gerokai nusivylė. Negana to, žmonių knibždėlyne dauguma buvo dar ir nuogi. Užkandinėje – kopų papėdėje, netoli viešųjų tualetų, – kur čeburekų kvapas tvyrojo toks sodrus, kad nors imk ir atsikąsk, įkyriai priskreto kažkoks vyriškis, greičiausiai iškrypėlis: ar jums nieko neatsitiko? Gal galėčiau kuo padėti? Be to, ją smarkiai erzino perdėtai mandagi padavėja, iki gyvuonies nubrūžintas linoleumas ir trankomos durys. Itin masyvus storulis prie gretimo staliuko švilpė, švogždė, girgždėjo ir šnypštė, o atokvėpio akimirkomis visus aplink kalbino. Mergina išėjo nė nebaigusi užkandžiauti. Prie užeigos kampo, viena ranka atsirėmęs į skarda aptaisytą sieną, stovėjo kažkoks vyras ir skausmingai vėmė. Kai pakėlė į merginą akis, ši krūptelėjo. Būtų galėjusi prisiekti, kad mato kosmonautą, kurį prieš septyniolika metų patyliukais, niekam nežinant, beviltiškai mylėjo. Tik anas, iš pašto ženklo, buvo su skafandru, iš po kurio gaubto švietė laiminga šypsena, o šitas, žinoma, be skafandro, išpurtusiu, kone violetiniu veidu, ir atrodė mažiausiai septyniolika metų nesišypsojęs.

Iš kurortų, kur niekas nesidrovėjo išvirtusių pilvų, išpampusių papilvių, nudribusių krūtų, o pušys trenkė kažin kokiais – nesupaisysi – vaistais, mergina su pašinu širdyje pasiskubino grįžti pirm laiko. Guodėsi nebent tuo, kad, prieš važiuodama, apdairiai nešvaistė pinigų ir nepirko maudymosi kostiumėlio.

Iš stoties ėjo susigūžusi ir nekantraudama greičiau pasiekti namus. Kieme nejučia pakėlė galvą ir žvilgtelėjo į savo buto langus. Tą pat akimirką ją persmelkė šaltis, siaubas ir ilgesys – prietemoje švietė jos virtuvės langas. Kai drebančiomis kojomis kopė aptrupėjusiais laiptais, jai pasirodė, kad visa laiptinė dvokia šlapimu ir pelėsiais. Vaidenasi, pamanė. Tirtančiais pirštais atsirakino buto duris. Žuvytės akvariume buvo jos baisiausiai pasiilgusios. Tiesa, viena – nugaišusi. Kvepėjo sienų apmušalais ir sužiedėjusia duona. Už sienos riejosi kaimynai. Merginą apsiautė šiluma ir ramybė. Šviesą virtuvėje ji buvo užmiršusi išjungti, ir tiek. Ištikima 60 W lemputė kantriai sulaukė šeimininkės ir tik tada sprogo, ištikta infarkto.

 

Po vasaros į žmonių kūnus, pastatus, visuomeninį transportą, šunis, kates ir žvirblius, ir netgi balandžius ima neskubriai smelktis ruduo. Vien tik varnos lieka nepriklausomos nuo metų laikų. Aštriais balsais nuo medžių purto paskutiniuosius lapus, nutūpusios ant šaligatvių tąso nugvelbtus mėsgalius, nuolat ginčijasi tarpusavyje, erzina ir žavi.

Mergina iš spintos išsiima paltą, kuris atrodo dar labiau nudryžęs, per vasarą nė kiek nepailsėjęs. Jau kone permatomas, apibrizgusiomis rankovėmis. Ištikimąjį drabužį ji apžiūri prieš šviesą ir imasi operuoti. Paltas vaitoja iš skausmo ir dūsauja iš dėkingumo, kol galiausiai nurimsta pakabintas prieškambaryje.

Ir vėl – kiekvieną dieną, nuo ankstyvo ryto iki pavakarių, ji kilnoja siuntinius, klijuoja pašto ženklus, įteikia registruotus laiškus, o per pietus jau kita bufetininkė patiekia tos pačios geodezinės kavos, prie gretimo staliuko skyriaus viršininkas vėl šnypščia nosį ir čiaudėja, anapus puslangio – šis bent įskilęs, štai kokia permaina – šaligatvį trypia tos pačios kojos, aplink tie patys žodžiai, iš kavos aparato – kaip vakar, užvakar ir prieš dešimtmetį – virsta tie patys garai ir majonezu trenkia lygiai taip pat. Ūmai ji panūsta visą giliai tūnančią neviltį atryti lyg kokį stemplėje įstrigusį kaštoną ir išspjauti – išrėkti tam prakeiktam majonezui, kad jis dvokia, tiems batams už puslangių išrėkti, kad iš tiesų jie purvini ir nėmaž nemadingi, išrėkti skyriaus viršininkui, kad negražu snargliuotis, kur kiti valgo. Bet nieko ji neišrėkia, tik paspringsta atšalusia kava ir susigėdusi išbėga iš užkandinės.

Vakare mergina, kaip visada, užsipliko arbatos, užsitepa ant duonos sviesto, paskaito sodininko vadovą, išsivalo dantis, nusiprausia, nusišluosto, pažiūri į veidrodį, užsimerkia, atsimerkia, susišukuoja ir ima nusirenginėti. Nusirengusi apsivelka naktinius. Jie kvepia patalynės dėžės fanera. Mergina prisuka žadintuvą. Ūmai nelauktai netikėtai užbirbia durų skambutis. Ji nutirpsta. Staigmenos lūkestis, baimė ir ilgesys surakina sąnarius, kone atima nuovoką. Bet tik akimirką. Pritykinusi prie durų, mergina kuo atsargiausiai žvilgteli pro akutę. Laiptinėje nieko nėra. Ji užgniaužia atodūsį ir grįžta į kambarį. Ir staiga susivokia neprisimenanti, ar prisuko žadintuvą.

Naktį, išvarginta nemigos, keliasi iš patalo ir žadintuvą vis dėlto prisuka – dar kartą. Toks nepakeliamas krūvis (iš dalies kalta ir senatvė) įvaro prietaisui infarktą. Kai įprastu laiku reikia paskelbti naują rytą, žadintuvas jau merdėja ir čirkšti, žinoma, nebegali. Po paskutinio silpno tik kambaryje stoja gūdi tyla. Kietai įmigusi mergina apie tragediją nieko nežino, todėl pirmą kartą gyvenime pavėluoja į darbą. Giedrą lapkričio priešpietę jos veidą čaižo ugninė praeivių žvilgsnių kruša, todėl slinkina dar labiau susigūžusi, dar vargiau plėšia masyviąsias duris. Lyg maža būtų bėdos, ant savo stalo ji randa pamerkta gėlių – ak, kam tos patyčios?! Likusios darbo valandos praslenka kančioje. Pietauti mergina, žinoma, neina. Į pavakarę ji susivokia nieko nebežinanti – nei datų, nei vardų, nei kelio. Namo šiaip ne taip parsiranda tik vėlai vakare, išsitaršiusi, purvinais šonais, apdujusi. Pastirusiais pirštais atsisagsto paltą, nusitraukusi vengierkas numeta į kampą ir, nė nežiebdama šviesos, griūna į lovą.

Apie trečią valandą nakties prie šoninės akvariumo sienelės priglunda pilkšvas gniutulas, gąsdindamas žuvytes nuslysta stiklu, paskui šauna aukštyn ir ištirpsta lubose.

Septynios sekundės po pusės septynių niekieno nepaliestas nusispaudžia jungiklis, ir kambaryje įsižiebia šviesa. Po virduliu virtuvėje užsikuria ugnis ir netrukus užkunkuliuoja vanduo arbatai. Atsidaro šaldytuvo durelės ir duoninės dangtis, sviestas lygiu sluoksniu nugula duonos riekę. Tuo metu prieškambaryje nuplikęs šepetys stropiai blizgina batus, o juodasis paltas rankovėmis trina vakarykščiai išpurvintus šonus. Kambaryje vėl nusispaudžia jungiklis. Ji lieka gulėti tamsoje, vos vos prasimerkusi, vos vos prasižiojusi. Atsirakinusios buto durys paslaugiai išleidžia paltą ir batus, tada vėl užsitrenkia. Jie slenka žemyn nuo vaikystės pažįstamais laiptais, kiūtina puikiai žinomu keliu. Kiemsargis, išvydęs pažįstamą siluetą, sušunka labą rytą ir gūžteli pečiais, kažkodėl nesulaukęs atsakymo.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)