Piotr Matywiecki. Elżbietos Lempp nuotrauka iš puslapio http://www.culture.pl/baza-literatura-pelna-tresc/-/eo_event_asset_publisher/eAN5/content/piotr-matywieckiLenkų poetas, eseistas Piotras Matywieckis gimė 1943 m. Varšuvoje. Daug metų dirbo Varšuvos universiteto bibliotekoje, dalyvavo universiteto „Solidarumo“ struktūrų veikloje. Dvylikos poezijos knygų, trijų esė rinkinių autorius, sudarė lenkų poezijos nuo viduramžių iki XX a. antologiją „Nuo pradžių“ („Od początku“, 1997). Du jo poezijos rinkiniai („Tas debesis sugrįžta“, 2005, ir „Oras ir juoduma“, 2009) buvo nominuoti prestižinei „Nikės“ literatūros premijai. 2011 m. už viso gyvenimo kūrybą apdovanotas Liubline teikiama „Akmens“ premija (ankstesni laureatai – Ryszardas Krynickis, Julia Hartwig, Tomaszas Różyckis). P. Matywieckis – refleksyvios filosofinės poezijos autorius. Jo eilėraščių temos – laikas, kintamybė, Dievas, kalba, miestas.

 

 

 

 

       Objektyvas

 

Norėjau sudaryti

miesto gyvūnų nuotraukų albumą –

balandžių, šunų, kačių, tarakonų, žiurkių,

žvirblių – jų kadaise buvo daug, dabar beveik neliko.

Padaryti taip, kad gyvūnai,

nesuvokiantys savo rūšių

ir net savo egzistavimo – egzistuotų.

Todėl svajojau apie oro nuotraukas,

vienadienių oro gyvūnų –

bet tai būtų ne paukščiai,

jų balsai per daug reiškia.

Apie oro gyvūnus svajojau,

be kūnų, be sielų,

gatvėse ir virš miesto.

 

Norėjau esaties.

 

 

       *

 

Tai, kas kambaryje –

ne kokie lobiai. Nėra vertinga.

Ar neįkainojama. Nėra įprasta,

joks daiktas negali būti įprastas.

Tai ne sukristalėję sentimentai.

 

Tegu beasmenis aprašymas

atpratins mane nuo daiktų

ir išves iš čia, juk noriu būti laisvas.

 

Tačiau trys tikrovės nepriklauso man,

kambario lobiams ir nelobiams,

jos tokios savaiminės, kad joms visai nerūpi

nei aprašymas, nei jo stoka:

 

knygos, langas, aš.

 

Dėl jų pasiliksiu.

 

 

 

       Legenda apie nieką

 

Daugelį mėnesių niekas

nelaimėjo didžiojo prizo.

Milijonai atidėti

šios dienos loterijai.

 

Ir štai kas nutiko,

štai kas pasigirdo iš viso pasaulio televizorių:

 

Koks keistas, neįtikėtinas nutikimas!

Ištuštėjo loterijos biurai,

niekas neatėjo,

niekas nepaliko nė zloto!

 

Ar tai buvo gėda dėl nepelnytų turtų,

ar nerimas dėl per geros lemties?

 

– Niekas, niekas, niekas!

 

Tik aš

birželio penktą,

laimingą savo gimtadienio dieną,

nusipirkau bilietą ir niekam nežinant

tiesiog pralošiau.

 

 

       *

 

Musė, įsprūdusi pro atvirą kupė langą,

išskrido laukan iš traukinio už tūkstančio kilometrų.

O aš perskaičiau du laikraščius, pramiegojau naktį,

prisinuobodžiavau. Virš papilkusių temstant javų

musė nusipurtė kelionę ir jos erdvę – ir jau tapo

juodu tašku štai čia. O man niekaip nepavyksta

susidėlioti.

 

 

 

       Koheletas

 

Nešiosiuos, kad nepavogtų.

O juk ne. Jei nešiosiuos, pastebės ir atims.

Jie manęs nebijo.

Jei nekrutėsiu, būsiu paliktas ramybėje.

Visai ne. Juk jei nekrutėsiu, būsiu perstumtas.

Jie laiko mane daiktu.

Vis dėlto kalbu. Tai aš, o ne koks nors daiktas.

Reikia kalbėti. Tik nemaldausiu.

 

Švariai

išnešta, ko nereikia.

Liko tai, kas dar labiau nereikalinga.

Pats irgi norėčiau išsinešdinti,

bet net tai, ko po manęs nebūta – irgi nereikalinga.

 

 

 

       Prigimtis

 

Iš cementinės šiukšliadėžės

valkata išsitraukė supelijusį sumuštinį

ir švystelėjo atgal.

 

Privažiavo šiukšlinė,

šiukšlininkas ištraukė iš cemento skylės

metalinį kubilą

ir išvertė viską ant atviros platformos.

Dar vieną kubilą išbėrė iš atminties.

 

Tos šiukšlės suverstos

po dangumi į atliekų krūvą.

 

Pirmasis ir paskutinis išpakavimas.

 

Paukščiai nepažįsta nei vidaus, nei išorės,

nei erdvės, nei daiktų joje –

virš sąvartyno suka ratus iš alkio,

kurį mes vadiname dangumi.

 

Paukščių alkio mes

nepažįstame. Esame alkani

tik savyje.

 

 

 

       Sunaikinimas

 

Savojo „aš“ fanatikas

užsirašė dažų monogramomis

ant akmens, dulkančio

prie gatvės.

 

Po daugelio metų

akmuo nusimetė užrašą.

Ne visai. Ką lietus nuplovė,

įamžino atmintis –

nudažiusi „aš“,

kurio nepanorau pažinti,

o privalau pažinoti.

 

Lietus nuplovė užrašą.

Nesijaučiu patenkintas. Žinau,

kad akmuo jau švarus,

bet užsikrėtė nuo mano žvilgsnio,

įsmeigto į tavąjį „aš“.

 

Kodėl man tai kliudo?

Juk aš-ir-tu – tai tarpžmogiškas

švarus akmuo,

ir tu į jį žiūri, ir aš.

 

Galėtume taip ir žiūrėti...

 

Bet per tavo parašą

tai neįmanoma. Dabar

žmogus tik akmuo,

akmuo tik žmogus.

 

 

 

       Mėgintuvėlis

 

bežmogė aparatūra

fotografuoja akmenis

 

o tarp jų

egzistavimas

 

bet toje lygumoje

gal tai akmuo ir neakmuo

arba du neakmenys

 

arba protas ir protas

 

paskiriems akmenims

žmonės suteikia vardus

 

vardus iš Žemės

siunčia į Marsą?

 

kam?

 

tikriausiai

egzistavimas

pritraukia egzistavimo

įvardžius

 

todėl

ten

fotografuosime

save

 

 

Iš lenkų k. vertė Vytas Dekšnys

 

 

Versta iš:

Piotr Matywiecki. Powietrze i czerń. Kraków: Wydawnictwo Literackie, 2009

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)