tekstai.lt

Philip Roth. Portnojaus liga

Philipas Rothas 1968-aisiais. Nuotrauka iš puslapio http://nighthawknews.wordpress.com/2012/03/25/for-love-of-books-philip-roth/
Philipas Rothas 1968-aisiais. Nuotrauka iš puslapio http://nighthawknews.wordpress.com/2012/03/25/for-love-of-books-philip-roth/
Philipas Rothas (g. 1933) – vienas žinomiausių JAV rašytojų. Išgarsėjo romanu „Sudiev, Kolumbai“ (1959). 1960-aisiais už šią knygą Ph. Rothas pelnė Nacionalinę knygų premiją. Ph. Rothas parašė daugiau nei dvidešimt romanų, keletą apysakų, trumposios prozos rinkinių. Žymiausia ir skandalingiausia jo knyga – romanas „Portnojaus liga“ („Portnoy’s Complaint“), išleistas 1969-aisiais. Šis romanas savo atvirumu, seksualinėmis temomis, gana grubia, kupina necenzūrinių žodžių kalba sukėlė JAV tikrą audrą. Daugumą romane išryškėjusių temų (atviri lytinio gyvenimo ir nusivylimo juo aprašymai, santykiai šeimoje, žydų bendruomenės gyvenimas) rašytojas naudojo ir tolimesnėje kūryboje.

Portnojaus liga (pavadinta pagal Aleksandrą Portnojų (g. 1933) – sutrikimas, kurio metu stipriai pasireiškiantys etiniai ir altruistiniai impulsai nuolat kertasi su kraštutiniais, dažnai iškreiptais lytiniais troškimais. Pasak O. Spielvogelio, „sutrikimas pasireiškia gausiais ekshibicionizmo, vujerizmo, fetišizmo, autoerotizmo ir oralinio sekso atvejais; būdami paciento „moralės“ padariniais, šie aktai vis dėlto nesuteikia jam tikro lytinio pasitenkinimo, veikiau priešingai, gilina jo gėdos ir atpildo baimės jausmą, iš dalies pasireiškiantį net kastracija“ (Spielvogel O. The Puzzled Penis // Internationale Zeitschrift für Psychoanalyse. – T. XXIV. – P. 909). O. Spielvogelio manymu, daugybė simptomų leidžia teigti, kad šio sutrikimo ištakos slypi motinos ir vaiko santykiuose.

 

 

 
 

Šiksos! Žiemą, kai poliomielito virusas snaudžia ir galiu viltis, kad išgyvensiu be dirbtinio kvėpavimo aparato iki mokslo metų pradžios, einu čiuožinėti pačiūžomis ant Irvingtono parko ežero ledo. Potamsėmis šiokiadienių popietėmis ir ištisus gaivius spindinčius savaitgalius suku ratus su šiksomis, gyvenančiomis Irvingtone, miestelyje, įsikūrusiame už saugaus ir pažįstamo žydų kvartalo ribos. Atpažįstu šiksų gyvenamuosius namus iš jų motinų kabinamų užuolaidų. Be to, gojai kabina languose nedideles baltas drobeles su žvaigžde, taip pagerbdami save ir tarnaujančius armijoje sūnus. Jei žvaigždė melsva – sūnus gyvas, jei auksinė – žuvęs. „Mama su auksine žvaigžde“, – iškilmingai sako Ralfas Edvardsas(1), pristatydamas eilinę viktorinos „Tiesa ar pasekmės“ dalyvę, kuri po poros minučių gaus porciją selterio tiesiai į putę ir naują šaldytuvą savo virtuvei... Mano teta Klara taip pat „mama su auksine žvaigžde“ – tik vienas skirtumas: jos lange nešviečia auksinė žvaigždė, ji nejaučia pasididžiavimo sūnaus žūtimi, ji išvis nieko nejaučia. Ta žūtis ją pavertė, pasak tėvo, „nervų ligoniu“ visam gyvenimui. Nuo tos dienos, kai Hešė žuvo išsilaipinimo Normandijoje metu, teta Klara didžiumą laiko praleidžia lovoje ir nuolat rauda. Daktarui Iziui kartais tenka suleisti jai raminamųjų ir numalšinti kilusią isteriją...

O tos užuolaidos – nėriniuotos, išpuoštos, siuvinėtos, kaip mama kartais niekinamai sako, „gojišku stiliumi“. Per Kalėdas, kai atostogauju ir galiu čiuožinėti iki vėlumos, matau, kaip už tų gojiškų užuolaidų žiba ir mirksi eglučių ugnelės. Ne mūsų kvartale – Viešpatie, apsaugok! – ne Leslio ar Šlėjaus gatvėje ir net ne Fabian Pleise. Ugneles pamatau artėdamas prie Irvingtono: štai gojus ir ana ten gojus, ir dar vienas gojus... O vėliau prasideda tikras siaubas: kiekviename name ne tik ryškiai švyti eglutė, bet ir patys namai išpuošti spalvotomis krikščionybę šlovinančiomis lemputėmis, iš namų liejasi „Tylios nakties“ garsai, tarsi (tarsi?) tai būtų šalies himnas, o apsnigtose pievutėse stovi mažytės iš medžio išpjaustytos prakartėlės. Vien to užtenka, kad apsivemtum. Kaip jie gali tikėti tokiu mėšlu? Ne tik vaikai, ir suaugę stovi rateliais ant apsnigtų pievučių ir meiliai šypsosi, žvelgdami į medines figūrėles, į medines Marijas, Juozapus ir Jėzus! O medinės karvės ir arkliai taip pat šypsosi! Viešpatie! Kiaurus metus – žydų idiotizmas, o per Kalėdas dar ir gojų! Na ir šalis! Nieko nuostabaus, kad pusė jos gyventojų – mulkiai!

Bet šiksos, ak, šiksos... Jos nuostabios. Sėdžiu prikūrentoje, drabužine paverstoje valčių pastogėje, apsuptas drėgnos vilnos ir šlapių pjuvenų kvapų, ir, žvelgdamas į jų vėsias, auksines iš po skarelių ir kepuraičių išsprūdusias garbanas, puolu į ekstazę. Tarp šių įraudusių, kikenančių mergaičių virpančiais pirštais susivarstau pačiūžas, žengiu į šaltį ir nustypčioju mediniu taku ant ledo – paskui plazdantį jų pulkelį, paskui šiksų bukietą, paskui netikėlių girliandą. Esu apimtas tokio pagarbaus susižavėjimo, tokios kilnios aistros, kad erekcija būtų visiškai ne vietoj. Mano apipjaustytas mažas pimpaliukas net susitraukia nuo šio didžio garbinimo. O galbūt jis apimtas siaubo. Kaip jos tampa tokios žavios, tokios sveikos, tokios šviesiaplaukės? Pasibjaurėjimas jų tikėjimu išgaruoja žavintis jų grožiu, judesiais, jų kalba ir juoku – mane užburia už gojiškų užuolaidų vykstantis gyvenimas! Gal mane žavi šiksų, o tiksliau shkotzim(2), išpuikimas? Nes šios mergiotės turi vyresniuosius brolius – patrauklius, geraširdžius, savim pasitikinčius, švaručius, greitus ir galingus mokyklos futbolo komandų, kurios vadinasi „Northwestern“, „Texas Christian“ ir „UCLA“(3), saugus. Jų tėvai – šviesiaplaukiai, bosu kalbantys vyrai, niekada nevartojantys dvigubų neiginių, o motinos – švelniai besišypsančios, puikiai išauklėtos ponios.

– Dievuliau, Mere, kepinių išpardavime pardavėme net trisdešimt penkis pyragus, – sako jos viena kitai.

– Nebūk ilgai, mieloji, – burkuoja jos savo mažosioms tulpelėms, kai tos, išsipuošusios pūstomis taftos suknelėmis, išlekia į mokyklos šokius su berniukais, kurių vardai tarsi paimti iš pradžios mokyklos skaitinių. Jie ne Aronai, Arnoldai ir Marvinai, bet Džoniai, Bilai, Džimiai ir Todai. Ne Portnojai ar Pinkusai, bet Smitai, Džounsai ir Braunai! Jie amerikiečiai, daktare, – kaip Henris Oldričas ir Houmeris, kaip Gilderslyvas Didysis ir jo sūnėnas Lerojus, kaip Korlisas ir Veronika, kaip Ugis Pringlas, dainuojantis po Džeinės Pauel langais „Pasimatyme su Džude“(4). Tai jiems Netas „Karalius“ Koulas kiekvienas Kalėdas dainuoja: „Židinyje kaštonai spragsi, šaltukas žnaibo nosį...“(5).

Židinys? Mūsų namuose? Ne, ne. Ir dainuoja jis apie jų nosis. Ne apie juodą priplotą savąją ar ilgą, kumpą manąją, bet apie tuos tiesius mažyčius stebuklus, kurių šnervės, vos jiems gimus, savaime nukrypsta į šiaurę. Ir tokios išlieka visą gyvenimą! Tai atgiję spalvojimo knygelių vaikučiai, apie šiuos vaikus perspėja kelio ženklai, stovintys Juniono miestelyje Naujojo Džersio valstijoje ir skelbiantys: ŽAIDŽIANTYS VAIKAI ir VAIRUOTOJAU, BŪK ATSARGUS, MES MYLIME SAVO VAIKUS. Tai šie berniukai ir mergaitės gyvena „kaimynystėje“, jie visąlaik prašinėja iš tėvų „ratų“ ir nuolat „papuola į bėdas“, iš kurių išsikapsto prieš prasidedant reklamai. Šių vaikų kaimynai ne Silverstainai ir Landau, o Fiberis ir Molė Makdžy, Ozis ir Harietė, Etelė ir Albertas, Lorenco Džounsas, jo žmona Belė, ir Džekas Armstrongas! Džekas Armstrongas – pats amerikietiškiausias gojus! Džekas – mažybinis Džono vardas, o ne Džeiko, kaip mano tėvo atveju... Žinot, mes kasdien pietaujame prie įjungto radijo, jis rėkauja iki pat deserto, gelsvai švytinti radijo dažnių juosta – paskutinė prieš užmingant mano regima šviesa, todėl neaiškinkit, kad esu ne blogesnis už kitus, nesakykit, kad mes tokie pat amerikiečiai, kaip ir jie. Ne, ne. Teisėti šios vietos paveldėtojai ir šeimininkai – šviesiaplaukiai krikščionys, todėl jie turi teisę garsiai leisti kokias tik nori dainas – niekas jiems neuždraus. O Amerika! Amerika! Gal seneliams ji buvo auksas, besimėtantis po kojų, gal tėvams ji buvo viščiukas kasdienės sriubos puode, bet man, vaikui, pirmiausia įsiminusiam Anos Ruterford ir Alisos Fai(6) veidus, Amerika – tai šiksa, gulinti tavo glėbyje ir šnabždanti: myliu, myliu, myliu!

Taigi: sutemos ant užšalusio ežero miesto parke. Čiuožinėdamas paskui raudonas pūkuotas ausines ir plazdančias auksines nepažįstamos šiksos garbanas aš pirmąkart suvokiau žodžio „troškimas“ reikšmę. Tai daugiau, nei piktas trylikametis mamytės sūnelis žydukas gali iškęsti. Atleiskite už įmantrų stilių, tačiau pasakoju apie karčiausias savo gyvenimo valandas: aš suvokiau, ką reiškia žodis „troškimas“, suvokiau, ką reiškia „kančios“. Štai šie mieli sutvėrimai puola krantinės link, kaukši pačiūžomis nuvalytu, tarp pušų nutiestu takeliu – ir aš einu iš paskos (jei išdrįstu!). Besileidžianti saulė viską užlieja raudoniu (ir mano pasakojimą taip pat), aš saugiu atstumu seku paskui jas skersai gatvę ir matau, kaip kikendamos jos suguža į nedidelę konditeriją. Kai pagaliau ryžtuosi įeiti pro duris, jos jau būna nusivyniojusios šalikus, atsisagsčiusios striukes ir liepsnojančiais skruostais geria karštą šokoladą. Ak, jų nosytės – paslapčių paslaptis! Jos panyra į šokolado ir zefyrų pilnus puodelius ir išnyra nė nesuteptos! Dieve, tik pažvelkit, kaip nekaltai jos užkandžiauja tarp pietų ir vakarienės! Kokios mergaitės! Ūmai, tarsi užtemus protui, taip pat užsisakau šokolado ir susigadinu apetitą prieš vakarienę, kurią mano apsukrioji mama patiekia lygiai pusę šešių, nes tuo metu namo pargrįžta „išbadėjęs“ tėvas. Vėliau nuseku paskui jas prie ežero. Vėliau čiuožinėju paskui jas po ežerą. Galų gale ekstazė baigiasi – jos išsivaikšto po namus, grįžta pas nepriekaištingai kalbančius tėvus, santūrias mamas ir savimi pasitikinčius brolius, su kuriais už gojiškų užuolaidų gyvena tobuloje harmonijoje ir palaimoje. O aš kiūtinu į Niuarką, atgal į virpulingą šeimos gyvenimą, slypintį už aliumininių žaliuzių, kurioms mama taupė daugybę metų.

Tos žaliuzės neįtikėtinai pakėlė mūsų socialinį statusą. Mama, regis, mano, kad mes stačia galva įpuolėme į aukštuomenę. Nemenką jos gyvenimo dalį dabar užima žaliuzių skersinių blizginimas ir dulkių valymas; kiaurą dieną ji šluosto dulkes, o temstant žvelgia pro švarutėlius skersinius į gatvę, į žibinto šviesoje sūkuriuojančias snaiges ir patyliukais ima pumpuoti Nerimo mašiną. Paklaikti mamai užtenka vos keleto minučių. „Na, kur jis?“ – dejuoja ji, vos tik mūsų gatvės tamsą nušvietę automobilio žibintai pračiuožia pro šalį. Kur, ak, kur manasis Odisėjas! Dėdė Haimis jau namuose, Landau iš namo priešais – jau grįžęs, grįžę ir Silverstainai iš gretimo namo – be penkiolikos šešios visi, išskyrus tėvą, jau namuose, o radijas skelbia, kad nuo Šiaurės ašigalio prie Niuarko artėja didžiulė pūga. Viskas baigta, jau galime skambinti „Takermanui ir Farberiui“, tartis dėl laidotuvių ir imti siuntinėti pakvietimus į šermenis. Ir taip, vos tik keliai sublizga plikledžiu, tėvas, penkiolika minučių vėluojantis vakarienės, jau laikomas mirusiu. Jis, be abejo, atsitrenkė į pakelės stulpą ir guli kraujo baloje. Mama įžengia į virtuvę. Jos veidas primena El Greko paveikslus.

– Ak, mano vargšeliai, badu mirštantys armėniukai, – sako ji trūkčiojančiu balsu, – valgykit, mielieji, valgykit – laukti nebėra prasmės.

O kas, ja dėtas, sielotųsi mažiau? Tik pagalvokite, kas jos laukia ateityje – du vaikai neteko tėvo, o ji – vyro ir šeimos maitintojo. Ir viskas vien dėl to, kad tą akimirką, kai nelaimėlis vyras susiruošė namo, ėmė snigti.

Tuo tarpu aš svarstau, ar tektų man, tėvui mirus, imti uždarbiauti po pamokų ir šeštadieniais, nes tuomet reikėtų atsisakyti malonumo čiuožinėti Irvingtono parke su šiksomis. O juk nespėjau su jomis nė žodeliu persimesti. Bijau net prasižioti – o jeigu nesugebėsiu išlementi nė žodžio? Ar ištarsiu ne tai, ką derėtų? „Taip, taip, Portnojus – sena prancūziška pavardė, iškraipyti žodžiai „port noir“, reiškiantys „juodos durys“ arba „juodi vartai“. „Viduramžiais mūsų dvaro rūmų durys tikriausiai buvo nudažytos juodai...“ – ir taip toliau, ir panašiai. Ne, ne, užteks joms išgirsti galūnę „-ojus“ ir viskas žuvę. Reiktų pasivadinti Elu Portu, arba dar geriau – Elu Parsonsu! „Sveiki, panele Blondine, ar jūs nieko prieš, jei pačiuožinėsiu su jumis? Mano vardas Elas Parsonsas...“ Tačiau ar Alanas ne toks pat žydiškas vardas, kaip ir Aleksandras? Žinoma, yra Alanas Ladas(7), tačiau mano draugas, mūsų softbolo rinktinės žaidėjas, taip pat vardu Alanas. Alanas Rubinas. O jeigu ji išgirs, kad mokausi Vikvahiko vidurinėje? Ak, koks skirtumas: galiu pameluoti vardą, galiu nurodyti kitą mokyklą, bet prakeiktos nosies nepaslėpsiu! „Jūs esate labai malonus jaunuolis, ponaiti Pornuarai, bet kodėl vaikštote užsidengęs veidą?“ Nes mano nosis staiga pamišo! Nes staiga dingo vaikystės metų sagutė, pražuvo miela mažytė nosytė, kuria žmonės gėrėdavosi man gulint vežimėlyje ir – žiū! – nosis šovė Dievopi! Pornuaras, Parsonsas... Išgraušk. Tau per fizionomijos vidurį užrašyta – ŽYDAS, vyruti. Tik pažiūrėkit, koks jo šnobelis! Ne nosis, o straublys! Atsiknisk, žydeli! Dink nuo ledo ir palik mergaites ramybėje!

Taip, tai tiesa. Padėjęs skruostą ant virtuvinio stalo ir pakišęs po juo tėvo įstaigos laiškinio popieriaus lakštą, pieštuku brėžiu savo veido kontūrus. Jie siaubingi. Kaip tai nutiko, mama? Juk vežimėlyje buvau toks mielas! Ties viršunose mano šnobelis ėmė stiebtis į dangų ir tuo pat metu, ties pertvara, kur baigiasi kremzlė, nuknebo link burnos. Dar porą metų, ir negalėsiu valgyti! Tas snapas užstos maistui kelią! Ne! Ne! Negali būti! Einu į vonią, stojuosi prieš veidrodį ir dviem pirštais keliu šnerves į viršų. Iš šono atrodo neblogai, bet iš priekio... Ten, kur paprastai būna viršutinė lūpa, dabar blizga dantys ir dantenos. Nieko sau gojus. Aš panašus į Triušį Kvanką! Iš kartono, kurį skalbyklose deda lankstydami marškinius, išsikerpu porą trikampėlių ir lipnia juosta priklijuoju iš abiejų nosies šonų – taip atkuriu gražią, lygią nosį, kuria puikavausi visą vaikystę... ir kuri negrįžtamai pražuvo! Panašu, kad knabė ėmė dygti būtent tada, kai atradau Irvingtono parke čiuožinėjančias šiksas – tarsi nosies kremzlė būtų slapta susimokiusi su mano tėvais! Čiuožinėji su šiksomis? Tik pabandyk, gudročiau! Pameni Pinokį? Tai va: kas nutiko jam – vieni niekai, palyginus su tuo, kas laukia tavęs. Jie juoksis ir kvatos, švilps ir pašaipiai stūgaus... Arba dar blogiau – pravardžiuos tave Goldbergu, privers kunkuliuoti iš pykčio ir apmaudo. Kaip manai, iš ko jos visąlaik kikena? Iš tavęs. Perkarusio žydelio kumpu šnobeliu, sekiojančio paskui kiekvieną popietę ir bijančio net prasižioti!

– Prašau, palik ramybėje savo nosį, – sako mama. – Manęs visai nedomina, kas ten viduje auga, Aleksai. Mes pietaujam.

– Bet ji per didelė!

– Kas? Kas per didelė? – klausia tėvas.

– Mano nosis! – klykiu.

– Baik jau, ji pabrėžia tavo ypatingumą, – atsiliepia mama. – Palik ją ramybėje.

Man nereikia ypatingumo! Man reikia Tikrosios Blondinės! Žiemine striuke, raudonomis ausinėmis ir storomis baltomis pirštinėmis! Mis Amerikos ant pačiūžų! Trokštu jos kartu su kalėdiniu amalo vainikėliu ir slyvų pudingu (kad ir kas tai būtų), kartu su namais, turinčiais laiptus su turėklais, kartu su ramiais, oriais ir kantriais tėvais ir broliu Biliu, mokančiu išardyti variklį, pasakyti „labai jums dėkingas“ ir nieko nebijančiu. Ak, kaip ji glaudžiasi prie manęs ant sofos, apsirengusi angoros vilnos megztiniu, parietusi kojas po languotu sijonu, kaip atsisuka tarpduryje ir sako man: „labai tau ačiū už šį nuostabų nuostabų vakarą.“ O tada ši žavi būtybė, kuriai niekas niekada nesakė „ša!“ ir „tikiuosi, kad tavo vaikai kada nors su tavimi pasielgs taip, kaip tu su savo tėvais!“, ši tobula, žavinga nepažįstamoji, švytinti, saldutėlė kaip pyragaitis, pabučiuos mane... Pabučiuos, gracingai parietusi vieną dailią kojytę, ir mano nosis ir vardas neteks jokios reikšmės.

Klausykit, juk neprašau neįmanomo, tiesiog nesuprantu, kodėl iš gyvenimo turiu gauti mažiau nei tokie kiaušiai kaip Ugis Pringlas ir Henris Oldričas. Aš taip pat geidžiu Džeinės Pauel, velniai rautų! Ir Korlisės su Veronika! Taip pat noriu būti Debės Reinolds(8) vaikinas... Et, tai manyje prabilo Edis Fišeris(9), ir tiek. Visi mes, tamsiagymiai žydukai, apsėsti aistros švelnioms šviesioms egzotiškoms būtybėms – šiksoms... Tik tą karštligišką metą dar nežinojau, kad kiekvienas dėl Debės džiūstantis Edis turi savo Edžio trokštančią Debę: Meriliną Monro, besiilginčią Artūro Milerio, ar netgi Alisą Fai, laukiančią Filo Hariso(10). Net Džeinė Mensfyld(11) vos neištekėjo už vieno, pamenate? Bet ji netikėtai žuvo automobilio avarijoje. Kas galėjo žinoti, suprantate, kas tais laikais, kai visi žiūrėjome „Nacionalinę Velvet“(12), galėjo žinoti, kad stulbinanti mergina tamsiai violetinėmis akimis, ši dosniausiai gojiškomis gėrybėmis apdovanota mergina, turėjusi drąsos tame filme šuoliuoti ant žirgo (užuot privertusi žirgą tampyti skudurininko, kurio garbei esu pavadintas, vežimą), kas galėjo patikėti, kad ši jojimo kelnėmis apsitempusi ir puikia tartimi pasižyminti mergina geidė mūsų gentainių taip pat, kaip mes geidėme jos? Nes, žinot, tas jos Maiklas Todas(13) – apgailėtina mano dėdės Haimio karikatūra! Ar kas nors, būdamas sveiko proto, patikėtų, kad Elizabeta Teilor geidžia dėdės Haimio? Kas galėjo žinoti, kad norint rasti kelią į šiksos širdį (ir jos aksominį urvelį) reikia būti ne knerptanosiu gojumi apsimetančiu žydu, nuobodžiu ir tuščiagalviu kaip jos brolis, o mano dėde Haimiu, mano tėvu, savimi pačiu! Kad reikia tik būti savimi, o ne vaizduoti vieną iš tų pusgyvių, šaltų kaip ledas sheygets šiknių, vieną tų Džimių, Džonių ar Todų, atrodančių, galvojančių, jaučiančių ir kalbančių kaip naikintuvų pilotai!

 

Pažvelkite į Beždžionėlę – mano seną draugužę ir bendrininkę! Vos ištariu jos vardą, daktare, vos apie ją pagalvoju – man tučtuojau pasistoja! Bet žinau, kad neturėčiau jai nei skambinti, nei su ja matytis. Nes ta kekšė išsikraustė iš proto! Ta gašli kekšė pamišo! Gryna bėda!

Tačiau kuo daugiau, tiesą sakant, turėjau tai merginai tapti, jei ne žydu gelbėtoju? Riteriu ant balto žirgo, karžygiu švytinčiais šarvais, apie kurį svajoja mažos mergaitės, įsivaizduojančios save pilyse įkalintomis princesėmis. Taip, tam tikrai rūšiai šiksų (o Beždžionėlė – puikus šios rūšies pavyzdys) riteriu tampa ne kas kitas, o galvotas, pliktelėjęs, ilganosis žydas – sąmoningas, sąžiningas, juodais plaukeliais apaugusiais kiaušais; jis negeria, nelošia, nesilanko naktimis pas šokėjas; jis primeistraus jai būrį vaikučių ir duos skaityti Kafkos knygučių – tikras naminis mesijas! Žinoma, prisimenant maištingą jaunystę, namuose jam dažnai išsprūsta „šūdas“ ir „bliamba“, – net girdint vaikams, – tačiau jis visada namie. Tai nenuginčijamas ir labiausiai širdį glostantis faktas. Jokių barų, viešnamių, hipodromų, nardų per naktis „Raketės klube“ (kurį ji žino iš savo stilingos praeities) ar alaus gertynių iki aušros „Amerikos legione“ (kurį ji prisimena iš savo žiaurios ir skurdžios vaikystės). Ne, žinoma, ne – čia, ponios ir ponai, matome žyduką, kuris po visus rekordus viršijusių įsipareigojimų savo tėvams kiekviena kūno ląstele tiesiog trokšta tapti Gera, Atsakinga ir Pareiginga Šeimos Galva. Žmonės, anksčiau pristatę jums Hario Goldeno „Tik už du centus“(14), dabar pristato... Aleksandro Portnojaus šou! Jei jums patiko šiksų gelbėtojas Artūras Mileris, jūs pamilsite ir Aleksą! Suprantate, mano kilmė (o tai ir nulėmė Beždžionėlės pasirinkimą) ir biografija visiškai skyrėsi nuo jos. Kol aš Naujajame Džersyje varčiausi kaip inkstas schmaltze(15) (maudžiausi žydiškame „širdingume“, pasak Beždžionėlės), ji šalo į kaulą mažame angliakasių miestelyje Maundsvilyje, Vakarų Virdžinijos valstijoje, esančiame už aštuoniolikos mylių į pietus nuo Vilingo. Tėvas, jos apibūdintas kaip artimiausias mulo giminaitis, laikė ją kilnojamojo turto dalimi, o motina (kupina gerų ketinimų, kiek gali būti geri ketinimai moters, nemokančios nei skaityti, nei rašyti, nei skaičiuoti ir neturinčios nė vieno krūminio danties burnoje, moters, kurios protėviai prasčiokai kalniečiai nedaug skyrėsi nuo galvijų) – ji laikė Beždžionėlę visiškai nesuvokiamų poreikių kupina našta.

Štai vienas Beždžionėlės pasakojimų, palikusių man neišdildomą įspūdį (nors negalėčiau teigti, kad ir kiti jos žiaurūs pasakojimai apie tamsumą ir išnaudojimą nepatraukė šio neurasteniko dėmesio): kartą, kai Beždžionėlė buvo vienuolikos, ji, prieš tėvo valią, vieną šeštadienį pabėgo iš namų į vietinio „artisto“, vardu Morisas, baleto pamoką. Jos senis netrukus atsivijo ją su diržu rankoje ir visą kelią namo čaižė tuo diržu jai pakinklius, o paskui iki vakaro užrakino sandėliuke – surištomis kojomis, kad kitąkart žinotų.

– Dar pagausiu pas tą pediką, tai ne tik kojas surišiu! Tu man dar pašokinėsi! Aš tau parodysiu!

Į Niujorką Beždžionėlė pirmąkart atvyko aštuoniolikos. Ir jau neturėjo nė vieno krūminio danties. Juos visus ištraukė (kodėl, ji iki šiol negali suprasti) vietinis Maundsvilio daktaras, toks pat talentingas dantistas, koks talentingas šokėjas, pasak Beždžionėlės, buvo ponas Morisas. Kai susipažinome, o tai įvyko maždaug prieš metus, Beždžionėlė jau buvo spėjusi susituokti ir išsiskirti. Jos buvęs vyras – penkiasdešimtmetis prancūzų pramonininkas, susipažino su Beždžionėle Florencijoje, kur ji demonstravo madas Piti rūmuose. Po savaitės jiedu susituokė. Jų lytinis gyvenimas po vedybų buvo keistokas: įsiropštęs į lovą šalia jaunos ir gražios žmonos, vyras pasmaukydavo į žurnalą „Kojinių diržas“, specialiai jam atgabentą iš Keturiasdešimt antrosios gatvės, ir užmigdavo. Pasakodama apie ekscesus, kurių liudininke, tapusi magnato žmona, ji buvo, Beždžionėlė neišvengiamai pereidavo į buką, šlykščią, šniaukrojančią kaimietišką kalbėseną – todėl jos pasakojimai apie keturiolika šeimyninio gyvenimo su juo mėnesių tapdavo labai juokingi. Nors tie mėnesiai tikriausiai buvo siaubingi ir niūrūs. Tiesa, po vestuvių jis nuskraidino Beždžionėlę į Londoną, įstatė jai dantis už penkis tūkstančius dolerių, ir jiedu grįžo į Paryžių, kur magnatas apkarstė Beždžionėlę dar kelių šimtų tūkstančių dolerių vertės juvelyriniais dirbiniais. Todėl, pasak Beždžionėlės, ji kurį laiką buvo jam ištikima. Kaip ji mėgdavo sakyti (kol neuždraudžiau vartoti tų siaubingų „tipo“, „geras“, „super“, „tūsas“ ir „pavaro“):

– Tai buvo, tipo, etiška.

O jų skyrybų priežastimi tapo mažytės orgijos, kurias magnatas ėmėsi organizuoti, kai smaukyti į žurnalą „Kojinių diržas“ (ar tai buvo „Smailūs kulniukai“?) gerokai pakyrėjo jiems abiem. Už beprotiškus pinigus jis samdydavo moterį (pageidautina juodaodę), ši nuoga pritūpdavo ant stiklinio staliuko ir imdavo tuštintis. Magnatas tuo metu gulėdavo po staliuku ir varydavo į kumštį. Ir kol už šešių colių nuo mylimojo nosies ant stiklo tiško šūdai, vargšė Beždžionėlė išsipusčiusi turėjo sėdėti ant raudonos damastinės sofos, siurbčioti konjaką ir mėgautis reginiu.

Praėjus porai metų po jos sugrįžimo į Niujorką – manau, jai tada buvo dvidešimt ketveri ar penkeri – Beždžionėlė pabandė nusižudyti, brūkštelėjusi skustuvu per riešus. Tikriausiai dėl to, kaip „Le Club“, „El Morocco“ ar „L’Interdit“ su ja elgėsi jos tuometinis draugužis – vienas iš to šimto geriausiai pasaulyje besirengiančių vyrų. Taip ji atsidūrė pas šlovingąjį daktarą Morisą Frenkelį, toliau šioje išpažintyje vadinamą Harpo. Penkerius metus Beždžionėlė vartėsi ant Harpo kušetės, laukdama, kol jis teiksis pasakyti, ką jai būtina nuveikti, kad taptų kieno nors žmona ar motina. „Kodėl, – šaukdavo ji Harpo, – kodėl visąlaik susidedu su atgrasiais ir beširdžiais šūdžiais, o ne su tikrais vyrais? Kodėl? Harpo, atsakyk! Pasakyk man ką nors! Bent prasižiok!

– Ak, žinau, kad jis gyvas, – sakydavo man Beždžionėlė, suraukusi veiduką, lyg jai ką skaudėtų. – Tikrai gyvas. Juk numirėliai neturi sekretorių?

Taip Beždžionėlė ir gyvena, tai gydydamasi (jei tokie dalykai vadinami gydymu), tai ne. Ji gydosi, kai eilinis šūdžius užduoda jai širdį, ir meta gydytis, kai pasirodo dar vienas riteris.

Aš tapau „proveržiu“. Harpo, Beždžionėlei mane taip apibūdinus, nepasakė „taip“, tačiau nepasakė ir „ne“. Tiesa, jis kostelėjo ir tai Beždžionėlė palaikė pritarimu. Harpo kartais kosčioja, kartais kriukteli ar nusiraugėja. Retkarčiais jis pirsčioja – nežinia, tyčia ar netyčia, nors man atrodo, kad perdimą derėtų laikyti negatyvia reakcija. „Proveržėli, tu tiesiog nuostabus!“ – murkia mano gundantis kačiukas, kai jaučiasi patenkinta. „Ak tu žydpalaiki prakeiktas! Aš noriu ištekėti, noriu tapti žmogum!“ – klykia ji, kai kaunasi už savo gyvenimą.

Taigi tapau jos „proveržiu“... tačiau ar ji netapo manuoju? Ar kada nors anksčiau buvau sutikęs tokią moterį kaip Beždžionėlė? Ar kada nors dar sutiksiu? Na, aš, žinoma, meldžiausi. Meldžiausi ir meldžiausi... Aistringai maldavau Viešpaties nuo klozeto altoriaus, per savo paauglystę paaukojau jam galonus gyvų spermatozoidų – ir štai, vieną gražų vakarą, kai buvau jau beveik praradęs viltį, kad būtybė, apie kurią svajojau ištisus trisdešimt dvejus savo gyvenimo metus, egzistuoja, ji staiga apsireiškė ant Leksingtono ir Penkiasdešimt antrosios gatvių kampo – vilkinti rusvu kostiumėliu, ilgakojė, vešliais tamsiais plaukais ir smulkių bruožų, aikštingu veideliu. Ji bando sustabdyti taksi. Ji turi fantastišką užpakaliuką.

Kodėl gi ne? Ką prarasi? O ką, tiesą sakant, laimėsi? Pirmyn, tu susikaustęs, drovus pašlemėke, užkalbink ją. Jos užpakaliuko forma ir griovelis – kaip tobuliausio pasauly nektarino! Kalbėk!

– Labas, – sakau švelniai, šiek tiek nustebęs, lyg jau būčiau anksčiau ją kur nors matęs...

– Ko tau reikia?

– Noriu nupirkti tau išgerti.

– Tikras palaidūnas! – nusišaipo ji.

Nusišaipo! Dvi sekundės – du įžeidimai! Dukart įžeistas Lygių galimybių komisijos pirmininko pavaduotojas!

– Palaižyti tau putę, mažyt. Ką manai?

Dieve mano! Ji tuoj pašauks policininką! O tas įduos mane merui!

– Jau geriau, – atsako ji.

Mes sėdamės į taksi, važiuojam į jos butą, ji nusirengia nuoga ir liepia:

– Pirmyn.

Negaliu patikėt! Nejaugi tai atsitiko man! O, kaip aš laižiau! Pasijutau staiga atsidūręs šlapiame sapne. Pagaliau laižau žvaigždei visų pornografinių filmų, kurie sukosi galvoje nuo tos dienos, kai pirmąkart sugniaužiau savo pimpalą...

– Dabar aš tave, – sako ji. – Paslauga už paslaugą.

Daktare, ta nepažįstamoji čiulpė taip, tarsi būtų mokiusis specialiuose kursuose! „Koks atradimas! – galvojau. – Ji apžioja jį visą! Į kokią burną patekau! Kokios galimybės!“ Ir tuo pat metu smegenyse sukosi: „Bėk iš čia! Dink! Nežinia, kas ji ir kuo užsiima!“

Vėliau mes ilgai, rimtai ir su didžiuliu jauduliu kalbėjomės apie iškrypimus. Iš pradžių ji paklausė, ar esu kada santykiavęs su vyru. Atsakiau, kad ne. Ir savo ruožtu paklausiau (nes nutuokiau, kad ji nori, jog paklausčiau), ar ji yra kada nors tai dariusi su moterimis.

– ... nea.

– ... O norėtum?

– ... O tu norėtum, kad daryčiau?

– ... Žinoma, kodėl gi ne.

– ... O norėtum žiūrėti?

– ... Manau, taip.

– ... Tai galima suorganizuot.

– ... Tikrai?

– ... Tikrai.

– ... Na, man tikriausiai patiktų.

– Ak, – tarė ji su sarkastiška gaidele, – tau tikrai patiks.

Ir papasakojo, kad prieš mėnesį, kai sirgo ir gulėjo lovoje su temperatūra, pas ją atėjo draugai pagaminti valgyti. Po pietų jie pareiškė norintys pasidulkinti jai žiūrint. Pasakyta – padaryta. Jie nusirengė ir ėmė tvatintis tiesiai ant kilimo miegamajame, o ji sėdėjo su keturiasdešimties laipsnių temperatūra ir žiūrėjo.

– Žinai, ko jie dar norėjo?

– Ne.

– Virtuvėje buvo bananų ir jie paprašė, kad valgyčiau juos, žiūrėdama, kaip jie krušasi.

– Paslėptas simbolizmas, be abejo.

Kas kas?

– Kodėl jie norėjo, kad valgytum bananą?

– Nežinau. Gal norėjo jausti, kad esu. Norėjo, tipo, mane girdėt. Kaip kramtau. Klausyk, o tu tik laižai, ar dar ir dulkinies?

Tikroji Blondinė! Manoji kekšė iš „Burleskos imperijos“ – be tokių papų, aišku, bet kokia daili!

– Dulkinuos.

– Ir aš.

– Koks sutapimas, – sakau, – kad ėmėm taip ir susitikom.

Ji pirmąkart nusijuokė ir aš, užuot pagaliau nusiraminęs, staiga supratau – iš spintos tučtuojau iššoks stambus juodis ir smeigs peilį tiesiai man į širdį; arba ji pati staiga pasius, juokas virs kraupia isterija – ir vienas Dievas težino, kokia nelaimė nutiks. Edis Vaitkus(16)!

Gal ji mergina pagal iškvietimą? Maniakė? Gal ji susimokiusi su puertorikiečiu ambalu, o šis tuoj įsiverš į mano gyvenimą ir atims jį – dėl keturiasdešimties dolerių piniginėje ir laikrodžio iš „Korvette“?

– Klausyk, – sakau, nutaisęs protingą veidą, – ar užsiimi tuo, na... daugmaž pastoviai?

– Koks čia klausimas? Kokios čia šūdinos užuominos? Esi dar vienas beširdis niekšas? Negi manai, kad neturiu jokių jausmų? Ką?!

– Atsiprašau. Atleisk.

Pyktį ir įniršį staiga keičia ašaros. Ar reikia geresnio įrodymo, kad mergina, švelniai tariant, pakrikusių nervų? Bet kuris mano vietoje atsidūręs sveiko proto žmogus būtų akimirksniu atsikėlęs, apsirengęs ir nešdinęsis iš ten po velnių. Ir dėkojęs likimui, kad lengvai išsisuko. Bet jeigu dar nesupratote – mano sveikas protas – tai tik kitaip įvardytos baimės! Mano sveikas protas – tik iš apgailėtinos praeities paveldėtas siaubas! Šį tironą, manąjį superego, reikėtų pakarti žemyn galva, užnerti kilpą ant jo smogiko batų, tegul kabo, kol padvės! Kas virpėjo iš baimės gatvėje – aš ar mergina? Aš! O kas buvo įžūlus, draskė akis, turėjo drąsos – aš ar mergina? Mergina! Prakeikta mergina!

– Žinai, – tarė ji, šluostydamasi ašaras pagalvės užvalkalu, – žinai, aš pamelavau. Jei tau įdomu. Jei nori apie tai parašyt, ar panašiai...

– Tikrai? Apie ką?

Na, žinoma, pamaniau, štai dabar ir iššoks iš spintos shvartze – blizgindamas dantimis, akimis ir peilio ašmenimis! Jau matau laikraščių antraštes: LYGIŲ GALIMYBIŲ KOMISIJOS PIRMININKO PAVADUOTOJAS RASTAS NUPJAUTA GALVA PROSTITUTĖS BUTE!

– Kodėl aš tau, tipo, melavau, ar ką...

– Nesuprantu, apie ką tu kalbi, todėl nieko negaliu atsakyti.

– Na, ne jie norėjo, kad valgyčiau bananą. Ne mano draugai norėjo, kad valgyčiau bananą. Aš pati norėjau.

Štai iš kur – „Beždžionėlė“.

Ir kodėl ji melavo? Man? Manau, taip ji norėjo padaryti gerą įspūdį, – tikriausiai pasąmoningai, – aukštesnės padėties asmeniui: nepaisant to, kad pakabinau ją gatvėje, nepaisant to, kad nuoširdžiai mane nučiulpė lovoje, o dar ir nurijo spermą, nepaisant vėliau įvykusio pokalbio apie iškrypimus... ji nenorėjo, kad laikyčiau ją moterimi, visiškai atsidavusia ištvirkavimui ir avantiūrizmui... Vos į mane žvilgtelėjusi, ji spėjo įsivaizduoti gyvenimą, galintį priklausyti ir jai... Daugiau jokių savimylų plevėsų Kardeno kostiumais, jokių viskam pasiryžusių vedusių reklamos agentų iš Konektikuto vienai nakčiai, jokių priešpiečių su pedikais „Serendipiti“, jokių senų gašlūnų iš kosmetikos pramonės, varvinančių seiles į kelių šimtų dolerių vakarienes „Le Pavillion“... Baigta, nes tiek metų giliai jos širdyje slypėjęs svajonių vyras (kaip paaiškėjo), vyriškis, tapsiantis ištikimu vyru ir geru tėvu, yra... žydas. Ir dar koks žydas! Iš pradžių jis laižo pizę, o paskui tučtuojau ima postringauti, aiškinti, žarstyti patarimus ir nuomones, siūlyti, ką skaityti ir už ką balsuoti, ir išvis, mokyti, kaip reikia ir kaip nereikia gyventi.

– Iš kur tu žinai? – klausdavo ji atsargiai. – Tai juk tik tavo nuomonė.

– Tai, ką vadini mano nuomone, mergyt, – yra tiesa.

– O tai ją, tipo, visi žino?.. Ar tik tu?

Žydas, besirūpinantis visų Niujorko varguolių gerove, laižė jai pizę! Vyras, kurį rodo per mokomąjį TV kanalą, nuleido jai į burną! Vienu akimirksniu, daktare, ji numatė viską, ar ne? Ar gali moterys būti tokios apdairios? Ar aš pernelyg naivus pizės atžvilgiu? Pamatė mane ir suplanavo viską dar ten, ant Leksingtono gatvės kampo, ar ne?.. knygų lentynomis nustatyta užmiesčio namo svetainė, židinyje jaukiai traška ugnis, auklė airė maudo vaikučius prieš miegą... O vaikučių mama – liekna, liauna buvusi manekenė, ūžautoja ir iškrypėlė, Vakarų Virdžinijos šachtų ir lentpjūvių duktė, tariama tuzino bjauriausių šunsnukių auka, – apsivilkusi Sen Lorano pižama ir apsiavusi numintomis šlepetėmis mąsliai verčia Semiuelio Beketo romano puslapius... o šalia, ant kilimo, įsitaisęs jos vyras, Apie Kurį Tiek Daug Kalbama, Švenčiausias Niujorko Miesto Komisijos Narys... juodais, garbanotais, retėjančiais plaukais, su pypke dantyse – tiesiog švytintis žydišku mesianistiniu įkarščiu ir žavesiu...

 

Štai kuo baigėsi mano apsilankymai Irvingtono parke: vieną vėlyvą šeštadienio popietę staiga pastebėjau, kad čiuožykloje esame tik aš ir dailutė keturiolikmetė šiksa, nuo ryto sukusi ant ledo „aštuoniukes“. Šioje mergaitėje, regis, derėjo Margaretės O’Brajen(17) viduriniosios klasės žavesys – gyvos, mielos, žiburiuojančios akys, strazdanomis nusėta nosytė, – su žemesniųjų visuomenės sluoksnių paprastumu, tiesmukumu ir atvirumu, taip pat glotniais, šviesiais plaukais, kokius turėjo Pegė Ana Garner. Suprantate, aktorės, visų laikomos ekrano žvaigždėmis, man tebuvo tik dar viena šiksų rūšis. Išeidamas iš kino teatro dažnai svarstydavau, kokią Niuarko mokyklą lankytų Džeinė Krein(18) (ir jos krūtų tarpelis) ar Katrina Greison (ir jos krūtų tarpelis), jei būtų mano bendraamžės. Svarstydavau, kur galėčiau sutikti šiksą Džinę Tyrni – ji, mano galva, galėjo būti ir žydė, jei iš tikrųjų nebūtų turėjusi šiek tiek kiniško kraujo. Tuo tarpu Pegė Ana O’Brajen apsuko paskutinę „aštuoniukę“ ir tingiai čiuožė valčių pastogės link. Aš taip niekam ir nesiryžau. Taip nieko ir nesiėmiau ištisą žiemą. O jau artėjo kovas – parke nuleis raudoną čiuožinėjimo vėliavą ir mūsų vėl lauks poliomielito sezonas. Gal nė neišgyvensiu iki kitos žiemos! Tai ko gi delsiu? „Dabar! Arba niekada!“ Ir aš – vos tik ji saugiai pradingo iš akių – puoliau čiuožti kaip pašėlęs. „Atleiskite, – pasakysiu, – ar galėčiau jus palydėti iki namų?“ „Ar galėčiau“, „ar galiu“ – kaip taisyklingiau? Juk turiu kalbėti visiškai tobula anglų kalba. Kad neišsprūstų nė vienas žydiškas žodelis. „Ar leistumėte jus pavaišinti karštu šokoladu? Ar galėčiau sužinoti jūsų telefono numerį? Ar neprieštarautumėte, jei vieną vakarą jums paskambinčiau? Kuo aš vardu? Vadinuosi Eltonu Petersonu“, – šį vardą išsirinkau iš Esekso apygardos telefonų knygos. Buvau šventai įsitikinęs, kad tai kuo tikriausias gojaus vardas. Negana to, jis skambėjo tarsi Hanso Kristiano Anderseno vardas. Koks gudrus ėjimas! Visą žiemą slapčiomis treniravausi rašyti savo tariamą vardą, o pasibaigus pamokoms išplėšdavau iš sąsiuvinio prirašytus lapus ir sudegindavau, kad netektų aiškintis namiškiams. Aš – Eltonas Petersonas, aš – Eltonas Petersonas, Eltonas Kristianas Petersonas. Ar to jau per daug? Eltonas K. Petersonas? Taip stengiausi nepamiršti savo tariamo vardo, taip skubėjau į drabužinę, kol ji dar nespėjo persiauti pačiūžų į batus, ir taip susikaupęs svarsčiau, ką atsakyti, jei ji paklaustų apie mano nosį ir kas jai nutiko (sena trauma žaidžiant ledo ritulį? nukritau nuo arklio, žaisdamas polo po sekmadienio mišių, – persivalgiau pusryčiams dešrelių, cha cha cha!), kad viena mano pačiūža pasiekė krantą truputėlį anksčiau, nei tikėjausi, ir aš kiek ilgas žiebiausi į įšalusią žemę, nusiskėliau priekinį dantį ir susilaužiau blauzdikaulį.

Mano dešiniąją koją šešioms savaitėms sugipsavo nuo klubo iki kelio. Gydytojas sakė, kad sergu Osgudo-Šliaterio(19) liga. Nuėmus gipsą, vaikščiojau vilkdamas koją, kaip karo invalidas, o tėvas rėkė iš paskos:

– Lenk koją! Tu ką, visą gyvenimą taip vaikščiosi? Lenk! Vaikščiok normaliai! Baik apsimetinėt Oskaru Šlepseriu, Aleksai, nes liksi invalidu visam gyvenimui!

Už tai, kad prisidengęs svetimu vardu čiuožinėjau paskui šiksas – liksiu invalidu visam gyvenimui.

Kai toks gyvenimas, daktare, kam tos svajonės?

 

Aštuoniolikmetė, išmesta iš Hilsaido vidurinės, buvo vardu „Pūslė“ Džirardi, su ja Olimpinio parko plaukiojimo baseine vėliau susipažino mano gašlusis klasiokas Smolka, siuvėjo sūnus...

Aš prie to baseino nesiartinčiau už jokius pinigus – ten tikras poliomielito ir meningito židinys, o ką jau kalbėti apie odos, ypač galvos ir subinės odos, ligas; sklandė gandai, kad vienas vaikis iš Vikvahiko vidurinės kartą įlipo į vonelę kojoms ir išlipo jau be kojų nagų. Tačiau baseinas – ta vieta, kur esama norinčių pasidulkint merginų. Nežinojot? Čia galima rasti Viskam Pasiryžusių Šiksų! Jei tik esi pasiryžęs užsikrėsti poliomielitu baseine, pasigauti gangreną vonelėje kojoms, apsinuodyti dešrainiu ar susigriebti dramblialigę nuo rankšluosčių ir muilo – tai, galbūt, tau pasiseks ir sugulti.

Sėdime Pūslės virtuvėje. Kai atėjome, ji ten lygino – vienais apatinukais! Mes su Mandeliu vartome žurnalo „Ring“ numerius, o Smolka svetainėje bando įkalbėti Pūslę padaryti ypatingą paslaugą – aptarnauti du jo draugus. Smolka patikino mus, kad Pūslės brolio, buvusio desantininko, nėra ko baimintis, jis išsibeldė į Hobokeną, į bokso varžybas. Jis boksuojasi, pasivadinęs Džoniu „Džeronimo“ Džirardžiu. Pūslės tėvas dieną dirba taksistu, o naktimis – samdytu mafiozių vairuotoju. Dabar jis kaip tik vežioja kažkokius gangsterius ir grįš tik apyaušriu. O dėl motinos galim išvis nesirūpinti, ji mirusi. Nuostabu, Smolka, tiesiog puiku – dar niekada nesijaučiau toks saugus. Visiškai neturiu kuo rūpintis, išskyrus prezervatyvus, kuriuos nešiojuosi piniginėje taip seniai, kad juos turbūt jau sugraužė pelėsiai. Vienas trykštelėjimas ir tas daikčiukas suplyš į smulkias skiauteles tiesiai Pūslės dziundzėj – ką tada darysiu?

Norėdamas įsitikinti, kad prezervatyvai tikrai išlaiko didelį spaudimą, visą savaitę tūnojau rūsyje, pildydamas juos vandeniu; nors malonumas ir brangus, bet keletą kartų net smaukiausi su jais, norėdamas išbandyti gumytes artimiausiomis pisimuisi sąlygomis. Viskas lyg ir gerai. Tačiau ar viskas gerai su tuo neliečiamu prezervatyvu, jau palikusiu atspaudą mano piniginėje, su tuo ypatinguoju, lubrikantu suteptu galiuku, kurį saugojau pirmam kartui? Ar prezervatyvas tikrai sveikas, jei sėdėjau ant jo – piniginę nešiojuosi užpakalinėje kišenėje – ištisus šešis mėnesius? Ir kas sakė, kad Džeronimo trinsis Hobokene visą naktį? O ką, jeigu žmogus, kurį ketino nudėti gangsteriai, spėjo numirti iš baimės dar prieš jiems atvažiuojant, ir poną Džirardį paleido namo anksčiau išsimiegoti? O ką, jeigu ta merga serga sifa? Tada ir Smolka juo serga! Smolka, kuris nuolat nugeria iš tavo limonado butelio ir timpčioja tave už pimpalo! Tik to man ir betrūko! Turint tokią mamą! Tai niekad nesibaigs!

– Aleksai, ką ten primynei koja?

– Nieko.

– Aleksai, susimildamas, girdėjau, kaip kažkas žvangtelėjo. Kas ten iškrito iš tavo kelnių? Ką užmynei? Kas iškrito iš tavo gerųjų kelnių?

– Nieko! Čia mano batas! Palik mane ramybėj!

– Jaunuoli, ką... O Dieve! Džekai! Ateik greičiau! Pažiūrėk, kas čia ant grindų prie jo batų!

Į virtuvę iš vonios įsiveržia tėvas – kelnės nusmauktos iki kelių, rankoje sugniaužtas „Niuarko naujienų“ laikraščio nekrologų puslapis.

– Kas yra?

Užuot atsakiusi, mama klykia ir rodo pirštu po mano kėde.

– Kas čia, ponaiti, gudrus mokyklinis juokelis? – klausia įtūžęs tėvas. – Kodėl tas juodas plastikinis daiktas guli ant mūsų grindų?

– Jis ne plastikinis, – atsakau ir imu kūkčioti. – Jis tikras. Aš užsikrėčiau sifiliu nuo aštuoniolikinės italės iš Hilsaido ir dabar... dabar... nebeturiu p-p-p-penio!

– Jo mažasis daikčiukas, – vaitoja mama. – Kurį kutenau, kad padarytų sysiuką...

– NIEKO NELIEST! NEJUDĖT! – šaukia tėvas, nes mama, regis, ketina pulti kniūbsčia priešais mano penį lyg našlė ant vyro kapo. – Skambink... į gyvūnų globos draugiją...

– Kaip tada, dėl pasiutusio šuns? – rauda mama.

– O ką daugiau daryti, Sofi? Pasidėti jį į stalčių? Kad galėtum rodyti jo vaikams? Jis neturės vaikų!

Mama it sužeistas žvėris ima kaukti širdį veriančiu balsu, o tėvas... bet ši scena tučtuojau išblėsta, nes keletui sekundžių apanku, o smegenys per valandą spėja pavirsti tąsiu karštu kisieliumi.

Virtuvėje, virš Džirardžių kriauklės kabo paveikslėlis, vaizduojantis į dangų kylantį Jėzų Kristų rausvais naktiniais. Dieve, kokie šlykštūs kartais būna žmonės! Žydus niekinu už siauraprotiškumą ir teisuoliškumą, už itin keistą šių urvinių žmonių (mano tėvų ir visų giminių) įsitikinimą savo pranašumu. Bet kai kalba pasisuka apie skonio neturėjimą, pigų puošnumą ir įsitikinimus, kurių pasigėdytų net gorila, – čia gojams neprilygsta niekas. Kokiu besmegeniu liurbiu reikia būti, kad garbintum tą, kuris, visų pirma, niekada neegzistavo, o visų antra, jei egzistavo ir atrodė taip, kaip tame paveikslėlyje, tai, be menkiausios abejonės, buvo didžiausias Palestinos Pedikas. Jūs tik pažiūrėkit į jį: pažo šukuosena, skaistūs veideliai, o tie naktiniai, staiga suprantu, greičiausiai pirkti „Fredericks of Hollywood“! Pakaks Dievo ir panašaus mėšlo! Šalin religiją ir žmonių žeminimą! Tegyvuoja socializmas ir žmonių orumas! Ir į Džirardžių namus iš tikrųjų atsibeldžiau ne pergulėt su jų dukra – apsaugok Viešpatie! – bet skelbti Henrio Voleso(20) ir Gleno Teiloro(21) tiesos. Žinoma! Juk Džirardžiai ir yra tie žmonės, dėl kurių teisių, laisvių ir orumo mes su svainiu kiekvieną sekmadienio popietę ginčijamės iki užkimimo su beviltiškai neišprususiais vyresniaisiais (jie balsuoja už demokratus ir mąsto kaip neandartaliečiai) – mano tėvu ir dėde. Jei jums čia taip nepatinka, sako jie, ko negrįžtat į Rusiją, kur viskas tiesiog nuostabu?

– Paversi vaikį komunistu! – perspėja tėtė Mortį, o aš šaukiu: – Tu nieko nesupranti! Visi žmonės – broliai!

Jėzau, pasmaugčiau jį vietoj! Kaip galima būti tokiam aklam! Kadangi ketina vesti mano seserį, Mortis dirba dėdulės sandėlyje ir vairuoja jo sunkvežimį. Tiesą sakant, ir aš darau tą patį: jau trečią šeštadienį keliuosi vos prašvitus ir kartu su Morčiu išvežioju limonado dėžes po atokių Naujojo Džersio užkampių krautuves. Įkvėptas savo mokytojo, Normano Kervino(22), ypač jo knygelės „Triumfo nata“, šlovinančios sąjungininkų pergalę Antrajame pasauliniame (knygelę gimtadienio proga man padovanojo Mortis) – sukūriau radijo pjesę. Taigi, negyvas priešas Vilhelmštrasėj tįso, lenkiuosi tau, eilini, lenkiuosi, mažasis žmogau... Vien nuo ritmo man šiurpsta oda, kaip ir nuo pergalingosios Raudonosios armijos maršų ar dainos, kurią mokėmės pradinėje mokykloje karo metais. Mokytojai vadino ją „Kinijos nacionaliniu himnu“(23). „Pakilkite, vergai nepaklusnieji! Už laisvę galvas paguldykit!“ – ak, tos įžūlios kadencijos! Prisimenu kiekvieną šios didvyriškos dainos žodį! – „mes pastatysim naują didžią sieną!“ O po to – mėgstamiausia mano eilutė, prasidedanti mėgstamiausiu žodžiu: „Pa-si-pik-ti-ni-mo pilnos tėvynainių šir-dys! Pa-kilkime! Pa-kilkime! PA-KILKIME!“

Atsiverčiu pirmąjį pjesės puslapį ir imu skaityti ją Morčiui sunkvežimio kabinoje. Mes riedam per Irvingtoną, Orindžą, į vakarus – į Ilinojų! Indianą! Ajovą! O, Amerika – tavieji slėniai ir kalnai, tarpekliai, lygumos ir upės... Tokiais patriotiniais užkalbėjimais migdydavausi naktį, prieš tai pasmaukęs į kojinę. Mano radijo pjesė vadinasi „Teskamba Laisvė!“ Tai pjesė su moralu (dabar tai jau žinau), turinti du pagrindinius veikėjus – Išankstinį Nusistatymą ir Toleranciją. Pjesė parašyta „poetine proza“. Sustojame prie užkandinės Doveryje, Naujojo Džersio valstijoje, kaip tik tą akimirką, kai Tolerancija imasi ginti negrus nuo priekaištų, kad jie esą smirdi. Mano humaniška, kupina užuojautos, aliteracijų ir dėl „Roget“ žodyno (sesers gimtadienio dovanos) neįmanomai pompastiška retorika; beregint švintanti nauja diena; tatuiruotas barmenas užkandinėje, kurį Mortis vadina „šefu“; pirmąkart pusryčiams valgomos naminės keptos bulvės; mano džinsai, striukė ir mokasinai (visa tai greitkelyje neatrodo toks teatrališkas drabužis, koks atrodė mokykloje); saulė, kylanti virš kalvotų Naujojo Džersio, mano valstijos, lygumų!.. Jaučiuosi lyg naujai gimęs! Išsivadavęs nuo gėdingų paslapčių! Jaučiuosi toks tyras, stiprus ir dorybingas – tikras Amerikietis! Mortis įsuka į greitkelį ir aš duodu įžadus, prisiekiu, kad paskirsiu gyvenimą skriaudų atitaisymui, ginsiu pažemintuosius ir neturtinguosius, kovosiu už neteisėtai įkalintų išlaisvinimą. Liudininku šaukiuosi Morčio – savo vyriško naujai atrasto kairiųjų pažiūrų vyresniojo brolio, gyvo įrodymo, kad galima tuo pat metu mylėti beisbolą ir žmoniją (ir mano vyresniąją seserį, kurią esu pasiruošęs pamilti vien už tai, kad abiem parodė gelbėjimosi liuką); Mortis – grandis, per Amerikos veteranų komitetą siejanti mane su Bilu Moldinu(24), o jis, mano akimis, toks pat didvyris, kaip Korvinas ir Hovardas Fastas. Su ašaromis akyse (nuo užplūdusios meilės sau ir Morčiui) prisiekiu „plunksnos jėga“ kovoti su neteisybe ir išnaudojimu, su pažeminimu, skurdu ir tamsumu žmonių, nuo šiol (net šiurpstu nuo minties) tapusių man Liaudimi.

 

Stingstu iš baimės. Bijau tos mergos, bijau sifilio! Bijausi jos tėvo ir jo sėbrų! Jos brolio ir jo kumščių! (nepaisant to, kad Smolka bandė mane įtikinti – tai visiškai neįtikėtina, to nesugebėtų net gojai – kad tiek tėvas, tiek brolis žino Pūslę esant kekše ir jiems į tai nusispjaut.) Baiminuosi, kad po virtuvės langu, pro kurį ketinu šokti, vos tik laiptinėje pasigirs kieno nors žingsniai, – geležinė aštrių virbų tvora, ant kurios pasimausiu. Tiesa, tokia tvora iš tikrųjų juosia katalikų našlaičių namus Lajonso gatvėje, bet dabar esu pusiaukelėje tarp haliucinacijos ir komos, galva svaigsta, tarsi būčiau seniai nieko nevalgęs. Akyse iškyla „Niuarko naujienų“ nuotrauka: joje tvora, tamsios kraujo balos ant šaligatvio ir antraštė, po kurios mano šeima niekados neatsigaus: DRAUDIMO AGENTO SŪNUS ŽUVO, PASIMOVĘS ANT TVOROS.

Kol tirtu savo iglu, Mandelis maudosi prakaite. Negrų kūno kvapas pripildo mane užuojautos, įkvepia „poezijai proza“, bet Mandelio kvapui esu mažiau atlaidus. „Mane nuo jo pykina“ (kaip sako mama). Vis dėlto Mandelis veikia mane taip pat hipnotizuojančiai, kaip ir Smolka. Jam šešiolika, jis taip pat žydas, tačiau mūsų panašumai tuo ir baigiasi: jis nešioja „anties uodegos“ šukuoseną, žandenas iki apatinio žandikaulio, dėvi viena saga susegamus švarkus, avi smailianosius juodus pusbačius ir nešioja Bilio Ekstaino apykakles – didesnes, nei dėvi pats Bilis Ekstainas(25)! Ir jis žydas. Neįtikėtina! Vienas mokytojas moralistas kartą mums atskleidė, kad Mandelis turi genijaus intelekto koeficientą, tačiau, nepaisydamas to, mieliau važinėjasi vogtais automobiliais, rūko cigaretes ir vemia, padauginęs alaus. Įsivaizduojate? Žydukas! Be to, jis nuolatinis smaukymosi ratelio dalyvis. Tokie kolektyviniai seansai vyksta po pamokų už užtrauktų Smolkos svetainės užuolaidų, kol šio tėvai vargsta siuvykloje. Girdėjau pasakojimus, bet (nepaisant mano paties onanizmo, vujerizmo, ekshibicionizmo – nekalbant apie fetišizmą) netikiu tuo ir niekada nepatikėsiu: ketvertas ar penketas vaikinų sėdasi rateliu ant grindų ir Smolkai davus signalą ima varyti į kumštį iš visų jėgų. Kas pirmas nuleidžia – susirenka banką; po dolerį nuo snukio.

Kiaulės.

Mandelio elgesį paaiškinti galiu tik tuo, kad būdamas dešimties jis neteko tėvo. Tai mane labiausiai ir užburia: berniukas be tėvo.

O kokia Smolkos narsos ir įžūlumo priežastis? Jo motina dirba. Mano motina, jei pamenate, patruliuoja šešiuose mūsų buto kambariuose – taip partizanų armija paprastai šukuoja miškus. Mano kambaryje nėra nė vienos spintos ar stalčiaus, kurio turinio ji fotografiškai neprisimintų. O Smolkos motina kiaurą dieną sėdi prie blausios lempelės jo tėvo dirbtuvės kampe ir siuva, todėl grįžusi namo nebeturi jėgų naršyti po namus su Geigerio skaitikliu ir ieškoti sūnaus surinktos prancūziškų daikčiukų kolekcijos, nuo kurios plaukai piestu stojasi. Smolkos, kaip jau supratote, ne tokie turtingi kaip mes – čia ir slypi esminis mūsų skirtumas. Dirbanti motina, langai be žaliuzių... kuo puikiausiai paaiškina viską: ir tai, kodėl Smolka lankosi Olimpiniame baseine, ir tai, kodėl jis vis taikosi timptelt tau už pimpalo. Jis gyvas vien keksais ir kliaujasi tik savo smegenimis. O aš kasdien gaunu karštus pietus ir porciją draudimų. Tik nesupraskite manęs neteisingai (nors vargu ar tai įmanoma): kas gali prilygti jausmui, kai pūgai siaučiant grįžti namo pietauti ir kratydamas tižę nuo batų girdi virtuvėje marmant radiją, užuodi ant viryklės šildomos pomidorų sriubos kvapą? Kas gali prilygti ką tik išskalbtai ir išlygintai pižamai – o ji išskalbta ir išlyginta visada? Kas gali būti geriau už baldų vašku dvelkiantį miegamąjį? Ar man patiktų, jei stalčiuje mėtytųsi pilkšvi ir suglamžyti apatiniai kaip pas Smolką? Ar man patiktų kiauros kojinės ir tai, kad niekas nepagirdytų karštu gėrimu su medumi, kai gulėčiau lovoje skaudama gerkle?

O kita vertus, kaip man patiktų, jei Pūslė Džirardi užsuktų vidury dienos į namus ir nučiulptų man, kaip tai nutiko Smolkai?

 

________________________________

(1) Ralphas Edwardsas (1913–2005) – garsus JAV televizijos ir radijo laidų vedėjas.

(2) Shkotzim (hebr.) – vns. sheygets – nežydai.

(3) Turimi omenyje Šiaurės Vakarų universitetas (Northwestern university) Evanstone ir Čikagoje, Teksaso krikščioniškasis universitetas (Texas Christian University) ir Kalifornijos universitetas Los Andžele (University of California, Los Angeles (UCLA).

(4) Čia ir toliau – populiarių praėjusio amžiaus vidurio JAV radijo laidų ir filmų personažai.

(5) Nathanielis Adamsas Cole’as (Nat King Cole; 1919–1965) – garsus JAV džiazo pianistas ir dainininkas. Čia kalbama apie „Kalėdų dainą“, parašytą 1944-aisiais. Tai dažniausiai atliekama Kalėdų daina JAV.

(6) Anna Rutherford (g. 1920) ir Alice Faye (1915–1998) – JAV kino aktorės.

(7) Alanas Laddas (1913–1964) – JAV aktorius.

(8) Jane Powell (g. 1929) ir Debbie Reynolds (g. 1932) – JAV dainininkės, aktorės ir šokėjos.

(9) Edwinas Jackas Fisheris (1928–2010) – JAV dainininkas, šou verslo atstovas. Buvo vedęs Debbie Reynolds, bet ją palikęs vedė geriausią jos draugę, aktorę Elizabeth Taylor.

(10) Philas Harrisas (1904–1995) – JAV dainininkas, komikas, aktorius, džiazo muzikantas.

(11) Jayne Mansfield (1933–1967) – JAV aktorė, vienas iš praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio sekso simbolių.

(12) „National Velvet“ – 1944 metų filmas, kuriame vaidino Elizabeth Taylor.

(13) Michaelas Toddas (1909–1958) – JAV kino ir teatro prodiuseris, trečiasis Elizabeth Taylor vyras.

(14) Harry’is Goldenas (1902–1981) – JAV žydų rašytojas ir laikraščių leidėjas. „Tik už du centus“ – jo prisiminimų knyga apie Niujorką.

(15) Schmaltz (jidiš) – lydyti taukai.

(16) Eddie’is Waitkus (1919–1972) – garsus JAV beisbolo žaidėjas, lietuvių emigrantų sūnus. 1949-aisiais viešbučio kambaryje jo vos nenušovė pamišusi gerbėja Ruth Ann Steinhagen.

(17) Margaret O’Brien (g. 1937), Peggy Ann Garner (1932–1984) – vienos populiariausių JAV praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio vaikiškų vaidmenų aktorių.

(18) Jeanne Crain (1925–2003), Kathryn Grayson (1922–2010), Gene Tierney (1920–1991) – JAV aktorės.

(19) Osgudo-Šliaterio liga – blauzdikaulio šiurkštumos sunykimas. Šia liga dažniausiai serga 10–18 metų berniukai.

(20) Henry’is A. Wallace’as (1888–1965) – JAV politikas, viceprezidentas (1941–1945), savo kalbomis skelbęs „paprasto žmogaus“ amžių.

(21) Glenas H. Tayloras (1904–1984) – JAV politikas, Aidaho valstijos senatorius.

(22) Normanas Corwinas (1910–2011) – JAV rašytojas, žurnalistas, eseistas.

(23) „Savanorių maršas“, tapęs Kinijos nacionaliniu himnu, buvo sukurtas 1934-aisiais.

(24) Williamas Mauldinas (1921–2003) – JAV karikatūristas ir komiksų piešėjas. Išgarsėjo sukūręs du tipiškus Antrajame pasauliniame kare dalyvaujančius JAV pėstininkus ir piešęs jų nuotykius.

(25) Williamas Clarence’as Eckstine’as (1914–1993) – JAV svingo eros dainininkas.

 

 

Iš anglų k. vertė Marius Burokas

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 4 (balandis)