tekstai.lt

Rimantas Kmita. Eilėraščiai kaip užgyjanti žaizda

Marius Burokas, „Išmokau nebūti“. Dailininkas Tomas Mrazauskas
Marius Burokas, „Išmokau nebūti“. Dailininkas Tomas Mrazauskas
Marius Burokas. Išmokau nebūti. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

 

Ką reikia kalbėti apie poeziją? – pagalvojau paprašytas recenzuoti Mariaus Buroko eilėraščių rinkinį „Išmokau nebūti“. Jei kada ir galėjau sakyti – išmokau recenzuoti, tai dabar priešingai – pamiršau. Tiksliau, tiesiog neprisimenu, kada paskutinį kartą recenzavau poezijos knygą. Ėmiau net vartyti parankines knygas, mokančias tai daryti. Įžūliai ilgai nerašiau šios recenzijos, vien todėl, kad, be amato, gerai recenzijai dar reikia ir to paties, ko reikia geram eilėraščiui. Kažko tokio, ko negali suplanuoti ir numatyti.

Teatleidžia skaitytojas už tokią įžangą. Kaip poetai neišvengia eilėraščių apie eilėraščius, taip ir kritikams turėtų būti leista rašyti recenzijas apmąstant ne tik kritikos objektą, bet ir savo rašymą.

Pradžioje reikėtų paminėti, kas dera pradžiai. Tai – trečia M. Buroko knyga. Šalia poeto titulo jam jau tvirtai priaugo ir angliakalbės literatūros vertėjo, kritiko ir literatūros apžvalgininko vaidmenys. Autorius kadaise debiutavo gana maištingai, dabar jo tonas švelnėja, kaip kad nutiko ir kai kuriems kitiems jo kartos poetams, pvz., Antanui Šimkui, kuris, pirmajame rinkinyje pasiuntęs visus „Skradžiai“, dabar prakalbo itin romiu balsu.

Antras M. Buroko rinkinys, kol buvo kurpiama recenzija, jau spėjo sulaukti ne vieno vertinimo ir dėmesys jam, reikia pasakyti, tikrai pozityvus. Virginijus Gasiliūnas poetą Vilniaus knygų mugėje lygino net su Allenu Ginsbergu, jį kalbino „Literatūros akiračiai“, apie jį rašė Kęstutis Navakas ir kiti, autorius spėjo duoti porą interviu. Taip pat derėtų pasakyti, kad į lietuvių poezijos leidybą įsitraukė nauja leidykla – „Tyto alba“, kuri ėmėsi dviejų ryškių poezijos knygų (be M. Buroko, tuo pačiu metu dar išleista Ilzės Butkutės „Karavanų lopšinės“, greitai dingusi iš knygynų; įdomu tai, kad knyga gerai perkama, bet komercine sėkme to fakto nepavadinsi). M. Burokas vis įsivelia į pradžias. Toks buvo jau pats jo debiutas: pirmoji knyga išleista ne trafaretinėje PK serijoje, bet panašių ambicijų turėjusioje „Vagos“ serijoje „Lankai“.

Ką galima pasakyti apie knygą, kurioje nujauti dalyvaujant bičiulius, kurmius ir kitus prototipus, kurioje įvardis „mes“ toks pat dažnas kaip ir „aš“, kurioje steigiamos bendruomenės komunikavimo taisyklės, skelbiami bendri prisiminimai bei patirtys? Beje, ir knygų mugėje M. Buroko knygą pristatinėjo bičiuliai, o Andrius Jakučiūnas sakėsi apie ją ir tegalįs kalbėti tik kaip bičiulis. Knyga bičiulystės dvasią tvirtina ir gausiomis dedikacijomis, ir tokiais kreipiniais kaip „Mielas prieteliau“ (p. 66), ir kitomis bičiuliškomis bendrybėmis („baltas balkonas, G. G. ten rūko. Kartais“, p. 67).

Gal pirmiausia tai ir patraukia dėmesį, kad šioje knygoje „aš“ nuosekliai tampa „mes“ („Aš / Seniai / Persilydė / Į MUS visus...“, p. 19), atsirado atsakomybės už kitą jausmas, nuolat kalbama kitiems, artimiems. „Mes“ – kartais tai grupė artimų bičiulių, kurie gali ištarti „Esam / Šypučkė“ (p. 47), kartais – šeima, kurią reikia apsaugoti užkalbėjimais („Užkalbėjimas“, p. 33), o kartais – visai nieko bendra neturinčių bendrija, keliaujanti myriop („Kaip liūdnai / Mes visi baigsim // Kaip linksmai / Po to švęsim“, p. 53). Šitą „mes“ sudarantys artimieji tiek kuria „aš“ tapatybę, tiek ją stiprina ir paremia: „prisiglaudęs / tavo menką kūnelį // tik juo / ir galiu atsitverti“ (p. 60).

Regimantas Tamošaitis pamąstymuose Poezijos pavasario proga apie jaunųjų poeziją („Poezijos pseudomorfozė“, „Metai“, 2010, Nr. 7) diagnozavo skausmo trūkumą šiuolaikinėje poezijoje. Sunku būtų įvardyti kokius nors skausmo matavimo vienetus bei nurodyti, ką konkrečiai turėtų skaudėti, kad poezija būtų geresnė ar tikresnė (koją, dantį, širdį, sąžinę, pasaulį?), bet, pvz., iš Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių skausmas tiesiog plūsta, – jeigu tik esame pasirengę tikėti, kad tai ne vien žodžiai. Skausmo motyvai dominuoja ir naujoje M. Buroko knygoje: kraujas, žaizdos, randai, geluonys, nagai, kirviai, peiliai, dalgiai ir kitokie geležys, baimė, nepasitikėjimas ir pyktis, pulsuojančios gyvybės motyvai ir aštrumo įvaizdžiai, gyvybės ir mirties sanglauda, tvinkčiojantis kūniškumas, niežulys, perštinčios odos jautrumas, tigrai ir Eugéne Ionesco raganosiai. Skausmo stilistikai priklausytų ir sausa, taupi, asketiška kalba, minimalistinė forma (dauguma eilėraščių parašyti trumpomis eilutėmis, po vieną du žodžius), nuogas verlibras, kaip jį apibūdino pats M. Burokas ir nurodė, jog perėmęs jį iš amerikiečių poezijos. Verlibro nuogumas bei formos glaustumas šiuo atveju pridengia tai, kas suvaldyta, sutramdyta: pyktį, skausmą, gėlą ir šėlą, baimę ir vizijas. Pridengianti Spragtuko kaukė ištaria: „Nors skauda žandikaulius nuo riešutų traiškymo, aš sugebėsiu. Tegul tik ateina. Šiltas pūkuotas kraujo kamuolėlis“ (p. 43). Drąsa iš baimės, iš nevilties, iš skausmo – šitos kartos (M. Buroko, A. Šimkaus, Mindaugo Valiuko) poezijai būdinga nepasitikintis, įbaugintas, atstumtas, bet vis tiek vidinę stiprybę ir drąsą kaupiantis žmogus. Būti nebūnant, būti kampe, kur supustytos snaigės (p. 29), išmokti nebūti taip, kad liktų tik pulsuojančios būsenos. Nesusireikšminti, simpatizuoti nevykėliams.

Įdomu, kad jau po M. Buroko debiuto Sigitas Parulskis atkreipė dėmesį kaip tik į tyliuosius jo tekstus: „Todėl visi, laukiantys iš jauno poeto novacijų, gali ramiai nusivilti – nėra. Kita vertus, jo siūlymas anksčiau cituotame eilėraštyje klausyti tyliai srūvančių žodžių pasaulinės krizės akivaizdoje gali pasirodyti labai novatoriškas.“ Taigi buvo įvertinti ne tiek jauno poeto eksperimentai, kiek jo nuosaikieji eilėraščiai. Ir tai šiek tiek nelietuviška. Žinoma, ne vienas M. Burokas eilėraščius siekia rašyti kiek įmanoma santūresne kalba, bet, palyginus su romantine ir jai oponavusia avangardine, ekspresyvia tradicija, tokia laikysena nėra dažnai pasitaikanti.

Tyliai kalbantysis M. Buroko poezijoje pamažu prisipratina prie tokios tonacijos ir prisitaiko nuosaikesnę elgseną („baigėsi mano noras būti klounu“, p. 71). Tylus kalbėjimas, manau, paliudija ir tai, kad šita karta – ne manifestinė („akys jūsų // Žvairos / Nuo teisumo“, p. 41). Gerokai tyliau kalba ir jau minėtas A. Šimkaus lyrinis subjektas rinkinyje „Sezonas baigtas“. Kiekvienas sezonas, kiekvienas amžius turi savo slenksčius, ribas. Trečią dešimtį peržengę poetai kažką užbaigia, kažką jau yra išmokę, atrodo išsidūkę. Abu poetai po debiutų buvo be abejonių priskirti avangardinei poezijai, bet dabar jie kalba apie tai, kas jiems atrodo tikra. Kaip A. Jakučiūnas sakė per M. Buroko ir Indrės Butkutės knygų pristatymą: šie autoriai tarsi įsisąmonina, kad šalia yra pasaulis, į kurį vienaip ar kitaip reikia atsižvelgti. Ankstesnėje šių autorių poezijoje gerokai daugiau artistiškumo, dabar jų eilėraščio „oda jautresnė“. Todėl nenuostabu, kad antra   M. Buroko knyga dar buvo įvairesnė, dinamiškesnė, o pastaroji gerokai nuosaikesnė ir ramesnė. Eilėraščio būsenos artimesnės, pvz., M. Valiuko žiaurumo estetizavimui, ne tik dėl bendro kinematografiško kraujo ir mirties pamėgimo ar pavadinimų sąskambio (M. Valiuko „Vogta vinis“ ir M. Buroko rinkinio pavadinimas „Planuoju žmogžudystę“), bet ir dėl metaforų bendrumo: kažin kas nuo ko nusižiūrėjo, vienas kitam atsakė ar tiesiog taip sutapo abiejų autorių „smūgių choreografija“?

Buvusios bravūros kartais galima ir pasigesti. Autorius teigia siekęs paliudyti būsenas, patirtis, todėl esą mažiau žaismingumo, tačiau juk ir groteskas gali būti autentiškas ir išreikšti intymiausias subjekto patirtis – kad ir to paties M. Valiuko poezijoje, o M. Martinaičio Kukutis – suvis geriausias pavyzdys. Nors autorius interviu tikina, kad nesistengia išpildyti skaitytojo, besitikinčio poezijoje gilaus dvasingumo, lūkesčių, tačiau eilėraščiuose tokių intonacijų pasitaiko: „Patikėkit / Manim // Taip traukia / Traukia pirštus // Lyg už mane // Mane iškasė“ (p. 15). Nežinau, vis dar nežinau, ar tuo patikėsiu. Gal, bet tik kartais.

O kuo tikiu?

Kaip Rolando Rastausko rinkinyje „Aktorius pasitraukia“, kur teatrališkumo nė kiek ne mažiau, taip ir skaitant šią knygą labiausiai įsimena aiškios kaukės, o ne bandymas jas nusiimti. Tiksliau – įtampa tarp šių dviejų būsenų. Gal todėl, kad kaukė yra neišvengiama tapatybės dalis. Kaip ir tai, kas skausmingai prarandama, užmirštama. Tapatybė ir atmintis, kuri praranda vaikystę (p. 13), kur viskas retėja – užmaršties užtrauktukas ryškėja kaip baugi perspektyva (p. 52).

Kaip ir antrame M. Buroko rinkinyje, be vidinių būsenų, esama ir įtaigiai nutapytų eksterjerų, vietovių, kurios kalba apie patirties interjerus (p. 54) ir yra gana intymios (Savanorių prospektas, stoties rajonas, Dzūkų gatvė), neretai tapomos pagal Edwardo Hopperio melancholiškas vietoves (p. 70): aidintis, tuščias, epidemijos ištiktas miestas, karantino zona (p. 58– 59); miestas, kuriame vaikštinėja tigrai. Miesto erdvė kaip eksterjeras sielos skausmingam interjerui („kaip dovana / Saulėlydis / Didelis Dievo akies / Uždegimas“, p. 25). Namai ir visas miestas, visos erdvės, kuriose būta ir kažkas patirta, yra „mes“. Čia ir susitinka interjerai ir eksterjerai. Miestas yra namai, tuo pačiu metu jis yra ir „mes“, todėl galima aiškiai ištarti: „namo, / mieste, namo“ (p. 73).

Eilėraščiai kaip užgyjanti žaizda – pagalvojau, bet nežinau, ką tai galėtų reikšti. Kad užsitraukia žaizda, kuri tik nurodo buvusias būsenas? Ir jau po to pateko į rankas „Knygų aidų“ numeris su Elenos Baliutytės recenzija šiai M. Buroko knygai „Apie žaizdas ir žaidimus“. Todėl jau man gana, paskaudo galva, sausos akys, įsmilkusi nugara. Paskaudo galbūt ir knygai – jau nutriušusi, purvina, du kartus trenkėsi kartu su manimi į Vokietiją, pabuvojo ir kaime, pamatė įvairių Lietuvos miestų. Kažkas vis nori iš jos kažką išsiimti, išsipjauti, išmėsinėti, ir puslapių sausgyslės įsitempia...

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 12