Apysakos ištrauka

 

 

SMS

 

Mano istorija prasideda šiuolaikiškai.

Nuo SMS.

Pasakysite, kad nieko čia ypatinga – gauti SMS.

Pritarsiu, kad tikrai nieko ypatinga, išskyrus tą atvejį, kai ją gauni prie Civilinės metrikacijos rūmų durų.

Gauni ne sveikinimo SMS, su draugais laukdamas jaunosios, kad galėtum pagaliau įregistruoti santuoką, o SMS atkeliauja vietoj jaunosios. Šitaip mane paliko mano nuotaka, su kuria buvome pažįstami šešis mėnesius, šešias dienas ir šešias valandas. Tiesą sakant, stovėdamas prie minėtų rūmų, to laiko tiksliai nė nežinojau. Suskaičiavau vėliau, gulėdamas nervų skyriuje.

Ligoninėje praleidau šešias savaites, šešias dienas ir šešias valandas.

Gulėjau dėl košmaro, kuris kankino mane kiekvieną naktį.

Kadangi perskaitęs žinutę kaukštelėjau į rūmų sieną pakaušiu, mano draugai, matyt, suprato, kad kažkas negero atsitiko man arba mano vestuvėms.

Nežinau, ar jie liko patenkinti, kai pasakiau, kad vestuvių nebus, bet skubiai su visais atsisveikinau ir parbėgau į išsinuomotą „svajonių butą“, ten kritau ant sofutės, ant kurios dar prieš parą su nuotaka aptarinėjome vestuvių smulkmenas.

Kritau, ko gero, beveik be sąmonės, nes pabudau jau kitos dienos vakare. Pramiegojau savo neįvykusių vestuvių laiką.

Pailsėjau, jaučiausi žvalus, bet man taip tik atrodė.

Tokia mano istorijos pradžia, tokia mano karjera mieste.

Mieste pragyvenau šešerius metus, gal dar šešis mėnesius, o gal ir šešias dienas, to nepamenu, bet norėjau toliau savo gyvenimą skaičiuoti šešetukais, nes atrodė, kad jis tiesiu taikymu eina velniop...

Jums tikriausiai labai įdomu, ką parašė mano sužadėtinė?

Nieko ypatingo, beje, bet neįsivaizduokit, kad galite atspėti ką.

Tarp kitko, tokia pradžia mums buvo jau įprasta:

„Mano kiauliuk...“

Ji mane taip vadino, nors aš iš pradžių ir labai protestavau, pykau, bet ji aiškino, kad pyksta ant vyriškosios giminės, o ypač – ant Antono Čechovo, kam šis savo žmoną laiškuose vadinęs „Dorogaja sobaka“.

Aš iš viso nesupratau, kam reikia žmonai rašyti laiškus, bet man kantriai buvo išaiškinta kam. Tam, kad vyras ne tik žodžiu, bet ir raštu išpažintų meilę savo žmonai.

Ar tu man galėtumei parašyti tokį meilės laišką, kokius rašė Antonas Čechovas?

Ji manęs to dažnai klausdavo, o aš atsakydavau, kad esu ne rašytojas, o vadybininkas ir galiu sukurpti nebent kokį nors projektą, pagrįstą skaičiais ir įgyvendinimo galimybėmis, o parašyti „Brangioji kalyte...“ reikia talento, kad neįžeisčiau, o apie talentą manęs universitete nieko nemokė.

„Iki pat šio ryto tu neparašei nė vieno laiško, nė vieno sušikto laiškiuko...“

Skaitydamas tuos žodžius aš visa savo menkyste pajutau tikrą egzistencinę tuštumą. Kaip kažkokioje sušiktoje dažnutėje dainuojama: „Kai mane į lūpas pabučiavo, per užpakalį pralėkė didžiulis šaltis...“ Aš tą egzistencinį šaltį pajutau ne tik užpakaliu, bet ir viršugalviu.

Ar aš turėjau sušukti, kad mirštu, kaip šaukė paskutinius savo žodžius žmogus, beje, vokiškai, einantis keturiasdešimt ketvirtuosius metus ir sušikęs mano gyvenimą? Rašinėjęs savo žmonai meilės ir ilgesio kupinus laiškus?

Jaučiausi kaip Jeruzalės žydas po pranašo Jeremijo ištarmės, buvau išprievartautas iki pat savo viršugalvio, ir tą jausmą pajutau ne tik atšalusiu savo užpakaliu, bet ir užkaitusiu viršugalviu, kuriuo trinktelėjau į Civilinės metrikacijos rūmų betoninę sieną.

„Ar aš galiu susieti savo gyvenimą su žmogumi, nežinančiu, kas yra meilės laiškas? Sukakotas meilės laiškutis?!“

SMS rašomos specifine kalba, visokiais trumpiniais, o ji parašė gražiai, literatūriškai, kaip tikrą laišką.

Tik niekaip negalėjau suprasti tada ir dabar nesuprantu, kodėl pradžioje vis dėlto kreipėsi „mano kiauliuk“.

Tą šeštadienį, mano neįvykusių vestuvių dieną, kai parlėkiau namo uždusęs ir sukaitęs, pasakiau, kad nebūsiu niekieno kiauliuku.

Tokia buvo SMS, tokia buvo šiuolaikiška mano istorijos pradžia, pagardinta rusų sidabrinio amžiaus literatūros klasika ir postmodernistiniu pamišimu.

Viskas baigėsi jau pirmadienio naktį, kai aš pabudau trečią valandą... Pabudau, žinoma, per švelniai pasakyta, nes iš tikrųjų klykdamas pašokau iš lovos, nes sapne mano mylimoji trenkė man per galvą storiausiu Antono Čechovo raštų tomu, kaip tik tuo vienu iš tomų, kuriame publikuojami jo laiškai žmonai, leidėjui, Gorkiui ir kitiems, baisiausiu balsu sakydama: „Mano kiauliuk, jeigu tu man neparašysi meilės laiško, tai visą gyvenimą būsi tikras paršas...“ Ir košmaras nebūtų tikras košmaras, jeigu aš kiekviena savo miegančio organizmo ląstele nebūčiau pajutęs, kaip, gavęs per tą pačią vietą, kuria ir trinktelėjau į Civilinės metrikacijos rūmų sieną, pradėjau virsti tikrų tikriausiu paršu – meiteliu – bekonu.

Apimtas neapsakomos panikos ir siaubo, pajutęs piestu pasistojusią visą kūno augmeniją, net ir tą, kuri yra po oda, pabandžiau surikti „ne“, bet tik kriuktelėjau – šitą tai aiškiai išgirdau, ir nuo to aiškumo norėjau klykti, bet išėjo tik kiauliškas žviegimas, o taip žviegdamas ir pabudau.

Žinoma, apie ramų miegą negalėjo būti nė kalbos, rodės, kad miegas slapstosi nuo manęs, o kai vargais negalais užmigdavau, vėl prasidėdavo tas pats košmaras...

Labai greitai atsidūriau ligoninėje, nervų skyriuje.

Gydytojai apžiūrėjo mane ir patarė pakeisti gyvenamąją aplinką, kai atsigausiu, pavyzdžiui, galėčiau išvykti į kaimą ir ramiai perskaityti visą Antoną Čechovą, o gal net pasisodinti kokį vyšnių sodą.

Kad aš esu vadybininkas, o ne sodininkas ir juo labiau ne literatūrologas, niekas nesiklausė, ir į klausimą, iš ko pragyvensiu kaime, irgi neatsakė, paliko nuspręsti pačiam.

 

 

Nervų skyrius

 

Neįvykusios vestuvės iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą.

Anksčiau miegodavau ramiai, nė nesapnuodamas. Bet va kaip nutinka: gauni SMS ir nebegali ramiai miegoti.

Dvi, trys košmariškos naktys ir tampi vaikščiojančiu lavonu: pečiai nusvirę, akys, Dieve mano, akys – raudonos. Raudonos akys laksto į šalis kaip sieninio laikrodžio švytuoklės, veido oda kaip grafo Montekristo ar Drakulos.

Be to, kiekvienas telefono skambutis, o neduokdie – žinutė, sukelia isteriją arba panikos priepuolį, atrodo, tuoj spruksi į tualetą ar lįsi į darbo stalo stalčių ir užsirakinsi iš vidaus.

Tiesa, atgijęs lavonas nieko nebijo. Jis – zombis. Tokiu aš ir tapau.

O čia dar mano kolegos vadybininkai, matyt, norėdami mane paguosti, per kavagerį kalba apie kažkokią šamanę, pralaužusią savo draugui viršugalvį ir su arbatiniu šaukšteliu valgiusią jo smegenis.

Ar matei? – klausia manęs, o man nuo tokių klausimų atšąla užpakalis ir užkaista viršugalvis.

Ne...

Isterijos priepuolis... teks pagulėti keletą savaičių, pailsėti, nes darbas juk įtemptas. Ką, jaunuoli, dirbi? Prie projektų, aš – vadybininkas. Aha, tavo darbas – ne tik projektų rengimas, bet ir visi atkatai, latakai, zapojai, prakatai...

Ryškus psichinis išsekimas. Labai ryškus.

Mūsų ligoninėje ramu, netikėkit tuo, ką rodo visokiuose ten gegučių lizduose ir džordžinuose.

Taip kalbėjo gydytojas, kai atvykau į ligoninę. Mane paguldė į palatą, kurios numeris, kaip rytoj pastebėsiu, yra 6.

Dar nežinau, kad čia neapsieita be Antono Čechovo, nors ir be jo šešetai mano gyvenime tampa vis svarbesni.

Konsiliumas baigėsi, o mano akis merkė raminamieji. Rodės, kad akis užspaudė vata, sugėrusi mano ašaras. Kai sąmonės nebesiekė jokie vaizdai, ėmiau justi, tarsi mano smegenis gniaužia karšta ranka. Galiausiai ranka pasitraukė ir aš kritau į miego bedugnę, kaip žmogus, kuris ilgai nemiegojo.

– Matai, kiek prisikentėjo žmogus, verkia per miegus, – tai buvo pirmieji žodžiai, kuriuos išgirdau pasprukęs iš Morfėjo gniaužtų.

– Dabar į mūsų skyrių tik tokius pavargėlius ir veža. Juk bepročių nebėra. Visi gyvename kaip bepročiai, o pavargę patenkame į poilsio oazę. Čia visi elgiasi vienodai: verkia per miegus, pagalvės nuo ašarų kiaurai permirksta. Vyriausiasis sakė, kad plinta nauja liga – pasąmonės sąžinės sindromas, – dėstė kitas balsas. Buvo aišku, kad kalbasi du mano likimo bendrai, apžiūrinėjantys mane kaip kokį muziejaus eksponatą, manydami, kad aš vis dar miegu.

Pramerkiau akis ir išvydau du veidus, palinkusius virš manęs, tarsi dviejų išminčių prie kūdikėlio.

– Parėjo gražuolis vadybininkas, – pasakė tas, kuris kalbėjo pirmas, pažinau iš balso.

– Tai užgraužė sąžinė?

– Daug paėmei?

Klausinėjo vienas per kitą, o aš tuo metu žvalgiausi, kokios čia lašelinės man prijungtos. Kad tik nesusipainiočiau tuose vamzdeliuose, kad tik nenutraukčiau kokio gyvybės eliksyro.

– Sąžinė manęs negraužia, – atsakiau akivaizdžiai abu nuliūdindamas.

– Vadinasi, tu jau visai pagedęs, apsilopysi ir vėl gviešies neišsenkančių ES aruodų, – net susigraudino pirmasis, pliktelėjęs, į penktą dešimtį įkopęs inteligentiško veido vyras.

– Aš dėl kitos priežasties.

– Argi projektų vadybininkas gali turėti kokią nors kitą priežastį? – abu kaip susitarę paklausė manęs.

– Gali.

– Negali.

– Prie Civilinės metrikacijos skyriaus durų mane pametė sužadėtinė, nes...

– Tai argi čia bėda, čia laimė, kad prieš, o ne po vedybų, kada galėtų pretenduoti į dalį tavo turto, kaip numato vedybų sutartis, – išpyškino antrasis, ketvirtą dešimtį įpusėjęs vyriškis, žemas, kresnas, beveik neabejojau, kad kreivom kojom, nes vaikystėje lankė futbolą.

– ...aš per šešis bendrus su ja gyvenimo mėnesius neparašiau jai nė vieno popierinio laiško, kuriame ją būčiau išvadinęs kale! – net pats nustebau, kaip sklandžiai man pavyko suformuluoti ligos priežastį.

Palatos bendrai susižvalgė tarpusavyje, pažiūrėjo į mane, po to vėl vienas į kitą, ir tada vyresnysis vyriškis su užuojauta, bet ir su nustebimo gaida balse pareiškė:

– Kokia iškrypusi moteriškė!

– Ne, ji neiškrypusi, ji prisiskaičiusi Antono Čechovo, – bandžiau ginti savo mylimosios reputaciją.

– Kažin ar šiais laikais skaityti Antoną Čechovą nėra iškrypimas? – suabejojo jaunesnis, žemakaktis.

– Gal ne, – pasakiau prisiminęs, kad gydytojas man liepė imtis Čechovo, ir perėjau į puolimą:

– O jūs ką gydotės?

– Mes esame pasąmonės sąžinės sindromo aukos, – už abu atsakė vyresnysis. – Jis yra prokuroras, o aš – teisėjas, tik mes iš skirtingų teismų, jis – apylinkės, aš – apygardos, bet tai nesvarbu. Per daug mes priteisėme, dabar tenka už tai mokėti, gerti raminamuosius, nes nerimsta pasąmonės sąžinė, o sąmonei viskas gerai. Tarsi sąmonė ir pasąmonė būtų pasikeitusios vietomis.

 

 

Pasąmonės sąžinės sindromas

 

Pirmas tris savaites palatoje Nr. 6 per miegus aš vis dar kriuksėjau, žviegiau ir pabusdavau, bet košmarai silpo.

Prokuroras ir Teisėjas, kaip aš vadinau savo likimo bendrus, į mano rėkavimus niekaip nereaguodavo, atrodė, net nepabusdavo.

Prokuroras man išaiškino, kas tai per liga ir kaip ji veikia.

Pasirodo, tai nauja postmodernistinė epidemija, išplitusi sukryžminus Žižeko, Negri ir Mao teorijas ir apdorojus jas Che mantromis bei Markuzės įžvalgomis... Man paprašius išdėstyti paprasčiau, Teisėjas paaiškino, kad Prokuroras dėl savo profesijos specifikos viską linkęs hiperbolizuoti ir sutirštinti.

Pasąmonės sąžinės sindromas yra tokia revoliucinė dvasios situacija, kai pasąmonė nebegali pakęsti tavo elgesio, o sąmonė gali, nes ji yra postmodernistinė. Atotrūkis tarp sąmonės ir pasąmonės vis didėja, sukeldamas visas tas nesąmones, dėl kurių mes čia ir raminamės.

Pasąmonė mus virkdo sapnuose, siunčia košmarus ir tarsi sako sąmonei – raminkis, o mes pabudę ne tik nenurimstame, bet tarsi sužvėrėję kasame apkasus ar statome sienas, mėgindami atsitverti nuo pasąmonės, nes mes postmodernistai ir manome, kad tai, ką pasąmonė per miegus išdarinėja, yra tik jos reikalas.

Nuo to painaus aiškinimo man užkaito galva, bet vis dėlto paklausiau:

– O kaip išgyti?

– Išgyti. Ak, Vadybininke, pakliuvęs į ligoninę kiekvienas beviltiškiausias ligonis, net ir vežamas į morgą, vis dar tikisi geriausio...

Pamatęs, kaip suapvalėjo mano akys, o burna nevalingai išsižiojo, įsiterpė Prokuroras:

– Gerbiamas Teisėjau, jūs ėmėtės advokato pareigų, bet juk mūsų ligos procese advokato pareigos nenumatytos.

– Atsiprašau, gerbiamasis, bet Pasąmonę aš vertinu kaip kaltinamąją, nes tai ji dėl savo nenoro taikstytis mus čia atvedė.

– Visiškai nesutinku, Pasąmonė yra nukentėjusioji.

– Ne ligonė? – mėginau suprasti jų ginčą.

– Ne, ji tik stebėtoja ir pasyvi proceso dalyvė, iš dalies galinti būti net liudininke. Juk tu, Vadybininke, gali būti liudininkas, jeigu mes nuspręstume teisti sąmonę.

– Tik ne sąmonę, tai nesąmonė, – užprotestavo Prokuroras.

– Tai kas tada kaltinamasis?

– Postmodernizmas.

Palatos Nr. 6 teismo procese įsivyravo mirtina tyla, kurią nutraukė įėjusi jaunutė slaugytoja. Teisės žinovai ėmė apie ją rėžti sparną, meilindamiesi klausinėjo apie vaistus, o aš, rydamas savuosius, pamaniau, kad nervų skyrius tėra širma tokiems ligoniams kaip mūsų trijulė. Sprendžiant iš to, kokius vaistus gėrėme, mes gulėjome paprasčiausiame durnyne.

Kita mintis buvo ta, kad jeigu aš suvokiu, kur esu, gal pernelyg neišprotėjau.

Aš guliu durnyne – paskutinė mano mintis vėl grimztant į vatos lengvumo miegą.

Aš durnas, aš durnas... Su tokia išganinga mintimi ir užmigau.

Vėliau teisininkai aiškino, kad liga yra gydoma džiaugsmu, taip, anot jų, dabar madinga. Kai paklausiau kur, atsakė – visur: nuo Kolumbijos ir Venesuelos iki Baltarusijos ir Šiaurės Korėjos.

Pasirodo, į palatą Nr. 6 mane įkėlė tam, kad jie matytų, koks aš sunkus ligonis palyginus su jais. Kai aš naktį imu triukšmauti (ir jie panašiai elgėsi), jie pabunda ir laimingi užmiega, nes rėkauju aš, o ne jie.

Mano šauksmas, pasirodo, juos veikia raminamai. Palatoje, atrodo, materija kitaip veikia dvasią.

Jų kalbas aš vertinau skeptiškai, tačiau man buvo paaiškinta, kad aš nieko nesuprantu apie postmodernizmą, jo ligas ir gydymo būdus, nes kiekviena karta ne tik perrašo istoriją, bet ir naujoviškai gydo ligas. Teisėjas dar pridūrė:

– Viduramžiais tokius kaip mes būtų susodinę į durnių laivą ir paleidę pasroviui, o dabar va, vargsta, gydo mus – lyg mišką gesintų ugnimi, beje, veiksmingai.

– Aš paklausiu gydytojo, – pasakiau pralinksmindamas kolegas.

– Klausk, – sako, – jis to tik ir laukia.

– Gydytojau, kas man yra? – paklausiau per vizitaciją.

Gydytojas pasitaisė akinius, nužvelgė mane ir tarė:

– Pacientas klausia, pacientas nori žinoti, pacientas sveiksta, jeigu domisi savimi. Krizė praeina, vadinasi. Jūsų liga neturi pavadinimo, gerbiamasis, tai nepaaiškinamas sąmonės ir pasąmonės susikeitimas, nieko rimto, ramus miegas grįžta, tačiau teks pakeisti aplinką. Važiuokite į kaimą, įkvėpkite tėviškės oro, prisiminkite jaunystę, ir liga pasitrauks.

– O pasveikti neįmanoma, gydytojau? – paklausiau nevilties kupinu balsu ir įsistebeilijau jam į akis.

– Įmanoma, bet viskas jūsų rankose ir, žinoma, galvoje, todėl ir sakau: kaimas, Čechovas, klasikinė muzika ir lėtas gyvenimo tempas...

Išėjus gydytojui, mano kolegos kikeno kaip maži vaikai, jie juokėsi iš manęs, o aš tuo metu galvojau, kad esu sunkus psichinis ligonis, kuriam paskirti du patyrę psichoanalitikai, mėginantys mane išgydyti sukeldami bendrumo jausmą, juk vadinamoje postmodernistinėje epochoje viskas pagrįsta bendrumo jausmu. Dar svarbu – kad nebūtų jokios kūrybos, ji pavojinga postmodernizmui...

Bet ar gali mūsų vargana sveikatos apsauga leisti sau tokią prabangą – skirti vienam psichui du psichoanalitikus? Lengviau rasti slaugytoją gilia iškirpte ir trumpu chalatėliu, kuri sugebės grąžinti į realų geismų pasaulį, bei valytoją su šluota ir riebiu žodynu, kuri primins, kad egzistuoja blogis.

Kas iš tiesų yra mano bendrai, teks išsiaiškinti bendraujant, tam buvo užtektinai laiko, ypač po pusryčių, juolab kad diagnozę jie man nustatė beveik tą pačią, kaip ir gydytojas, todėl, pasikalbėjęs su juo, ėmiau labiau pasitikėti tais dviem tipais, kurie save vadino Teisėju ir Prokuroru.

 

 

Pasaulio pažinimas. Futbolas

 

Prieš atsidurdamas nervų skyriuje, didžiavausi savo profesija, įgytomis žiniomis, pasaulio pažinimu, nes universitete buvo pabrėžiama, kad mes esame universalūs specialistai, gaunantys išskirtinį išsilavinimą, besimokantys ne tik vadybos ar ekonomikos, bet ir psichologijos, filosofijos ir kitokių prajovų, žodžiu, mes tikri superherojai. Tačiau susidūręs su palatos bendrais patyriau šoką, dėl jų įžvalgumo ir mano trumparegiškumo.

Supratau, kad mano išsilavinimas yra fragmentiškas, pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, man trūksta gebėjimo analizuoti ir apibendrinti, numatyti rezultatą.

Po pusryčių, kai gydytojai ir valytojos mus palikdavo ramybėje, mūsų palatoje įsiplieksdavo diskusijos. Buvo gvildenamos įvairiausios teorijos, temos ir požiūriai, pasitaikydavo netgi apgavysčių ir blefo, žodžiu, pynėme spalvingas durnyno pasakaites, atskleidusias man nepažįstamą pasaulio pusę.

Aš uoliai dalyvaudavau diskusijose, bet dažnai man tekdavo susigėsti dėl savo kaip vadybininko menkažinystės.

Vieną trečiadienį Prokuroras, matyt, norėdamas užmegzti diskusiją, pareiškė, kad pas mus futbolo, kaip tokio, nėra. Mes kaipmat pastatėme ausis, o Teisėjas suskubo prieštarauti:

– Futbolas yra, nes yra Futbolo federacija, yra rinktinės, profesionalų ir mėgėjų lygos, pagaliau yra futbolo sekcijos ar būreliai ir net kuriamos futbolo akademijos!

– Jeigu futbolo nėra kaip tokio, tai kam tada visa bazė? – paklausiau.

Teisėjas pažvelgė į Prokurorą, paskui abu – į mane, paskui vėl vienas į kitą, – mano replika jų netenkino.

– Aš manau, kad ši tezė yra neteisinga, nes futbolas, kaip toks, yra.

Teisėjas man pritardamas linktelėjo galvą, o Prokuroras neigdamas papurtė:

– Kolegos, aš, kaip teisės žinovas, atsakingai pareiškiau, – jis akivaizdžiai mėgino mus spausti.

– Nepažeidinėkite romėnų teisės principų, kolega! – sušuko Teisėjas.

– O jūs, meluodami sau, nelaužykite bažnytinės teisės kanonų!

– Mes nemeluojame, – įsiterpiau aš. – Juk yra rinktinė, kuri nugali bent jau Farerus, Andorą ar Lichtenšteiną!

– Neminėkit man Lichtenšteino, mūsų gėdos simbolio! – sušuko Prokuroras.

Ir jo akys suspindo lyg gatvės žibintai:

– Ir jūs tai vadinate futbolu? Kodėl tuomet dar nepaminėti šlovingų pralaimėjimų Islandijai, kuri mūsų vadinamąją rinktinę užkasa savam durpingame stadione, jeigu jau sakote, kad futbolas yra! Būtų Vatikano rinktinė – ir jai pralaimėtų, nes nėra futbolo, kaip gali tai, ko nėra, ko nors pasiekti?! Nėra jokio futbolo, jokios bazės, nieko, suprantate?!

– Na gerai, kolega, – ramiu balsu kreipėsi į jį Teisėjas. – Tuomet pasakykite, kas yra tai, ką mes vadiname futbolu, kurio, kaip jūs sakote, nėra.

Prokuroras nusilenkė Teisėjui ir reikšmingai pažvelgė į mane:

– Prašau, aš jūsų paslaugoms.

– Atidžiai klausomės.

– Pirmiausia patikslinsiu, – gyvename epochoje, kuri vadinama postmodernizmu, ar ne?

– Taip, – abu pritarėme.

– Tada aš jums štai ką pasakysiu. Mūsų futbolas iš tikrųjų yra ne futbolas, bet majonezas...

– Na žinote, kolega... – norėjo nutraukti jį Teisėjas.

– Nepertraukinėkite manęs, arba būsite pašalintas iš salės, – įspėjo Prokuroras. – Taigi aš kalbu apie garsųjį futbolo biurokratų bandymą prikelti tai, ką jūs vadinate futbolu. Pasitelkęs kaip pavyzdį majonezą, pateiksiu postmodernistinį diskursą. Ar gali gyvuoti futbolas šalyje, kur vidutinė metinė temperatūra tesiekia +8°C, kur lyja kaip tropikuose, šalta kaip už poliarinio rato, o yra tik vienas dengtas stadionas? Todėl postmodernistinė mūsų futbolo vadovybė slapta nusprendė, kad mūsiškis futbolas negali pasiekti tokio lygio, koks yra, pvz., Olandijoje. Todėl pasiūlyta už visus futbolui skirtus pinigus nupirkti majonezo, paskui tą majonezą parduoti, o pelną investuoti į futbolo plėtrą. Kadangi bus perkama brangiau, o parduodama pigiau (postmodernistinė prekyba!), tai pagrindinė investicija liks kalbos, kad futbolas yra, todėl bus žaidžiama stadionuose, kuriuose tarp rungtynių ganosi karvės, o po lietaus žvejai užmeta meškeres.

– Tačiau prie ko čia futbolas? – pasipiktinau tokiais išvedžiojimais.

– Bravo, kolega, labai teisingai paklausėte! Prie ko čia futbolas, jeigu iš majonezo galima daryti pinigus? Norinčių spardyti kamuolį visada atsiras, o gabesnius tuojau pat parduoda į užsienį padavinėti kamuolių arba sėdėti ant atsarginių suoliukų. Viskas po senovei, jokio futbolo, jokių žvaigždžių, tik mėgėjiškas pasispardymas. Galų gale vis tiek liks tik majonezas.

– Kodėl? – nesuprato jau ir Teisėjas.

– Todėl, kad postmodernistiniai futbolo biurokratai majonezo neperka, bet steigia futbolo akademijas.

– Argi blogai, jei mokys vaikus? – nesutikau aš.

– Kolega, o kas tuos vaikus mokys?

– ?..

– Majonezo pardavėjai, kurie gerai išmano majonezo rūšis ir kainų dinamiką, dar moka turgaus žargoną, keiksmažodžių, bet nebūtinai atskiria futbolo kamuolį nuo tinklinio. Jų pagrindinė taisyklė – bėk ir spirk. Be to, vaikų katastrofiškai mažėja, tad ir pinigų, įsteigus akademijas, liks.

– Na, jūs dramatizuojate, kolega, – nesutiko Teisėjas.

– Gerai, jeigu jau teigiate, kad futbolas yra, tai paaiškinkite man, kodėl kairysis gynėjas yra dešiniakojis, o ne kairiakojis, kaip to reikalautų logika? Pas mus kairiakojų futbolininkų net nėra. Ar galėtumėte pasakyti bent vieną mūsų rinktinės dešinįjį gynėją? O kairįjį krašto puolėją?

– Ne, – sutartinai atsakėme.

– O jeigu Deivydas Bekhemas prisipažįsta žurnalistui, kad jam patinka žaisti lego, tai šio žaidimo pardavimai pasaulyje šoktelėja iki siaubingų aukštumų, o mūsų Tomas Danilevičius gali skelbtis per visas žiniasklaidos priemones, kad žaidžia lego, ir niekas nekreips dėmesio, nebent koks nors majonezo pardavėjas tėviškai šyptels.

– Kas tie Bekhemas ir Danilevičius? – paklausė Teisėjas.

– Kas tas lego? – paklausiau aš ir palatoje Nr. 6 nugriaudėjo tikras juoko sprogimas. Tarpdury išdygo slaugė ir pasidomėjo, ar mums nieko netrūksta.

– Majonezo! – sušuko Teisėjas, ir mes kritome į antrą beprotiško juoko kėlinį. Galiausiai nusišluostę ašaras išklausėme Prokuroro apibendrinimą:

– Beje, vadinamieji mūsų futbolininkai baisiai keikiasi, mat vienas treneris, pardon, majonezo pardavėjas, klaidingai interpretavo Renė Dekarto mintį: „Keikiuosi, vadinasi, esu futbolininkas, o ne majonezas.“

– O jeigu mūsų rinktinė įveiktų Ispaniją? – neatlyžau aš.

– Jeigu tai padarytų jų aikštelėje, žaisdama prieš stipriausius žaidėjus, sakyčiau, majonezo jūroje įsižiebė vilties kibirkštėlė. Jeigu dar patektų į kokį čempionatą, gal ir pripažinčiau, kad futbolas yra, bet vis vien abejočiau, ar tai ne majonezas.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)