tekstai.lt

Kevin Hart. Eilėraščiai

Kevin Hart. Nuotrauka iš puslapio http://www.poetryinternationalweb.net/pi/site/poet/item/678
Kevin Hart. Nuotrauka iš puslapio http://www.poetryinternationalweb.net/pi/site/poet/item/678
Kevinas Hartas gimė 1954 m. Londone, 1966 m. su tėvais atvyko į Australiją. 1973–1976 m. studijavo filosofiją Australijos nacionaliniame universitete. 2002 m. pradėjo profesoriauti Filosofijos ir literatūros katedroje Notre Dame universitete JAV, Indianoje. Nuo 2007 m. – Virdžinijos universiteto Religijos studijų fakulteto profesorius, taip pat dėsto anglų ir prancūzų literatūrą. K. Hartas išleido septynis poezijos rinkinius, naujausias – „Ryto išmintis“ („Morning Knowledge“, 2011), ir dvi kūrybos rinktines. Antroji – „Liepsnos medis“ („Flame Tree: Selected Poems“, 2002). Yra laimėjęs daug literatūrinių premijų, tarp jų – Christopherio Brennano apdovanojimą. Šiuo metu gyvena Šarlotesvilyje (Virdžinija, JAV), vasaromis grįžta į Australiją ir dėsto Australijos katalikų universitete Melburne.

 

 

 

       Tyla

 

Čia yra kalnų tyla,

Tvirtai įstrigusi kiekvienoje viršūnėje,

Dangaus tyla,

Amžiais gaubianti žemę,

Aguonos tyla, sapnuojanti raudonai,

Akmens tyla

Ir virvės, kai atsitraukia ranka,

Tyla tarp žodžių,

Kuri nepakenčia, kad dega tik jie,

Kuri atiduoda save išsekdama, tas vėjelis liepsnoj.

 

 

       Mano mirtis

 

Kaip į saulę

Nepajėgiu į ją žiūrėti:

Sakau – tai su manim nesusiję,

 

Tai tvyro šalimais, kaip tyla,

Kaip tamsa,

Kai viskas baigta.

 

Bet net dabar

Jaučiu ją savyje giliai, arčiau

Nei savo alsavimą,

 

Tekančią manyje lėtai, kaip kraujas,

Matuojančią visus

Mano darbus ir įvykius, šešėlis,

 

Kurį seku

Arba jis seka mane

Ir kreipia mane prie mano esmės, ne prie paribio.

 

 

       Troškimas

 

Ji lėtai išsiskleis, nakties gėlė:

Mėnulio ilgi pirštai glostys jos nuogas rankas,

Kiemą su jazminų kvapu

Ir visą kraujo šilumą.

 

Tai laikas, kai

Bambukai sprogsta nakties laukuose,

Kai mergaitės pakyla nuo romėniškų freskų,

takios it šešėliai, kvepiančios gėlėmis ir vynu.

 

Visa tai taip ilgai neužtruktų

Jei nekiltų iš tokių skaidriausių gelmių:

Atminimas, kuo turime tapti –

Miestas šviesų nėriniuos, įlanka burėm gyva.

 

Tai tavyje, tas laukimas,

Vakaro tyli jėga, auganti ištisą dieną,

Kol pagaliau: mėnulis nušvinta tavo plaukuose,

Kvapai iš uždaro sodo, tavo akių spindesys.

 

 

       Tavo šešėlis

 

Ne tas veidrodyje,

Ne tas, uždarytas fotografijose,

Ne tas, kuris jaučia jos ranką naktyje,

Ne tas, kuris tiki žodžiu.

 

Tas be veido,

Kuris supasi su kiekvienu judesiu, gyvačių kerėtojas,

Kuris laiko ausį prie žemės,

Kuris stoja ant cirko kojūkų, vakarui atėjus.

 

Tai šitas,

Kurį tau saulė dovanojo bendrauti,

Puolęs angelas sargas,

Peteliškė, įstrigus lėliukėje.

 

Koks tylus tavo draugas

Ir koks jautrus visiems tavo poreikiams –

Kaip okeanas apkabina pakrantę,

Kaip bitė suvirpa prie žiedo;

 

Jis tau neleis numirti, tad

Turi juo tikėti labiau nei širdimi savo:

Vieną dieną pavirsi

Tuo kitu žmogumi, kuris tylus, juodai apsigaubęs.

 

 

       Kambarys

 

Čia mano namas, bet vienas kambarys užrakintas.

Tamsa įsišaknijo visose keturiose sienose.

Kambarys, kuriame spokso mediniai mazgai,

Kambarys, kuris nusigręžia nuo viso namo.

 

Naktį girdžiu, kaip nerimsta svirpliai,

Nugrimztu į senovinę rimtį,

Miegas mano maldą nutraukia ir tamsoje

Namas lėtai sukasi aplink uždarą kambarį.

 

 

       Kalnai

 

Jie ateis tavęs,

Audros debesų spalva, okeanų svoriu.

 

Jie įveiks dykumas, miestus,

Ir palinks į tave pro langą.

 

Neklausk jų, kada,

Jų žodžiai būtų per sunkūs ištverti;

 

Bet jei įkopsi į kalnus

Paklausyti paukščio giesmės,

 

Jų išblaškyt negalėsi,

Jų veidai nusigręš nuo tavęs, išnykę

 

Bemintėj erdvėj.

Bet atidžiai juos stebėk,

 

Jie tau pasakys daugiau nei veidrodžiai:

Žiūrėk, kaip laukai nuslysta nuo jų,

 

Kaip vakarop jie tampa vakaru

Ir apgaubia tavo pečius.

 

 

       Tie balti, senoviniai paukščiai

 

Ir taip jie grįžta, po tamsiausio mėnesio,

Tarsi visi vedami tik vieno instinkto:

Jie plasnoja ore,

Bet negali šviesoj išgyventi

Ar maitintis dosnios dienos karščiais,

Jie išverkia savo aleliuja,

Bet vėjas juos stabdo, bloškia žemyn,

 

Kad surinktų ant klėties stogo

 

Arba sutelktų prie tvenkinio.

 

Nemanau, kad jie ilgesį jaustų,

Tie balti, labai seni paukščiai,

Jie tik žino, kur skristi,

Ir skrenda, kur reikia, kai laikas,

Nesvarstydami savo naudos ar praradimų,

 

Tik aš nežinau, kur eiti,

Visą rytą laukiu prie lango, čia platus abejingas dangus,

Nežinantis, ko aš laukiu,

Bet trokštantis to paties.

 

 

       Žiema

 

Ak, ledinis lietus laša

Į karčią tamsą,

Girdžiu, kad ir tavo gyvenimas

Yra trumpas ir sunkus.

 

 

Iš anglų k. vertė Lidija Šimkutė

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)