Gustavo Adolfo Bécquero portretas, 1862 m. Dailininkas Valeriano Valeriano Bécqueras. Paveikslas iš puslapio http://es.wikipedia.org/wiki/Gustavo_Adolfo_B%C3%A9cquer       Gustavo Adolfo Bécqueras (1836–1870) – žymiausias ispanų vėlyvojo romantizmo atstovas. Studijavo humanitarinius mokslus, dailę, dirbo žurnalistu. Jo lyriniams eilėraščiams būdinga meilės motyvai, melancholiška nuotaika. Parašė mistinių legendų, vaizduojančių riterių laikus („Raudonrankis vadeiva“, 1858). „Literatūriniai laiškai moteriai“ (1861) – pirmoji pažintis su ispanų romantiko kūryba „Metų“ žurnale.

 

 

 

 

 

 

 

I laiškas

 

Kartą manęs paklausei:

– Kas yra poezija?

Pameni? Vos prieš kelias minutes kažkodėl buvau kalbėjęs apie savo aistrą jai.

– Kas yra poezija? – paklausei manęs.

Aš, negabus apibrėžimams, dvejodamas atsakiau:

– Poezija – tai... tai...

Nebaigęs sakinio, atmintyje veltui ieškojau palyginimo, bet taip ir nepasisekė jo užčiuopti.

Tu palenkei galvą į priekį, kad geriau girdėtum mano žodžius; juodos tavo garbanos – jas moki sumaniai sutvarkyti, kad mestų šešėlį tau ant kaktos, – krito nuo smilkinių liesdamos tau skruostą, užklodamos krūtinę; tavo drėgnose ir it nakties dangus mėlynose lėliukėse spindėjo šviesos kibirkštis ir tavo lūpos, virpinamos kvapnaus alsavimo, švelniai prasivėrė.

Mano akys, žinoma, man suglumus, akimirką klaidžiojo nerasdamos kur sustoti, o tada nejučia grįžo prie tavųjų – ir pagaliau sušukau:

– Poezija... poezija esi tu!

Pameni? Aš dar prisimenu: juokingai suraukti antakiai ir su kartėliu sumišusios aistros persmelktas balso tonas, kai man tarei:

– Manai, mano klausimas tėra tuščio moters smalsumo vaisius? Klysti. Aš noriu žinoti, kas yra poezija, nes trokštu mąstyti, apie ką mąstai tu, kalbėti, apie ką kalbi tu, jausti, ką tu jauti, pagaliau įsiskverbti į tą paslaptingą šventovę, kuri kartais teikia prieglobstį tavo sielai, bet kurios slenksčio niekaip negali peržengti manoji.

Čia mūsų pokalbis nutrūko. Jau žinai kodėl. Prabėgo kelios dienos. Nei tu, nei aš prie jo negrįžome – ir vis dėlto nesilioviau apie jį galvojęs. Tu, be abejonės, manei, kad frazė, kuria atsakiau į keistą tavo klausimą, tebuvo mandagus išsisukinėjimas.

Kodėl nepasišnekėjus atvirai? Tuosyk ištariau šį palyginimą, nes jį jaučiau, – net nesusimąsčiau, ar nekalbu paikysčių.

Paskui viską apmąsčiau geriau ir neabejodamas galiu pakartoti. Poezija esi tu.

Šypsaisi? Juo blogiau mums abiem. Tavo netikėjimas mums brangiai atsieis: tau – perskaityti knygą, o man – ją parašyti.

Knygą! – sušunki blykšdama ir paleidi šį laišką iš rankų. Neišsigąsk. Juk gerai žinai: mano knyga nebus labai ilga. Išmintinga, įtariu, irgi ne. Banali – galbūt, bet rašydamas tau tikiuosi, kad ji tokia nebus, – taigi rašau.

Apie poeziją beveik nieko nėra pasakęs nė vienas poetas, tačiau nemažai popieriaus primargino daugybė tų, kurie jais nėra.

Tas, kuris ją jaučia, pasigauna kokią idėją, įvynioja į formą, pakylėja į išminties sferą ir – paleidžia. Tuomet į tą formą kimba kritikai – ją nagrinėja, išskrodžia ir po savo analizių manosi viską supratę.

Skrodimas gali atskleisti žmogaus kūno mechanizmą, tačiau sielos fenomenai, gyvenimo paslaptis – kaip tai išstudijuoti?

Ir vis dėlto poezijai prikurta taisyklių, apie ją prirašyta begalės tomų, jos mokoma universitetuose, ji yra pašnekesių literatūriniuose rateliuose ir literatų draugijose tema.

Nesistebėk. Vienam vokiečių išminčiui užteko sąmojo penkiose penklinės linijose įkalinti paslaptingą lakštingalų kalbą – supaprastinti ją iki natų. O aš, po teisybei, vis dar nežinau, ką darysiu, tad negaliu paskelbti iš anksto.

Kad nuraminčiau, pasakysiu, jog neužliesiu tavęs vargiai reikalingų terminų potvyniu, necituosiu tau autorių, kurių nepažįstu, nei sentencijų, kurių nė vienas iš mudviejų nesuprantame.

Jau anksčiau tau sakiau. Aš nieko nežinau, nieko nestudijavau, truputį skaičiau, nemaža jaučiau ir daug mąsčiau – nors negaliu pasakyti, gerai tai ar blogai. Kadangi kalbu tik tai, ką jaučiau ir galvojau, tau pakaks jausti ir galvoti, kad mane suprastum.

Istorinės, filosofinės ir literatūrinės erezijos – išsakysiu jų ne vieną. Nesvarbu. Aš nesiekiu nieko mokyti nei tapti autoritetu, nei stengtis, kad mano knyga būtų paskelbta programiniu vadovėliu.

Noriu truputį pakalbėti apie literatūrą – kad patenkinčiau tavo užgaidą: noriu pasakyti tau, ką intuityviai žinau, ir, manau, man malonu bus žinoti, kad jei klysime – klysime kartu, o tai, beje, mums didžiulė sėkmė.

Poezija esi tu, sakiau tau, nes poezija yra jausmas, o jausmas yra moteris.

Poezija esi tu, nes tas miglotas įkvėpimas, kaip gražiai jį apibūdina ir kuris yra žmogaus sąmonės talentas, tavyje galėtų vadintis instinktu.

Poezija esi tu, nes jausmas, kuris mumyse gimsta atsitiktinai ir išnyksta lyg oro gūsis, yra taip glaudžiai susijęs su tavo esatimi, kad sudaro tavęs dalelę.

Pagaliau poezija esi tu, nes tu esi šaltinis, iš kurio sklinda jos spinduliai.

Tikras genijus turi ypatingų savybių, kurias Balzakas vadina moteriškomis ir jos iš tikrųjų tokios yra.

Poeto sąmonė apima gaidas, kurios priklauso moters protui ir išreiškia švelnumą, aistrą ir jausmą. Aš nežinau, kodėl poetai ir moterys nesupranta labiau vieni kitų. Jie taip panašiai jaučia... Gal todėl... Bet nustokime klajoti mintimis ir grįžkime prie mūsų klausimo.

Kalbėjome... ak taip, kalbėjome apie poeziją!

Vyrui poezija yra gryna dvasios savybė: ji glūdi jo sieloje, gyvena kartu su bekūne idėja, o norint ją atskleisti, reikia suteikti jai formą. Todėl ji prašosi užrašoma.

Moteriai, priešingai, poezija yra prigimties dalis; moters įkvėpimas, nuojautos, aistros ir likimas yra poezija: ji gyvena, alsuoja, sukasi nenusakomoje idealizmo, srūvančio iš jos tarsi įmagnetinta šviesa, atmosferoje – tad poetinis žodis virto kūnu.

Vis dėlto moterį įprasta kaltinti proziškumu. Nieko keista: moteriai poezija yra beveik visa, ką ji galvoja, tačiau tai, ką ji kalba, mažai tėra poetiška. Kodėl taip yra – aš spėju, o tu žinai.

Gal tai, ką pasakiau, atrodo painu ir miglota. Tačiau tai neturėtų tavęs stebinti.

Žmonijos žinojimui poezija yra tai, kas kitoms aistroms – meilė.

Meilė yra paslaptis. Visa kas joje yra vienas už kitą sunkiau paaiškinami fenomenai, visa joje nelogiška, visa – migla ir absurdas.

Garbės troškimas, pavydas, gobšumas, kitos aistros turi savo logiką ir net objektą – išskyrus ją, kuri didina jausmą ir jį maitina.

Ir vis dėlto aš ją suprantu – suprantu per didelį, klaidinantį ir nepaaiškinamą apsireiškimą.

Palik šį laišką, užmerk akis tave supančiam išoriniam pasauliui, vėl atgręžk jas į savo sielą, įsiklausyk į klaidinančius, iš jos kylančius šnaresius ir galbūt suprasi poeziją kaip aš.

 

Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“.

1860 m., gruodžio 20 d.

 

 

II laiškas

 

Ankstesniame laiške sakiau, kad poezija esi tu, nes tu esi gražiausias jausmo įsikūnijimas. Ir tik tu esi tikroji poezijos dvasia.

Apie tai kalbant, vienoje laiško pastraipų iš po mano plunksnos išsprūdo žodis „meilė“. Tą pastraipą įdėjau į pabaigą. Nėra nieko natūraliau.

Pasakysiu kodėl.

Yra toks bendras rūpestis, neduodantis ramybės žmonėms, kurie stengiasi suteikti formą savo mintims, – ir aš manau (gal taip ir neatrodo), kad tai vienas pačių svarbiausių rūpesčių.

Jei tikėsime tais, kuriuos šis rūpestis jungia, suprasime nepaneigiamą tiesą (ją galima pakylėti į aksiomos kategoriją): mintis niekad nesilieja taip gyvai ir aiškiai kaip tuomet, kai išsiveržia lyg sprogimas ir sukursto fantaziją, priverčia virpėti visas jautrias gysleles, tarsi jas būtų palietusi elektros kibirkštis.

Aš neneigiu, kad taip būna. Aš nieko neneigiu, tačiau, kiek tai su manimi susiję, galiu tave patikinti: kai jaučiu – nerašau. Taip: galvoje kaip paslaptingoje knygoje saugau savo užrašytus įspūdžius, kurie paliko pėdsaką; tos lengvos ir liepsnojančios pojūčio dukterys snaudžia sugrupuotos mano atminties gelmėje iki pat akimirkos, kai gryna, rami, giedra ir antgamtine galia apdovanota mano dvasia jas prisimena ir jos išskleidžia savo nematomus sparnus ir praskrenda man pro akis it šviesi ir didinga vizija.

Bet tada virpančiais nervais, slegiama krūtine, gyvu kūniškumu, susijaudinančiu vos susidūrus su aistros keliamais jausmais ir būsenomis, vis tiek nebejaučiu kaip anksčiau – ne, jaučiu, tačiau tarytum dirbtinai; rašau lyg nusirašydamas jau parašytą puslapį; piešiu kaip dailininkas, atkuriantis prieš jo akis nusidriekiantį ir horizontų migloje nykstantį peizažą.

Visas pasaulis jaučia.

Tačiau tik kai kurioms būtybėms duota lyg gyvą lobį saugoti atmintyje tai, ką jautė.

Aš tikiu, kad tokie yra poetai. Dar daugiau: tikiu, kad tik dėl to jie tokie ir yra.

Iš tikrųjų kur kas didingiau, kur kas gražiau yra įsivaizduoti nuo jausmų ar įkvėpimo apkvaitusį genijų, bendrais bruožais aprašyti iš įkarščio drebančią ranką, ašarų pilnas akis ar gailesčio persmelktus poezijos raštus, kažkada žavėsiančius pasaulį, – tačiau ko tu nori? Ne visada tai, kas didingiausia, yra tiesa.

Pameni? Neseniai tau tai pasakojau, kalbėdamas panašia tema.

Kai poetas tau tapo savo meilę puikiausiomis eilėmis, abejok.

Kai tau ją leidžia pažinti prozoje – net ir blogoje, – tikėk.

Yra tokia mechaninė, materiali visų žmogaus darbų dalelė, kurią pirmapradis, tikrasis įkvėpimas, liepsnojant šėlsmui, tik sumenkina.

Net nežinodamas kaip, nuklydau nuo reikalo.

Kadangi taip padariau, kad suteikčiau tau malonumo, tikiuosi, tavo meilė mokės man atleisti.

Ar galėtų būti geresnė pertrauka bendraujant su moterimi?

Nepyk. Tai vienas iš daugelio jūsų (moterų) panašumų su poetais – ar tai, ką jie turi su jumis bendra.

Nors tu man nesakei, žinau, kad manimi skundiesi, mat kalbėdamas apie meilę sulaikiau savo plunksną ir pirmąjį laišką užbaigiau dėl šios pastangos suirzęs.

Be abejonės – kam tai neigti? Manei, kad ši vaisinga idėja dėl jausmo stokos mano mintyse nustojo vaisingumo.

Parodžiau tau tavo klaidą.

Užrašant šią mintį, galvoje netvarkingai iškilo painių ir bevardžių idėjų pasaulis ir jos nusklendė sukdamosi aplink mano kaktą kaip fantastiškas iliuzinių vizijų ratas.

Svaigulys man aptemdė akis.

Rašyti! Ak, jei būčiau galėjęs rašyti tada, nesikeisčiau vietomis su pirmuoju pasaulio poetu.

Bet... tada taip galvojau, o dabar taip kalbu. Jei jaučiu tai, ką jaučiu, kad daryčiau tai, ką darau, tai koks milžiniškas šviesos ir įkvėpimo vandenynas siūbavo mintyse vyrų, parašiusių tai, kas mus visus taip žavi?

Jei tik žinotum, kaip, uždarius žodį į geležinį ratą, sumenksta didžiausios idėjos; jei tik žinotum, koks perregimas, koks lengvas, koks smulkus yra aukso tiulis, plevenantis vaizduotėje, gaubiantis tuos paslaptingus kūrybos pavidalus, kuriuos mums pavyksta atkurti tik kaip apgailėtiną skeletą; jei tik žinotum, koks nepastebimas šviesos siūlas jungia absurdiškiausias mintis, nardančias sumaištyje, – jei tik žinotum... Bet ką aš kalbu? Tu žinai, tu juk privalai žinoti.

Niekad nesi sapnavusi?

Ar kada nors tau pavyko nubudus papasakoti tai, ką sapnavai, su visa nepaaiškinama sapno migla ir poezija?

Dvasia turi būdą jausti ir suprasti: ypatingą, paslaptingą, nes ji ir pati mįslinga; neaprėpiamą – nes ji begalinė; dievišką – nes jos esmė šventa.

Kaip žodis, kalba – šiurkšti, skurdi, kartais nepakankama išreikšti materijai – gali tapti rimtu dviejų sielų tarpininku?

Neįmanoma.

Vis dėlto pamėginsiu užsirašyti iš tūkstančių kai kurias idėjas, kurios supurtė mane per tą puikų sapną, ten mačiau meilę, apsiautusią Žmoniją lyg išsiliejusi liepsna, tekančią iš vieno amžiaus į kitą, išlaikančią nepaaiškinamą dvasių trauką, trauką, panašią į žvaigždžių ir atsiskleidžiančią išoriniam pasauliui per poeziją, – vienintele kalba, kuria galima išreikšti bent menką begalinės poemos dalį.

Tačiau ar tu pastebi tai? Turbūt jau nei tu mane supranti, nei aš pats žinau, ką čia kalbu.

Kalbėkime, kaip reikia. Imkimės tvarkos. Tvarkos! Nekenčiu jos – bet ji visa kam reikalinga!..

Poezija yra jausmas, tačiau jausmas tėra tik pasekmė, o visos pasekmės kyla iš daugiau ar mažiau žinomos priežasties.

Kokia ji? Iš kur išsiveržia tas dieviškas entuziazmas, miglotas ir melancholiškas sielos įkvėpimas, į žmonių kalbą išverčiamas pačiomis švelniausiomis dermėmis, jei ne iš meilės?

Taip: meilė yra amžinas visos poezijos šaltinis, vaisingos visokeriopo didingumo ištakos, begalinė visokio grožio pradžia; sakau – meilė, nes religija – ypač mūsų religija, – taip pat yra meilė, tyriausia, gražiausia meilė, vienintelė žinoma begalybė; ir tik į šias dvi proto žvaigždes žmogus gali sugrįžti, kai trokšta šviesos, kuri jį apšviestų kelyje, įkvėpimo, kuris apvaisintų tą bergždžią ir išsekusią poeto gyslelę.

Jausmas kyla iš meilės, tačiau... kas yra meilė?

Jau matai: man trūksta vietos, reikalas svarbus, ir... tu šypsaisi? Manai, jog pasinaudosiu nereikšminga dingstimi tam, kad čia pertraukčiau savo laišką?

Ne: nebesinaudosiu meile, kad atsiprašyčiau, jog apie ją nekalbu. Naiviai tau prisipažinsiu – bijau.

Po kelių dienų – tik po kelių, prisiekiu – aš kalbėsiu apie meilę, rizikuodamas prirašyti milijoną nesąmonių.

– Kodėl drebi? – be abejo, paklausi. – Nejau apie ją kiekviename žingsnyje nekalba žmonės, kurie jos net nepažįsta? Kodėl ir tau apie ją nekalbėjus – juk sakai, kad ją jauti?

Ak! Gal tik nekreipdami dėmesio į jos esatį, jie ir drįsta ją apibrėžti.

Vėl šypsaisi?

Patikėk manimi: gyvenimas pilnas tokių absurdų.

 

Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“.

1861 m., sausio 8 d.

 

 

III laiškas

 

Kas yra meilė?

Nors jau prabėgę kiek laiko, manau, turėtum prisiminti, ką tau pasakosiu. Šio įvykio data, nors Istorija jos ir nemini, mums visada liks įsimintina.

Mes buvome susipažinę vos prieš porą mėnesių, buvo vasara, lankėmės Kadise. Sezono karščiai neleisdavo vaikštinėti – nebent auštant ar naktį. Vieną dieną (tiksliau, diena dar nebuvo išaušusi) miglotai mėlynas dangus blausia šviesa nudažė įtartiną ryto prieblandą; violetinio ūko apgaubtas mėnulis jau blyško leisdamasis ir toli, labai toli, tolimajame jūros horizonte, debesys dažėsi geltonai bei raudonai, ir brizas, iš Vandenyno kylantis šviesos pranašas, gaivus ir persisunkęs jūros bangų aromato, nutoldamas paglostė mums veidus.

Tuo metu Gamta, dusliai murmėdama, kilo iš letargo.

Visa aplinkui buvo sustingę, lyg lauktų paslaptingo ženklo pratrūkti didžiu himnu bundančios kūrybos džiaugsmui.

Nuo tvirtos miestą juosiančios ir saugančios sienos, kurios papėdėje aimanuodamos dužo bangos, godžiai stebėjome mums prieš akis atsivėrusį nepaprastą reginį.

Abu tylėjome, tačiau galvojome apie tą patį.

Tu išsakei mano mintis klausdama:

– Kas yra saulė?

Tą akimirką šviesulys – jo apskritimas ėmė kibirkščiuoti ties horizontu – perplėšė jūrų įsčias. Jo spinduliai veikiai išsiskleidė virš neaprėpiamos lygumos; dangų, vandenį ir žemę užtvindė šviesa ir visa spinduliavo, lyg žėrintis vandenynas būtų užliejęs pasaulį.

Bangų keterose, debesų kontūruose, miesto sienose, ryto garuose, mums virš galvų ir prie kojų – visur degė gryna šviesulio liepsna ir pleveno šviesi ir perregima atmosfera, kurioje nardė uždegti oro atomai.

Tavo žodžiai dar aidėjo man ausyse.

– Kas yra saulė? – klausei.

– Tai, – atsakiau rodydamas tau jos skritulį, kuris, tamsus ir apjuostas ugnimi, sukosi anos skaidrios aukso atmosferos viduryje; tavo akių lėliukės bei tavo siela prisipildė šviesos ir iš neaprašomos tavo veido išraiškos suvokiau, kad supratai.

Aš nežinojau, koks mokslinis apibrėžimas atsakytų į tavo klausimą, tačiau esu tikras, kad aną nepakartojamą akimirką tau jo ir nebūtų pakakę.

Apibrėžimai! Apie nieką daugiau jų tiek neprikurta, kaip apie neapibūdinamus dalykus. Priežastis labai paprasta: nė vienas jų netenkina, nė vienas nėra tikslus, tad kiekvienas manosi turįs teisę kurti savąjį.

Kas yra meilė? Šia fraze pabaigiau vakarykštį savo laišką ir pradėjau šiandieninį. Man nebūtų nieko lengviau, nei, remiantis kokiu autoritetu, išspręsti klausimą, kurį iškėliau pats sau, sakydamas, kad tai jausmo šaltinis. Šiuo klausimu knygose daug apibrėžimų. Jų yra graikų ir arabų, kinų ir lotynų, koptų ir rusų kalbomis... Visomis kalbomis – mirusiomis ir gyvomis, turtingomis ir primityviomis – visomis, kurios tik žinomos. Kai kuriuos skaičiau, o kai kuriuos man išvertė. Kai beveik visus sužinojau, pridėjau ranką prie širdies, kreipiausi į savo jausmus ir tegalėjau kartoti su Hamletu: žodžiai, žodžiai, žodžiai!

Tad manau, kad tinkamiausia priminti tau sceną, panašią į dabartinę mūsų situaciją, ir kaip tada pasakyti:

– Nori žinoti, kas yra meilė? Susikaupk ir, jei tai, ką slepi sieloje, yra tiesa, pajusk, ir suprasi – bet manęs neklausk.

Aš tegalėsiu pasakyti, kad ji yra svarbiausias visatos įstatymas; paslaptingas įstatymas, kuriuo visa yra valdoma ir kuriuo visa vadovaujasi – nuo negyvo atomo iki protingos būtybės; kad iš jos išsiskleidžia ir į ją kaip į nenugalimą traukos centrą jungiasi visos mūsų idėjos ir veiksmai; kad jos, nors ir paslėptos visa ko gelmėje ir pirmosios priežasties padarinyje – Dievas savo ruožtu yra pradžia šių milijono neatpažintų minčių, kurios visos yra tikra ir spontaniška poezija, – jos išreikšti moteris nemoka, bet jaučia ir supranta geriau už mus.

Taip. Poezija yra ne kas kita, kaip tas melancholiškas ir miglotas įkvėpimas, paskatinantis tavo sielą trokšti neįmanomo tobulumo.

Poezija – tos nevalingos ašaros, akimirką virpančios tau po vokais, tyliai nukrintančios, nuriedančios ir išgaruojančios it kvepalai.

Poezija – netikėtas džiaugsmas, nutvieskiantis tavo veido bruožus švelnia šypsena, kurios slaptosios priežasties nežinai.

Pagaliau poezija yra visi nepaaiškinami fenomenai, keičiantys moters sielą, kai ši atsiveria jausmui ir aistrai.

Iš širdies trykštantys saldūs žodžiai – jūs pasirodote lūpose ir mirštate vos nuaidėję, kai raudonis užlieja skruostus! Keisti nakties šnaresiai, primenantys laukiamo mylimojo žingsnius! Vėjo aimanos, apsimetančios mylimu balsu, kviečiančiu iš šešėlių! Klaidinantys atvaizdai, pralekiantys giedodami giesmę be ritmo ir žodžių, kurią pajunta ir supranta tik dvasia! Karštligiškos aistros egzaltacijos, suteikiančios spalvų ir formų pačioms abstrakčiausioms idėjoms! Nesuprantamos nuojautos, lyg žaibas nušviečiančios mūsų rytojų! Beribės erdvės, atsiveriančios godžioms neaprėpiamos sielos akims – jūs, priviliojusios ją į savo įsčias, pasotinate begalybe! Šypsenos, ašaros, atodūsiai ir norai, kurie sustojate į paslaptingą meilės palydą! Jūs esate poezija – tikroji poezija, kuri gali sukelti aidą, pažadinti jausmą ar įžiebti idėją!

Ir visas šis neišsemiamas jausmo lobis, visa ši gyvoji vilčių ir pasiaukojimų, svajonių ir nusiminimų, džiaugsmų ir ašarų poema, kur kiekvienas jausmas yra posmas ir kiekviena aistra – giesmė, – visa yra moters širdyje.

Vienas prancūzų rašytojas apie jau įžymų muziką – Tanhoizerį – pasakė:

– Tai talento vyras, kuris daro visa, kas įmanoma, kad jį nuslėptų, tačiau kartais tai nepavyksta ir talentas išsprūsta prieš jo paties valią.

Kalbant apie jūsų sielų poeziją, galima pasakyti tą patį.

Tačiau kaip! Tu surauki antakius ir glamžai laišką? Et! Nesigėdyk... Juk galutinai ir visiems laikams žinai tai, ką jūs ir pačios pripažįstate (taip manau aš ir taip galvoja visi): moterys yra pasaulio poezija.

 

Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“.

1861 m., balandžio 4 d.

 

 

IV laiškas

 

Meilė yra poezija; religija yra meilė. Du dalykai, kurie panašūs į trečiąjį, yra lygiaverčiai tarpusavyje.

Tai štai kokia aksioma, kuri turėjo sutaupyti man jėgų rašant naują laišką. Vis dėlto aš ir pats žinau, kad ši matematinė išvada, kuri atrodo teisinga, gali būti ne geresnė nei koks sofizmas.

Logika prasimano nepajudinamų argumentų, kurie vis dėlto neįtikina. Ir taip lengva ant klaidingų pamatų sustatyti tikslias išvadas!

Priešingai – stiprus tikėjimas paprastai įtikina, nors samprotavimai yra baisiausiai chaotiški. Toks nenugalimas tikėjimo balsas!

Religija yra meilė dar ir todėl, kad meilė yra poezija.

Štai tema, kurią šiandien ketinu išplėtoti.

Svarstyti tokį svarbų reikalą tokioje mažoje erdvėje ir su tokiomis skurdžiomis kaip mano žiniomis mane skatina tik viltis. Jei įtikinti pakanka tikėjimo – aš jaučiu tai, ką rašau.

Praėjo jau daug laiko nuo tada (tavęs dar nepažinojau, tad, savaime suprantama, dar niekada nebuvau mylėjęs), kai viduje pajutau nepaaiškinamą potyrį. Savo sieloje ir visoje esybėje jaučiau ne tiek tuštumą (toks paprastas žodis netinka), o lyg gyvenimo pilnatvę, lyg moralinės veiklos perteklių, kuris, nerasdamas kaip išsiveržti, iškildavo svajonėmis ir fantazijomis: bet veltui ten ieškodavau atsiskleidimo – jos visos buvo manyje.

Uždenk bet kokio skysčio stiklinę ir pastatyk ant ugnies. Dusliai kunkuliuodami garai išsivaduoja ir kyla, veržiasi laukan, bet susidūrę su kliūtimi vėl krinta smulkiais lašeliais, ir vėl kyla, vėl garuoja, kol galiausiai suspausti sprogsta ir įveikia kamuojantį kalėjimą. Tai kai kurių moterų ir poetų ankstyvos ir mįslingos mirties paslaptis: jie yra lūžusios arfos, nes niekas neišvadavo iš jų auksinių stygų melodijos. Tokia buvo ir mano sielos būsena, kai nutiko tai, apie ką tau papasakosiu.

Buvau Tolede – pačiame niūriausiame ir melancholiškiausiame mieste. Ten kiekviena vieta slepia istoriją, kiekvienas akmuo – šimtmetį, kiekvienas paminklas – civilizaciją; praėjusias istorijas, amžius ir civilizacijas, kurių veikėjai galbūt dabar jau tik tamsios dulkės, sūkuriais nešiojamos vėjo, švilpiančio siaurose ir vingiuotose gatvėse. Be abejonės, ten, kur visa regisi apmirę, kur nematyti nieko daugiau kaip griuvėsiai, kur suklumpama tik ant sudužusių kolonų ir suskaldytų kapitelių, – ten nebylūs beprotiškų žmogaus siekių sarkazmai, siekdami įsikūnyti, kalbėtų, kad baimės užklupta ir nemirtingumo trokštanti siela nuolat ieško kažko amžino, kur galėtų pasislėpti (taip iš sudužusio laivo besigelbstintis žmogus griebiasi bet kokio lentgalio – ir nurimsta prisiminęs savo ištakas). Visa tai – nuostabus kontrastas.

Sykį užėjau į seną Šv. Jono karališkąjį vienuolyną. Atsisėdau ant vieno klibančio akmens ir ėmiau piešti. Mano akims atsivėrė puikus vaizdas. Ilgos virtinės kolonų, remiančių iš tūkstančių aikštingų viršūnių sukryžiuotą skliautą; plačios ažūrinės smailiosios arkos lyg išdrožti nėriniai; ištaigingi granito skliautai ir lubas kertančios gebenių girliandos, lyg darytų gėdą tikrosioms; lengvi kirstuko kūriniai, kurie, atrodo, siūbuoja nuo vėjo pūstelėjimo; statulos, aprengtos ilgais, tarsi nuo žingsnio plevėsuojančiais audiniais; fantastiškos detalės lauke – gnomai, hipogrifai, nesuskaičiuojami drakonai ir ropliai (tai išnyra kapitelių viršūnėse, tai bėga karnizais, sliuogia kolonomis ar seilėdamiesi kopia dobilų girlianda); ilgėjantys ir pradingstantys tuneliai, medžiai, lenkiantys šakas virš šaltinio, šypsančios gėlės, triukšmingi paukščiai, paryškinantys griuvėsių liūdesį ir navų nebylumą – ir pagaliau dangus, kąsnis mėlyno dangaus, per ažūrinę rozetę matomo dar toliau už grifelinių lentelių viršūnių.

Albume tu turi mano piešinį – išblyškusį, netobulą, lengvabūdišką anos vietos atvaizdą, tačiau tas piešinys vis dėlto gali perteikti melancholiško grožio įspūdį. Neketinu to grožio aprašyti žodžiais, taip dažnai bejėgiais.

Atsisėdęs, kaip sakiau, ant vieno iš suskaldytų akmenų, piešiau visą rytą, darbo vėl ėmiausi pavakariu ir įsitraukęs nesilioviau, iki ėmė stigti šviesos. Tada, palikęs nuošaly pieštuką ir aplanką, atsisukau į vienišų galerijų gelmę ir atsidaviau mintims.

Saulė buvo užgesusi. Didžią tylą drumstė tik monotoniškas šaltinio vandens čiurlenimas griuvėsiuose, virpantis aimanuojančio vėjo šnarėjimas kluatruose ir baugus bei neaiškus medžių lapų, it besikalbančių tyliu balsu, šlamesys.

Mano norai ėmė kunkuliuoti ir veržtis fantazijos garais. Greta savęs troškau moters, žmogaus, kuriam papasakočiau savo jausmus. Buvau vienas. Tada atsiminiau tą nežinia kokio autoriaus išsakytą tiesą, kurią buvau perskaitęs: „Vienatvė yra labai graži... kai šalia yra kas nors, kam galima tai pasakyti.“

Dar nebuvau baigęs minėtos žymiosios frazės, kai pasirodė, kad šalia savęs matau iš šešėlių kylančią idealią figūrą, pridengtą plevėsuojančia tunika ir aureolės juosiama kakta. Tai buvo viena iš sugriauto kluatro statulų – statula, nurista nuo pjedestalo ir pristumta prie sienos, į kurią buvau atsišliejęs; ji gulėjo ten padengta dulkėmis ir pusiau paslėpta medžio lapijos, šalia suskaldyto antkapio ir vienos kolonos kapitelio. Tolumoje neaiškiai galėjau išskirti kitus atvaizdus, uždengtus prieblandos ir plačių skliautų tamsos: mergeles su palmėmis ir aureolėmis, vienuolius su pastoralais ir gobtuvais, atsiskyrėlius su knygomis ir kryžiais, kankinius su emblemomis ir aureolėmis – visą granito kartą, tylią ir nejudančią, tačiau su veiduose iškirsta asketizmo žyme ir neapibūdinamos palaimos bei ramybės išraiška.

Tada sušukau: štai akmens pasaulis – negyvi būtybių, kurios gyvavo ir kurių atminimas patikėjo palikuonių kartoms entuziazmo ir tikėjimo amžių, vaiduokliai! Vienišos mergelės, beturčiai vienuoliai, įkvėpti drąsos kankiniai, kurie, kaip ir aš, gyveno be meilės ir malonumų; kurie, kaip ir aš, vilko tamsų ir varganą gyvenimą, vieni su savo mintimis ir degančia širdimi, su-stingusia po vilnoniu audiniu lyg lavonas kape. Vėl įsižiūrėjau į tuos kampuotus ir išraiškingus veido bruožus, vėl ėmiausi tyrinėti tas išdžiūvusias, aukštas, dvasingas, aiškias figūras ir tęsiau:

– Ar įmanoma, kad gyvenote be aistrų, be baimės, be vilčių, be norų? Kas priėmė meilės spinduliavimą, lyg aromatas tikriausiai sklidusį iš jūsų sielų? Kas numalšino švelnumo troškulį, kuris, ko gero, glėbė jūsų krūtinę jaunystėje? Kokios bekraštės erdvės godžioms jūsų didybės sielos akims atsivėrė jausmui nubudus?

Pamažu užslinko naktis. Blausiai švytinčias sutemas pakeitė balzgana mėlyna šviesa – mėnesiena, kuri, akimirką uždengta tamsių bokšto smailių, sidabruotu spinduliu trumpam užliejo nuošalios galerijos atramas.

Tada suvokiau, kad visų tų figūrų, kurios metė ilgus šešėlius ant sienų ir grindinio, kurių plevėsuojantys drabužiai atrodė judantys, nualintuose veido bruožuose spindėjo neapsakoma išraiška (šventas ir giedras džiaugsmas), jų akių lėliukės buvo be šviesos, atgręžtos į dangų – tarsi skulptorius būtų norėjęs, kad jų žvilgsniai atrodytų sutrikę beribėje erdvėje ieškodami Dievo.

Dievo, amžino ir degančio grožio židinio, į kurį tokiomis akimis atsigręžiama lyg į meilės centrą, žemės jausmą.

 

Publikuota laikraštyje „El Contemporáneo“.

1861 m., balandžio 23 d.

 

 

Iš ispanų k. vertė Rūta Širiakovaitė

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)