Kazys Saja. „Metų“ archyvo nuotrauka1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?

 

 

 

1. Sąžiningiausia būtų į visus tuos keblius klausimus atsakyti išganingu žodžiu NEŽINAU. Nežinojimas, paslaptis išsaugo smalsumą, norą dar šį tą sužinoti, išgirsti, ką apie tai mano kiti. Todėl ir dalyvauju šiame pašnekesy.

Prie visų šiame klausime išvardytų negandų pridurčiau Vakarų civilizacijos moralinį nuosmukį, Jungtinių Tautų organizacijos nesugebėjimą patvirtinti Pasaulinės etikos ir atsakomybės deklaraciją, t. y. žmogaus laisvę jungti su atsakomybe, o teises – su pareigomis. Dar būtų galima suabejoti, ar mūsų išpažįstamas humanizmas nėra pasukęs Gamtos harmoniją griaunančiu keliu. Jeigu gyvybė Žemėje nėra atsitiktinis Materijos išsigimimas, neturėtume klausti, kas yra svarbiau – stebėtina Gamtos įvairovė ar Gamtą be atodairos griaunantis „išmintingasis“ dvikojis. Bet jeigu šis padaras evoliucijos keliu yra atsiradęs tikslingai ir neatsitiktinai turi kur kas daugiau smegenų, negu dabar jų panaudoja, tada nėra ko mums nerimauti, pasitikėkime Apvaizda... Grėsmingų situacijų praėjusiam amžiuje buvo gerokai daugiau. Gausybė išmanančių analitikų, ekonomistų, politikų ir okultistų, prognozavusių ateitį, „prašovė pro šikšnelę“.

 

2. Mano kartos ir jaunesni žmonės turėtų prisiminti laikus, kai daugelis drebėdavo, kad tik valdžia ko nors neatimtų, dabar įpratome šūkaloti: duok! duok! duok!.. Okupacinės valdžios atimdavo tai, ką žmonės sunkiu savo darbu būdavo užgyvenę, dabar akis kartais draskome reikalaudami ir to, ko nesame uždirbę. Daugelis ne tik kratosi bet kokio rimtesnio, ypač fizinio, darbo, bet ir nesiteikia pagalvoti, iš kur to gero mūsų valstybei reiktų pasisemti.

Gal iš tų, kurie vagia? Taip, yra ir tokių. Iš teisėtvarkos pančių mikliai išsivadavę sukčiai kuria savo partijas, tauta jų atstovus arba juos pačius už gerą liežuvį išrenka į Seimą, į savivaldybę ar net į Europarlamentą. Tad ko gi vertas toks valstybės suverenas?

Tada ir aš, anot žemaičių, linkęs narnėti „kaip šuo šakumą grauždamas“. Turim ir kitą „šunišką“ posakį, geriau nepamirškim: „Kas šuniui uodegą pakels, jei ne jis pats?“ Užuot narnėję, pakelkim, po galais!

 

3. Kai kas mane jau laiko mirusiu, ir aš su tuo baigiu susitaikyti. Įsitikinau, kad tikrasis kūrėjo honoraras – ne pripažinimas, ne garbė ar pinigai, o džiugus, tegul ir apgaulingas jausmas, jog tavo diena prasideda ir baigiasi prasmingai. Rašai, kalbi pats su savimi kaip su murkiančiu katinu, kuris glostomas žada sugauti tau lig šiol neregėtą pelę.

Archetipas? Tai, kas ateina iš senovės ir jau sunkiai pritaikoma mūsų laikams. Visoms problemoms spręsti bandėm susikurti Dievą pagal savo paveikslą, nors ir sakėm, kad yra atvirkščiai. Žvilgterkim nors kartą į žvaigždėtą dangų. Jei nesulauksime jokio atsakymo, bent jau patirsime archetipinį Paslapties pojūtį.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 m. Nr. 3 (kovas)