tekstai.lt

Jurgita Žana Raškevičiūtė. Paribių novelės


b_144_217_16777215_0_http___www.tekstai.lt_txt_images_stories_serelyte_balzam.jpg       Renata Šerelytė BALZAMUOTOJAS. – VILNIUS: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006. – 157 p.

       Naujos, dailiai išleistos, Renatos Šerelytės knygos „Balzamuotojas“ pirmoji dalis, novelių grupė bendru pavadinimu „Penktas puslapis“, yra tarsi prologas, įvedantis skaitytoją į rinkinio problemikos lauką ir iškart parodantis įvairias jos briaunas. Visi R. Šerelytės knygos veikėjai yra penkto puslapio gyventojai, tik dėl skirtingų priežasčių į jį patekę. Penktas puslapis – gyvenimo, galima sakyti, ir socialumo paribys, kurio briaunomis vaikšto labai įvairūs personažai: nuo nebylios biuro sekretorės iki visiškai degradavusių personų. Tai dvasinio bergždumo erdvė, kurią reprezentuoja priemiesčiai, prekybos centrai ar biuro dykra. „Bevaisės žemės“ vaizdinys apibūdintų tiek jų gyvenimo erdvę, tiek dvasios būklę:

       Nepažįstu to kūno, kaip pasaulio, atskirai egzistuojančio; nežinau, ar padės, bet vis dėlto tyliai savo kalba jam sakau: 
       Sėkla, kuri ant tavęs užkrito, bergždžia ir sausa tarsi vieškelio pilkosios dilgės, ir nei žolė, nei dilgė saldžioji vasarop sumedėjanti, iš jos niekuomet neišaugs („Kūrimo aktas“, p. 13).


       Knygoje nuolat formuojama opozicija tarp erdvių, kurios yra tarsi kita pasaulio pusė ar jo pakraščiai, ir numanomo centro, kurio buvimą personažai tik nujaučia arba iš jo išstumiami. Centras – tvarkos, harmonijos, disciplinos pasaulis, kuriam priklauso ir tikrovė. Tikrovė, kalbant apie R. Šerelytės noveles, yra sąlygiška sąvoka, ja tiktų pavadinti tam tikrą pasaulio modelį – centro pasaulio, kuriame veikia sveiko proto regimi ryšiai. „Kas yra tas sveikas protas, pasakykite man, ir aš pasakysiu, kas esat jūs“ („Tobulybės forma“, p. 10). Tai, kas nepatenka į sveiko proto lauką, R. Šerelytę ypač domina, savo tekstuose ji nuolat tyrinėja ribą tarp sveiko proto ir iracionalaus, sapno, vizijos pasaulio. Įvardyta centro ir periferijos opozicija atitinka ir sąmonės–pasąmonės priešpriešą. Dažnai skaitant tekstą sunku iškart suvokti, kur baigiasi ar prasideda sapnas. Artima sapno ir tikrovės vaizdavimo stilistika – sapno tikroviškumas ir tikrovės sapniškumas – juos ypač suartina. Pavyzdžiui, perskaičius novelę „Jūrą sapnuoti geriau“, tik grįžtant, jungiant detales pavyksta suvokti, kad teksto subjektas nubunda iš vieno sapno į kitą ir niekada – į tikrovę, pastarąją jis tik prisimena ir nori į ją ištrūkti: „Aš įveiksiu tą metą. Vėl pradėsiu normalų disciplinuotą gyvenimą“ (p. 74). Tas metas – ypatingas laikas, kai sapno pasaulis ima egzistuoti tikrovės teisėmis, žmogaus gelmės susidrumsčia, ima kilti į paviršių ir sukomplikuoja jo skaidrią realybę („Širdis plakė su pertrūkiais, nirtulingai, tarsi prakeikdama sunkų, inertišką kūną, įkalinusį sapnų obuolį“ p. 75). Visa novelė yra sapnas ir joje tampa svarbu tik tai, į kurią savo pasąmonės dalį veidu pasisuks personažas:

       Sutrikęs stovėdavo ant dviejų erdvių slenksčio ir bijodavo į kurią nors atsisukti – ne puse veido <...>.
       Vieną naktį jis užsimiršo ir atsigręžė veidu į anapus (p. 74).


       Veikėjai nori nubusti į pasaulį, į sąmonę iš fobijų, pasijų, fantazijų erdvės, kuri juos vis labiau artina prie mirties, būdo įveikti savo metamorfozes: „Nenoriu miego, sumurmėjo Raudė. Nebenoriu sapnų. Aš – ne žuvis. Noriu atsibusti“ („Raudės atgaila“, p. 149). Raudė, kaip F. Kafkos Gregoras Zamza, yra patyrusi metamorfozę. Ši metamorfozė perkelia iš sąmonės į pasąmonę, ji nutraukia ryšius su pasauliu, kuriuos veikėja mėgina atkurti atlikdama kultūrinį veiksmą – atgailą, tačiau ji nepavyksta. Raudė patiria metamorfozę, nes negali užmegzti jokio ryšio su supančia aplinka; šie ryšiai ima trūkinėti jau vaikystėje (dalis R. Šerelytės personažų bando įveikti vaikystės traumas), kai prarandamas santykis su religija. Tekste matome tarsi apsukamą gyvenimo ratą: Raudė mėgina atkurti tai, kas buvo nutraukta pačioj pradžioj ir kas susiejama su moteriškųjų–motiniškųjų reikšmių steigtimi. Veikėja nebegali pakartoti šių reikšmių, steigti savosios moteriškos tapatybės, kuri įgytų būties substanciją:

       O aš vaikų neturiu, sielvartingai tarė Raudė. Nes mane dar vaikystėj suluošino, suvarpė strėlėm, nieko negaliu savyje išlaikyti, viskas išteka!.. 
       Kraujas, degtinė, vyrų sėkla, gyvybė, mirtis – viskas!..
       Močia, tarė apsiblausus, kai numirė, namus apleidau ir sodą, nes visa tai dyla ir išteka... nyksta!.. (p. 149).


       Sapno prigimtis knygoje yra labai ambivalentiška: jis gali įsiveržti į žmogaus sąmonės pasaulį kaip destruktyvi energija, jį transformuoti, perkeisti ir nugramzdinti žmogų į pasąmonės dugną, reiškiantį ir mirtį. Tačiau sapnas, vizija taip pat gali pranešti apie slaptus tikrovės ryšius, tarsi nuplėšti nuo žmogaus aplinkos regimybės šydą, netgi pranašauti. Novelė „Luotelis iš laikraščio“ sudaryta iš dviejų dalių: pirma – sapnas, antra – tikrovė. Sapno detalės pasikartoja tikrovės epizode ir ima ją aiškinti. Sapnas primena žmogui tai, ką jis yra apie save pamiršęs. Teksto pabaigoje paaiškėja, kad susapnuotas potvynis yra žmogaus perėjimas iš vieno būties moduso į kitą, tai savos tapatybės, ankstesnio savo veido ištrynimas:

       Dešimtą valandą turiu sėdėti prie darbo stalo, ir geriau, kad jokios reminiscencijos neatsispindėtų veide. Tik oficiali šypsena, kuri tinka visur, net laidotuvių rūmuose.
       Pasileidau kiek kojos neša. Banga, pagavus mane, buvo tokia pat antgamtiška ir baisi kaip sidabraspalvio žvėries kraujas. Nepasiėmiau iš namų jokio mielo ir brangaus daikto. Ne tik todėl, kad pamiršau. Šitas potvynis turėjo būti labai ilgas (p. 20).


       Personažai nuolat susiduria su barjerais, kurių negali įveikti ir kurie neleidžia atstatyti santykių su pasauliu, su kitu. Novelės „Injekcija“ veikėja Marija apsigaubusi vienatvės šalčio šilku, kuris yra barjero tarp jos ir vyro įvaizdis. Vyras matematikas, žiūrintis pro akinių stiklą, dar labiau pabrėžiantį jau esamą atstumą, yra įsikūnijusi geometrija, tvarka ir galia valdyti. Marija mėgina šią galią įveikti kreipdamasi, tačiau bet koks jos kreipinys pakimba tuščioje erdvėje ir veikėja vis labiau sukasi į vienatvės šilką (visa novelės erdvė artima V. Juknaitės „Stiklo šaliai“). Vyrui išėjus, į namus pagal melagingą iškvietimą (?) ateina gydytojas, pastarasis, priešingai nei vyras, kuris atmeta bet kokį kontaktą, jį primeta. Vyksta keistas pokalbis: Marijos žodžiai lieka neištarti, ji vis nori ką nors pasakyti, bet nutyli arba ištaria tik dalį, ir santykį diktuoja kalbantis vyras. Gydytojo figūrą galima suvokti kaip metaforą. Jis ateina pagydyti nuo vienatvės, o jo suleidžiama raminamųjų injekcija yra aliuzija ir į lytinius santykius: „O kai adata prisilietė prie odos, ji suriko nesavu balsu ir ilgam neteko žado, tik pro pusiau sumerktas blakstienas matė, kaip kambary pamažu gęsta šviesa, daiktai meta paslaptingus šešėlius, ir juto šiltą gyvybės skystį, kylantį aukštyn, širdies link“ (p. 25). Tačiau šis primestas, brutalus, „injekciškas“ santykis tik pakeičia vienatvės šilką – švarų ir skaidrų, į dvokiantį drabužį, kurį Marija vėl turi nusiplėšti viena („<...> o Marija, sėdėdama tamsoje, bandė nusiplėšti neregimą dvokiantį drabužį, lyg šlapias nailonas prilipusį prie kūno“, p. 27).

       Trūkinėjant ryšiams su pasauliu, veikėjai, dažnai – asocialūs, ima grįžti iš kultūros į gamtos pasaulį. Šis grįžimas pasirodo ir kaip artėjimas į mirtį. Keliose novelėse vaizduojamos dvi laiko plotmės, sovietmečio ir dabarties, kurios susiduria tarsi tektoninės plokštės, o virš atsiradusių plyšių laviruoja personažai. Tokia yra sovietinio tipo mokytoja Barbora, išstumiama „europietiško“ laiko. Barboros traukimasis iš pasaulio atskleidžiamas per įvairius santykius su mokiniais, vyru, uošve, kolegomis. Visame tekste ryškinama jos metamorfozė – augalėjimas (po truputį virsta rabarbaru) – rodanti jos traukimąsi, negalėjimą veikti kitame laike: „Kur tau nesinešios [mobiliojo telefono į pamokas – J. Ž. R.]. Dar pareikš, kad jis yra aktyvus informacijos vartotojas ir jam priklauso ateitis, o mokytoja – pasyvus augalas, kurio ateitis – kompote“ („Senė dideliausioje vėtroje“, p. 108). Augalėjimas – kintantis žmogaus buvimas, atsitraukimas. Laiko vėtra pagaliau nušluoja Barborą nuo jos jau nebegyvenamo pasaulio su visais praeities ženklais. Barbora, eidama namo, pamato vėtroj skrendant savo gyvenimą ir jo detales, ir pati yra nunešama kartu.

       Kaip riba tarp sapno ir tikrovės, taip riba tarp mirties ir gyvenimo tarsi nusitrynusi. Kai kurie personažai yra gyvi mirę ar, tiksliau, gyvenantys nuo vienos mirties iki kitos: „Per vieną akimirką nuo vienos mirties iki kitos Daškai buvo leista trumpam atverti užmerktas akis ir išvysti savo vaikus“ („Vandens, floros ir faunos vienybė“, p. 6); „Ar neverkei mirdama, ar nevaitojai be balso!..“ („Raudės atgaila“, p. 148). Apnuoginti veikėjų instinktai atveria dvasios tuštumas, jų buvimas yra palaikomas tik kūno tvermės (lytiškumo ir alkoholio, nes mėlynos ugnelės įvaizdis, knygoje dažna gyvybingumo metafora, yra aliuzija į degantį spiritą). Balzamavimas – mėginimas išlaikyti ar steigti būties substanciją, palaikyt savo esatį, tiksliau – tą jos pusę, kuri dar yra likusi. Novelės „Balzamuotojas“ veikėja Daška, kaip suvokiame iš detalių, yra nebegyva, tačiau jos vyras šių dviejų būsenų neskiria: „Daška keliasi, lėtai atverdama tuščias akiduobes, bet Šarui nebaisu, lavonų jis prisižiūrėjo iki soties, kai dirbo morge. Taip ir neišmoko deramai su jais elgtis (manė, kad dar tebėra gyvi)“ (p. 72–73). Mirtis ir gyvenimas tarsi sutelpa šiuose veikėjuose, nes jie ir gyvi, ir mirę. Jų gyvenimas – tai balzamuotas kūnas, kuris yra miręs, tačiau išlaiko savo tvermę, nesuyra. Novelės „Švelni moteris“ veikėja Magdalena, žiūrėdama į savo vedybinę nuotrauką, pasijunta dvilype, ima abejoti savo egzistavimu ir jai atrodo, kad nuotraukoje ji išsiuvinėta: „Dingtelėjo baisi mintis, kad jos apskritai nėra“ (p. 154). Magdalenos gyvenama erdvė yra kūniško buvimo metafora:

       Šitas kvartalas egzistavo atskirai – be miesto. Jo žaluma niūri ir pagoniška, jokios išganymo vilties.
       Netgi kiaulpienės, kurios kalėsi pro netvarkomų šaligatvių plyšius, skelbė tik trumpai suvaldomą laukinio geismo anarchiją (p. 151).


       Toliau vaizduojami kvartalo numirėliai geismo išdžiovintomis akiduobėmis nedaug skiriasi nuo gyvųjų: „Stasiko čia nebuvo nei gyvo, nei mirusio. Būties substancijos rujos metu nesiskyrė“ (p. 152). Jų gyvybės energija yra geismas, o Magdalenos frigidiškumas galutinai naikina jos esatį šioje erdvėje. Išsiuvinėta Magdalena, pabaigoje – jau mirusi, yra kaip ir trumpai atsimerkusi Daška. Atmintis primena jai gyvenimą, tačiau jai likusi tik kūno tvermė, kuri nebeleidžia į gyvenimą sugrįžti.

       Renatos Šerelytės novelės – glaustos, įtaigios, intriguojančios iki paskutinio sakinio, nes niekad negali žinoti, kaip pasisuks veiksmas, mintis. Subtili ironija saugo jas nuo vienprasmio, vienspalvio, dažniausiai degradavusių veikėjų vaizdavimo. Labai įdomi teksto forma sukuria visai kitą skaitymo ir suvokimo efektą, trikdo skaitytoją gerąja šio žodžio prasme („Nelaimingas puodas“). Tačiau kai kurie tekstai lieka silpnesni dėl savo konstruktyvumo, prasikišančių schemų, atributiško, dekoratyvaus asocialių veikėjų kūrimo. Skaitytojas gali „išsiardyti“ šiuos tekstus ir pasižiūrėti, kaip jie sudėti; jie neįgyja substancijos, nepalieka paslapties, daugiasluoksniškumo pojūčio („Betanija“, „Injekcija“, „Musės sparnelis“, „Pionierės laiškai“). Galėčiau šiuos kūrinius pavadinti idėjų novelėmis: skaitytojas gauna galvosūkį ir, naršydamas opozicijas, pažvilgčiodamas į psichoanalizės teorijas, gauna atsakymus.