Benedikto Januševičiaus iliustracijaPelkių salų žmonės

 

Tarp mūšos – Tyrelio rytuose ir Kamanų pelkių vakaruose – yra daug nedidelių, tokių siaurų, einančių iš pietryčių į šiaurės vakarus pelkučių. Kadaise tai buvo tikros – juodo vandens akimis ir raudonomis bruknėmis aplipusiais kupstais, kurių viduryje susirangiusios rudens vėsumoje gulėdavo nebevikrios gyvatės, – pelkės. Vėliau į jų aukštumėles, gūbrius ėmė skverbtis žmonės, per durpžemį rąstais ir žabais klodami kelius. Tarpupelkėse kūrėsi didelės lietuvių sodybos, o pelkių pakrūmiais ir jų salose nuo seno gyveno lybiai, save vadinę latviais – medžiotojai, žvejai, būrėjai, mokėję gydyti žmones ir gyvulius. Šiaurinėje šių pelkynų pusėje, prie Vydaučių pelkės šono, gyveno toks Šimas, audėjas, žolininkas. Jis pažinojo kiekvieną šios pelkės gyvatę, vadindavo jas vardais. Po karo netoliese statė cemento gamyklą, tad atvažiavusios rusės moterys eidavo į Vydaučių pelkę brukniauti. Kur žengdavo rusės moters koja, tą vietą Šimas šlakstydavo švęstu vandeniu…

Pietinėje šio krašto pusėje, Tyrelyje, vienoje jo saloje stovėjo dideli, pajuodusių rąstų sienomis ir stogais sulig žeme – aitvarų buveinė – pastatai. Ten gyveno Daugmaudžiai – tikri šių vietų gyventojai. Siuvėjas ir kraštotyrininkas Matas Slančiauskas rašė, kad čia, Tyrelio švendrynuose, gyveno toks vaikis, vardu Plikių Plikelis. Pagal M. Slančiausko aprašymą švendrynų Plikių Plikelis yra visiškai panašus į jau beveik pagautą sniego žmogų.

Už Kruopių miestelio į pietus, link Žarėnų–Latvelių yra dvi – šalia viena kitos – Karniškių ir Girkančių pelkės. Girkančių pelkėje iki šiol galima užtikti senovinę kūlgrindą, o Karniškių pietinėje dalyje, vienoje aukštumėlėje, iki kurios reikia eiti per minkštus ir baltus kiminų kupstus, paskui prasibrauti per tankų, badantį ir draskantį drabužius eglynėlį, perlipti sutręšusių alksnių krūvas, kad staiga pamatytum didelį, seną sodą. Jo viduryje iki šiol matyti išlikusių namo pamatų akmenų ir supuvusių rąstų. Čia kadaise gyveno Andriejus Kalendra.

 

 

Pradžių pradžia

 

Andriejus Kalendra gimė 1885 metais ir augo Rygoje, kur gyveno jo tėvai. Baigė keturias gimnazijos klases, dirbo telegrafe, vėliau geležinkelio stotyje svėrėju, bet, perskaitęs Levo Tolstojaus straipsnį „Koks yra mano tikėjimas?“, meta tada tikrai gerą bei pelningą tarnybą ir įsidarbina vagonų fabrike paprastu darbininku.

1907 metais A. Kalendra rašo L. Tolstojui pirmą laišką, prašydamas paaiškinti rašytojo kvietimą – nesipriešinti piktam. Po antro laiško L. Tolstojus jam atsiuntė savo knygą „Dievo karalystė mumyse“.

Vėliau, nenorėdamas tarnauti kariuomenėje, stoja į laivyną, porą metų plaukiojo jūromis, gyveno Danijoje ir pramoko daniškai. Grįžęs vėl rašo L. Tolstojui, klausdamas, ar jam vykti į Kanadą pas duchoborus ūkininkauti. Matyt, L. Tols-tojus patarė jam likti gimtinėje ir maždaug 1908 metais A. Kalendra atsiranda prie Karniškių miškų, kur nusisamdo bernu pas vieną ūkininką.

 

 

Legendos

 

Buvo mūsų kraštuose toks siuvėjas Stanislovas Žiaurys. Septyniasdešimtmetis basas lakstydavo po sniegą, užsikeldavo koją ant sprando, rodydavo gimnastikos pratimus, kuriuos atlikdavo smetoninėje kariuomenėje ulonų pulke. Jaunas aplakstė visą Žemaitiją, nebuvo kaimo, miestelio ar vienkiemio, kurio žmonių nepažinotų. Jis ir paporino istoriją apie vieną keistą bei neįprastą žmogų – Andriejų Kalendrą. Esą, tas visai nevalgė mėsos (kaimiečiai tuo netikėjo, nes siuvėją laikė dideliu pramanytoju ar netgi melagiu), su žmona miegąs tik vieną kartą per metus, lauką ariąs basas, sustabdęs arklius prirenka iš pelkutės saują kitą mėlynių ir uogos su duona esančios jo pietūs, augina didelį sodą, taip pat ne mūsų kraštų medį, šilkmedžiu vadinamą, nors tikįs Dievą, bet nevaikšto į bažnyčią. Man, paaugliui, tos istorijos atrodė labai įdomios, bet visa tai vyko kažkur toli, lyg senų senovėje ar prieš gerą šimtą metų. Iš tikrųjų, ką porindavo tas siuvėjas, ką kalte kaldavo man į galvą mama apie savo giminę, ką girdėdavau iš įvairių žmonių, visa tai vyko beveik mano paauglystės metais, beveik čia pat, ranka pasiekiama, nebuvau visiškas beraštis, galėjau tuos pasakojimus užsirašyti, tik to nepadariau.

…Gyveno viename kaime toks vaikis, turėjo jau nemažai metų, tik visai nekalbėjo. Tėvai nusprendė, kad jų sūnus yra nebylys, kol kartą kažkas jam pasiūlė šnabės. Sūnus išgėrė ir sako:

– Ū, kokia stipri!

– Tai ko iki šiol tylėjai, jei moki kalbėti? – supyko tėvai.

– Nebuvo reikalo, – trumpai tarė sūnus.

…Galėjau aprašyti A. Kalendrą, kitus tada girdėtus dalykus, dėdė yra pasakojęs apie medinį dievuką, kuris pas vieną kaimietį kabojo klėtyje ant sienos, kaip grūdų saugotojas, tik tada nebuvo reikalo. Dabar tas reikalas atsirado, bet praėjo tiek metų ir kur čia viską atsiminsi…

 

 

Su matininkais

 

Kaip pasakoja A. Kalendros dukra Morta Kalendraitė-Jakutienė, dabar su vyru gyvenanti Kruopiuose, jos tėvui žemės darbai buvo visai neįprasti ir sunkūs. Tik L. Tolstojus mokė, kad žmogus turi gyventi iš savo rankų darbo, kad reikia dirbti žemę, tai A. Kalendra ir pasirinko ne pačią geriausią vietą, o Karniškių pelkės aukštumėlę, apaugusią mišku, bei gabalą šlapios kemsynės, viso – apie 16 hektarų. Šią vietą jis nusižiūrėjo dirbdamas kartu su matininkais, kuriems toks raštingas padėjėjas labai tiko. Čia jis nutarė kurtis visam laikui. Beje, jokių žemės dokumentų nesirūpino gauti, nes, pasak A. Kalendros, žemė priklauso tam, kas ją dirba. Keista, tą patį ir dabar sako koks nors tūkstančio hektarų savininkas – žemė priklauso tam, kas ją dirba, norėdamas įsigyti ir antrą tūkstantį. Iš tiesų tokiam žemės dirbėjui nepriklausytų nė dešimt arų, nes jis nei šakės, nei kastuvo nėra į rankas paėmęs. O sako tą patį…

 

 

Gyvenimas palapinėje

 

Iš pradžių A. Kalendra pasistatė iš šakų palapinę ir pradėjo rauti kelmus. Jam padėjo du draugai tolstojininkai, ir trijulė pasivadino komuna. Komunarai padėdavo A. Kalendrai, o kartą, ilgėliau išvykę, grįžę rado palapinėje jauną moterį – Moniką Rimeikaitę iš Kuisių kaimo. Tad palapinėje padėjėjams gyventi pasidarė nepatogu ir šie išvyko. Vėliau aplankę jaunąją porą, jau rado dukrelę, kuriai tėvas buvo sumeistravojęs iš medžio vaikišką vežimaitį su nupjautom iš rąsto ripkom vietoj ratukų.

 

 

Viena Andriejaus Kalendros diena

 

Pasak dukros Mortos, tėvas visai nevalgęs mėsos, bet buvo labai stiprus. Ilgainiui jis tapo pačiu kiečiausiu vegetaru – nevalgė net kiaušinių ir negėrė pieno. Palapinė buvo pirmieji jaunųjų Kalendrų namai. Vėliau jis išrovė nedidelį miško plotą ir ten pastatė namelį, kurio viduje likęs aukštėliau nupjautas kelmas buvo didelis vaikų džiaugsmas. Nuo kelmo jie šokinėdavo ant aslos. Tarp Altajaus tolstojininkų buvo tokia atmaina – rankininkai. A. Kalendra iš pradžių toks ir buvo, nes neturėjo arklio ir viską dirbo tik rankomis. Dar vienas įdomus dalykas. Tarp tolstojininkų vyravo inteligentai, Altajaus komunose jie sudarė daugumą. Baigę aukštuosius mokslus Maskvoje ir Peterburge, komunarai turėjo net vieną astronomą. Inteligentai stengėsi neišsiskirti iš vietinių valstiečių, kuriems žemės ūkio darbai – įprasti dalykai. „Mano tėčiui, – prisimena Morta Kalendraitė, – iškart buvo labai sunku, nemokėjo jis kaimiškų darbų, bet dirbo, ir tiek. Vėliau išmoko dirbti viską ir darbai jam tikrai sekėsi.“

 

 

Kurmius – į Sibirą!

 

Juodą ir trąšią Kalendrų daržo žemę labai pamėgo kurmiai. Daržovės – pagrindinis A. Kalendros valgis, todėl jis, nors labai gerbdamas visokius gyvius, užtektinai nuo jų kentėjo ir turėjo ką nors daryti. Nuo pelkės pusės buvo iškasęs griovį vandeniui nuo laukų nuleisti, tad A. Kalendra pagautus kurmius nunešdavo už to griovio, sakydamas:

– Aš jus tremiu į Sibirą!

Jis manė, kad kurmiai per iškastą griovį nebesugrįš į daržą. „Nežinojo tada tėtis, kad jį patį vietoj kurmių ištrems į tikrą Sibirą“, – liūdnai juokauja dukra Morta.

Zuikiai, didieji sodo niekdariai, žiemomis įniko graužti jaunas obelaites. A. Kalendra, pasivijęs per pusnis, vanodavo jiems šonus minkšta vanta.

 

 

Paukštelių obelis

 

Prie pirmojo nedidelio namelio A. Kalendra tuoj pat pasodino obelį. Jos vaisiai buvo nepaprastai skanūs, tikras vaikų džiaugsmas. Tik žiūri vaikai, kad kažkas jų obelį per naktį gerokai apskainioja. Jie ir sako tėčiui:

– Tėti, kažkas vagia mūsų obuolius!

– Ne, vaikai, tai paukšteliai mūsų obuolius lesa.

Vaikai tvirtina, kad obuolius vagia kaimynų pusbernis. A. Kalendra vis tiek laikosi savo:

– Tai paukšteliai skina obuolius.

Ta „paukštelių“ obelis auga iki šiol, jos nedideli obuoliukai iš tiesų yra labai skanūs.

Vėliau A. Kalendra užveisė didžiulį sodą, kad obuolių užtektų ir savo vaikams, ir visiems „paukšteliams“. Sodino obelis ne skiepytas, o išaugintas iš sėklų. „Tik iš sėklos užaugusi obelis yra tikra“, – buvo įsitikinęs A. Kalendra.

Jo sode yra visko – įvairių obelų, kriaušių, slyvų ir aviečių sąžalynai, sodo pakraščiais – ąžuolai, seni jazminų krūmai, išsiplėtojusios alyvų kupetos, senovinio kaimo gėlės ir visur aukštos žolės. Dabar sodo, kuriame gali ir pasiklysti, nebelanko niekas, tik visais pakraščiais šernų paknaisiota. Mėnesėtom naktim seną sodą lanko orūs ir neskubrūs briedžiai. Visiems užtenka ir dar lieka A. Kalendros obuolių.

Pėsčiomis paskui arklį

Kai kas iš Altajaus tolstojininkų komunarų nelaikydavo arklio ir juo nedirbdavo. Jie nepripažino jokių viršininkų ir patys niekam neviršininkavo – jokios valdžios, išnaudojimo. Arti lauką arkliu – jo išnaudojimas. Tad žemę dirbo tik rankomis. Beje, Altajaus „selsovetčikai“ uždėdavo dideles prievoles ir rankininkams, neretai atimdami visą išaugintą derlių iš kastuvu sukastų ir apsėtų stačių šlaitų ar tolimų taigos „jelanių“, kur niekas niekada nedirbo ir nesiruošė dirbti.

A. Kalendra laikėsi pagrindinių tolstojystės priesakų – nesipriešinti blogiui, aukotis, mylėti visus žmones, nedaryti to, ko nenori, kad tau darytų kitas. Reikia keisti gyvenimą ne iš išorės, o patį save. Nors Žarėnų klebonui ir nepatiko A. Kalendros tolstojiškas gyvenimo ir mąstymo būdas, bet jie, vis pasiginčydami, neblogai sutarė. Abu įsteigė kooperatyvą ir jų nuomonės sutapo, kad nebus pardavinėjami svaigalai. A. Kalendra buvo lyg koks buhalteris, taip pat iš Šiaulių parveždavo prekių. Kelias nuo Žarėnų–Latvelių iki Šiaulių neartimas, bet A. Kalendra eidavo paskui vežimą pėsčias, kad arkliui nebūtų per sunku.

 

 

Visos valdžios – blogos

 

– Kaip Kalendra žiūrėjo į valdžią? – klausiu Mortos Kalendraitės-Jakutienės.

– Mano tėtė sakydavo, kad visos valdžios yra blogos.

Aš net pašokau iš pasitenkinimo. Va, atrodo, čia pat, priešais, sėdi A. Kalendra ir kalbasi su manimi. Ir galvoja kaip ir aš: visos valdžios yra blogos – tai gryna teisybė!

A. Kalendra pasiėmė žemės tiek, kiek pats jos galėjo apdirbti, bet netvarkė jokių žemės nuosavybės dokumentų, jokių popierių. Žemė yra mano, sakydavo, tad kas turi teisę ją man dar kaip nors skirti ar neskirti. Laimė, jo brolis tuomet buvo Šiaulių apskrities viršininkas ir patyliukais, Andriejui nežinant, sutvarkė žemės nuosavybės dokumentus. Jokių žemės mokesčių A. Kalendra taip pat nemokėjo, brolis, apskrities viršininkas, sumokėdavo tuos mokesčius.

Visai kitaip tuo pat metu gyveno Altajaus tolstojininkai. Prie caro valdžios jie dar galėjo neiti į kariuomenę, nemokėti mokesčių, turėti savo, o ne valdiškas mokyklas, skaityti jiems tinkamas knygas. Bet įsigalėjus tarybų valdžiai, kai tolstojiškos komunos turėjo lyg ir patikti naujajai valdžiai, viskas labai smarkiai pasikeitė. Komunarai tuoj pajuto visą tos valdžios žiaurumą ir baisumus. Vietiniai aktyvistai, čekistai, maži ir dideli valdininkai trėmė, šaudė, kankino, atimdavo visą turtą, derlių, marino badu, uždarė mokyklas. Gal persekiotojai būtų buvę kiek nuolaidesni, jei tolstojininkai būtų kiek pasipriešinę, bent pakėlę balsą. Ne, mirtinai lupo kaimynas aktyvistas tolstojininką, negana to, dar nuogą, pririšęs virve prie arklio uodegos, valkiojo per sniegą kaimo gatvėmis, o šis rėkė: „Atleisk jam, Viešpatie, nes jis nežino, ką daro!“

Žino, ką daro, nes vakarais iki pat išnaktų jam ir kitiems tokiems šiek tiek raštingesnis aktyvistas prirūkytame ir prispjaudytame „selsovete“ skaito VKP(b) trumpąjį kursą, kur visai netrumpai, bet aiškiai išdėstyta ir paaiškinta, ką reikia daryti su kitaminčiais…

 

 

Kaimynai

 

Koks nors pasakojimas, jeigu jis yra bent kiek beletrizuotas, privalo turėti kokią nors konfliktinę situaciją, kitaip jis atrodys tarytum išgalvotas, netikras. Kalendrų šeimoje, be tėvų, dar buvo septynetas vaikų. Nejaugi jie visi buvo tokie angeliukai, kad tėvas jų nepabartų ar nepaimtų diržiuko? „Ne, – sako abi dukros – Sofija ir Morta, – nebausdavo mūsų, o gražiuoju pamokydavo. Buvo labai darbštus ir sakydavo, kad tik darbas žmogų daro gražų…“ Netikėdamas nutariau surasti kokį žmogų iš Žarėnų apylinkių, kuris patvirtintų, kad A. Kalendra irgi su kuo nors buvo bent kartą susipykęs, susikivirčijęs, pasakęs blogesnį žodį. Ieškau tokio žmogaus po šen bei ten išlikusius vienkiemius. Šiose apylinkėse seniau valdžia nebuvo visiškai išprotėjusi, kaip Joniškio ar Akmenės rajonuose, kur nušlavė alei vieno vienkiemius. Surandu per septyniasdešimt metų sulaukusį dar gana vikrų žmogų Leoną Skėrį ir jaunesnį vyrą, jėgerį Gvidą Jarušauską, gerai pažinojusius A. Kalendrą.

Šie kaip susitarę tvirtina tą patį. A. Kalendra nėra blogo žodžio pasakęs kaimynams ar baręs savo vaikų. Vieta, kur kūrėsi ir gyveno A. Kalendra, vadinosi Senlaukio kaimu. Buvo ir keletas kaimynų. Naujakurio sodyboje kartais dingdavo tai vienas, tai kitas daiktas, koks nors ūkio padargas. Namiškiams neramu – kažkas vagia ir taip jų visai negausų turtą. „Gal tam žmogui šio daikto labiau reikia, negu man“, – sakydavęs A. Kalendra. Pagaliau vienas kaimynas ėmėsi didinti savo žemių plotą, keldamas tvorą Kalendrų link. Perkelia tvorą į A. Kalendros pusę. Šis tyli. Vėl priartina tvorą. Niekas nieko nesako. Ant galo pastatė tvorą visai po Kalendų langais. Ir vieną dieną nebeiškentė tvoros kilnotojas, atėjo pas A. Kalendrą ir sako:

– Negerai padariau, kaimyne, – ir atkėlė tvorą į senąją vietą.

Aplinkiniai kaimynai, žmonės labai mėgdavo ateiti pas Kalendras pasikalbėti.

 

 

Su knyga prie balanos

 

Po kelmų rovimo, griovių kasimo, šienavimo, dirvos arimo ir kitų daugybės darbų vėlų vakarą A. Kalendra sėsdavo prie knygos. Jam L. Tolstojus buvo atsiuntęs savo kūrinį „Dievo karalystė mumyse“. Knyga prapuolė pokario metais, kai Kalendrų šeimą trėmė į Sibirą. Per pirmąjį pasaulinį karą sudegė Kalendrų namelis, o kartu ir jam atsiųsti L. Tolstojaus laiškai.

Nors A. Kalendra gerai mokėjo rusų, vokiečių, latvių, lenkų, dar ir danų kalbas, bet, būdamas jau gana senyvo amžiaus, antrojo pasaulinio karo metais, kai stigo žibalo ir apskritai jo negalėjo gauti, balanos šviesoje dar mokėsi anglų kalbos.

 

 

Tikri vardai

 

„Žmogaus vardas turi būti tikras“, – tvirtino A. Kalendra. Kalendros turėjo septynis vaikus – Viktoriją, Oną, Joną, Mariją, Mortą, Sofiją, Nijolę. Dar gyvos trys dukros – Viktorija, Sofija, Morta. Dukros prisimena, kad tėvas mokėjo daug dainų ir mėgo dainuoti. Jam patiko ir… „Marselietė“, nes tos dainos graži melodija.

 

 

Važiavimas į svečius

 

Žymaus tolstojininko ir mokytojo, L. Tolstojaus publicistinių straipsnių vertėjo Edvardo Levinsko sūnus Leonardas gerai prisimena keliones pas A. Kalendrą. E. Levinskas buvo pats kiečiausias tolstojininkas, nė per nago juodymą nenukrypdavo nuo jo mokymo. Altajaus tolstojininkai komunarai irgi gyveno pagal jo mokymą: nesipriešinimas blogiui, meilė žmonijai, tobulėjimas, vegetarizmas, nerūkymas, abstinencija, turto atsisakymas, darbas. Jų dvasinis mokytojas L. Tolstojus, grafas ir žemvaldys, nebegalėjo gyventi dvejopai – mokyti vienaip, o gyventi kitaip. Nors jis pats basas ardavo žemę, siuvosi batus, mokė valstiečių vaikus, bet kentėjo dėl atotrūkio tarp savęs ir savo pasekėjų. Tad gyvenimo gale, jau būdamas 82 metų, išvyko viską palikęs iš namų ir kelionėje mirė…

Kiti A. Kalendros bendraminčiai daugiausia dirbo ne žemės ūkio darbus, tad turėjo daugiau laiko ir važiuodavo pas jį į svečius. Senlaukio kaime dažnai lankydavosi E. Levinskas su sūnumi, Teresė Levinskienė, Juozas Petrulis, Pranas Žigelis, Stepas Viliūnas, Stasė Viliūnienė (dar gyva) ir kiti tolstojininkai, kurių pavardžių dukros Sofija ir Morta jau nebeatsimena.

L. Levinskas (tada dar vaikas) pasakoja, kaip jo tėvas ir A. Kalendra karštai ginčydavosi dėl gyvenimo būdo, tolstojystės tiesų, bet paskui susitaikydavo. Kartais jaunasis Levinskiukas vienas pats iš Žagarės, kur gyveno, atkakdavo pas A. Kalendrą pėsčias, o į namus per girią iki palaukės tokiu mažu arkliuku (laikė du) pavežėdavo dėdė Andriejus. Toliau jau vingiuotais ir žvyruotais keliukais iki namų būdavo ne taip ir toli: gal trisdešimt kilometrų pėsčiomis.

 

 

Gyvatė šiene

 

L. Levinskas pasakoja, kaip kartą A. Kalendra parsivežė iš balų šieną kartu su gyvate. Vaikai čiupo pagalius mušti gyvatės, bet tėvas uždraudė ir leido jai pasislėpti. Tarp krūmų ir pievų žolėje nestigo paukščių lizdų, jaunų žvėrelių, tad jis šienaudavo labai atsargiai, kad nesunaikintų lizdo ar nesužeistų kiškiuko. Vaikščiojo basas, kad netyčia nenumintų kokio neatsargaus gyvio: basa pėda jautresnė. A. Kalendra mėgo sakyti, kad pilvas, tai dar ne viskas. Saugodavo laukų akmenis, teigdamas, kad ir akmuo privalo turėti savo vietą žemėje. Tai ir dabar supranta karelai, daržuose palikdami akmenis, o šie per naktį skleidžia dieną sukauptą saulės šilumą ir šildo aplinką. Todėl daržovės ir virsta iš vagų.

 

 

Kritika

 

A. Kalendra, kaip ir kiti tolstojininkai, laikėsi visų tolstojystės priesakų. L. Tolstojaus mokymas buvo tarytum kokia religija. Kiek mums žinoma, per ilgus amžius netgi Kristaus pamokslai kiek pakito, nors būdavo stipri bažnytinė organizacija ir jos prižiūrėtojai – šventikai. A. Kalendra, būdamas vienas tarp pelkių ir miškų, taip pat kai ką pakeitė L. Tolstojaus mokyme. Tvirtai laikėsi nusistatymo negerti degtinės, valdiškų, pirktinių svaigalų, bet pasidarydavo alaus ir jo su saiku išgerdavo. Kaip pasakojo dukros Sofija ir Morta, tėvo saikas – dvi stiklinės, ne daugiau. Dėl to jam griežtai priekaištavo E. Levinskas, rašydamas savo nepublikuotame dienoraštyje: „Čia iš dalies kaltas jos (Mortos Kalendraitės) tėvelis: daug kuo buvo geras žmogus, bet abstinentizmo esmės ir reikšmės nesuprato ir lyg nenorėjo suprasti: su saiku išgerdavo naminio alaus ir jis.“

„Labai džiaugiuosi, – rašo toliau E. Levinskas, – kad abstinentizmo esmę ir reikšmę kaip reikiant suprato ir pildo mano brangusis sūnus ir mano brangioji martelė“ (E. Levinsko marti – Sofija Kalendraitė).

E. Levinskas sūnui irgi buvo griežtas. Jau tremtyje, Tadžikijos pietuose, dienoraštyje apie sūnų rašo: „Būčiau smarkiai laimingas, jei neslėgtų sunkumas. Tas sunkumas – skaudus sielvartas dėl sūnaus. Aistringai yra pamėgęs balalaiką, vakarais su ja vaikšto pas abejotinos dorovės žmones, ir kas blogiausia – visiškai nebeskaito dvasiškų knygų…“ Tėvas tęsia: „Visa dar laimė, kad nepradeda rūkyti, gerti ir merginėti.“ Dar senajam E. Levinskui nepatiko, kad sūnus ne taip uoliai, kaip anksčiau, skaito L. Tolstojų. Turėtų dabar koks nors tėvas tokį sūnų – iš laimės numirtų…

Vėliau, jau grįžusį iš tremties, paėmė jaunąjį Levinskiuką trims mėnesiams į kariuomenę „ant sborų“. Šis griežtai atsisakė imti šautuvą į rankas. Kilo didžiulis sąmyšis, iš toli atvažiavo du generolai, zujo įvairaus rango politrukai, visaip gąsdino, net grasino sušaudyti, bet nieko nepešė. L. Levinskas neužmiršo tėvo ir L. Tolstojaus priesako: neimti į rankas šautuvo, ir tiek. Tada karinė vyresnybė L. Levinskui priskyrė ilgalaikiam auklėjimui politruką. Šis buvo nekvailas, veltui burnos agitacijoms neaušino – su kareiviu visą jam skirtą laiką lošė šaškėmis… Ataskaitose politrukas rašydavo, kad idėjiškai auklėjo kareivį.

 

 

Vaišės

 

Netoli Kalendrų ūkio zimagorai kasė per pelkes kanalą. Andriejus pakvietė juos pietų. Padėjo ant stalo tik vegetariško maisto: virtinukus su grybų įdaru, pupelių sriubos, visokių įvairiais būdais paruoštų daržovių. Toks valgis, nors ir be mėsos, zimagorams labai tiko, jie ilgai prisimindavo pietus pas Kalendras.

…Po karo per mašinkulį, kai išalkusių vyrų apetitas yra vilkiškas, mano mama nusprendė, kad mėsos tokiam dideliam talkininkų būriui bus mažoka. Beje, senajame kaime daržovių valgydavo nedaug – viskas buvo ruošiama beveik vien iš mėsos ir miltų. Tad sumanė, kad reikia prirauti tokių ilgų baltų ridikų, juos sutarkuoti, sumaišyti su grietine, vis bus šis tas prie mėsos. Bet pati bijo tokios naujovės, nes talkininkai greit išnešios po apylinkę gandą, kad šeimininkė juos vaišino ridikais.

Laimė, talkininkams ridikai taip patiko, kad jie iš pradžių tik juos ir valgė. Kai neliko ridikų, ėmėsi mėsos… A. Kalendra savo vegetarizmo neprimesdavo namiškiams. Klausiu Mortos Jakutienės, kaip elgdavosi tėvas kiaulės skerdimo dieną. Mortos vyras, A. Kalendros žentas, pusbalsiu sako:

– Uošvis tą dieną norėdavo kiaulę išginti į mišką.

Žmona, tai išgirdusi, bara vyrą:

– Ką čia išsigalvoji? Nebuvo taip, nebuvo!

Vyras visai tyliai:

– Buvo, buvo…

 

 

Žiūrėjimas į žvaigždes

 

Užvis labiausiai vaikams patikdavo, kai rugsėjo pradžioje visą namą, sodą, pievą ir arimus sutemus užvoždavo tamsus dangaus skliautas ir jame sužibdavo ryškios žvaigždės. Tada A. Kalendra vesdavo visą šeimyną į lauką ir jie žiūrėdavo į žvaigždes. Tą naktį kalbėdavosi ne apie permirkusias bulves, ar užteks rugių duonai iki pavasario – ar maža kaimiečiams šnekų apie šeimos ir ūkio rūpesčius – ne apie nuolatinį pilvo pildymą. Jie kalbėdavosi apie žvaigždes.

Kiek dabar Lietuvoje yra verslininkų, ūkininkų, mokytojų, valdininkų ir poetų, kitų gyventojų, žiūrinčių į žvaigždes? O mes patys ar žiūrime į žvaigždes? Taigi…

 

 

Pagiriamasis žodis sau

 

Karo metais A. Kalendra iš Šiaulių slapta parvežė į savo sodybą tris žydes ir visas jas išsaugojo. Nors tokia paslaptis yra jokia paslaptis aplinkiniams gyventojams, bet neatsirado nė vieno skundiko. Sofija Kalendraitė-Levinskienė pasakoja, kaip vieną žydę, kai grėsdavo krata, nuvesdavo į krūmus netoli namų. Šioji visai nieko nesusigaudydavo, ar yra lauke, ar miške, tad, palikta už poros šimtų žingsnių nuo namų, kelio atgal nebesurasdavo ir vaikai eidavo jos parvesti. Karo metais Kalendros ir raudonuosius partizanus priimdavo. Vėliau užklydo rusų belaisvis, pabėgęs iš vokiečių nelaisvės. Tada rusų belaisvius priglobdavo ne vienas ūkininkas, jie per daug ir nesislapstė, o vokiečiai nesmarkiai juos ir gaudė. Ūkininkai iš anksto žinodavo, kada bus paieškos, o iš bėdos atsipirkdavo lašiniais ir stipria namine degtine. Deja, ne vienas toks rusų belaisvis, saugiai ir sočiai praleidęs karą pas lietuvius kaimiečius, atėjus saviškiams, tuoj buvo sušaudytas. Tik A. Kalendros ruselis nepuolė išskėtęs rankų pasitikti raudonosios armijos ir, rodos, liko sveikas. Dar būnant pas A. Kalendrą rusui į sodybą, baugiai apsižvalgydamas, įsliūkino jaunas vokietukas, kažkaip ištrūkęs iš raudonarmiečių nagų.

…Jau buvo praėję gal dveji treji metai po karo, bet rusų kareiviai, bekojai, berankiai, rusų moterys ir vaikai vaikščiojo po kaimus ir prašė valgyti. Visur jie buvo pamaitinami. Kartą pas mus užklydo vienarankis kareivis, o mama mušė sviestą ir virė kruopų košę. Kareivį tuoj įkinkė į darbą prie sviestamušės ir šis net sušilo besiplūkdamas. Į platų dubenį mama įdėjo didžiulį sviesto gabalą, kuris, ištirpęs karštoje košėje, atrodė tarytum koks blizgantis ežeras. Valgydamas košę kareivis vis dažniau ta viena rankove braukė prakaitą, bet dubenį įveikė.

Kai rusas ėjo pro duris, ant aukšto slenksčio išdygo du vokiečių belaisviai smarkiai apiplyšusiomis uniformomis. Tuomet netoliese statė cemento gamyklą, kur dirbo beveik vien vokiečių karo belaisviai. Nors cemento gamyklos statybą kažkodėl vadino komjaunuoliška… Prižiūrėtojai kai kuriems belaisviams leisdavo išeiti pasiduoneliauti. Vokiečiai taip pat buvo sočiai pavalgydinti kruopų koše su sviestu.

Nelabai esu girdėjęs, kad rusas būtų slėpęs, valgydinęs lietuvį ar vokietį, vokietis – rusą ar žydą, žydas – lietuvį ar vokietį. Tik ar gražu save girti? Negražu, bet niekas kitas nepagirs, jei savęs nepagirsi…

 

 

Vokietuko odisėja

 

Rusams genant vokiečius į Vakarus, vienas jaunas vermachto kareivis buvo uždarytas Viekšnių bažnyčios bokšte su kulkosvaidžiu, kad sulaikytų puolančius raudonarmiečius. Kareivis buvo paliktas tikrai mirčiai. Žmonės pasakoja, kad jis pats išsilaisvino iš bažnyčios bokšto, kiti sako, kad pateko į rusų nelaisvę, bet paspruko, ėjo per miškus, krūmynus, kol atsidūrė… A. Kalendros sodyboje. Kaip jis susirado A. Kalendrą – lieka tik spėlioti. Jo sūnūs nelabai domėjosi savo tėvo gyvenimu, tai šitą spragą pildo visai svetimi žmonės, kuriems įdomu žinoti, kas ir kaip. Apie vokietuko odisėją nemažai žino Akmenės krašto tyrėjas Ignas Valantis. Pasak jo, vokietukas turėjo kažkokį medicininį išsilavinimą, kalbama, kad buvo išgydęs vieną aukšto rango rusų kariškį, gal todėl bėglio smarkiai ir neieškojo. Vokietukas, pavarde Landas, su A. Kalendra kalbėjosi vokiškai, vėliau ėmė vaikščioti į kaimus ir pramoko lietuviškai. Kartą jis užsuko į Kinkių kaimą, ten pas vieną moteriškę, Michaliną Joniškienę, vartė albumą ir pamatė Antaninos Kaveckaitės nuotrauką. Ir nuotrauka, ir vėliau pati Antanina jam patiko – juodu susituokė. Landas netgi atidarė Kinkių kaime mažą ligoninę. Jiems gimė du sūnūs – Mečys ir Rudolfas. Dabar Mečys turi verslą Lietuvoje, bet tėvo gyvenimu, kol jis dar buvo gyvas, nelabai domėjosi. Laimė, Lietuvoje kraštotyrininkų, tyrinėtojų yra apsčiai, o du iš jų – naujaakmenietis Ignas Valantis ir žarėniškis leonas Skėrys – yra surinkę daug informacijos apie savo apylinkes, dvarus, įvykius ir žmones, tad žino apie jų gyvenimą daugiau, negu šie patys apie save…

 

 

Stribų logika

 

Po karo stribai dieną naktį stebėjo A. Kalendros vienkiemį. Jį patį tampydavo į Kruopių, Žagarės stribynus, kur tardydavo, o neretai ir mušdavo.

– Ar ateina banditai? – rėkia stribai.

– Ateina…

– Ar duodi valgyti?

– Duodu…

Ar būtų koks nors Lietuvos kaimietis, o ypač žemaitis, prisipažinęs, kad pas jį vaikšto miškiniai? Nė už ką! A. Kalendra meluoti negalėjo, sakė, kaip yra. Kolūkių kūrimo aktyvistai spaudė, kad A. Kalendra stotų į kolūkį. Šis vėl – nelaisvas darbas, nestosiu. „Ar agituoji prieš kolūkius?“ – nerimsta aktyvistai. „Neturiu laiko agitacijoms…“ – „O jei kas nors paklausia patarimo, stoti į kolūkį ar nestoti, ką tada sakai?“ – „Sakau, kad nestotų, nes negalima nieko daryti per prievartą, negalima naudotis svetimu turtu…“

Ypač nekentė A. Kalendros toks piktas stribas Rakštys, vėliau ilgametis Piktuižių (Šiaulių r.) kolūkio pirmininkas. Jam vadovaujant išaugo dideli gyvulininkystės kompleksai (fermos), aplinkiniai kaimiečiai buvo suginti į didelę kolūkinę gyvenvietę. Nebėra dabar tų kompleksų – vagių lizdų, bet kolūkinė gyvenvietė gyvuoja – virtusi kaimo žmogui tikra koncentracijos stovykla, kur viskas sukoncentruota į mažą žemės plotelį – traktoriai, gyvuliai, pastatai, malkos, šienas, mėšlo krūvos ir nebėra žmogui kur apsisukti.

Stribai žinojo, kad A. Kalendra slėpė per karą žydus, tad per tardymus rėkdavo:

– Ką, žalty, slėpei žydus, tai dabar slepi banditus!

 

 

„Sušaudyti spėsite – pirmiau pasikalbėkime“

 

Kai kuriems miško vyrams partizanams nepatiko tokios keistos ir nesuprantamos A. Kalendros kalbos. Kaipgi nesipriešinsi blogiui, jei nusmuktkelnis stribas atsitempęs į savo irštvą – stribyną tave daužo, o nukankintų partizanų kūnai mėtosi miestelyje ant grindinio. A. Kalendra dar sakydavo, kad dabar jokie amerikonai neateis į pagalbą, nebent po kokių penkiasdešimties metų. Tad kas iš tikrųjų yra tas A. Kalendra? Gal komunistas? Ir nutarė miško vyrai jį sušaudyti. Atėjo pas A. Kalendrą keletas būrio vyrų ir sakosi kokiu reikalu.

– Gerai, – nesipriešina A. Kalendra, – sušaudyti visada spėsite, pirmiau pasikalbėkime…

Ir prakalbėjo A. Kalendra su miško vyrais iki pat paryčių. Paskui tie patys partizanai, nutaikę laiką, kai apie Kalendrų sodybą nesišlaistydavo stribai, vis užeidavo pas jį pasišnekučiuoti. Kaip sakė Morta Jakutienė, netgi pasidarė gerais draugais.

 

 

Vaikas prie slenksčio

 

Juodeikiai – „septyniolikta respublika“. Į šį kaimą ir jo apylinkes stribai bei enkavėdistai važiuodavo didelėm gaujom: keliais sunkvežimiais iškart, bet dažnokai ir išveždavo po gerą sunkvežimį jau priguldytų. Yra toks pasakojimas apie Tyrelio pelkes, nežinau, tiesa tai ar legenda: vienas partizanas, gerai žinojęs šioje pelkėje senovišką kūlgrindą, tolokai nuo sauso kranto įsitvirtino mažytėje salelėje. Visą dieną tarp partizano ir enkavėdistų vyko susišaudymas. Priguldė jis priešų gausybę, nes buvo labai taiklus, išvežė į Žagarę du sunkvežimius nukautų enkavėdistų. Tik pavakary, jau saulei leidžiantis, viena kulka kliudė partizaną…

…Tamsią, kvepiančią atodrėkiu ankstyvo pavasario naktį į Kalendrų duris kažkas atsargiai pabarbeno. Atėjo partizanė Izabelė Petraitytė-Varneckienė („Bitė“) ir jos vyras Rudnickas iš Juodeikių miškų. Varneckų visa šeima išėjo į mišką, vyrai žuvo, o Izabelė vėliau ištekėjo už Rudnicko. Šiltai apsimūturiavę jie atnešė smarkiai karščiuojantį visai mažytį savo sūnų. Vaiką be jokių kalbų ar prašymų priėmė A. Kalendra. Pirmą kartą jis pamelavo, sakydamas, kad vaiką radęs padėtą prie durų slenksčio. Kieno – nežino. Vaikelis neišgyveno, po kelių dienų mirė, ir palaidojo jį A. Kalendra iš vinių dėžės padarytame karstelyje. Nors stribai kažką įtarė, bet ir tardydami nieko nesužinojo. Vėliau abu tėvai partizanai užeidavo pas A. Kalendrą. Tolimesnis jų likimas buvo toks kaip ir kitų partizanų.

 

 

Paskutinis laiškas

 

Rakštys ir kiti stribai 1952 metais išvežė Kalendrų šeimą. A. Kalendra, matyt, iš anksto nujausdamas trėmimą, jau buvo prikrovęs pilną maišą meistrystės įrankių, bet jis kažkur pakelyje dingo. Kai kurie vaikai jau buvo išėję iš namų ir taip išvengė trėmimo, stribai jų nebesugaudė. Tą dieną viena Kalendrų dukra gulėjo lovoje, nes sirgo kaulų džiova, tad Rakštys spyrė jai koja ir liepė tučtuojau keltis. A. Kalendra, visus gelbėjęs, maitinęs, slėpęs, Sibire, Irkutsko srityje, dirbo sunkius miško darbus ir mirė iš bado. Morta Kalendraitė, kartu su tėvu buvusi tremtyje, sako, kad tėvo širdis jau tuomet buvusi silpna. Kita dukra, Sofija, mokytojavo toli nuo namų, tad išvengė tremties. Tėvas paskutiniame laiške jai rašė, kad atsisakytų mokytojos darbo, išmoktų kokio nors amato, gal taptų siuvėja, kad nereikėtų prieš nieką veidmainiauti.

 

 

Nėra laiko girtuokliauti

 

Į buvusią Kalendrų sodybą važiuojame su šio krašto gyventojais Leonu Skėriu, Gvidu Jarušausku bei Ignu Valančiu iš Naujosios Akmenės. L. Skėrys, jau gerokai perkopęs septyniasdešimt metų, bet kaip niekur nieko per dieną suvažinėja dviračiu iki Žagarės ir atgal – beveik šimto kilometrų kelias. Išgirsta, kad Alkiškiuose (Akmenės r.) gyvena įdomus žmogus, tik švyst koją ant dviračio ir jau Alkiškiuose. Nenusėdi nė minutės: tvarko Žarėnų dvaro parką, važiuoja ir į Latviją, jeigu nujaučia, kad ką nors įdomaus sužinos apie savo kraštą ar jo žmones, stato paminklus partizanams, sėdi archyvuose. Tą patį daro I. Valantis, taip pat L. Skėrio metų. Jaunesnis jų draugas G. Jarušauskas turi įvairių sumanymų, norėtų pirkti trobą kur nors miške ir ten apsigyventi. Visi trys vyrai nėra kokie nors mokslinčiai. Buvęs eigulys, buvęs vairuotojas, o trečias dar dirba jėgeriu.

– Štai, – rodo man L. Skėrys į vieną nuošalesnę sodybą, – ten tokia moteriškė rašo eilėraščius, knygą išleido.

Toliau vėl vardija kokio nors žmogaus pavardę. Visi ką nors veikia, ką`nors gera daro, todėl ne tik savo apylinkėje žmogus yra žinomas, bet žymiai toliau. Niekas neištaria A. Kalendros pavardės, bet, atrodo, lyg jis būtų visur: pamiškėse, retose sodybose, buvusiame Senlaukio kaime. Dabar sakytų – jaučiama A. Kalendros aura.

Per dieną išvažinėjome visą plačiąją apylinkę, bet nematėme nė vieno girto. Visi kuo nors užsiėmę – tvarko daržus, remontuoja traktorių, rašo eilėraščius, stato paminklą – ir nebelieka laiko girtuokliauti…

…Išvengiau pagražinimų pasakodamas apie A. Kalendrą. Gal ant paprasto jo gyvenimo reiktų užtepti kokių nors spalvotų dažų sluoksnį? Pavyzdžiui, kaip speiguotą naktį už šiltų nuo didelės krosnies pajuodusių rąstų visą naktį girgžda ir girgžda sniegas, kažkas vaikšto, bet ryte pėdų nematyti, kaip vėlų rudenį visai netoli sodo, pievose, beržų šakos linksta nuo tylinčių tetervinų svorio, kaip vasarą, einant priešaušriu su apynasriu rankoje parsivesti arklį, staiga kaktomuša susiduri su kumpanosiu, aukštai iškelta galva briedžiu, kaip į šiltą pavasarinėmis raktažolėmis pražydusią, sausėjančią pievą iš tamsių Karniškių eglynų dvelkteli drėgnas ir šaltas dar vietomis tankmėse neištirpusio sniego alsavimas…

Nejaukus man atrodo koks nors apleistas namas, kai po storu dažų sluoksniu negali įžiūrėti tikros, nedažytos medžio spalvos.

 

 

Uždanga

 

Plūsta į Lietuvą rusų autoriaus Vladimiro Megre knyginis mokymas. Jau ir nuošalioje kaimo troboje randi visus jo raštus, rodos, aštuonias į lietuvių kalbą išverstas knygas. Tai knygos apie Anastasiją, galima drąsiai teigti – apie naują religinį mokymą. Pats autorius, kuriam nesisekė prekiauti, drąsiai ėmėsi knygų rašymo verslo ir pataikė į patį dešimtuką. Jau telkiasi jaunimo grupės į anastasijiečių, munistų, krišnaitų būrelius, ruošiasi gyventi „ant žemės“ pagal V. Megre knygose aprašytą modelį. Tik autorius gyvenime nėra buvęs kaime, o moko, kaip dirbti žemę, nematęs vienkiemio (Rusijoje jų niekada nebuvo ir nebus), ragina juose gyventi, patarinėja užveisti sodus, sodinti medžius. Beje, Sibire ir kitur Rusijoje, kur prie sugrūstų vienas prie kito namų mažučiame žemės plotelyje auga vienišas ievos krūmas, visi sako, kad šeimininkas turi sodus (daugiskaita). Didžiojo Baščelako kaime, kur mes tuomet gyvenome, vieną tokio „sodo“ šeimininką apšaukė buože ir padarė iš to „išplaukiančias išvadas“. Autorius teigia, kad jo knygos – tarsi evangelija, padiktuota paties Dievo. Iš tikrųjų gana prastai parašytos, nors gal dabar mūsų skaitytojui tokių ir reikia. Knygose galima pajusti aiškų verslo (biznio) kvapelį. Autorius taip pat dievagojasi, kad kedrų aliejus yra stebuklingas vaistas (beveik teisybė), bet tik jis, V. Megre, vienintelis žino to aliejaus gamybos paslaptį.

1961–1969 metais, kai gyvenau ir dirbau Kalnų Altajuje, Didžiojo Baščelako, Mažojo Baščelako, Ponomariovo, Baščelako Viršūnės, Juodojo Anujo, Korgono, Kumyro ir dar daugelio ir daugelio kaimų senukai ir kitokio amžiaus gyventojai sentikiai puikiai mokėjo spausti aliejų iš kedro riešutėlių. Nejaugi dabar jie visi išmirė ir aliejų spausti bemoka vienintelis V. Megre, garsių knygų apie Anastasiją autorius, nepamiršdamas paskutiniuose tų knygų puslapiuose paminėti savo telefono, fakso ir pan., jeigu kam kiltų noras nusipirkti šio stebuklingo eliksyro.

Mūsų seneliai, tėvai, o ir mes patys mokame – kaip niekas kitas – dirbti žemę, sodinti medžius, statyti trobas, auginti vaismedžius bei daržoves. Tik tegu atvyksta pasimokyti jaunimas, tegu parodo nors mažiausią norą dirbti. Vajėzau, kaip būtų puiku! Tik niekas o niekas neskuba pas mus dirbti žemės ir sodinti medžių, kaip moko V. Megre, bet buriasi į klubus, renkasi pasikalbėti, mokosi Rytų kovų meno, tokių tolimų dalykų nuo kaimiškų darbų.

Beje, iš to paskutinio žodžio išeina, kad aš noriu parodyti – va koks buvo A. Kalendra, ko gi lendate su savais pranašais. Nors A. Kalendra būtų išklausęs visus ir pasakęs: kiekvienas turi save lavinti, kiekvienas atsako už save.  

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 12