tekstai.lt

Stasys Stacevičius. Eilėraščiai

Stasys Stacevičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Stasys Stacevičius. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       *

 

Toli nuo žmonių moters balsas gražus –

radijo laidoje apie miestus vaiduoklius –

pagražina likusius mano grašius.

Už trumpą ekskursiją metais užmoku.

 

Taip, miestuos vaiduokliuose jau gyvenai.

Jie dar tik vaidensis. „Sveika“ nesakysiu,

„sudie“ negirdėsiu? Nuskursta kalnai,

ir pačios sau lieka kasyklos, šventyklos.

 

Nei būti savim, nei apleist neprašai.

Gamta žino, kaip gydyti savo žaizdą.

Kai miestą apleidžia jo žmonės, jisai

daug šimtmečių slaptą bendruomenę žaidžia.

 

O jei mes – du miestai? Truputį girti,

nuoširdūs, išlaidūs. Taupyti nemoko

tas tolimas moteries balsas. Arti

kaip niekad. Laidoj apie miestus vaiduoklius.

 

 

       *

 

Per paslėptą miestą, per jo išpustytus kapus

gal kartą prajojau. Berods negiliai. Gal bijojau

nukristi nuo skolinto žirgo, kurio jau nebus.

Labai graži raitelė raitelių priekyje jojo.

 

Kvatojo ir virkavo skersvėjai. Jojo naktis,

ir plaikstėsi Debesio karčiai. Tos raitelės kojos,

liemuo ir krūtinė, jos veidas ir metai – kaip tik

tai valandai, kai nieks neklausia: kodėl ir kur jojam.

 

Per paslėptą miestą, per jo išpustytus kapus

toliau gal nejosiu, nuo žirgo nukrist nebijosiu.

Labai graži raitelė lygumoje nenubus –

paklausti, ar kraujo turiu. Dėl jos žirgo ir josios.

 

Nubus ir paklaus tik kitų. Jeigu „taip“ atsakys

bent vienas – mirgės vėl krūtinės ir kojos,

pralėks tūkstantmetė diena, tūkstantmetė naktis.

Labai graži raitelė – raitelių priekyje joja.

 

 

       *

 

Optimistų knygelėje nesirikiuoja kariūnai,

nesušnabžda kunigaikštienė: tuoj tuoj suspurdės...

Optimistų knygelėje katedra lyg ir negriūva,

neatveria kaulų. Daug metų neturi vertės.

 

Optimistų knygelėj pora nesusėda prie vyno,

laikyto, kol bus paslaptis. Neatauga plaukai,

jeigu dangų atspindi pakaušis. Godi panaktinė

nežiūri į naktį. Iš meilės nestaugia vilkai.

 

Tu nesuabejoji: neliktų mirties – keltum puotą?

Išeitum į kalnus? Ar į maldininkų minias?

Graužčiau sąžinę tūkstantį metų? Kiek priešų šypsotųs!

Pažintum save gal giliau – nei nekęstum manęs.

 

Kiek turėčiau draugų? Ir kam likčiau vienintelis draugas?

Koksai debesėlis klajotų – kertėn iš kertės?

Gabrieli, nedaug „Šimtas metų vienatvės“... Ak, daktare Moudi,

nuryt optimistų knygelę „Gyvenimas po mirties“?

 

 

       *

 

Mirga marios drugelių,

o kas iš tų marių,

kai „Buvom kaip jūs, o jūs būsit kaip mes“ –

parašyta kietos giminės akmeny,

jų kapavietėj,

bet – nė vardų anei datų.

 

Vienaip pagalvojus – nėra, ko nėra,

o kitaip pažiūrėjus: vėl marios drugelių.

 

Vėl begalės žemuogių, mama, ir aš

taip norėčiau bent vieną tau perduot,

bent vieną,

bet „Buvom kaip jūs, o jūs būsit kaip mes“ –

parašyta kietos giminės akmeny.

 

Taip parašom knygas,

kaip gamtoj nėra nulio,

nėra bilijonų žmonių, kurie buvo,

nėra jų vilčių ir nėra jų kančių.

 

Pasirodo

ir vėl dingsta marios drugelių,

o žodis „nėra“ prieš akis tau yra.

 

Jau nėra mano vaikiško būgno,

kur, mama, maniau, uždaryta mažoji tyla.

O didžioji?

Dėl jos gal geriau patylėsiu.

 

Drugeliai – tyla,

žemės uogos – tyla.

 

O kietoj

ar kitoj giminėj užsibuvus,

nėra galimybės laike šiek tiek grįžti.

 

Bet kartais atrodo: yra visa tai

ir visi jie yra, kaip kad žodis „nėra“

pasakytas arba parašytas yra.

 

Mama,

marios drugelių plevena.

 

 

       *

 

Štai vynuogių krūmas prie šiaurės. Abu,

jautri pakeleive, jis traukė. Slaptai. Gal neaudrins.

O jei atvirkščiai bus? Gal mudviem nebus

kaip vynuogių krūmui nebūna – prie šiaurės, prie šiaurės.

 

Šilta pakeleive, ėjau dėl saviausios savos.

Ne vynuogių rinkti išeinama iš savo veido.

Gal taip artimieji išeina iš mano galvos,

aukštai pakeltos. Ir sugrįžta, kai galvą nuleidžiu.

 

Štai vynuogių krūmas. Ir snaigė ant mano peties.

Prie tavo krūtinės. Kelionė gal snaigei pavyko,

pirmoji ir vėl paskutinė. Tikies to paties,

ko vynuogių krūmas prie šiaurės – vis tikis, vis tikis.

 

 

       *

 

Vien sniegas prieš laiptus

ir sniegas ant laiptų –

tarytum amorfiški nuodėmklausiai.

 

Tačiau laukiu gražiausių svečių,

kurie žino,

kad mano nuodėmės – tartum ne mano.

 

Ak,

bristų sniegynais trys metraštininkės:

šilta, šalta ir slepianti savo metraščius.

 

Gal

viena pasižadėtų sugrįžti,

kai mano namuos kibirkščiuos židinys –

labai senas,

bet šiandien dar nepastatytas.

 

Norėčiau

sulaukti gražiausios viešnios,

kuri neišsipildymus andai suskirstė

į dar negražius, į lengvus ir gražiausius.

 

Beveik

jau nelaukiu vaikystės draugų,

su kuriais baltą Troją atolydžiuos lipdėm

ir buvom joje paskutinėm dienom.

 

Ak, balta Elena,

pražudyti jos vyrai!

O, tūkstančiai sniego ir moters savybių!

 

Taip stygius

ir perteklius viens kitą sukuria,

susinaikina ir vėl tampa gražūs.

 

Jei ne Elenutė, tai gal Selenutė

ateitų, kada abejingas mėnulis

virš liūdesio kils,

o aš leisiuos ir leisiuos.

 

Nejau

neatbris viešnia, kuri supranta,

kodėl šioj knygelėje gal per daug sninga.

 

Vien sniegas prieš laiptus

ir sniegas ant laiptų –

visi visi mano svečiai.

 

 

       *

 

Gal, sulaukęs ledonešio, neprivalėsiu pradingti

kaip dingo laiveliai ar mano miestelio pilis.

O paskui vėl atplauks ir suoš čia minia maldininkų,

nakvos ir maldaknygė tarp moters kojų nuslys.

 

Minioje maldininkų sapnuosis nežinomas vyras,

nežinoma moteris. Srovės iš šviežio dangaus –

plūs per seną miestelį. Protingai atrodys numirę,

gyvieji – visaip. Ir sapnai kaip ledonešis plauks.

 

Upėje pasirodys lediniai laivai, pažinos mus

viena kita įgula, supsis lopšiai ir karstai,

gal ištarsiu: upeive tu mano!.. Krikščionys žegnosis,

pagoniškas vėjas kvatosis visai nepiktai.

 

Minioje maldininkų sapnuosis beveik neištirtas

labai gražus kraštas. Seni jo ledai pajudės,

ir girdėsim nežinomą įgulą: mudu jau tirpstam,

todėl prisiglauski prie mano ledinio peties.

 

Dėl daugybės ledonešių... Dingę atrodys dėsningai,

gyvieji – visaip. Gal ir mano miestelio pilis

raibuliuos amžinybėj... Užplauks čia minia maldininkų,

maldaknygė – per sielos sniegą – per kūną nuslys.

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr.5–6 (gegužė–birželis)