Rasa Kutkaitė gimė 1971 m., baigė Utenos 4-ąją vidurinę mokyklą ir Vilniaus dailės akademiją. Dirba dizainere, restauruoja sienų tapybą. Skaitytojams pažįstama iš publikacijų „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Naujojoje Romuvoje“ ir almanache „Varpai“.
bespalvis
vienu šūviu
pradūrei akis visoms
praeities ir ateities šmėkloms
likau be apsiausto
minčių voratinkliai sudraskyti
tavo rankose plaikstosi vėtros
kurios ramindavo mane iki paryčių
šarmotom blakstienom
iš lėto sūpuodamos paukščių sapnus
kiek daug paslapčių
kurios manęs nebedomina
lyg varveklių kūnai
viskas nyksta be skausmo
be pėdsakų
kerti per mane
visom pasaulio vaivorykštėm
kurios dabar man vienodai balzganos
lyg rūkas supintas į kasas
tik švelniai perbraukia odą
neliko nieko tamsaus
nei šviesaus
lyg naktis nuolat sapnuotų dieną
o diena naktį
vienodom spalvom nudažyti takai
kuriais dar turėsiu praeit
vienodu vardu šauks mane vyrai
žinau
kad taip pat pašauks
ir mirtis
išėjimas
būdavo niekaip negalėdavau
nusigramdyti šypsenos
nors degdavo burna nuo žarijų
kurias supildavo motina
išgirdusi kad vėl žvirblių pulkus paleidau
iš savo gerklės
jie lesdavo paskutinius trupinius
iš josios gyvenimo
kaskart palikdami vis mažiau
turėjau išmokti tylėti
ir žydėti žaliai kaip klevas
kad nesiskirčiau nuo lapų
ir niekas neaikčiotų
pamatęs kad su šypsena gyvenu
kai tuo pat metu
dar alsuojantys numirėliai slepiami
nuo sugrįžtančių paukščių
iš tikro man skaudėjo ne mažiau negu jiems
kai varnų snapai lįsdavo iki šonkaulių
ieškodami kažko tikro
esmės
ar versmės kuri paverstų buvimą
nepriklausomą nuo laikrodžio dūžių
būdavo guliu su ta šypsena
pasislėpus žolėj
ir įsivaizduoju
kad man niekur neskauda
o ten kur duria
tai tik pažymėta vieta
pro kurią turėsiu išeit
žvilgsnis
vieną dieną
nieko nebeliks
tu nebeprieisi
ir nepaklausi
ar aš noriu kavos
kada grįšiu
kiek metų yra sapnui
kurį sapnuoju
kai tave pamačiau pirmą kartą
vieną dieną
ant mūsų užgyventų naktų
nusileis debesis
juodžemių spalvos ir akmens svorio
tą dieną man jau nebereikės balso
nes aš nebeturėsiu
nei su kuo pasikalbėti
nei ką pasakyti
tą dieną
aš žiūrėsiu nieko nematančiom akim
į dangų
kuriame nebebus debesų
nei paukščių nei žvaigždžių
ir tuomet man atrodys
jog ne aš žiūriu į tuštumą
o tuštuma žvelgia į mane
tokiu žvilgsniu
lyg žiūrėtų į save
kintamas
juk galima visa tai nusipiešti
ar suraityti iš obuolio luobos
net nusinerti iš savo plaukų
kuriuos iššukavo žvėris
pražiodęs juodus nasrus
tai bus tas pats
kas žvelgti į vyrą
kurį pirmąsyk pamatei
laikydama rankoj šaukštą medaus
ženklai
kurių neišmokai skaityti
paverčia tave debesies sėkla
pavėjui išbarsčiusia laiką
prisėsk
ant mano klampios praeities
duok man delnus
nakties ašarom
išvedžiosiu juose tavo sapnus
kuriuos bijodamas susapnuot
nemiegojai kelis gyvenimus
prarastas laikas
lyg sena moteris
nepraradusi nekaltybės
ir nuolat kenčianti
gimdymo skausmus
esi toks mažas
prieš šitą agoniją
ir toks didelis prieš tai
ko niekad nebus
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)