Algirdo Verbos eilėraščio „Orkestro duobė“ rankraštis. Iliustracija iš Maironio muziejaus puslapio http://www.maironiomuziejus.lt/index.php?id=1298&PHPSESSID=33da6ffc5f6375c482d4197190ad27baPoetui Algirdui Verbai – 70








Pabaiga. Pradžia 2011 m., Nr. 10

 

 

Vai žydėk, sužiedėjusi lūpų rieke...


Kai pradėjau rašyti šiuos prisiminimus, atrodė, kad beveik neįmanoma bus atkurti, ką sykiu su Algirdu Verba teko patirti. Bet pabandžiau įsivaizduoti: Vytauto gatve, pro Znamenskajos cerkvę, skubriu, nors klumpančiu žingsniu eina Algirdas... Atlapotas lietpaltis, poetiškai ant kaklo užmestas šalikas, iš tolo švyti balti baltiniai... Poetas „įpūtęs“, tad labai geros nuotaikos...

Ir išprovokavo tas vaizdas keistų dalykų... Štai paimu į rankas Marinos Cvetajevos poezijos rinkinį, dažnokai Algirdo iš manęs skolintą, o knyga netyčia atsiverčia kaip tik toje vietoje, kur puikuojasi viena jo mėgstamiausia dažnai deklamuoto eilėraščio ištrauka:

 

                                                 Глотатели пустот,

                                                 Читатели газет!

 

                                                 Газет – читай: клевет,

                                                 Газет – читай: растрат.

                                                 Что ни столбец – навет,

                                                 Что ни абзац – отврат...

 

Tas pat su jo man padovanotu Osipo Mandelštamo tomu („samizdatas“)...

1982 metais, tik pradėjęs gyventi Vilniuje, patekau į audringo Algirdo gyvenimo sūkurį. Neturiu tikslo čia atsiminti intymiausių įvairių istorijų aspektų, bet vis tiek įdomu, kaip jose atsiskleidė poeto charakteris, pagaliau kaip tai veikė Algirdo poeziją.

Tuo laikotarpiu Algirdą vis labiau traukė kitoks bendravimas. Tad pasikartosiu: žingsniuoja Žvėryno Vytauto gatve pro Znamenskajos cerkvę Algirdas Verba – atlapotas lietpaltis, per petį poetiškai permestas šalikas, iš toli šviečia baltutėliai baltiniai. Gera jo nuotaika – tai tokia verbiška šypsena pro burnos kamputį, draugiškas rankos mostas, iš lūpų besprūstanti – kartu su cigarete – aštroka frazė, gal metafora...

Jis mėgo ilgus pasivaikščiojimus. Pėsti mudu kasdien nueidavome keletą kilometrų. Algirdas tapo tylesnis, mąslus. Manau, jautė didžiulę atsivėrusią prarają, pasibaigus dvejų metų šėliojimams po antrosios knygos išėjimo. Jam nusibodo šiurpinti sugėrovus ir spjaudytis kraujais, o intelektualių draugų ratas siaurėjo – vieni visai metė gerti, tad nebenorėjo su juo bendrauti, kiti patys pamažu grimzdo į beviltiško alkoholizmo liūną.

Bohemiškoje aplinkoje visada nežinai, iš kur atsiranda pašėlusių moterų, kurios smagiu būriu paskui vyrus traukia iš kavinės į kavinę, iš vieno buto į kitą ir krečia įvairias išdaigas... Jos sukuria begalę problemų, kurios kaip yla iš maišo išlenda tik kitą rytą... Algirdui tos keistuolės jau irgi buvo gerokai apkartusios. Per vieną pasivaikščiojimą prisipažino, kad jo gyvenime atsirado Gelbėtoja iš Karoliniškių, kuriai poetas net gūdų vidurnaktį gali paskambinti – bus išklausytas ir paguostas. Netrukau patirti ir gana akivaizdžius pokyčius Algirdo kasdienybėje – ant jo stalo pradėjo rastis įdomiausių knygų, o besaikį gėrimą pakeitė kuklus mėgavimasis vynu moters draugijoje.

Moteris nebūtų moteris, jeigu jai nesinorėtų „išgelbėti“ vyriškio, kuris patraukė dėmesį... Ar įmanoma „gelbstint“ apsieiti be raganiškų burtų? Veikiausiai ne...

Algirdo mūza maudo poetą čiobrelių voniose. Juo žavimasi, jis pusnuogis, dar aplipęs čiobreliais, demonstruojamas susirinkusiai jaukiai kompanijai: Pažiūrėkit, kokia graži poeto krūtinė!..

Gelbėtoja įtiki paversianti tigrą nuolankiu kačiuku, apraizgysianti jį šeimyninio židinio jaukumo pažadais... Kitą dieną Algirdas pasiunčiamas į turgų (!) nupirkti bulvių ir... dingsta. Į telefono skambučius neatsako.

Poetas kelias dienas apmąsto keistus pažadus užsisklendęs nuo pasaulio savo tvirtovėje Žvėryne. Jis mąsto žaisdamas kortomis su žmona Nijole. Gelbėtojos įduoti pinigai pavirto ne bulvėmis, o bokalu alaus „Tauro rage“.

Vėliau man prisipažino jautęs kaltę – Gelbėtoja išsiskyrė su vyru, nes tikėjosi Algirdo glėbio... O, moteriškasis naivume! Verta prisiminti Sigito Gedos žodžius, išgirstus iš jo dukters lūpų šiemet „Šiaurės vasaroje“ Jurbarke: Tik neprasidėk, dukra, su poetais!

Poetai žino, ką šneka.

Algirdo Verbos ir Gelbėtojos istorija baigėsi abiejų ašaromis kavinės tarpduryje:

 

                                                 Jau iš savo laisvųjų dienų pareinu.

                                                 Sutuoktuvės ant slenksčio. Ant slenksčio bekrikštys.

                                                 Nemaniau, pilkas paukšti, kad ant akmenų

                                                 Prieš tave dar kryžiumi krisčiau...

 

                                                 Ir nešioji sparnus – tuos užmautus pavalkus.

                                                 Alkanas alksnio ugnelę kuri...

                                                 Kas uždės, kas uždės ant kaktos pievų pavilgą,

                                                 Karoliniškių užkury?..

 

Aš ir šiandien nepaliauju žavėtis Nijolės Verbienės tvirtybe. Ne kas kitas, o ji juk iškentė visus bohemiškus savo vyro kvailiojimus.

Kai Algirdas iš Kauno vėl sugrįžo į Vilnių, kurį laiką gyveno nekūrenamoje sodo pašiūrėje. Čia užšaldavo vanduo, o miegant apšarmodavo plaukai. prausdavosi sniegu arba rankose tirpstančiu varvekliu... Reikia stebėtis, bet kaip tik tuo sunkiu laiku paskui jį į Vilnių atvažiavo žmona Nijolė. Ji nepabūgo kartu vargelio vargti, rūpinosi vyru. Artimiau pažįstantys Verbų šeimą, Nijolę vadino dekabriste, atlydėjusia kaimietuką Algirdą į sunkią tremtį mieste.

 

 

Kas sielos aruoduose?


Poetas trokšta išbandyti įvairias kaukes, patirti keisčiausius įspūdžius... Pažinti moterį poetui – tai galimybė pažinti vyro antipodą. Moterys poetą ir stulbina, ir džiugina, ir nuvilia, ir šaukia gyventi:

 

                                                 Aš glaudžiuos prie įdubusios tavo krūtinės,

                                                 Lyg prie šėmo vandens – mūsų miestų krantinės.

                                                 Nevirpėki, o žvakės liepsnele baukšti –

                                                 Mūs namai – per ankšti, mūs delnai – per šalti.

 

                                                 Nugarmėjo vaisinanti žalčio taika,

                                                 Stok tarpuvartėn – ten rojaus sodą parduoda,

                                                 Kaip šnabždėjo išbalusi kūno druska –

                                                 Tavo siela – pelė ant bažnyčios aruodo.

 

Nijolė nelengvą Algirdo charakterį kentė ilgai. Vargu ar kuri kita moteris būtų taip ilgai tvėrusi. Juk buvo užsispyręs, visiškai buitimi nesirūpinąs, bet kokius patogumus ir „šeimyninio lizdelio“ jaukumą niekinantis vyras. Algirdas iki paskutinės žemiškojo gyvenimo akimirkos liko ištikimas pagrindiniams „neklaužados“ principams: laužyti tradicišką švelnumą, niekinti miesčionišką patogumą, nekęsti pataikūnų ir prisitaikėlių.

Tačiau kartais ir jam tekdavo tapti „normaliam“. Pavyzdžiui, kad gautų bendrabutį, buvo įstojęs į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos... Žinoma, žurnalistikos mokslų nebaigė.

Nors iš prigimties bailokas žmogus, mokėjo elgtis labai neordinariai. Kartą, pasak jo paties, kartu su kino režisierium Vytautu Damaševičiumi (Poma) prie „Palangos“ restorano sumetė į šūsnį partinių grafomanų knygas ir uždegė laužą. Tuojau prisistatė milicija, abu „chuliganai“ vos išnešė sveiką kailį.

Aš esu mužikas iš Nemakščių! – mėgdavo sakyti. – Žiūrėk, kokios tvirtos mano letenos. Pabandyk, daktare, nulenkti mano ranką! Pabandyk!

Luošo žmogaus patirtis, lydėjusi Algirdą visą gyvenimą, kartais jį stipriai žeidė. Ypač sunkiai reaguodavo į aplinkinių gailestį.

Nepykstu, kai žmonės tiesiai šviesiai pasako: klipata, – yra prasitaręs. – Nepykdavau, net jaunystėje, kai šokio pakviesta mergina drėbdavo: su klišais nešoku!

Bet patylėjęs pridūrė: Tačiau nuoskauda likdavo.

Labai skaudžiai priėmė ir savo Pirmosios Meilės, apie kurią jau pasakojau, išdavystę: Jau buvau vidurinę baigęs... Pasiskolinau brolio Antano kareivišką kepurę ir ryžausi ją aplankyti Šiauliuose. Bet, kai susitikome, kai pamačiau... Jinai – tikra gražuolė, o aš – luošys, kvazimodas! Išsigando manęs, pabėgo, pasislėpė... Va ir viskas, ir meilės nebėr, daktare! Baba meilei, tiutiū, kaip sakoma – išgaravo! Einu palei Šiaulių geležinkelio bėgius ir neapleidžia mintis – šokti po traukiniu ar ne?..

Rašydamas „Ugnies ūgį“ Algirdas beveik negėrė: Nebūk šuns pypas, daktare, atsiprašant... Šimtas gramų ,,Žarijoje“ ar du bokalai alaus „Tauro rage“ – tai ne gėrimas?

Algirdui klaikiai reikėjo kam nors perskaityti, kas neseniai, vos prieš valandą, parašyta. Klausytoju galėjo tapti ir kolega, ir aludėje greta sėdintis žmogelis. Man tekdavo naujų eilėraščių klausytis gana dažnai. Beveik kasdien Algirdas paskambindavo į ligoninę. Medicinos seserys jau iš balso jį pažinojo. Algirdas maldaudavo, kad grįždamas namo būtinai užeičiau. Tada dar kartą viską perskaitydavo ir prašydavo „įvertinimo“. Pasiutusiai jautriai reaguodavo į kiekvieną mano diletantišką pastabą.

Būdavo ir dar kitaip: jau atsisveikinome, jau važiuoju namo, jau lipu laiptais į trečią aukštą... Ir išgirstu nerimstantį telefoną! Kas daugiau bus? Žinoma, Algirdas!

Kol tu važiavai, klausyk, ką parašiau! – džiūgauja.

Prie „Ugnies ūgio“ sėdėjo vos tris savaites. Visus, norinčius su juo išgerti, vydavo lauk iš buto. Tomis valandomis, kai pats būdavo blaivus, baisiai nemėgo įmetusių...

Galėčiau paliudyti, kaip iš Algirdo namų Žvėryne buvo išprašyti Juozas Marcinkevičius, Ramūnas Kasparavičius, Jurgis Kunčinas, Juozas Erlickas... Vieną šventadienį ir man gerokai kliuvo! Užsukau linksmas, įšilęs... Algirdas ne tik kad nesutiko paragauti mano atsineštų lauktuvių, bet dar ir duris parodė. Palydėjo iki jų ir ilgai žiūrėjo pavymui, ar nesumanysiu grįžti, o kitą dieną pasakojo, kad aš jo kilimėlį sujaukęs ir apskritai buvęs baisiai nekultūringas.



Aš kinkau ir kinkysiu šimtą jaučių į balsą...


Sovietų Sąjungoje įsivyravo absoliutus vargo sąstingis – parduotuvės tuščios, nei mėsos, kaip sakoma, nei kanopų. Dažnai pritrūkdavo net ir duonos. Patikimiausia informacijos priemonė buvo gandai. Tuo metu plačiai pasklido žinia, kad L. Brežnevas, išgirdęs rusų akademiko Fiodoro Uglovo pranešimą apie SSRS išgeriamo alkoholio kiekius, neteko žado. Ko nors imtis nespėjo – numirė. Į valdžią atėjo Jurijus Andropovas, kuris ir paskelbė karą alkoholiui. Lietuvoje, kaip ir visoje imperijoje, išgėrusius ar dienos metu be tikslo slampinėjančius piliečius pradėta gaudyti... „Menžmogiams“, regis, to tik reikėjo – girtavimas tapo prieinamiausia protesto forma.

Algirdo butas buvo atviras bohemos žmonėms. Jo durys lengvai atsiverdavo ne tik kolegoms rašytojams, bet ir žurnalistams, aktoriams. Įdomiausios diskusijos vykdavo mažoje virtuvėlėje, ragaujant vyną, klausantis Bulato Okudžavos arba Vladimiro Vysockio dainų...

„Ugnies ūgis“, išleistas 1985 metais, tapo programine Algirdo knyga. Eilėraščiuose, parašytuose griežta klasikine forma, ryškiai atsispindėjo to laiko dvasia: Kas žemėje badą išrado, / Kas krosnis pakurs ledines?

Sovietinio ledynmečio prieblandos užgniaužtas dvasinis įniršis išsiliejo. Kai kurie kolegos Algirdą pradėjo pravardžiuoti spec. skausmo poetu. Jis dar ir dar kartą skaitė Mariną Cvetajevą, Aną Achmatovą, žavėjosi taikliomis jų strofomis, klasikine eilėdara. Pats irgi stengėsi rašyti nugludintomis eilutėmis:

 

                                                 Gal iš pakuros, gal iš šachtos,

                                                 Gal iš apsuptos daržinės

                                                 Pakilęs paukštis blaškos:

                                                 Koks ūgis jūsų ugnies?

 

Žvėrynas Algirdui tapo pasaulio centru, jaukiausia užuovėja po visų klajonių: Tu gyveni many tarsi provincijos / Miestelio gatvė dideliam mieste.

Senų medžių guotai, gatvelių prieblanda, jų pavėsyje snaudžiantys mediniai įvairiausių architektūros formų namai... Čia buvo galima sutikti moteris, nešančias vandenį kibiruose: Man kolonėlės pompa – tarsi svirtis, / Ir bokšto varpas tolumoj – din dan.

Svarbiausia, arti Vilniaus centras – tylesnę dieną girdėti Arkikatedros varpinės laikrodžio dūžiai. Pėsčiomis galima pasiekti laikraščių ir žurnalų redakcijas, kur dirba bičiuliai, kavines, kuriose sutiksi begales pažįstamų.

Algirdas Žvėryne jautėsi tarytum koks bohemos poetų „popiežius“. Dar kartą dėkui nepaprastai Nijolės tolerancijai – poetas galėjo puoselėti atvirą bičiuliams gyvenimą. Buvo įprasta ir natūralu bet kada pas jį užeiti. Neretai užtikdavau ir kitų svečių. Juk Žvėryne gyveno bičiuliai – Romas Daugirdas, Leonidas Jacinevičius, Jurgis Kunčinas, o netoliese, Karoliniškėse, buvo įsikūrę Antanas A. Jonynas, Ričardas Gavelis, Daina Pranckietytė...

Kurį laiką duonos kąsnį Algirdas pelnėsi tuometėje „Komjaunimo tiesoje“. Apie šį poeto gyvenimo laikotarpį yra rašęs Valdemaras Kukulas straipsnyje „Keletas detalių Algirdo Verbos portretui“ („Nemunas“, 2006, kovo 2).

Mudviejų pažintį su Algirdu bene labiausiai globojo „Valstiečių laikraščio“ vyriausiasis redaktorius Jonas Švoba ir jo pavaduotojas Algimantas Antanas Naujokaitis. Globa – tai ne vien tolerancija kai kuriems poeto įpročiams, bet ir deramas reiklumas: redakcijai užsakius, Algirdui reikėdavo vykti į atokiausius kolūkius, bet jau kitą rytą jis vyriausiajam redaktoriui privalėjo įteikti straipsnį. Antraip būtų praradęs ir šį menką uždarbį.

Tada buvo madinga leisti knygeles apie pasiekimus žemės ūkyje. Algirdas už keletą dešimtinių sukurpdavo kolchozų pirmininkams tokias brošiūrėles. Pats likdavo anonimu...

Atsimenu ir mūsų išvykas į renginius... Algirdas vis dažniau paprašydavo, kad vyktume kartu, nes pradėjo sunkiau vaikščioti, bijodavo laiptų, tiltų, jam jau prireikdavo kito žmogaus pagalbos. Kartais susiklostydavo gana kurioziška situacija! Pavyzdžiui, į Poetinį Druskininkų rudenį mudu atvežė greitosios pagalbos automobilis. Atvykome tiesiai prie kavinės „Širdelė“... Susirinkę kolegos šaiposi: Va ir daktaras atvažiavo. O kur ligonis? Paduodu Algirdui ranką, kad lengviau išsiropštų iš automobilio – jiems ir vėl juoko kaip krekenų: štai ir ligonis!

Keletą kartų siūliau Algirdui dėl vaikystėje persirgtos kaulų tuberkuliozės ir avarijoje patirtų kojos kaulų lūžių kreiptis į medikus ekspertus, kad šie nustatytų invalidumą, bet jis vis atidėliojo. Aiškindavo, jog nedora gauti socialinę pašalpą: Kaip aš dabar eisiu ištiesęs ranką ir maldausiu – duokit, duokit!..

Dar pridurdavo, kad pusbrolis Robertas Verba jį mokė: užsidirbk pats! Su Robertu, žinomu dokumentinių filmų klasiku, yra kartu gyvenęs ir dirbęs. Pasak Algirdo, pusbrolis būdavęs itin griežtas ir reiklus. Nesvarbu, ar Algirdas „pavargęs“, ar neišsimiegojęs, reikalaudavo anksti keltis ir imtis darbo. Pasakojo man, kaip kartu su Robertu rašė scenarijų filmui „Čiutyta rūta“.

 

 

Po viešo lietaus lašais...


Rinktinės „Pilkoji žvaigždė“ rankraštis „Vagos“ leidykloje išgulėjo beveik ketverius metus. Įtariu, kad tik nuoširdaus Algirdo bičiulio Antano A. Jonyno rūpesčiu ji buvo išleista. Šia knyga poetas labai džiaugėsi. Leidinys atrodė solidžiai, o ir poezija, čia sugulusi, galutinai paliudijo, kad autorius turi savitą, talentingą balsą. Šis rinkinys buvo savotiška moralinė kompensacija už visas iki tol patirtas negandas. Kartais Algirdas sakydavo: Tai mano gulbės giemė.

Rinkinio skyriuje „Viešas lietus“ išspausdinta septyniolika kitose knygose nepublikuotų eilėraščių, parašytų 1985–1989 metais. Atidžiai skaitant, naujausių eilėraščių tematika, nuotaikos ir išraiškos priemonės skaudžios, atliepiančios į tuo metu tvyrojusią nuotaiką. Imperija, ta didžiulė dvesianti meška molinėmis kojomis, griuvo, aižėjo... Dažno širdyje kirbėjo nerimas: kas mūsų laukia? Laisvai mąstančių žmonių daugėjo, tačiau pilkoji minia vis dar vergiškai nuolankiai nešė kasdienę rūpesčių naštą. Algirdas Verba, kaip jau minėta, visa tai fiksavo:

 

                                                 Ir mudu, mieloji, tarpuvarčių vaisiai,

                                                 Dvoke ir rytiniuos tramvajuos tarpstą.

                                                 Minioj – visagaliai, vienatvėj – beteisiai,

                                                 Melu jam ir meldžiamės turgaus šnekta.

 

Manyčiau, įdomi eilėraščio „Rugsėjo 28-oji“ atsiradimo istorija. Algirdas yra prisipažinęs – gaudąs gyvenimo detales. Tai tiesa. 1988-ųjų rugsėjo 28 d. Arkikatedros (tuomet – Gedimino) aikštėje Lietuvos laisvės lyga rengė nesankcionuotą mitingą 1939 metų Molotovo–Ribbentropo gėdingai sutarčiai pasmerkti. Kalbinau Algirdą eiti kartu, bet jis atsisakė: Sunkiai vaikštau, dar sutryps...

Grįžęs iš mitingo papasakojau, ką patyręs. Mačiau, kaip kareiviai užpuolė žmones, kaip daužė „bananais“ per galvas, tempė į „varanokus“. Klausėsi, mįslingai tylėjo... Bet jau po dienos perskaitė naujausio eilėraščio pradžią:

 

                                                 Iš varpų išplėštų lyg bevardžių kapų,

                                                 Kur slapsteis, ar dar kelsiesi, dvasios balande?..

                                                O atleisk, Gediminai, iš tavo stulpų

                                                 Ir tvoras mes, ir kartuves rentėm...

 

                                                 Ne nuo bado mus, Viešpatie, sergėk, bet, bade,

                                                Nuo gyvenimo sergėk mus sielos bade.

                                                 Tirpsta Katedroj ašaros žvakė, gyvatė

                                                 Įvyniota į vatą auliniam bate.

 

                                                O iš vikšrų neūžaugos riteriai ritas,

                                                 Aptaškydami seilių nuodais.

                                                 Dengia antveidžiais veidą, bambą – plastiko skydais,

                                                 Užsimoję lyg vėzdais mūs vardais išvogtais.

 

 

Ąžuolų vainikas ir...


1993-iaisiais Algirdas Verba tampa Poezijos pavasario laureatu. Įgauna sparnus, nepaprastai džiaugiasi.

Teatleidžia man Algirdo našlė Nijolė, bet drįstu šiek tiek kilstelėti užuolaidą, dengiančią ir jos, ir poeto slėpinių duris.

Žmona tada jau buvo galutinai susitaikiusi su vyro „nuotykiais“. Kantriai jį globojo, slaugė, valgydino, kai šis likdavo be grašio kišenėje. Galbūt ir ji – kaip mes, jo bičiuliai – suprato, jog Algirdo „nuotykiai“ tėra tik gražūs žaidimai, fantazijos, įsikalbėjimai. Tačiau žmoną visos tos istorijos, suprantama, žeisdavo. Bet ar galėjo Algirdas elgtis kitaip? Juk fantazuodamas, o dar jeigu pasirinktoji „mūza“ bent truputėlį padėdavo, – jausdavosi toks pakylėtas.

Visai netyčia tapau jo „nuodėmklausiu“ ir „sąmokslininku“. Abejoju, ar su kuo nors kitu buvo toks atviras.

Kartą su Jonu Strielkūnu nutarėme aplankyti Algelį – taip Jonas kartais vadindavo bičiulį. Nelabai menu, iš kur mūsų kompanijoje atsirado kelios moteriškės... Viena jų (pavadinkime ją Regina Coeli, nes taip Algirdas įvardijo skyrių poezijos rinkinyje „Orkestro duobė“), gana atsitiktinai patekusi į mūsų kompaniją, kartu beldėsi į Žvėryną. Prie kuklių vaišių stalo įkaitusi, Regina Coeli staiga atsiklaupė priešais poetą, apsikabino kelius, apgaubdama juos čigoniška savo skara, ir pradėjo dainuoti. Ne bet ką, o rusiškus romansus. Algirdas buvo pakerėtas!

Gal moteriškė to ir siekė?

„Nuotykio įkarštyje“ susitinku Algirdą, traukiantį Lenino (dabar – Gedimino) prospektu ir kviečiu užeiti į „Suokalbį“... Neina! Stebiuosi neatsistebiu, aiškinu: aš, Algi, vaišinu... Ne – ir viskas! Neįtikėtina, kad Algirdas atsisakytų burnelės! Bet matau: lyg kažkoks nesavas. Klausiu, kas atsitiko.

Ai, batai spaudžia, nutrynė kojos mažąjį pirštelį... Važiuosiu namo, – nuleidęs akis murma.

Po valandos sutikau abu su Regina Coeli meiliai bevaikštinėjančius paneriais!

Gal ir neverta dėmesio būtų ši istorija... Bet juk po to gimė tiek naujų ir įdomių eilėraščių!

O Reginos Coeli iš tiesų būta tvirtos moteriškės. Kartą ji sugebėjo Algirdą ant rankų pernešti per Nerį...

Ak, poetai! Ar bent vieną iš mūsų kada nors moteriškės nešiojo ant rankų?

Nukrypau. O juk norėjau papasakoti apie artėjančias 1993-iųjų Poezijos pavasario iškilmes Kaune...

Festivalio rengėjai ne juokais man prisakė globoti Algirdą, kad neiškrėstų kokios šunybės. Kaunas yra Kaunas, tą gerai žinojo ir Algirdas. Sykį dėl vienos laikinosios sostinės poniutės juk buvo netekęs darbo tuometėje „Komjaunimo tiesoje“. Pasak Valdemaro Kukulo, kažkokia komjaunimo veikėja, atvykusi pakviesti poeto į literatūros vakarą Kaune, rado jį darbe miegantį. Netikėtai pažadintas, Algirdas nukreipė į ją visą tiradą užkeikimų: Štiš... tiut!.. Von, bl..t’!..

Neslėpsiu, didysis rūpestis prieš ąžuolų vainiko įteikimą Kaune buvo labai proziškas: kuo laureatą aprengti? Baltus baltinius ir kaklaraištį, tokius būtinus Algirdo įvaizdžiui, kartu su jo žmona Nijole suradome. Bet kur gauti kostiumą? Brolio Antano dovanotasis jau buvo gerokai padėvėtas ir didokas. Padejavau rašytojo Eduardo Selelionio našlei, kad ieškau šviesios eilutės... Davė. Atnešiau Algirdui. Apsivilko, papūtė ūsą: tinka. Tik po renginio pasakiau, iš kur gavau. Algirdas kartais būdavo gana prietaringas. Bijojau, kad atsisakys neseniai mirusio kolegos kostiumo.

Kostiumas geras, nors ir vidutinių gabumų poeto, – pašmaikštavo, sužinojęs, kieno eilute vilkėjo.

Tą rytą Algirdą į Kauną išruošė dvi moterys: Nijolė gamino pusryčius, o Regina Coeli lygino baltinius...

Ankstyvą rytą Gedimino prospektu ėjome pėsti iki Rašytojų sąjungos. Tartum kartojome įprastą ritualą – būdamas geros nuotaikos Algirdas dažnai eidavo pėsčias nuo Žvėryno iki Arkikatedros.

Pagaliau važiuojame į Kauną. Autobusas pilnas poetų. „Sacharos vėjo“ kvapelis dvelkia iš daugelio perdžiūvusių gerklių. Laimė, poetų kišenės tuščios. Bet Algirdas muistosi: Daktare, man lašelį! Atkalbinėju, meluoju, kad neturiu to lašelio. Man trupinėlį, – kaip vaikas maldauja...

Apdovanojimo ceremonija praėjo be kliaučių, nors jau buvo iš manęs išprašęs bent trejetą gurkšnių. Laureatas ruošiasi skaityti... Rausiasi po kišenes, neranda rankraščio... Pagaliau randa ir skaito – nusiėmęs akinius, grubiu gergždžiančiu balsu, specialiai pabrėždamas žiauresnes metaforas.

Netikėtai pūsteli vėjas. Vienas eilėraštis nuskrenda į klausytojų minią...

 

 

Šviesus juoduojantis šedevras...


Vyrai dažniau pasmerkdavo Algirdą už įvairius šėliojimus. Moterys buvo atlaidesnės...

Menu: prieš poezijos vakarą Širvintose atsisėdo Algirdui ant kelių Vaiva Mainelytė... Algirdas rūko, krečia pelenus ant puikiosios aktorės suknelės, glosto Vaivos skruostą ir žiauriai keikiasi: Bet kokia tu graži bl..t!.. O Mainelytė šypsosi!

Netgi estetė Onė Baliukonytė Algirdo šėliojimus pakęsdavo: Nekreipkit dėmesio. Jis poetas. Ar galima pykti ant vaiko?

Tačiau, matyt, kada nors išsenka ir moterų kantrybė... Sykį Algirdas paskambino, paprašė atvažiuoti. Radau blaivutėlį ir kūkčiojantį kaip mažą vaiką: Kodėl ji mane paliko? Kodėl? Pasirodo, Regina Coeli iš pobūvio išėjo su kitu:

 

                                                 Tu su rusu susimetei, šaunu,

                                                 O rusas, ką, šaunus ir ručkis rusas,

                                                 Dabar jis gaudo po Žvėryną blusą,

                                                 Kad tau atneštų dovanų...

 

Nebūtų poetas! Kiek nurimęs, prisiminė ženklus, kurie, anot jo, ir įspėjo apie nelaimę. Pasakojo man apie pastipusią žiurkę, rastą sofoje, ant kurios abu ilsėjosi, apie kilpą, besisupančią ant medžio šakos viršum įsimylėjėlių, prisiglaudusių po skėčiu Vingio parke...

Po šios „išdavystės“ Algirdo nebedžiugino nei Poezijos pavasario laureato diplomas, nei ąžuolo vainikas. Amžinasis naivumas – ne vien kvailių, bet ir įsimylėjėlių dalia.

Ak, jūs moterys – negailestingosios ir tvirtosios! Jums „niekis“, mums – prakeiksmas...

Tuomet, pamenu, norėdamas paguosti ir pralinksminti Algirdą, sugalvojau gana kvailą (kaip dabar manau) pokštą.

Algirdas jau klaikiai gėrė, beveik neišsiblaivydavo. Žmona Nijolė nebeįsileisdavo į butą jokių lankytojų. Bet mane priėmė – pasinaudojau gydytojo „privilegija“. Atsivežiau su savimi ir „Suokalbyje“ prišnekintą jauną poetę. Radome Algirdą nugrimzdusį į pagirių sapnus. Sakau merginai: lėtai prisiglausk Algirdui prie krūtinės ir pabučiuok į lūpas. Jaunoji poetė taip pat buvo įsilinksminusi – ji padarė, ko prašiau. Verba nubudo ir, nesuprasdamas kas vyksta, suriko: Viešpatie!.. Paskui suskubo ieškoti akinių, o niekur neranda – mums juokai...

Daktare, daktare... O aš maniau, kad angelas iš dangaus nusileido, – tiek teištarė, rūškanai žvelgdamas pro sudužusius akinių stiklus.

Kurį laiką vėl stojo blaivybė. Pasipylė eilėraščiai – verbiški, aštrūs, kontrastingi, šiurpinantys poniutes ar gražuoliukus intelektualus:

 

                                                 Tenai šviesus juoduojantis šedevras,

                                                 Kuriam – tu manyje, aš tavyje,

                                                 O kaimo bobos pildavo ten dervą,

                                                 Jei sesė virsdavo paleistuve...

 

Arba:

 

                                                 Štai plaukia tavo spindinti galva,

                                                 Kol palengva, kol amžinai ištirpsta,

                                                 Kokia esi graži tu negyva,

                                                 Ir kaip gražiai pamėlę lūpos sirpsta.

 

 

...o rausvos dulkės mito manimi


Mudviejų su Algirdu bičiulystė buvo keista ir įdomi nuo pat pradžių...

Dar tebegyvenant Šakiuose, mano gyvenime įvyko tragiškas lūžis. Susvetimėjimas lyg gyvatė įsėlino į namus, pripildė juos pragariško šalčio. Dvasia susigūžė, o fizinis kūnas pradėjo „streikuoti“. Netekęs atramos šeimoje, privalėjau sulaužyti viską, kas mane supo. Privalėjau laužyti ir keisti patį gyvenimą, antraip laukė žūtis. Prie asmeninio pragaro prisidėjo gero bičiulio, mano chirurgijos mokytojo ir bendradarbio, nelaimė – jį pražudė Šakių saugumiečiai. Neparankus sovietinei rajono nomenklatūrai tapau ir aš. Kol pasiryžau permainoms, stiprybės sėmiausi iš dažnų kelionių į tėviškę.

Tuokart su Algirdu į Veliuoną važiavome jau antrą sykį. Ne mano automobiliu, bet autobusu...

Algirdą išplėšti iš Žvėryno buvo nepaprastai sunku. Tačiau įkopti į Margų kalną Veliuonoje su juo buvo dar sunkiau! Regis, girdėjau, kaip sprogsta kažkas pagiringoje Algirdo širdyje. Palypėjame trejetą metrų ir jis maldaute maldauja „vaistelių“. Ką daryti, tiesiu Algirdui ugninio vandens gurkšnį... Lipome, kaip man atrodė, visą amžinybę. Galvoje dūzgė nerami mintis, kaip reikės blaivininkams tėvams parodyti tokį savo bičiulį?

Kad bent mažumą atsipūstume po to kopimo, pasiūliau draugui užsukti į čia pat esančias kapines – prisėsti ant suolelio. Rodau Algirdui savo prosenelių, senelių kapus. Jis stebisi: Iš kur žinai protėvių vardus? Aš tai viską praradau per tą prakeiktą „korčiagino skiepą“. Kaip aš tau pavydžiu tėviškės. Juk mano Arglaičiuose – žvyrduobės plynam lauke....

Paskui įsišnekome apie savo vaikų atmintį. Ar jiems bebus svarbios giminės šaknys? Mane šis klausimas ypač kamavo. Juk kai skyla šeima ir vaikai lieka su motina, išsitrina arba ištrinama nemenka atminties dalis, primenanti tėvą. Dažna moteris draugei prasitaria: Verčiau jis būtų miręs – nueitume su vaikais prie kapo ir ramu!

Algirdą tuomet irgi persekiojo keista tėvystės manija. „Gelbėtojos“ lyg susitarusios jam kalte kalė mintį, kad vaikų turėti jis negalįs... Sumanymas, žinoma, klastingas! Veikiausiai ta nesąmonė buvo sugalvota, kad Algirdą sukiršintų su žmona. Blogiausia, kad idėja buvo pasėta fantazuotojo galvoje – manau, daug nervinių ląstelių šios pinklės suardė ir Algirdui, ir jo Nijolei.

Kvailas žemaiti, – kartodavau jam, – turi sūnų, tobulą savo kopiją, ko dar nori? Perkūnas tave nutrenks už tokias šnekas...

Nurimdavo. Bet po kiek laiko ir vėl pradėdavo tą patį per tą patį...

Daktare, – sakydavo, – tu iš mano gyvenimo gali kelias disertacijas parašyti.

Prieš rašydamas šias eilutes, dar kartą perskaičiau Algirdo rašinį „Turėti triūsą“, išspausdintą „Valstiečių laikraštyje“ (1994. X. 11) tuojau po mudviejų kelionės į Veliuoną. Randu be galo savikritišką detalę:

Mėgsta Teofilė (tai – apie mano mamą) pasikalbėti su gyvulėliais. Sakysite, suvaikėjimas? Anaiptol! Taip turbūt jūreivis kalbasi su vandenynu, artojas su vaga, įsimylėjėlis naktį – su žvaigždėmis...

Kas taip geria? – skvarbus rudų akių žvilgsnis rytą gręžė mane, kai aš nenustygau vietoj. – Mano jauniausias gimė, kai vyras buvo tavo metų...

Nežinau, kada Algirdas ne juokais suprato, jog girtavimas – didžiulė bėda. Kartais atviraudavo: Aš žiauriai gėriau ir geriu. Maniau, alkoholis padės daug ką įveikti, deja, nepavyko.

Ilgainiui dar gana neseno žmogaus jėgos visai sumenko. Algirdas vis sunkiau vaikščiojo, jam teko ištisas dienas sėdėti namuose. pradėjo persekioti baimė, kad liks negalios prikaustytas prie lovos. Kelis mėnesius beveik kasdien teko įkalbinėti, kad sutiktų gultis į ligoninę. Kreipiausi į kitus Algirdo bičiulius rašytojus, kad padėtų. Ir Antanas A. Jonynas, ir Vytautas Rubavičius, ir Daina Pranckietytė bandė jį perkalbėti. Bet poetas spyriojosi, nors šeimos skolos augo – juk dirbo viena Nijolė, o remti reikėjo ne vien sūnų su marčia, bet ir priglaustus sesers vaikus. Žemaičiai tokie jau yra: iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti grubūs, net rambūs, tačiau jų giminystės ir šeimos ryšiai taip tvirtai sumegzti, kad kirviu neperkirsi, vandeniu neperliesi. Algirdas, sakykime, ilgai negalėjo suprasti, kaip aš, vardą turintis gydytojas, galėjau mesti gerai apmokamą chirurginio skyriaus vedėjo darbą rajone ir pasiryžti skurdui Vilniuje, kai viską tenka pradėti iš pradžių. Kartais pašiepdavo: Palikai auksą ir sidabrą, ar negaila? Dabar pražūsi...



Kuo dalytis, ką nutylėti...


Pagaliau Algirdas – mano palatoje, apsuptas jaunų, simpatiškų ir paslaugių sesučių. Matomės kasdien, ypač kai budžiu naktimis. Šnekamės iki pirmųjų gaidžių. Kalbam apie viską, išskyrus jo taip mėgstamą „lašelį“. To neprašė nė sykio! Tik juokėsi: Kai tavęs nėra, vakarais man sesutės kavos išverda, skanumynais valgydina, sykį net skiesto spirito siūlė... Atsisakiau. Negi aš alkoholikas, kad ligoninėje gerčiau?

Algirdas pažvalėjo, vėl pradėjo rašyti, vakarui atslinkus skaitydavo sesutėms, ką parašęs. Jis tiesiog apžavėjo tas jaunas merginas. Daktare, – prašydavo jos manęs, – tik neskubėkite poeto išleisti į namus! Nuoširdesnio ir mandagesnio ligonio mes nesame mačiusios.

Parašė pluoštą eilėraščių, kurie Liudviko Jakimavičiaus rūpesčiu buvo išspausdinti „7 meno dienose“. Prie publikacijos įdėjome nuotrauką su sesute Vilma, kuri ypač rūpinosi poetu. Į ligoninę su Baltijos TV filmavimo grupe atvyko Antanas A. Jonynas, parengė laidą apie Algirdą. Deja, minoriškai skambėjo poeto eilės:

 

                                                Jau paskutinės spalio dienos plinka,

                                                 Kokion kelionėn kojas aš taisau?

                                                 Dar sveikas senamadis mano ginklas,

                                                Tiktai širdis, tiktai širdis – pusiau.

 

Kiek pasigydęs Algirdas atsigaudavo, tapdavo žvalesnis, vėl norėdavo „išeiti į Vilnių“. Ir ne bet kaip apsirengęs! Būtinai kostiumuotas, baltais marškiniais, madingu kaklaraiščiu.

Galų gale pavyko Algirdą įkalbėti „ištiesti ranką išmaldai“ – jam buvo pripažintas invalidumas. kišenėse vėl atsirado šiek tiek lėšų...

Daugelis manė Algirdą esant piktą, ironišką – tokį, kuriam nusispjaut į prieraišumą, švelnumą, gailestį. Deja, tai buvo tik poeto kaukė, slepianti vienišą ir liūdną širdį. Ne kartą mačiau, kaip tiesia gana solidų pinigą senutei, skaičiuojančiai parduotuvėje variokus.

Matyt, Žvėryno močiutės, neblogai pažįstančios Algirdą, nenorėdavo imti iš jo pinigų, bet Algirdas jas įkalbėdavo. Gal dalydamasis jis norėjo užgesinti širdyje įsisenėjusią graužatį, bent iš dalies „išpirkti“ skolos jausmą motinai, tėvui, broliui, žmonai?

Literatūros žmonėms Algirdas dosnus nebuvo. Taip sakydamas turiu galvoje jo savybę skirtingai kalbėtis su kiekvienu nauju pašnekovu. Gana greitai perpratęs žmogaus natūrą, stengdavosi kuo daugiau apie kolegą sužinoti, išsiaiškinti vieno ar kito jo poelgio motyvus, suprasti, kodėl žmogus rašo taip, o ne kitaip, tačiau vengdavo viešai vertinti kitų kūrybą.

Klausydamas magnetofono kasetėje 1996 metais įrašyto mudviejų pokalbio, radau tokius poeto žodžius: Tikra teisybė, aš mėgstu drastiškus įvaizdžius... Bet norint šokiruoti, reikia pirmiausia turėti tam poetinę teisę, išgyvenimą... Juk ir aš, ir tu mokam keiktis – ir bravūros pakanka... Bet egzistuoja moralinis tabu, ne tik išorinis cenzorius. Nesu moralistas, bet man nereikia iš naujo mokytis žegnotis...

Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad Algirdas, nors ir nebuvo praktikuojantis katalikas, turėjo Dievo malonę. Žinau, kad religiniai jausmai – labai asmeniškas dalykas ir niekam nevalia kišti savo nosies į šį slėpinį, bet...

Ant sienos prie Algirdo lovos Žvėryne visą laiką matydavau nemažą kryžių – poeto sesers dovaną. Ne kartą patyriau jo pagarbą šiai dovanai. Susikeikęs, tarkime, visados kreipė žvilgsnį į Nukryžiuotąjį: Viešpatie, atsiprašau!

Giliai stalčiuje nuo atsitiktinių svečių slėpė ir kitą sesers dovaną – dar prieš karą leistą Bibliją. Niekam jos nerodydavo: Kad nepavogtų... Buvau šią knygą pasiskolinęs – leidinys labai mane domino dėl ilgų ir gilių arkivyskupo Juozo Skvirecko komentarų – bet gavau Šventąjį raštą tik vienai savaitei ir privalėjau sutartu laiku grąžinti.

Dar man įstrigo Algirdo liudijimas Jurgiui Kunčinui: Prisipažinsiu: daugelį metų prieš užmigdamas persižegnoju, nes bijau, kad naktį neapstotų piktosios dvasios.

Teologijos ar dievoieškos klausimais mudu su Algirdu taip pat kartais pasišnekėdavome. Žinau, kad žegnonė – svarbus žmogui veiksmas... Ir Algirdas žinojo, kodėl tą daro.

O apie literatūrą kalbėdavomės labai daug. Algirdas buvo įdėmus skaitytojas. Ypač gerai išmanė poezijos lauką, nes daugelis kolegų jam dovanodavo savo knygas. Net giliausiai įsisirgęs, jau nebekeldamas kojos iš namų, žinojo visas miesto, literatūros ir politikos naujienas. Ypač artimas Verbai žmogus buvo Leonidas Jacinevičius. Mėgo Romą Daugirdą, Ričardą Gavelį, Antaną A. Jonyną. Džiaugdavosi Romualdo Granausko apsilankymu. Nepykdavo, kad Valdemaras Kukulas jį dažnokai „auklėdavo“...

Vladas Vaitkevičius prisimena: Su Algirdu Verba (raišu Baironu – taip jį vadindavome) Vilniaus gatvės ir skersgatviai dažnai suvesdavo. Atsimenu, pažvelgiu pro „Minties“ leidyklos langą – Algirdas atpėdina. „Vladai, suveik tris rublius – reikia sveikatą pataisyti...“ Jei turiu, iš karto įspraudžiu į delną, jei ne, einu skolintis. Kaipgi Algirdui, tokiam geram poetui, nepagelbėsi.

Bičiulių ir pažįstamų Algirdas prigimtiniais vardais nevadindavo, visiems sugalvodavo pravardes. Jacinevičių vadino Levu, Kukulą – Kukučiu, Jonyną – Antanėliu, Balbierių – Plikiu, Braziūną – Mažyliu, o visai ne literatūros atstovą, tik labai paslaugų žmogelį iš Žvėryno – Dzūku... Pas Verbą dar lankydavosi Latvis, Ašarėlė, Partizanė... Ankštame butelyje glaudėsi giminaičiai: Sliekas, Kotovskis. Aš irgi neturėjau nei vardo, nei pavardės – visuomet buvau Daktaras.

Algirdui svarbios buvo Velykų ir Kalėdų šventės. Aplankydavau jį tomis dienomis su Daina Pranckietyte. Nijolė Verbienė pagal išgales paruošdavo šventinį stalą... Kasmet per šventes pas Algirdą užsukdavo ir politinis kalinys rašytojas Gintautas Iešmantas, užeidavo žurnalistas Algimantas Antanas Naujokaitis, kolegė Vidmantė Jasukaitytė su vyru.

 

 

Randai veiduose sužėri nuo smilgos kirčio...


Judėjimo negalia Algirdą kamavo visą gyvenimą.

Jau buvau pradėjęs dirbti su neįgaliaisiais. Po stažuotės JAV Mičigano universitete pradėjau dar aktyviau rūpintis šalies neįgaliųjų reabilitacija. Bandžiau ir Algirdui aiškinti, jog negalia – ne pati didžiausia jo gyvenimo bėda. Tikinau, kad yra būdų ir priemonių išlikti savarankiškam, mat Algirdas klaikiai bijojo tapti našta žmonai Nijolei, sūnui Žilvinui.

Tuomet buvo pati neįgaliųjų judėjimo pradžia. Vykdavo įvairiausi renginiai, protesto akcijos. Kartais veždavausi į tuos susibūrimus ir Algirdą. Įspūdinga neįgaliųjų akcija ,,Nugalėk save“ vyko 1996-ųjų vasarą. Jos tikslas – atkreipti sveikosios visuomenės dėmesį į šalies neįgaliųjų gyvenimą. Žmonės, judantys neįgaliųjų rateliais ar remdamiesi lazdelėmis, su plakatais ėjo per visą Lietuvą – nuo Aukštaitijos ežerų iki Baltijos jūros. Algirdas noriai žygiavo eisenoje Vilniaus gatvėmis nuo Aušros vartų iki Arkikatedros. Dalyvavo ir šv. mišiose, kurias aukojo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Kaip šiandien pamenu Algirdą, įsikibusį man į parankę, su lazdele... Nešėme plakatą su George’o Orwello žodžiais: Visi gyvuliai lygūs, bet kai kurie gyvuliai lygesni už kitus. Vėliau kartu nuvykome į Nidą, kultūros namuose susitikome su visuomene, skaitėme eilėraščius...

Kolegos apie tai, manau, neką težino. Veikiausiai prisimena jį tik „reketuojantį“ vyresnius rašytojus: Tamsta klasike, prašyčiau poetui...

Algirdas gerai žinojo, iš kurio žmogaus galima paprašyti „duoklės“, o iš kurio neverta. Nors kartais apsirikdavo. Taip buvo su Sauliumi Šalteniu... Ne sykį girdėjau Algirdą besižavintį, kaip jaunas būdamas Saulius Šaltenis, protestuodamas prieš valdžios proteguojamą sovietinių eiliakalių grafomaniją, vieno „klasiko“ knygeles už dyką dalijo žmonėms Vilniaus tualete, įrengtame netoli šalia stovėjusio sovietų generolo Černiachovskio paminklo... Gal tų prisiminimų paskatintas, jau sunkokai vaikščiodamas, paskambino tuomet į kultūros ministrus iškilusiam Šalteniui ir paprašė „paramos“. Kad kuo greičiau pasiektų skolintoją, sėdo į taksi. Bet Saulius Šaltenis supyko, kad Verba į ministeriją atvažiavo girtas, ir atsisakė „skolinti“. Taksistas, laukęs prie ministerijos, buvo griežtas: mokėk! O Algirdo kišenėse vėjai švilpia...

 

 

Atsiskaitymas su gyvenimu: eilėraščių griūtis


Sulaukęs brandos poetas intuityviai suvokė, jog nakties ir dienos košmaruose vis dažniau savo veidą parodo nenuginčijama gyvenimo palydovė, kurios vardas – mirtis. Ypač klaiki ši akistata būna peržengus ribą, kai alkoholis pasiglemžia žmogaus dienas, savaites, mėnesius. Tuomet iš kiekvienos kertės pradeda lįsti demonai – pesimizmas ir baimė, siaubas ir neviltis, besirungiantys dėl poeto sielos. Paskutinį savo gyvenimo penkmetį Algirdas jau gana atvirai kūrė savižudybės spektaklį, kurį išreklamavo naujųjų laikų žurnalistai, nusikratę visų tabu. Tai liudija net straipsnių pavadinimai. Pavyzdžiui: „Poetas Algirdas Verba: ,,Jeigu ir sniegui nutirpus nepaeisiu – nusižudysiu“ (R. Celencevičius, „Respublika“, 1996, vasario 13).

Ar poetas sąmoningai siekė greitesnės baigties? Kad bent apytiksliai atsakytum į šį klausimą, reikia gerai įsižiūrėti į tada susiklosčiusias poeto gyvenimo aplinkybes.

Pamenu Algirdo žodžius: Naujausiuose mano eilėraščiuose ryški mirties tema. Ji nėra išgalvota. Dabar ieškau savižudybės būdo. Skandintis negaliu – nenueisiu iki upės. Pasikarti – neestetiška. Daktare, atnešk man kalio cianido.

Kas gali suprasti menininko psichiką – nuolatos įtemptą, virpančią, dažnai pasiekiančią transo būseną, kada tarytum išnyksta mus supantis pasaulis ir mes lyg patenkame į juodąją visatos skylę, siekdami išgirsti ir įsiklausyti į kosminį pasaulio gaudesį? Juk pradeda veikti visiškai kiti ir mums nepažįstami dėsniai! Deja, visuomenė regi tiktai kūrybinio proceso fizinę išraišką, kurią turbūt galima palyginti su perkūnijos iškrova... Žaibą mato visi, trenksmą irgi visi girdi, bet nuo iškrovos ugnies kenčia tik objektas, pritraukęs tą iškrovą, kitaip tariant, pats menininkas ir jo artimieji.

Iš tiesų Algirdo elgesys dažnai prieštaravo įprastoms žmonių gyvenimo normoms – jis nesiskaitė su autoritetais, nepaisė prestižo. Labai dažnai kūrėjas tiesiog bijo būti pačiu savimi, nuolatos vaidina tokį žmogų, koks, jo manymu, būtų patrauklus arba, atvirkščiai, šokiruotų pasaulį. Algirdas paskutiniais metais klaikiai gėrė, o prablaivėjimo akimirkomis karštligiškai rašė: O juk ugnį gesina tiktai ugnimi, / Ir tai žino miškai, ir girtuokliai, ir rūmai... Rankraščiai sklaidėsi po lova ir po stalu... Nebepaeinančiam ir alkoholio prasimanyti buvo vis sudėtingiau. Žmona išeidama į darbą pradėjo rakinti laukujes duris ir slėpti raktą. Šeimos gyvenimas pavirto košmaru, Algirdas tą suprato:

 

                                                 Sakai, tu zoologijos sode

                                                 Gyvent nenori, betgi žvelgt į žvėrį

                                                 Gana smalsu, dėkoju. Ta žvaigždė

                                                 Seniai kaip vilko kailis nusišėrė.

 

Tokiu pat keliu ėjo du bičiuliai: Algirdas Verba ir Leonidas Jacinevičius. Tik vienas įsikalino Šeškinėje, kitas – Žvėryne. Algirdas neteko ištikimiausio užstalės bičiulio.

Poetas, užrakintas bute, įninka skambinti telefonu draugams, pažįstamiems... Visų prašo: Užeik. Atnešk. Paklausyk, ką parašiau...

Nebeišeidamas iš namų, Algirdas detalių eilėraščiams gaudydavo žvelgdamas pro langą Vytauto gatvėje. Jam būtini buvo to meto ženklai. Gal skaitęs vieną kitą Arthuro Rimbaud eilėraštį, savo pasaulėjauta darėsi kažkuo panašus į jį. Sakykime, šiferio stogas, kurį matė pro langą, jam priminė pabėgėlių šonkaulius, senutė, balkone džiaustanti skalbinius, galėjo tapti žiežirba, įskeliančia eilėraščio ugnį.

Susikaupė nemažas ilgokų eilėraščių pluoštas – net 51. Didžiausia Algirdo svajonė – išleisti knygą. Jis skambina į pačias įvairiausias leidyklas. Deja, vyriausieji redaktoriai nežada greitai knygos išspausdinti, mykia paklausti apie galimą honorarą, o Algirdui užsiminus apie avansą, apskritai padeda telefono ragelį.

Kai apima nostalgiška nuotaika, Algirdas rašo:

 

                                                 Kaip alpėjau aš vakaru gražiuoju,

                                                 Ir rausvos dulkės mito manimi.

                                                 Ant atminties tave aš nukryžiuoju,

                                                 Aš užmušu tave atmintimi.

 

Kai kitą dieną paklausiau, kaip sekėsi baigti šį eilėraštį, supyko: Man reikia užsidegti, įsiusti, kad galėčiau rašyti. Daug poetų nori būti pranašais, bet nė vienas nesutinka būti nukryžiuotas.

Padovanojau jam seną radijo aparatą, kad dienomis nesijaustų toks vienišas. Per radiją ir išgirdo, kad mirė Leonidas Jacinevičius. Jam skirtame eilėraštyje Algirdas negailestingai tiesus:

 

                                                 Atėjęs žemėn nuogas, grįši nuogas,

                                                 Mirtis vienišių nenuprausiama.

                                                 Nuogumo artuma kalbėtis mokais

                                                 Ir šildaisi nuogumo šiluma.

 

                                                 Prie lovos – buteliai tušti lyg gilzės,

                                                 Ne priešui taikei – o savon širdin...

 

Po bandymų vienam kitam redaktoriui parodyti savo eiles pasijuto dar vienišesnis ir nepatogus naujai valdžiai. Iš įsiūčio gimė eilutės:

 

                                                 Ženk, išdidus gaidy, į vištų tautą –

                                                 Tauta juk geidžia būti vedama

                                                 Arba nurengiama tarsi dama,

                                                 Kad rypautų paskui – išprievartauta.

 

Pesimizmo valandėlėmis prasitardavo: Davė Poezijos pavasario laurus, o dabar – štiš, Verba, iš akių... Tiu tiū...

Galiausiai man pavyko įsteigti Lietuvos žmonių su negalia sąjungos leidyklą „Joružis“. Rūpinausi, kad naujausi Algirdo eilėraščiai 1996 m. pasiektų skaitytojus. Gruodžio mėnesį Rašytojų klubo rūpesčiu surengėme „Dviejų poetų vakarą“, kuriame pristatėme Algirdo eilėraščių knygą „Orkestro duobė“. Tada dar nenujautėme, kad tai paskutinis rimtas poeto susitikimas su skaitytojais ir rašytojais. Jo kūrybą analizavo literatūros kritikai Janina Riškutė, Valdemaras Kukulas ir Liudvikas Jakimavičius. Ramiu balsu tą vakarą poetas skaitė:

 

                                                 Ak, iš duobės garsai orkestro skrenda

                                                 Viršum galvų ugnim rudens žvaigždžių.

                                                 Ir nematau aš veido muzikanto,

                                                 Tik širdį, širdį plakant jo girdžiu.

 

Paskutiniais metais jis prarado norą spausdinti savo kūrybą. Tekdavo ilgokai Algirdą įkalbinėti, kad duotų eilėraščių savaitraščiams, almanachui „Poezijos pavasaris“. Gerokai atšipus poetinei klausai ir susilpnėjus šauniajam įtūžiui, jis pradėjo vis įkyriau šnekėti apie vienatvę ir savižudybę. Iš pradžių tai atrodė tarsi šmaikšti poeto poza, skirta laikraščiams, o gal ir kultūros valdininkams pagąsdinti, kad duotų stipendiją. Bet iš tikrųjų poetą vis stipriau ir stipriau kaustė baimė – pasiligoti ir iki gyvenimo pabaigos atgulti ant patalo.

Savižudybei pasirinko alkoholį. Algirdas guosdavosi: Kai gerai prisigeriu, vis tikiu, jog kitą rytą neatsibusiu.

Deja, deja... Tvirta žemaičio prigimtis priešinosi Algirdo valiai. Gyveno vienu vieninteliu rūpesčiu: kaip nusipirkti degtinės, kaip sukaupti jos atsargas nakčiai, kai demonai pradeda lįsti iš tamsos... Prikaustytas prie lovos, vis viena rasdavo būdų, kaip prasimanyti buteliuką. Prirūko, tarkime, kambarį, kad jau nieko nebematyti, ir skambina į gaisrinę: Gelbėkit, degu! Atvažiuoja gaisrininkai, pro langą įlenda su gesintuvais. O Algirdas avinėlio balsu meldžia: Vyrai, aš jus kviečiau, kad buteliuką man atvežtumėt.



Ilgoji kelionė Žemaičių plentu


Vis nedavė man ramybės: Palydėk į autobusų stotį, padėk nusipirkti bilietą, važiuosiu į Nemakščius, pas žmonos seserį Renę. Ši moteris labai gailėjo Algirdo ir dažną vasarą paglobodavo, leisdama seseriai pailsėti nuo pragariško gyvenimo.

Sakydavau: Gerai, Algi, važiuok... Bet kiekvieną sykį, kai tik ateidavau – žinoma, iš anksto susitaręs, jog šiandien jis jau tikrai tikrai pasirengęs važiuoti! – rasdavau poetą „linksmą“...

Kai jau tikrai susirengė, manęs Vilniuje nebuvo. Iki autobusų stoties palydėjo Valdemaras Kukulas. Matyt, poetai „pašventino“ būsimą kelionę. Autobuse Algirdas užmigo ir pravažiavo Nemakščius, atsibudo tik Klaipėdoje. Naktis, pinigų nėra, „šachtos“ dega... Išgelbėjo ramentai ir invalido pažymėjimas. Šiaip ne taip pavyko įtikinti autobuso, po vidurnakčio grįžtančio į Vilnių, vairuotoją, kad be pinigų pavėžėtų iki Raseinių.

Štai ką Algirdas papasakojo: Vos ne vos išrepečkojau iš to autobuso. Jau gerai po vidurnakčio, tamsu, aplinkui nė gyvos dvasios. Kažkur toli šviečia Raseinių žiburiai. Iki brolio namų – galas kelio. Bandau stabdyti pro šalį lekiančius automobilius. Visi švilpia pro mane. Šalta, kojas gelia... Žinai, ką padariau, daktare? Atsiguliau vidury Žemaičių plento, išskėčiau rankas su ramentais. Užmuš? Tegul užmuša...

Tąkart Algirdo pagailėjo kažkokie skustagalviai. Algirdas aiškino jiems esąs poetas, kartojo savo pavardę, tačiau nė vienas tokio rašytojo nebuvo girdėjęs. Bet iki brolio vis viena pavėžėjo.

Kankynė baigėsi? Galima ilsėtis jaukiame kambary? Bet Algirdui – klaiki nemiga, širdis vartosi, troškulys kamuoja… Jis aptinka brolio bufetėlyje mažų suvenyrinių gėrimų buteliukus, pradeda ragauti. Išragavęs visus, pajunta didžiausią gėdą ir švintant pabėga iš brolio – ramentais pasiramstydamas klibinkščiuoja pas seserį, gyvenančią Viduklėje. Daktare, kas mane tokį gali mylėti? Aš jiems gėdą darau, – guodėsi poetas.

Manau, priešpaskutinę gyvenimo vasarą, kai Algirdas gyrėsi parašęs tris poezijos knygas, jį buvo ištikęs insultas, kurio niekas nediagnozavo ir negydė. Jis tada gėrė ir rašė, rašė ir gėrė. Iš tų raštų beveik nieko „neišėjo“ – gana banaloki eiliavimai. Tuomet ėmė pūsti žurnalistams muilo burbulus. Girdi, jis visas knygas parašęs girtas būdamas. Vėliau atsibodo. Puikiausiai suvokdamas, jog čia – ne poezija, pradėjo rankraščius naikinti, dalyti kam papuolė.

Artėjo akivaizdus poeto finišas…

Dar mudu matėmės, kai prieš paskutinę kelionę pas gerąją Renę nuvežiau jam neįgaliųjų vežimėlį.

Žinai, daktare, turiu vieną svajonę! Norėčiau sėsti į prabangų automobilį, šalia pasisodinti kokią nors Lietuvos gražuolę, užsirūkyti brangiausią cigaretę, kratyti pelenus pro mašinos langelį ir paskutinį kartą ilgai ilgai važiuoti Žemaičių plentu, – kalbėjo blaiviomis akimis žvelgdamas į mane.

Paskui perskaitė keletą naujausių eilėraščių. Man pasirodė, jog poetas vėl atgavo ankstesnę jėgą.

 

                                                 Ak, neprieteliai, aš jums kaip Kristus

                                                 Numazgosiu kojas pranašams.

                                                 Nuodėmių juodų ims lietūs kristi,

                                                 Ir lenkiuosi jų pirmiems lašams.

 

                                                 Ir palaiminta ta atgaila,

                                                 Išperkanti mano Kaino kaltę,

                                                 Ir palaiminanti jos galia,

                                                 Sugebanti mirusį prikelti...

 

Daugiau nebesusitikome.

Kai Algirdą laidojom, viršum Nemakščių siūbavo keisti debesys.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 11 (lapkritis)