tekstai.lt

Leena Krohn. Netikras langas

Leena Krohn. Nuotrauka iš puslapio http://fi.wikipedia.org/wiki/Leena_Krohn
Leena Krohn. Nuotrauka iš puslapio http://fi.wikipedia.org/wiki/Leena_Krohn

  Suomių rašytoja Leena Krohn (g. 1947) Helsinkio universitete studijavo filosofiją, literatūrą ir psichologiją. 1970 m. išleidusi pirmąją knygą „Žalioji revoliucija“, L. Krohn kasmet parašo po knygą. Svarbiausios kūrybos temos: mirtis ir nebūtis, žmogaus santykis su tikrove, globalios kultūros kritika, tikrovės ir iliuzijos ribos. Naujausio L. Krohn romano „Netikras langas“ pagrindinis veikėjas – filosofas, internete pasiskelbęs, kad nebrangiai „atsako į paviršutiniškus ir esminius klausimus“.

 

 

 

 

Išnykimo taškas

 

Akys pailsi, kai žiūri į tolį, o nieko nėra toliau už dangų. Plūduriuoju aukštielninkas, – o tai darau didžiąją dienos dalį, – ir pro apvalų stoglangį žiūriu į gilų dangų ir giedroje sustingusius debesis – tokius, kokius mačiau paskutinę vaikystės vasarą. Kad ir kiek žiūriu, debesys nejuda ir nesisklaido.

Bet cisterna, kurioje plūduriuoju, stovi penkiaaukščio namo antrame aukšte ir čia nieku būdu neįrengtum stoglangio. Vis dėlto mano bute stoglangis yra ir už jį turiu būti dėkingas iliuzijų kūrėjui Mimi Martonui, kurio amatas – akių apgaulė. Mimi Martonas žino, kad akis apdumti lengva, kad jos netgi nori būti apdumtos. Juo sumanesnė apgaulė, tuo labiau patenkintos akys.

Kai užsakiau Mimi Martonui darbą, mudu abu žinojom, kad jis imsis tapyti stoglangį. Mimi dirba di sotto in sù* metodu. Šis darbas truko du mėnesius ir tuo metu cisternoje plūduriuoti negalėjau, bet pakentėti vertėjo. Mimi Martonui pavyko mano ankštą celę paversti sale su kupolinėmis lubomis.

Mimi Martonas moka sukurti tariamą gilumą, perspektyvą ir išnykimo tašką. Jis geba traukti žvilgsnį į tolumas. Tokias iliuzijas galima sukurti ir lazerio šviesomis bei įvairiais skaitmeniniais efektais, bet man labiau patinka autentiškas rankų darbas.

Baigęs dailės akademiją Mimi dar daug metų mokėsi amato savarankiškai. Studijavo Andrea Mantenjos ir Meloco da Forli darbus. Jis tiesiog gyveno šventovėse ir rūmuose – pavyzdžiui, Parmos katedroje ir Vienos Jėzuitų bažnyčioje, kurios kupolą kitados optiškai pagilino Andrea Poco. Daug savaičių praleido Romos Barberinių rūmuose ir Mantujos Kunigaikščių rūmų Sutuoktinių kambaryje.

Pagal užsakymus Mimi Martonas tapo ir įstaigoms, ir privatiems asmenims. „Falsifikuoja“, kaip pats sako, ne tik mažesnius dalykus bei reklamos vaizdus, bet ir duris, vidaus bei lauko sienas, fasadus, tarpuvartes, laiptines, tvoras, mūrus ir net uolas. Ant plytinės sienos nupiešia langą, pro kurį matosi didmiesčio gatvelė naktį ar smėlėtas krantas, nutviekstas vidurvasario kaitrumos. Ant durų nutapo duris, pravertas į kitą kambarį, kurio durys pravertos į trečią kambarį, pro kurio langą matosi sodas ir atdari vartai. Ant mūro nupiešia tunelį, pro kurį matosi tolimas slėnis. Nutapo laiptus, vedančius į nesamą viršutinį aukštą. Ant fasadinės pastato sienos nupiešia gatvę, vedančią į kažkokio miesto rajoną ir namų kvartalus.

Jis piešia akį apgaunančius dalykus ant stalų ir baldų: laišką ar atviruką, kurį kiekvienas čiumpa nūsdamas pažiūrėti, kam jis adresuotas, ar lėkštę su riešutu, kurį kiekvienam maga sukrimsti, kortas, kurias kiekvienas grybšteli, įsimanęs palošti. Tapydamas užsakytą portretą, jis kampe nupiešia voratinklį su voru ar virtinę skruzdėlių. Vieno pagyvenusio politruko portreto apatiniame kampe tupi mėsinė musė. Vaizdas toks apgaulingas, kad žiūrėdamas, rodos, girdi zyzimą. Kai tą paveikslą nupirko meno muziejus, budėtojas pažvelgė į jį ir pasibjaurėjęs šniojo laikraščiu.

Mimi Martonas geba kurti peizažą, sykiu vaizduojantį žmogaus veidą, arba žmogaus veidą, sykiu vaizduojantį peizažą. Paveiksle gali įžvelgti ir viena, ir kita, tiksliau – arba viena, arba kita, abiejų iškart akis nesučiuopia. Štai matai upę, kalvą, tolimą mišką. Žvilgteli dar kartą, o kai kurios paveikslo detalės virsta žmogaus veido dalimis: kalva – skruostu, miškas – plaukais, ežeras – akimis. O gal nė nemirkteli, tiesiog viską kitaip pamatai.

Žiūrinėdamas Mimi kūrinius, prisimenu tas optines apgaules ir dvigubus vaizdus, kuriuos mačiau dar gimnazijos psichologijos vadovėliuose: zuikutį, kuris sykiu buvo ir antis, ąsotį – kuris buvo ir galva su dviem nosimis, senutę riestu smakru, kuri kartu buvo ir išvaizdi mergina: „Štai mano žmona, o štai – uošvė.“

Mimi Martono paveiksluose reikšmės prapuola ir vėl pasirodo, užgęsta ir vėl sutvaska, pradingsta ir persikelia į kitą vietą. Ar visa tai tik optinė pramoga, žaidimas įžvalgumu ir savitumais?

– Man tai reiškia daugiau, – kartą pasakė Mimi Martonas.

– Ką? – paklausiau aš.

– Tai, kad tikrovė yra tikrovės atvaizdas, – atsakė jis.

 

 

 

Kodėl plūduriuoju

 

Plūduriuoti skirtos cisternos būna plastikinės arba plieninės ir šiek tiek didesnės už vonią. Mano cisterna telpa labai mažo ploto kambaryje. Vanduo joje prisotinamas karčiosios druskos, dar vadinamos „Epsom“ druska, ir pašildomas maždaug iki trisdešimt penkių laipsnių. Karčiosios druskos sudėtyje yra kalcio, magnio, anglies ir deguonies.

Daug kas manęs klausia, kodėl plūduriuoju cisternoje. Mano, kad iš tinginystės, kad šitaip užmušinėju brangų laiką. Visai ne! Cisterna puikiai tinka ir protiniam darbui dirbti. Plūduriuodamas cisternoje kiekvienas pasigerintų balus, bet manęs varžybos ir įspūdingi ko nors išmokimo rekordai jau nedomina.

Mokslus aš jau baigęs, bet cisternoje man galva prašviesėja. Mat plūduriuojant vandenyje pažemėja smegenų bangų dažnis – alfa, teta ir net delta. Stiprėja imuninės organizmo funkcijos, greitėja kraujo apytaka, mažėja kraujospūdis. Kaip tik dėl pakilusio kraujospūdžio, rekomendavus buvusios žmonos gydytojui, aš įsigijau cisterną. Savijauta pagerėjo vos po kelių plūduriavimo seansų. Trumpiau tariant, cisternoje jaučiu, kad jaunėju. Juolab kad plūduriavimo poveikis kumuliacinis.

Iš pradžių lįsdavau į vandenį tik kelis kartus per mėnesį, bet greitai ėmiau lipti į cisterną dažniau ir pavasariop jau plūduriuodavau po keturis penkis kartus per savaitę. Tomis dienomis, kai to nedarydavau, jausdavausi keistai, tiesiog prastai.

Plūduriavimas padeda atsikratyti visokių priklausomybių: rūkymo, alkoholizmo ar sekso vergystės, bet pats gali virsti priklausomybe. Kaip tik šitai man ir nutiko, bet aš nė nesistengiu iš to įpročio vaduotis. Kam? Mano amžiaus žmogui ta priklausomybė veikiau naudinga nei žalinga.

Pradėjęs rimtai mąstyti, kad vertėtų įsigyti cisterną, ilgai klausinėjau ir svarsčiau būsimas išlaidas. Įprastame daugiaaukščio bute tai nelabai pigi pramoga, o gaunant tokias pajamas, kokias gaunu aš, panašu į megalomaniją. Vis dėlto savo svajonės neatsisakiau. Banko paskolą gavau, bet namo bendrijos susirinkime derėtis teko ilgai, nes pora apatinio aukšto gyventojų, įsibaiminę, kad juos užlies vanduo, mėgino sukliudyti tam sumanymui. Bet pagaliau turiu savo bute maudyklę, gerokai didesnę už įprastą vandens cisterną, nes galėjau ją įsirengti buvusiame miegamajame, kur lubų aukštis normalus. Aš daug miegu ir geriausiai – savo cisternoje, joje galiu net pusryčiauti ir vakarieniauti. Dar smagiau, kad prieš akis turiu netikrą Mimi Martono langą. Įsirengiau apšvietimą, kurį galima prislopinti ir sustiprinti, net šviesos spalvą galima keisti. Neatsižiūriu savo lango, dažnai užmiegu žiūrėdamas į jį ir pabudęs jį pamatau pirmiausia.

Niekada nemėgau draugijų ir atsiskyręs cisternoje vienatve nesikamuoju. Tiesą sakant, savo maudyklėje su žmonėmis bendrauju daugiau nei ilgus metus iki tol. Dalis mano lankytojų – normalūs žmonės – pažįstami, giminaičiai ir mokūs klientai, bet užeina ir visai nesuprantamų asmenybių. Cisterna atitolino mane nuo įprasto miesto gyvenimo, tarsi perkėlė į vegetacinį pasaulį, kuris tik iš dalies panašus į gyvenimą.

Plūduriuodamas cisternoje užmezgiau naujų pažinčių, įkliuvau į sūkurį įvykių, kokių anksčiau nebuvau patyręs. Mano patirtis cisternoje įrodo tą patį, ką įrodo sapnai: kad smegenys būtų aktyvios, išoriniai dirgikliai nebūtini. Smegenys pačios gamina ir raminamąsias, ir linksminamąsias medžiagas. Tikrovė ne visada suskaidoma.

Galų gale svarbiausia priežastis, dėl kurios plūduriuoju – traukos jėga. Kaip žinote, plūduriuodami pirmučiausia įveikiame traukos jėgą. Plūduriuojantį vandenyje palyginčiau su astronautu, kuris erdvėje mėgaujasi nesvarumu. Tysodamas vandens paviršiuje žmogus kiekvieną raumenį, kiekvieną organą – visą varganą kūną pailsina nuo tos nejaučiamos jėgos, kuri negailestingai ir be atvangos traukia mus prie geležinės žemės šerdies.

Vandens paviršiuje žmogus trumpam praranda kūną ir net kai kuriuos jutimus. Manau, kad plūduriuodami sūriame vandenyje ne tik pakartojame tą būklę, kurią išgyvenome iki gimimo, bet ir – kaip tik tai ir daro filosofija – rengiamės mirčiai.

Palieka tik mintis ir vaizdas.

Įdėjau į internetą nedidelį reklaminį skelbimėlį, kuris prie mano cisternos atvedė daugybę klientų. Reklama, aišku, mažumėlę perdėta, bet juk ji ir turi tokia būti: PLŪDURIUOJANTIS FILOSOFAS NEBRANGIAI ATSAKO TIEK Į PAVIRŠUTINIŠKUS, TIEK Į ESMINIUS KLAUSIMUS.

 

 

 

Bailys

 

Jis penkis kartus per savaitę lankosi kūno lavinimo klube, valgo aštuonis sykius per dieną, jo cholesterolio kiekis kraujyje nesiekia šešių procentų. Po tempimo pratimų jis be jokios pertraukėlės daro pritūpimus. Po bicepsų stambinimo pratimų jis metasi ant sienelės ar skersinio ir daro prisitraukimus. Pilvo preso pratimų su svarmenimis iš karto gali atlikti net šešiasdešimt ir visai neuždūsta. Jis nuolat vartoja kreatiną, amino rūgštis ir steroidus, jeigu reikia – ir stimuliantus. Jo raumenų masė įspūdinga.

– Jaunystėje buvau peštukas, – tarė. – „Jis tikras vadas“, – taip sakydavo apie mane. Tada manęs bijojo, dabar bijo dar labiau. Girti kvailiai ir bastūnai man nebaisūs.

Daug kas jo bijo, bet dažnas, sužinojęs jo paslaptį, pratrūktų juoku. Aš ją sužinojau – pasakė iš karto ir tuo parodė drąsą. Vis dėlto mintyse jį vadinu Bailiu, nes kaip mažas vaikas jis bijo tamsos. Bailys buvo mano pirmasis klientas. Jis internete atrado mano nedidelį skelbimėlį.

– Pas mane atėjote dėl to, kad bijote tamsos? – paklausiau aš.

Bailys linktelėjo, bet nužvelgė mane nepatikliai ir tai, ką pamatė, tikriausiai jam nepatiko. Supratau, kad jis bjaurisi manimi, ir tai nenuostabu, nes mano cholesterolio procentas jau beveik siekė trisdešimt. Manau, kad jau prie slenksčio jis pasigailėjo atėjęs pas mane, tik nesiryžo iškart apsisukti ir išeiti.

– Mėginote atsikratyti šios problemos?

– Ilgus metus, – atsakė jis. – Man taikė aromaterapinį masažą, ne vieną savaitę praleidau psichodramos seminaruose. Man buvo taikomas gydymas žvakės šviesa, kreipiant ją į akumuliacinius taškus bei čakras. Penkis kartus per savaitę guldavau ant kušetės pas psichoanalitiką, dalyvavau trumpalaikėje dinaminėje terapijoje. Miegu ant čiužinio su magnetais ir dėviu vidpadžius su magnetais. Man buvo taikoma meno terapija ir aš pirštais nutapiau penkis autoportretus.

– Ir niekas nepadėjo? – paklausiau.

– Ne. Kai ateina vakaras, nerimas sustiprėja.

– Ką tada darote?

– Užsidegu visus šviestuvus ir miegu šviesoje. Jei nuvažiuoju į kaimą, stengiuosi iki tamsos grįžti į miestą. Čia vis dėlto šviečia gatvės žibintai ir parduotuvių vitrinos.

– Kodėl manote, kad galiu padėti? Dažnas pasakytų, kad baimė – psichologinė problema, o ne filosofinė.

– Gal ir nemanau, kad galite. Internete pastebėjau jūsų skelbimą ir atėjau iš smalsumo, nes dar nesu matęs plūduriuojančio filosofo. Apskritai – filosofo, – kiek pamąstęs pridūrė.

– Mano galva, jūs labai protingas žmogus. Yra pagrindo bijoti tamsos, – pasakiau apžiūrinėdamas iš tirpalo išnirusius raukšlėtus ir druskuotus kojų pirštus. – Tamsoje vyksta keisti ir nepaaiškinami dalykai. Gerai, kad bijote tamsos. Ši baimė išmintinga ir reikalinga.

– Kodėl taip sakote? Visi tvirtina priešingai.

Jis atrodė tikrai nustebęs.

– Jie klysta, neklausykite jų. Jie patys bijo tamsos ir mėgina racionalizuoti baimę. Tik jiems nepavyksta. Naktis yra anapus proto, jos esmė – siaubas, jos matas – begalybė. Jei nustosite bijoti, naktys nepasidarys saugesnės, o priešingai. Baimei apėmus, žmogaus juslės paaštrėja. Akys išsiplečia, jis greičiau pastebi permainas regėjimo lauko pakraščiuose. Jis pasirengęs gintis, bėgti, reikalui esant – ir pulti. Tamsiausiomis paros valandomis primityvi baimė naudinga. Tad bijokite, baimė gali išgelbėti gyvybę!

– Ar jūs neperdedate... – tyliai tarė jis.

– Naktį savisauga pašlyja, – tęsiau aš. – Tamsiausiomis nakties valandomis negalime valdyti savęs ir aplinkos. Naktis pilna juodosios energijos ir mirtinų pavojų. Naktį į galvą lenda itin blogos mintys, o vilko valandą stipriau kamuoja įkyrios idėjos ir persekiojimo manijos. Kaip žinome, tamsoje daugiausia plėšikaujama, prievartaujama ir žudoma, dėl natūralių priežasčių ir žmonės dažniau miršta naktį. Juodumoje žiurkės graužia vamzdžius. Iš kanalizacijų išropoja keisti vabalai, kurių snukiai panašūs į žmogaus veidą. Košmarai virsta tikrove, bekūnės būtybės ir demonai, inkubai ir sukubai nekliudomi veržiasi į kambarius tarp vidurnakčio ir aušros.

– Na jau! – pakilo nuo krėslo Bailys. – Keistus dalykus pasakojate! Iš kur jūs žinote, leiskite paklausti?

– Kita vertus, – nesutrikau aš, – jūs be reikalo bijote tamsos. Kam bijoti to, kas yra visa ko pamatas – to, iš ko visa gimsta, ir to, kur visa sugrįžta ir pradingsta? Tas, kuris bijo nakties, bijo savo sielos. Jums naktis regisi kaip kapas, bet naktis – tai įsčios, visa ko esaties pradžia, naktyje siaubas virsta ramybe, aistra – išsipildymu, slogutis – svajone.

Aš taip gražiai ir maloniai šnekėjau, kad suėmė miegas ir žodžius tariau vis lėčiau.

– Tas... kuris... patiria nakties... nirvaną... nebenori saulės naštos...

Kai pabudau, Bailio nebuvo.

 

 

 

Astronautas ir Apofis

 

Pas mane apsilankė astronautas. Tiesa, ne tikras astronautas, o tik kosmoso turistas – žmogus, praturtėjęs iš golfo ir už 20 000 dolerių nusipirkęs dešimt minučių nesvarumo būklės kelionėje aplink asteroidą. Būtų buvę pigiau ir saugiau paplūduriuoti cisternoje, pagalvojau, bet garsiai šito nepasakiau, nes ne viską dera sakyti klientams.

štai ką jis papasakojo:

Prieš metus apskriejau asteroidą Nr. 99942. Buvau vienas laimingiausių civilių, kuriems teko galimybė pasimokyti kosmoso turistų rengimo kursuose ir kurie prieš skrydį buvo nuodugniai mediciniškai bei psichologiškai ištirti. Kandidatai buvo atrinkti burtais ir laimė buvo man palanki, nors šiandien manau, kad tai veikiau buvo nelaimė. Kelionė į kosmosą buvo mano gyvenimo svajonė ir už ją atidaviau visas savo santaupas, bet jau pirmąją savaitę ta svajonė virto košmaru. Apie asteroidus dabar žinau daug. Tai niekingi materijos vienetai, gryni akmenys, kur gyvybė negalimà. Juos sudaro akmenys, metalas, ledas, kartais iš jų išsiveržia dujos. Juose galima rasti vandens, amoniako, geležies. Tai planetų liekanos, užgesusios, uodegas pametusios kometos arba gryna medžiaga, niekada neišsivysčiusi į planetą. Jų šerdys – amžino įšalo, kurį dengia dulkės ir tamsus šlakas, o paviršius nusėtas krateriais gruoblėtais kraštais kaip Mėnulyje. Sunumeruota 120 000 asteroidų. Iš jų 765 gali atsitrenkti į Žemę. Mūsų asteroidas turėjo ne tik numerį, bet ir pavadinimą – Apofis. Apofis, kaip man sakė, egiptiečių gyvatiškojo demono Apepo vardas graikiškai. Apofis buvo griovimo ir tamsos dievas. Apskaičiuota, kad 2029-aisiais asteroidas Apofis labai priartės prie Žemės – ir bus arčiau nei 20 000 kilometrų atstumu. Apofis apskrieja Saulę per 323 dienas ir ją apskriedamas du sykius kerta Žemės orbitą. Jis gana šviesaus paviršiaus, 250 metrų ilgio. Raketa nešėja, gabenusi mūsų mažą laivelį, pakilo į 20 kilometrų aukštį, tada mūsų laivelis atsiskyrė ir likęs jos variklis nuskraidino mus iki Apofio. Grįžus į Žemę kankino visokie negalavimai, susiję su kelionės išgyvenimais.

– Kas atsitiko? – paklausiau aš.

– Maniau, kad aš viskam pasiruošęs, o toks nebuvau. Nors lankiau parengiamuosius kursus, kosmoso tikrovė mane nustebino. Aš nežinojau, kad tamsa gali būti tokia tamsi, kad akina net tolimos saulės. Mane nugąsdino amžina beribių erdvių tyla.

– Gal tai Paskalis? – paklausiau.

– Kas? – perklausė jis.

– Tiesiog į galvą šovė viena mintis. Gal kelionėje nutiko kas nors ypatinga?

– Mažytė techninė problemėlė, kaip mums sakė. Bet problema nebuvo mažytė. Du kartus apsukome aplink Apofį, paskui leidomės atgal. Baiminomės, kad pasibaigs degalai. Paskutinėmis valandomis išgyvenau tikrą pragarą, nes greta sėdėjusį keleivį apėmė panika. Reikėjo jį užmigdyti kaip laukinį žvėrį. O paskui... ta medūza.

– Medūza?

– Bent jau panaši į medūzą. Ar medūzos, nes valandėlę jų buvo visas būrys. Su skylėmis per vidurį.

– Ar galėtumėte jas apibūdinti tiksliau?

– Jos švytėjo, suprantate, susitraukdavo, išsiplėsdavo, pulsavo kaip širdis. Tarsi gėlės – šokančios ar plaukiojančios. Su kiaurymėmis per vidurį, o pro jas matėsi žibančios žvaigždės. Mes visi matėme tas medūzas, bet vienas kitam apie jas neužsiminėme, antraip būtų tekę pripažinti jų tikrumą.

– Tai iš kur žinote, kad ir kiti jas matė? Tokiomis aplinkybėmis miražai – įprastas dalykas.

– Jas matė visi – supratau tai iš tylos. O paskui radosi antra tamsa.

– Antra?

– Tamsesnė tamsa – ta, kuri judėjo tamsoje. Pasidarė dar blogiau.

Bailį ir Astronautą kamavo viena problema – jie abu bijojo tamsos. Matyt, ir Astronautui turėjau pasakyti: „Tamsa – esminė visatos būsena, kam bijoti to, kas yra visa ko pamatas?“ Mąsčiau apie tamsą, apie tamsos tamsą ir mane suėmė miegas. Vis dėlto pasakiau:

– Jeigu būčiau psichiatras, tarčiau, kad jus kamuoja potrauminis stresas. Kaip filosofas manau, kad tokia trumpaamžė būtybė kaip žmogus iš prigimties bijo to, kas neturi pabaigos. Begalybė – tai mirtis, kuri be paliovos plečiasi. Jūs leidotės su ja susitikti pats, laisva valia. Net pinigus už tai sumokėjote. Papriekaištaučiau: „ko jūs ten keliavote!“ Bet nepriekaištausiu.

Supratau, kad buvau užmigęs, nes kniostelėjau, o jis kalbėjo:

– ...deguonies nutekėjimas, susidūrimas su kosmoso laužu, nedidelis mechaninis defektas, laiku nepastebėtas nusidėvėjimas, tarpiklio nebuvimas, niekinga programos klaida, ugnikalnio išsiveržimas Io – Jupiterio mėnulyje, klaustrofobijos priepuolis ir nepaliaujamas barbenimas tarsi per liūtį, pipiro didumo mikrometeoritams varpant laivą...

Užmigau ir vėl pabudau. Išgirdau sakinio pabaigą:

– ...liko kiek per daug. Dėl asimetrijos mes čia. Universumas tėra kosminė skaičiavimo klaida, bandymas, kuris greitai pasibaigs.

– Tai begalybė, tiktai begalybė, – pusiausnūda atsakiau aš. – Begalybė telpa tarp pradžios ir pabaigos, ji telpa visur, ar nekeista?

Kai vėl pabudau, jis kalbėjo:

– O Marsas, kuris kitados buvo toks drėgnas ir šiltas, o dabar sausas, šaltas ir nesvetingas? Ką jau kalbėti apie Venerą... Žiūrėkite, ten jau matosi irji...

Jis rodė į mano stoglangį – netikrą langą, tarsi išvydęs visada giedrame danguje patekėjusią žvaigždę.

– Mes manome žiūrį į ramią vakarinę žvaigždę, kurios akis žiba saulėlydžiu dar neįsižiebus gatvės žibintams, ar į silpną pažįstamą mirkčiojimą virš dantyto miško. Bet Venera – baisūnė Žemės dvynė, kurios plutą graužia rūgštūs lietūs ir kurios karštyje išsilydo net švinas, – tęsė jis.

Matyt, ir vėl valandėlę užsnūdęs, pašokau nuo žodžių:

– ...lekia į visas puses kaip pabaidyta galvijų banda...

– Apie ką jūs kalbate?

– Apie žvaigždžių ūkus, – atsakė jis. – Žvaigždės niekada nesustos, suprantate, jos tai darė ir prieš akimirką, kai jūs miegojote, jos tai darys ir tada, kai aš rinksiuosi ekologišką pudrą. Ar ta mintis jūsų neerzina?

– Tiesą sakant, ne, – atsakiau, mėgindamas nuslėpti žiovulį.

– O fantominė energija? Žinote, kad prieš laikų pabaigą fantominė energija ims vis labiau plėsti visatą? Kai iki absoliučios pabaigos liks milijardas metų, fantominė energija išdraskys žvaigždžių ūkų kekes. Kai iki pabaigos liks 100 milijonų metų, Paukščių takas išsisklaidys ir galaktikos nudreifuos katra sau. Likus keliems mėnesiams iki pabaigos, juodoji energija susilpnins Saulės trauką ir išstums Žemę iš orbitos. Tai tik niekai! Likus kelioms valandoms iki pabaigos Žemė išdulkės į tuštumą. Likus 10 sekundžių iki pabaigos molekulių ir atomų jungtys nutrūks.

Tada aš pabudau.

– Tęsite ir kitą savaitę? – paklausiau. – O gal verčiau eikite nusipirkti pudros?

 

 

 

Kiaurymė

 

– Žinot, ką sakė viena mano klientė? – paklausiau aš dantų gydytojo.

– Nagi, porinkit, – paragino jis. nepatenkintas, kone drebėdamas iš pasibjaurėjimo, zondu kilstelėjo mano viršutinę lūpą ir ėmė apžiūrinėti išgenėtą, apniokotą mano dantų darželį.

– Ji sakė, kad odontologų priimamieji sausakimši fantomų.

– Štai kaip, – atsakė jis. – Užtat ten visada taip tvanku. Turiu labai dažnai vėdinti. Bet ko jie ten veržiasi? Nejau tikisi, kad ir jiems užplombuosiu dantis? Gal net veltui? Jei ir fantomus kamuoja dantų skausmas, jis turėtų būti fantominis, – pridūrė jis ir prunkštelėjo.

– Nemanau, kad jiems skauda dantis, – pasakiau. – Juk ir mirtis turi būti kuo nors naudinga. Ta ponia tvirtino, kad fantomai dažniausiai buriasi ten, kur žmones kamuoja baimė.

Gydytojas šyptelėjo ir įkišo instrumento galiuką į ką tik išgręžtą ertmę.

Daug kas bijo tamsos, bet dantų gydytojo bijo visi. Maniau, kad, būdamas filosofu, lengvai atsikratysiu tokios baimės, bet tuščiai vyliausi. Priešingai, mano dantų gydytojas, kuris yra nihilistas, baimės man įvarė dvigubai. Ir įtariu, kad kaip tik šito jis ir siekė.

Jis beveik įgrūdo man į burną savo plinkančią galvą ir kirto kapliu į danties kasyklą. Neįtikėtina, kad tokia menka skylutė gali būti tokia gili ir kad tokį mažą plotelį gali taip baisiai skaudėti. Ar negalėtume gyventi be skausmo? Atsiriboti nuo jo? Išstumti jį anapus sąmonės? Laikyti skausmą apgaule, nes skausmas nėra būtybė ar daiktas. Skausmas nėra medžiagiškas, bet tam, kuriam skauda, jis absoliučiai tikras. Skausmas – tai judėjimas, o viskas, kas tikra, juda. Skausmas plečiasi kaip universumo tamsa ir nėra kūno vietos, kurios jis nepasiektų.

Dantų gydytojas suurzgė ir pliaukštelėjo liežuviu, tarsi išvydęs baisingą bjaurastį mano burnoje. Man jis nepatinka, bet mudu sudarę sandėrį: kiekvieną ketvirtadienį, kai valoma mano cisterna ir aš turiu ją palikti, jis taiso mano gėdingai nugyventą inventorių. O jis kiekvieną pirmadienį atšlubuoja (nes serga degeneraciniu artritu) į mano cisterną pasiginčyti dėl gyvenimo prasmės, veikiau – dėl jo beprasmybės. Šitą temą dažnai pratęsiame ir ketvirtadieniais, kai jis valandėlę nutraukia kankynę.

Ir vėl sėdėjau senoviškoje paciento kėdėje su neapsakomu pasidygėjimu žvelgdamas į daktaro instrumentus, nes per žinias buvau girdėjęs, kad Kroicvaldo–Jakobo liga galima užsikrėsti per stomatologo įrankius. Nesu tikras, kad šiame kabinete instrumentai sterilizuojami tikrai gerai.

Pašnekesiai su gydytoju manęs nežavi, nes jis tvirtai laikosi nuostatos, kad viskas yra niekas. Šitas senas žmogus tarsi kartoja dažnai girdimą jaunimo posakį: „Koks man skirtumas!“ Negaliu jam įrodyti, kad skirtumas yra ir kad yra prasmingų dalykų, o kad prasmė apskritai yra – nė nemėginu įrodyti. Ne aš turiu įtikinėti dantų gydytoją vertybių buvimu, bet susitarimo privalu laikytis ir pradėdamas aš išdėstau savo argumentus. Jeigu žmogus nė nežino, kur yra vertybės, ar mano jų neturįs, tai kas jam tas vertybes įbruks? Bet nėra gyvos būtybės, kuriai viena nebūtų svarbiau už kita, nė tokios, kuri neatskiria teisinga nuo neteisinga, – bent jau iš tų, kurios pačios buvo patyrusios skriaudą. Iš to galima spręsti, jog egzistuoja moralės nuojauta – įgimta ir visuotinė.

– Jei kas nors mano, kad kas nors yra kas nors, tai, jūsų supratimu, jis tėra iliuzijos auka?

– Tikras dalykas, – atsakė jis.

– Bet prasmės suvokimą lemia būtent prasmės patyrimas, – daugiau niekas. Jeigu nepatyrėte, tai ir nesuvoksite.

– Kaip tik tai turiu galvoje, – tarė jis. – Tas patyrimas – iliuzija.

– Kaip kad akys regi spalvas ir formas, – pasakiau aš, – kaip kad ausys girdi balsus, kaip nosis užuodžia kvapus, kaip oda jaučia prisilietimą, o liežuvis patiria skonį, taip ir protas atpažįsta prasmę. Ranka atskiria sunkesnį nuo lengvesnio, o protas atskiria geresnį nuo blogesnio, teisingą – nuo klaidingo. Jeigu akys apanka, o ausys apkursta, jeigu visa atrodo be kvapo ir skonio, žmogus vis tiek lieka žmogum. Bet jeigu žmogus niekur nemato prasmės...

– Na, – tarė jis, – gal mažumėlę padirbėkim.

Tad aš užsičiaupiau ir vėl išsižiojau, įsileisdamas į žabtus jo įtartiną instrumentą.

Sykiais man atrodo, kad dantų gydytojas nihilistas turi ir sadizmo ydą. Įtariu, kad kartais jis mane skaudina tyčia – suleidžia mažiau nuskausminamųjų ar tik apsimeta, kad juos leidžia. Kai atsargiai uždaviau jam šį skausmingą klausimą, jis atsakė, kad filosofas turi pažinti ir skausmą bei jo esmę.

– Ar jūs turite parodyti man kančią? – paklausiau. – Nejuokinkit! Kiekvienas jaučia skausmą, net ir tie, kurie nėra susidūrę su bormašine. Ne tik žmonės – visi gyvi padarai.

– Na, štai, priėjome prie reikalo, – tarė jis.

– Ką turite galvoje? Aš galiu diskutuoti apie kančią, net jei jūsų grąžtas nepalytėjo mano nervo, – pasakiau.

– Bet ne taip išsamiai, – atsakė jis ir vėl nusižvengė. – Kodėl jūs ėmėtės filosofijos? Juk tam reikia patirties, – metė piktai. – Išsižiokite!

Tada jo grąžtas palietė nervą. Valandėlę visos sąsajos su išoriniu pasauliu nutrūko. Aš raičiausi kėdėje kaip pirmykštis kirminas. Iš gerklės išsiveržė kauksmas. Žandikauliai išsinarino ir burna neužsičiaupė. Jis šiurkščiai pakreipė man pasmakrę ir pasigirdo garsus barkštelėjimas.

– Gana, – pasakiau. – Manau, mes atsiskaitę.

– O ta jūsų filosofija visai bedantė, – pasakė jis ir nusižvengė.

 

 

 

Karmos dulkės

 

Jaunas žmogus įsiveržė pas mane ir nepasisveikinęs išrėžė:

– Artimiausiomis dienomis ketinu nusižudyti, veikiausiai jau rytoj. Turiu teisę lemti savo gyvenimą ir mirtį.

Tai man priminė niaurią jaunystę.

– Norėčiau paklausti, ar turi kokią nors suprantamą ir žūtbūtinę priežastį daugiau nebegyventi?

– Sakykime taip: pats gyvenimas yra priežastis, – atsakė jis. – Būtis neturi jokios prasmės. Ir dar: mano gyvenimas yra mano gyvenimas.

– Ką turėčiau atsakyti? – atsidusau. – Gal tikiesi prieštaravimų, gal aš turėčiau ginčytis? Gal norėtum, kad mėginčiau įkalbėti nevykdyti savo sprendimo, o gal prašai leisti įgyvendinti ketinimą? Aš tik paklausiu: ką reiškia žodžiai „mano gyvenimas“? Ar savo rankomis tu tą gyvenimą sukūrei? Tu pats save pradėjai? Pats save pagimdei? Plaukas, nukritęs nuo tavo galvos, reiškia milijardų metų evoliucijos pabaigą.

– Na, ir kas? – paklausė jis. – Kiekvienas turi teisę racionaliai pasirinkti mirtį. Nevalia reikalauti, kad žmogus tęstų beprasmį gyvenimą vien dėl kitų žmonių emocinių, socialinių ir ekonominių pretenzijų.

– Pasakei „vien“?

– Racionaliai numatyta mirtis – apmąstytas išėjimas, o ne atsitiktinis liūdnas galas, su kuriuo žmogus grumiasi iki paskutiniosios, idant galėtų dar akimirkai pailginti kankynę, – sklandžiai, patenkintas savimi liejo vaikinas. – Manau, kad jūs – filosofas – neužmiršote, ką sakė Montenis.

Jis laukiamai žiūrėjo į mane ir aš sumurmėjau kažką panašaus į pritarimą.

– Jis sakė, kad savižudybė – vienintelis veiksmingas nepakenčiamo gyvenimo vaistas, išgydantis nuo visokio blogio. Be to, čia tik mano reikalas. Tai sąžinės klausimas.

– Tai kodėl panorai apie tai pasišnekėti? – irztelėjau aš.

– Sakykime taip: noriu įrodyti jums, kad išvada, kuri privedė mane prie galutinio apsisprendimo, yra itin logiška. Aš šito gyvenimo neprašiau, nematau jo tikslo ir neketinu gyventi vien dėl kitų žmonių reikmių. Būtis man neturi jokios prasmės, nebūtis – taip pat.

– Jeigu nebūtis neturi jokios prasmės, tai kodėl pasirinkai nebūtį? Ir ar tu tikras, kad savižudybė tave tikrai nuves į mirtį?

Jis atrodė nustebęs.

– Žinoma, juk yra daugybė patikimų būdų atsikratyti gyvybės. O gal laikote mane kvailiu ar bailiu?

– Sakykime taip: – perėmiau jo manierą, – gal tu vienoks ar kitoks, gal nei vienoks, nei kitoks, o gal labai drąsus ir išmintingas. Aš tik klausiu, ar tu neabejoji, kad tavęs laukia nebūtis? Tu manai, kad nusižudysi. O jeigu nutiks taip, kad pasiliksi būtent tu ir tiktai tu? Kad tu nepradingsi, o pradings tik pasaulis? Žinodamas, kad tai bus ne tavo baigtis, vis tiek nekeistum sprendimo?

Jis supyko:

– Manau, kad jums, vadinančiam save filosofu, nedera kelti tokių juokingų klausimų.

– Kodėl juokingų?

– Sakykime taip: kiekvienas mąstantis ir drąsus žmogus supranta, kad smegenims numirus, sąmonė prapuola. Sąmonė – tik pasaka. Žmogaus tėra visokiausios kūno veiklos bei organų funkcija. Nėra jokio , kuris išliktų kūnui mirus. O ir žodis dvasia labai klaidinantis.

– Kodėl klaidinantis?

– Nes žmogus neturi jokios dvasios. Smegenys – tai viskas, ką jis turi. Pusantro kilogramo drebutienos, bet... kokios! Nervų ląstelių – dešimt pakelta vienuoliktuoju, – galite įsivaizduoti? Vienintelio kubinio tų ląstelių milimetro atšakos sudarytų daugybę kilometrų, o turint galvoje ir ataugimo pajėgumą...

Tas piktas vaikinas neleido man nė žodžio ištarti, o tęsė neurologijos paskaitą taip ilgai, kad mane suėmė ir netrukus įveikė miegas. Kai pabudau, vaikino nebebuvo. Aš, aišku, suirzau, net ėmiau gailestauti, bet liūdėjau neilgai. Mano dėmesio pareikalavo mergina, burną užsirišusi raiščiu. Ji vilkėjo tik kažkokį ploną apatinuką, per kurį persimatė visos jos kūno detalės, net ir išsišovę šonkauliai, nes mergina buvo baisiai liesa.

– Kas tu tokia? – paklausiau.

– Mane vadina Erdve aprengtąja, – atsakė ji.

Buvau apie ją girdėjęs, bet mačiau pirmą kartą. Erdve aprengtoji buvo viena iš Avos vaikystės draugių, bet Nevaneva šalyje negyveno. Šita vargšė, kai tik galėjo, vaikščiojo nuoga – net čionykštę žiemą. Už moralės pažeidimą ne sykį buvo uždaryta areštinėje, o vieną kartą ir psichiatrinėje ligoninėje.

– Ar šitą užsirišote saugodamasi užteršto miesto oro? – paklausiau aš, parodydamas į raištį ant burnos.

– Visai ne, – atsakė. – Nešioju jį, kad įkvepiant nežūtų gyvos būtybės.

– Supratau, – tariau, nors nelabai supratau.

– Taip, – atsakė ji. – Ir molekulės turi sielą. Nevalia sąmoningai naikinti materijos.

Erdve aprengtoji griežčiausiai laikosi neliečiamumo principo, nes džainizmą priėmė dar būdama moksleivė. Erdve aprengtoji mano, kad panorėjęs žmogus geba išrauti iš savo širdies visus kūniškus norus bei poreikius. Pati nepaiso alkio, šalčio, skausmo. Ir sako, kad nieko netrokšta.

– Mūsų darbai – tai karmos dulkės, – pasakė Erdve aprengtoji. – Darbai formuoja mūsų norus. Mes ne tik darome tai, ko norime, bet ir norime to, ką darome. O pakartojus darbą, norisi jį kartoti dažniau.

Žiūrėjau į jos nuogumą ir jis man kėlė gailestį: šonkauliai, išsišovę keliai ir plikai nuskusta galva. Pamėlusios lūpos sakė viena, bet jų virpėjimas liudijo, kad merginai vis tiek šalta, nors mano maudyklėje buvo labai šilta.

– Darbai sujungia sielą ir materiją, – pasakė ji. – Karma – tai sielos ir materijos jungiamoji grandis. Karmos dulkės mus sutepa. Turime nusitrinti karmos nešvarumus. Vandeniu tie nešvarumai nenusiplauna, – pridūrė ji, mosteldama į mano cisterną.

– Apsirenk, – atsakiau jai iš savo cisternos, – ir gyvenk taip, kaip visi gyvena. Rask sau vietą, valgyk ir gerk, naudok ir vartok, laisvai įkvėpk ir iškvėpk, kol gali. Gal greitai negalėsime šito daryti – nė vienas iš mūsų.

Bet ji liūdnai ir ramia sąžine nusišypsojo, nes atėjo pas mane ne nurodymų klausti, o paaiškinti, kas yra teisinga.

Erdve aprengtoji išėjo, o aš pusiausnūda svarsčiau, ar darome tai, ko norime, ar norime to, ką darome.

 

_______________________________

* di soto in sù (it.) – sąvoka, reiškianti žvilgsnį iš apačios į viršų. Iliuzinis tapybos būdas, kai figūros ir architektūros dalys vaizduojamos aukštai iškilusios (aut. past.).

 

 

Iš suomių k. vertė Aida Krilavičienė

 

 

Versta iš:

Leena Krohn. Valeikkuna.

Helsinki: Teos, 2009

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)