1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?

2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų tinkamiausi šiandien?

1–2. Taip, pradžia nėra paguodžianti ir bent jau kurį laiką bus tik dar blogiau. Pasaulio ekonomika išgyvena esminius pokyčius. XX a. pabaigoje pasaulis vis labiau tolo nuo gamyba ir prekėmis grindžiamos ekonomikos. Ištobulinti finansiniai mechanizmai sudarė sąlygas šimtams milijonų pasaulio gyventojų per akcijų biržas, ateities sandorius, pasirinkimų rinkas ir t. t. tapti kaži kokios, sakyčiau, realiai neegzistuojančios arba pseudoekonomikos dalyviais: žmonės pirko akcijas, kurių vertė augo, tada skolinosi bankuose pinigus ir investavo į akcijas, kurių vertės augimas buvo didesnis negu bankų paskolų palūkanos, ir šitaip mėgino užsidirbti. Įsisuko didžiulis investavimo į nieką – į teorinius skaičius ir liguistus lūkesčius – ratas. Pūtėsi burbulas ir galiausiai sprogo. Aš vis klausiu savęs: kas čia sprogo? Manau, sprogo kaži kokios tų šimtų milijonų „investitorių“ (norėčiau juos vadinti finansų rinkų poetais) svajonės ir iliuzijos ar net psichiniai kompleksai. Taip, jie nukentėjo, nes liko skolingi bankams ir kitoms finansinėms institucijoms, kurios neprarado nieko, atvirkščiai – dar labiau praturtėjo. Jos pardavė didžiulius savo paslaugų (paskolų) paketus keliolikai metų į priekį ir garantavo sau dideles palūkanas. Pasaulis dabar gyvena iš praskolinto laiko – iš keliolikos ar net keliasdešimties metų. Kaip gražu yra visa tai. Kaip dramatiška ir poetiška. Tarsi viskas vyktų pasakose, kur koks nors kvailas valstietis arba ne valstietis, o toks pat kvailai neapdairus karalius per klaidą pasižada keliolika savo gyvenimo metų tarnauti kipšiukui arba pažada jam savo mylimiausiąją dukrą. Nieko nauja po saule. Esame murkdomi mėšle, tik murkdytojas vis maino kaukes, vis kitokių (arba vis daugiau) visuomenės sluoksnių atstovus jis pagriebia į tą mėšlą. Esame praskolinti. Kiaulių augintojas, statydamas fermas, ėmė paskolą iš banko, kiaulių skerdykla, įsigydama skerdimo įrangą, ėmė paskolą iš banko, transportuotojas, pristatantis kiaulieną į prekybos centrą, už savo krovininius automobilius moka išperkamosios nuomos bendrovei, o prekybos centro savininkas irgi ėmė paskolą iš banko, statydamas prekybos centrą – visi jie moka palūkanas, tiksliau – tas, kuris prekybos centre perka kiaulieną, sumoka palūkanas už juos visus. Senas posakis: kas turi pinigų, tas ir muziką užsako. O daugiausia pinigų turi tie, kurie sugeba nuo kiekvieno kiek nors paimti. Mes dirbame bankų savininkams, ištisi miestai dirba, valstybės, regionai. Nesiplėsiu. Kalbėsiu tik apie Lietuvą. Mes dirbame Švedijos turtingiesiems, dar šiek tiek – Danijos, Vokietijos turtingiesiems. Įdomiai viskas išeina, istorija kartojasi: prieš keletą šimtmečių kariavome su Švedija, dabar, matyt, irgi, bet gal jau ir pralaimėjome. Per vadinamąją „ekonominę krizę“ bankai (tiksliau – Švedijos turtingieji) paprasčiausiai perėmė labai didelės dalies ir labai perspektyvių Lietuvos gamyklų, stambiausių paslaugų įmonių, verslo patalpų nuomos centrų, kitų nekilnojamojo turto objektų savininkų akcijas; iš pradžių sugundė pigiomis paskolomis, leido verslus įsukti, pastatyti gamyklas, išplėsti rinkas, o paskui, kai ėmėme kelti grėsmę jų įmonėms, kurių savininkai yra ir bankų savininkai, mus paprasčiausiai „nukirto“, t. y. tiesiog pareikalavo pirma laiko (kai to nedraudė paskolos sutartys) grąžinti paskolas, o jeigu nesugebam – atiduoti akcijų paketus. Kuo mes tapome? Švedijos ar Danijos provincija? Kolonija? Jeigu šios anketos klausimą: „Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?“ sukonkretinčiau iki vienos valstybės – Lietuvos (beje, dabar, kai rašau šitą sakinį, yra kovo 11-oji), atsakymas būtų: nežinau. Nežinau, ką daryti, kas turi įvykti, kad mes nustotume būti kieno nors provincija, kieno nors (rusų, vokiečių, švedų, lenkų) baudžiauninkais, kad galėtume patys nulemti savo ateitį, kad rinkimus laimėjusios partijos lyderiui, užėmusiam premjero postą, nereikėtų važiuoti į Švediją tartis dėl pigių paskolų (arba kitais žodžiais – išreikšti nuolankumo tikriesiems mūsų valdovams), kad mes patys, o ne koks nors Gazpromas „spręstų“, kurie politikai yra tinkamesni mus valdyti. Kadaise, kai mokiausi Vilniaus universitete literatūros teoriją, per semiotikos paskaitas profesorius Kęstutis Nastopka labai gražiai aiškino, kad būties tęstinumą įmanoma nutraukti tik utopinėje erdvėje (stebuklinėse pasakose Jonelis įveikia slibiną kur nors marių gelmėse, oloje, dausose, už devynių jūrų ir marių). Todėl dabar aš irgi, gal kiek ir pajuokaudamas, pasakysiu, kad per šimtmečius susidariusią padėtį veikiausiai pakeisti galima tik vienu utopiniu būdu, aprašytu Kornelijaus Platelio eilėraštyje „Jotvingio malda šuoliuojant į priešą“. Manau, gera būtų pasiimti ietį, sėsti ant išprotėjusio žirgo ir, įtempus visus raumenis, tarsi įkaitintam iešmui smigti į priešo kariauną. Arba, kitaip sakant – gera yra niekada nepasiduoti. O tada įvyksta visokių stebuklų.

3. Nemanau, kad kada nors buvo lengviau. Visi laikotarpiai yra savaip sunkūs ir kartu lengvi. Lietuvoje ir Europoje gyventi tikrai yra geriau dabar negu XX a. viduryje – karų ir pokario periodu. Tiesą sakant, neturiu kuo ir skųstis. Nebent tuo, kad dvylika metų sergu depresija ir psichiatro leidimo įsigyti šaunamąjį ginklą negausiu. Bet esu apsirengęs, pavalgęs, turiu būstą, darbą, galiu laisvai kurti. Jeigu ir yra kokių problemų, tai jos kyla iš manęs paties, o ne iš aplinkos. Esu paprastas žmogus. Truputį asocialus. Bet ko norėti, juk traumos prasidėjo dar senelių ir prosenelių laikais – vienus trėmė į Sibirą, kiti bėgo į mišką, treti mėgino pritapti prie okupacinės sistemos: šizofrenija užkoduota genuose, istorijoje, „asmenybės preambulėje“. Nesibaigiančios kautynės, kuriose buvau kontūzytas dar prieš gimimą. Paskui gimiau, gyvenu ir mėginu vaduotis iš šito kontūzijimo. Neslėpsiu: išgyventi šį laikotarpį ir išgyventi savo gyvenimą man padeda Dievas. Kad neišprotėčiau ir neišsidraskyčiau, neišbyrėčiau gabalais, mokausi nuolankumo. Kiekvienas rytas prasideda kreipimusi į Dievą, kiekvienas vakaras baigiasi padėka Jam už nugyventą dieną. Trečdalį sekmadienio praleidžiu bažnyčioje, kas penkios savaitės šeštadieniais ją plaunu, kas septynios – budžiu prie durų, vykdau kitus man paskirtus patarnavimus. Gal kam nors šiais laikais toks gyvenimas ir gali pasirodyti nuobodus, bet prieš šimtą penkiasdešimt metų tai buvo įprasta statistinio europiečio elgsena. Taigi esu statistinis europietis. Ir, jeigu jau kalbame apie tautų ir valstybių ateitį bei santykius, manau, kad Lietuvos sugrįžimas į Europą, apie kurį vis kalba mūsų politikai, ekonomistai, kultūrininkai, galėtų prasidėti nuo sugrįžimo į krikščionybę. Tai yra pamatas, arba kertinis akmuo, ant kurio reikia statyti visa kita. Kai kalbame apie Europos kultūrą, pavyzdžiui, apie J. W. Goethe’s, J. S. Bacho, A. Mickevičiaus ir t. t. gyvenimus bei kūrybą be krikščioniškojo matmens, mūsų kalbos yra panašios į baltarusių kalbas apie demokratiją. Kai sakau „neturime krikščioniškojo matmens“, turiu galvoje: jeigu neišgyvename to. Manau, neįmanoma kalbėti apie kurios nors rūšies moralę ar estetiką patiems jos neturint. Literatūros kritikas, nepatyręs krikščioniškosios askezės, bet rašantis apie A. Mickevičiaus ar J. W. Goethe’s kūrybą, yra veikiau literatūros „čekistas“, o ne šių autorių kūrybos tyrinėtojas. Manau, ta pati nuostata galioja ne tik kultūroje, bet ir ekonomikoje: tam tikro moralinio ir estetinio matmens neturintis Lietuvos verslininkas Vokietijos, Anglijos, Austrijos ar JAV verslininkų sluoksniuose bus panašesnis į banditėlį, kuris užpuldinėja ir plėšia per mišką važiuojančius automobilius, bet ne į lygiavertį verslo pasaulio dalyvį... Gal kiek ir per stipriai pasakiau. Gyvenimas man šito neatleis. Jis išmuš dantis ir paliks be plaukų. Sudoros ir paguldys į medinę dėžę. Bet nieko kito ir nesitikiu šiame pasaulyje. Visi mano elgesio archetipai ir pamišimai nukreipti į anapus. Manau, tai yra optimaliausia.

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)