Dalia Jazukevičiūtė. Benedikto Januševičiaus nuotraukaSkaitytojui turbūt įdomios tavo kūrybos ištakos: kas paskatino „gadinti popierių“, kokie atsitiktinumai ir objektyvios aplinkybės padėjo susikristalizuoti šiam norui?

 

Niekaip kitaip ir negalėjo nutikti. Niekada gyvenime nesijaučiau esanti tokia „didi“ rašytoja, kaip, tarkim, būdama kokioje šeštoje mokyklos klasėje. Sulaukusi, kol pagaliau visi sumigs, įsikurdavau šaltoje virtuvėje su lempele ir, apsigobusi pečius senu tėvo švarku, į storus, tam šventam tikslui ir įsigytus sąsiuvinius imdavau kurpti nesibaigiančius savo raštus. Viena, naktyje, su tais „raštais“ – taigi, kuo tikriausia rašytoja. Tuose sąsiuviniuose buvo visko – istorijų, dienoraštinių įrašų, bet vis dėlto daugiausia eilėraščių ir net piešinių. Dabar būtų smalsu juos pavartyti, bet aš niekada nemokėjau nieko saugoti. Nei daiktų, nei savęs, nei žmonių. Nerankiojau skiaučių, nekūriau archyvų „ateinančioms kartoms“. Aš – kaimo mokytojų vaikas. Tėvas direktoriavo, mama mokytojavo... Gyvenom mokykloje, vasarą tėvas leisdavo miegoti mokyklos bibliotekoje ir tai buvo laimė. Užaugau tarp knygų ir greitai tapau absoliučia knygų žiurke. Na, gal ne visai „absoliučia“ – rūpėjo draugystės ir meilės visokios, bet skaitymas vis tiek buvo svarbiau. Greitai perskaičiau dvi bibliotekas – mokyklos ir miestelio. manau, iš knygų esu gavusi daugiau negu iš žmonių... Turbūt svarbu ir tai, kad turėjau labai puikų, protingą lietuvių kalbos mokytoją, poetą Virgilijų Kaziūną, kuris kartais mane lepindavo ir vieną kitą pamoką dėstydavo tik man vienai... Kitiems vaikams nebuvo tokia jau įdomi ta literatūra... Mokytojas turėjo daug lituanistikos studijų draugų (poetų) Vilniuje – Strielkūną, Skripką ir kt. – kurie mielai, jo kviečiami, atvykdavo į mūsų Taujėnus. Jie skaitydavo savo kūrybą, o mano mokytojas įtraukdavo į tuos skaitymus ir mane. Kartą net pats garsiai scenoje perskaitė vieną mano rašinį apie Vinco Mykolaičio-Putino lyrinį herojų... Tokį labai „salomėjišką“ rašinį. Mokytojas manimi didžiavosi, buvau jo gabiausia mokinė. Gal todėl nepagailėjo nei širdies, nei laiko, vežiojo į respublikinius moksleivių literatų konkursus, kur aš kartą ir tapau poezijos laureate. Spausdinau kūrybą „Moksleivyje“ – mane lavino ir rašytojas Algimantas Zurba, keletą metų nepatingėjęs jaunai mergelei į kaimą laiškus rašyti, jos kūrybą nagrinėti... Taigi likimas buvo nulemtas. aš nieko daugiau ir nenorėjau daryti – tik rašyti ir skaityti. Be šito nemačiau prasmės šiame pasaulyje būti. Žinojau, kad nesvarbu, koks bus tas mano gyvenimas, bet tikrai visada rašysiu.

Žinoma, galima ieškoti ištakų ir giliau. Mano senelė iš Marcinkonių kaimo, tėvo motina, nemokėjo rašyti, bet kaimo žmonės mintinai mokėjo jos sukurtų eilių, kurias ji deklamuodavo draugams, kaimynams tiesiog iš atminties... Mirė labai jauna. Mudvi nesusitikome šiame pasaulyje. Tėvelis irgi buvo poetiška natūra, visą gyvenimą rašė eiles, bet jų niekam nerodydavo, nesistengė skelbti... Manau, jam buvo tiesiog gera rašyti ir tokiu būdu išlieti savo jausmus. Drovus kaimo mokytojas. Bet tėvelis, amžiną jam atilsį, buvo pats didžiausias mano kūrybos gerbėjas. Ir štai jau antri metai, kai be galo jo trūksta – tėviško tikėjimo manimi, palaikymo. Senatvėje jis tiesiog gyveno naujų dukters straipsnių, eilėraščių, knygų laukimu. Nuo vienos knygos iki kitos... Galbūt manyje išsipildė jo paties kūrybinės svajos.

Bet tada „žymios poetės“ karjera ėmė ir staiga nutrūko. Baigus vidurinę mokyklą... Vilnius tikrai nelaukė manęs išsižiojęs ir nelabai kam rūpėjo toji šešiolikinė mergaitė, vilkinti ruda, iš mokyklinės uniformos persiūta, suknele. Universitete man buvo trošku, žiauriai nuobodu, negalėjau sulaukti, kada prasidės literatūros dėstymas ir baigsis TSKP istorija, „sjiezdai“, gramatikos ir visa ta rutina... nusprendžiau, kad nevaržomas knygų skaitymas duos kur kas daugiau naudos negu trynimasis auditorijose, kurių aš, tiesą sakant, pakęsti negalėjau. Nemelavau nei sau, nei kitiems. Troškau gyvenimo, laisvės, erdvės... Pranešiau tėveliams, kad palieku universitetą, susiradau darbelį viename „tobulinimosi“ institute. Pareigos vadinosi „laborantė“, o iš tiesų kaliau mašinėle mokslinius darbus, taigi dirbau mašininke. Ir pasinėriau į gyvenimo džiungles. Bet kad ir ką darydavau, kur tik neatsidurdavau – liepsnojau meilės priepuoliais, ištekėjau ar gimdžiau – niekada nesilioviau nei skaityti, nei rašyti. Tai buvo mano gyvenimo druska. Esmė... turėjau tokį beprotišką, tvirtą ir niekuo nepagrįsta tikėjimą, kad esu rašytoja. Jo nesugebėjo sunaikinti jokios, net ir juodžiausios mano gyvenimo peripetijos, negalėjimas paskelbti kai kurių savo rašinių spaudoje – apskritai jokia jėga. Pirmą eilėraščių knygą „Atsisveikinimai“ išleidau būdama trisdešimt šešerių metų, dar tebegyvendama Vakarų Ukrainoje. Bet tai neturi reikšmės. Man atrodo, gimiau jau žinodama, kad rašysiu. Visada tikrai žinojau tik tris dalykus – esu rašytoja, niekada nepasveiksiu nuo įgimtos melancholijos priepuolių ir kad Dievas yra. Mano sąmonė nuo kokių penkerių metelių iki dabar yra beveik nepakitusi, nes nieko iš esmės labai svarbaus neįvyko ir nieko ypatingai svarbaus neprisidėjo. Nors aš tebeskaitau, nuolat gilinuosi į kokią nors filosofinę mokyklą, eksperimentuoju su savimi ir pasauliu, bet mano siela ta pati – iš vaikystės. Paremta tais trim žinojimais. Juokinga, bet tokia tiesa.

 

Kūrybos pradžia – poezija. Labai apibendrintai Tavo stilistinį lauką apibūdinčiau kaip besidriekiantį tarp trijų figūrų: Salomėjos Nėries, Anos Achmatovos, Marinos Cvetajevos. Jei sutinki su mano išvedžiojimais, kas buvo svarbiausia, brangiausia šių autorių kūryboje? Kokias jų talento briaunas sugebėjai pritaikyti sau?

 

Išgelbėk mane nuo Achmatovos... niekur ir niekada nesakiau, nerašiau, kad man artima jos kūryba. Bet kadangi taip dažnai cituoju, miniu ir deklaruoju Cvetajevą, žmonės automatiškai priklijuoja man ir Achmatovą... Tarsi taip būtinai turėtų būti. Šios poetės, gyvenusios tuo pačiu laikotarpiu, nebuvo draugės. Man jų kūryba visai nėra panaši. Ir tebuvo keletą kartų susitikusios, bet šie susitikimai – kažkokie sunkūs, nesmagūs. Achmatova apie Cvetajevą netgi yra taip prasitarusi: „Ak, ta turgaus boba... Aš jos nepažįstu...“ Taigi mano gyvenime Achmatovos nėra, man ji nereikalinga, tik Marina – labai artima. Ji tiesiog tapo sielos dalimi – vis grįžtu ir grįžtu prie jos kūrybos. Nes ji beribė... Aš tebestudijuoju jos gyvenimą ir eilėraščius, laiškus, dienoraščius, tebeskaitau vis naujas biografijos versijas, memuarus, prisiminimus apie ją. Viską, ką tik aptinku rusų knygynuose. Apie ją tiek prirašyta, kad visko niekada neperskaitysiu. Bet man Marinos niekada negana. Ji visada su manimi, jaučiu poetę savyje ir man ji skauda. Ji gyvena manyje, kartu su manimi lygiai taip, kaip manyje gyvena kiti seniai mirę žmonės, tokie svarbūs mano lemčiai, kad kartais svarbesni už gyvuosius. Tarkim, Dostojevskis... Aš ir Dievą tikėčiau kitaip, jeigu ne šio rašytojo kūrybos poveikis. Ir Salomėja yra manyje. Ryškiai. Aš ją branginu, ji man sava. Taip tiesiog atsitiko, kaip koks nušvitimas, staiga, per vieną girtą nuotykį... Atsivėrė vėlai, ne mokykloje... Ir tada aš su ja viena išbuvau keletą metų. Gyvenau apsikarsčiusi sienas poetės nuotraukomis, eidavau pas jos nuostabųjį metraštininką rašytoją Viktorą Alekną į svečius apie Salomėją pakalbėti... Reikėjo laiko, kol viską perskaičiau – jos ir apie ją. Ir pasisavinau. Tai būtų ilgas pasakojimas. Šitame interviu – per daug ilgas... Tiesiog gal apsiribokim tuo, kad liudiju – Salomėjos kūrybą ir lemtį išgyvenau ir ji atsispaudė manyje.

O štai dėl visokių įtakų kūrybai... Matyt, jos neišvengiamos, bet tokios paslėptos, savaiminės, kad aš sąmoningai negaliu jų įvardyti. Niekada nebandžiau rašyti kaip Salomėja, kopijuoti. Mano visai kita stilistika. vienija kas kita – toks staiga užpuolantis dvasios įkarštis, kažkoks aitrumas ir aistringumas. Kilimas dangop ir skaudus krytis žemėn. bandymas paslėpti klyksmą... Suvaldyti jį gražiai išdėliotais, bet būtinai kiek įmanoma tikslesniais žodžiais.

O štai su Marina esu taip klaikiai persipynusi ir susimaišiusi, kad turbūt jau reikia „gydytis“. Žmonės nepastebi, nes jiems tai neįdomu, bet aš pati save esu sugavusi – kartą cituoju save, savo knygos mintį, o po citata parašau – M. Cvetajeva, ir atvirkščiai, cituoju ją, o esu absoliučiai įsitikinusi, kad tai yra mano eilėraščio eilutė... Va, čia tai košmaras. Dabar, godžiai žvelgdama į nusipirktą naują storą knygą „Cvetajeva. Bez glianca“, bijau net pradėti skaityti. Nes kažkaip į ją nugarmu. Paskui per ilgai trunka grįžimas atgal, į savo gyvenimą. Sunku. O toje knygoje labai daug poetės laiškų ir dienoraščių... Jaučiu, kad ir vėl, jau kažkelintą kartą, panersiu visa galva.

 

Tarp pirmosios ir antrosios poezijos knygų penkiolikos metų pertrauka. Kas nulėmė tokį ilgą tylėjimą?

 

Ne, Romai. Kitaip... Antroji išleista gana greitai – po trejų metų nuo pirmosios. Abi išleido „Vaga“. Antrasis poezijos rinkinys pasirodė, kai jau buvau sugrįžusi į Lietuvą ir dirbau dienraštyje „Respublika“. O ilga pauzė – būtent po antrosios... Nes trečiąją poezijos knygą „Imperijos moteris“ išleidau tik 2006 metais, jau bebaiginėdama žurnalistės karjerą savaitraštyje „Veidas“. Išleido „Baltos lankos“. manau, tai stipriausia mano poezijos knyga. Ji buvo pastebėta ir apdovanota Salomėjos Nėries premija, kuria didžiuojuosi. Ir priimu kaip dar vieną tarsi pačios Salomėjos apsireiškimą mano lemtyje. Ir dabar tą savo knygą mėgstu. Ji labai stipri, koncentruota, aš ja neabejoju. O kitos – visaip pasitaikė...

 

Atsimenu, kai buvai dar tik poetė (ir žurnalistė) ir knygas leidai retokai, kartą papriekaištavai, kad esu pernelyg produktyvus. Kūriniai turi gimti tik tada, kai siela pasiekia atitinkamą kaitros laipsnį (čia aš jau pats ironiškai improvizuoju). O tai negali būti dažnai. Praėjo ne taip daug laiko ir Tu ėmei romanus kepti kaip blynus – vieną po kito. Na, pabandyk pasiteisinti.

 

Pabandysiu. Smegenis suėdė toji žurnalistika. Aš dirbau per daug intensyviai, per daug draskiausi „už teisybę“... Ir grįždavau po darbo tokia nusikalusi, kad vien pagalvojusi apie rašymą sudrebėdavau... Laimė – nieko nerašyti, kai būtinai nereikia rašyti... Bjauri būsena. Išmėčiau, išbarsčiau daugybę eilėraščių traukiniuose, gatvėse, troleibusuose, taksi, lėktuvuose ir oro uostuose... Gaila man jų, neužrašytų, neišsaugotų. Bet mano nuomonė nepasikeitė – poezijos reikia mažai, bet geros. Pamenu, kartą tau esu sakiusi – neleisk kelių poezijos knygų per metus, nes tapsi Mieželaičiu, t. y. neskaitomu... Juokavau. Bet vis tiek tebemanau, kad ne viskas, kas ateina į galvą, yra poezija.

Tada, kai ryžausi mesti žurnalistiką šalin, buvau labai įtūžusi. Galvojau: septyniolika metų sunkaus ir intensyvaus darbo, o ką aš turiu? krūvas pageltusių laikraščių ir žurnalų sandėliuke? Košmaras. Nieko aš neturiu. O esu jau vyresnė už Žemaitę... Štai dabar aš jums visiems parodysiu, parašysiu viską, ko neleido rašyti darbdaviai, ko jiems nereikėjo. Ir sėdau prie kompiuterio. Dirbau po 15–20 valandų per parą. Parašiau savo pirmąjį romaną „Anarchistės išpažintis“ – daugiau nei 300 puslapių – mažiau nei per mėnesį. Leidėjai knygos anotacijoje tąsyk parašė apie mane tikrą tiesą: „išsiveržė kaip vulkanas.“ Ir šitą savo knygą mėgstu. Būtent už „atitinkamą kaitros laipsnį“. Sakai tą ironiškai, o aš – be ironijos. Nors knygoje daug juoko, nuotykių – visko sugebėjau prikišti, bet kaitros – daugiausia. Ir tai yra gerai. Na, o jau toliau rašiau apie tai, kas netilpo į pirmąją. per trejus metus parašiau ir išleidau penkis romanus. Bet tai nebuvo blynų kepimas. Romaną parašyti – labai sunkus darbas. ne tik protiškai, bet ir fiziškai. Tai ne straipsnis: pradėjai, įsibėgėjai ir – kad ir kaip būtų sunku – už poros valandų užbaigei. Gali sau eiti... Atlikta. Romano rašymas – kitoks. Kai jau pradedi, tai jokio galo nesimato. Pajungi smegenis ir jos dirba be paliovos, dingsta miegas, valgymas, tu jau griuvinėji, o jos kala ir turi keltis, eiti ir rašyti... Pabaigei knygą, atidavei, o jos, tos durnos smegenys, tą jau atiduotą romaną toliau rašo. Tada nusigeri iš nevilties, priploji jas, kad tuščiai nebekankintų ir kažkaip išlipi atgal į šitą pasaulį. Išvažiuodavau pas dukras – į Londoną, į Izraelį... Atsigaudavau sunkiai, kaip koks kareivis – po karo grįžta namo, nežuvęs, bet taip išvargęs, kad džiaugtis nebemoka. Kam aš taip kvailai elgiausi? Tiesiog taip atsitiko.

 

Kad ir kaip Tavo romanus vertintų literatūros kritikai, beveik visi priversti pripažinti dvi kūrinių savybes – jų įtaigumą ir aistringumą. Kokie kritikų pastebėjimai erzina labiausiai? Ar tai nulemia egocentrizmas, geranoriškumo stoka, o gal tiesiog noras užtempti D. Jazukevičiūtę ant svetimo kurpalio?

 

Ne. Nieko man tie kritikai „nepadaro“. Aš žurnalistikoje buvau taip pripratusi prie gausių, triukšmingų ir kontroversiškų savo straipsnių vertinimų – ir prie pagyrų, ir prie prakeiksmų – kad nuo manęs toji kritika kaip nuo žąsies vanduo. kai „Šiaurės Atėnuose“ perskaičiau Dariaus Pocevičiaus „Imperijos moters“, o vėliau ir „Anarchistės išpažinties“ triuškinančias, neva, recenzijas, tai tiesiog gavau pliūpsnius adrenalino ir juokas ėmė. Tarkim, apie „Imperijos moters“ eilėraščius jis parašė: „Kekšiška prigimtis gimdo šliundrišką poeziją“... Aš iš juoko ašaras šluostausi skaitydama, o žmonės piktinasi – sako man, kas čia dabar darosi, visos ribos peržengtos, paduok tu jį teisman. O man patinka tas Dariaus „žanras“, slapta patinka. Nes geriau jau šitoks nepamatuotas įtūžis negu pilkos ir beveidės recenzijos, kurias skaitai skaitai ir lieki it musę kandęs. Man mieli azartiški žmonės... Aišku, kai recenziją „Šiaurės Atėnuose“ apie pirmąją poezijos knygą, kurios autorei aštuoniolika metų, pavadina „Dura“, yra iš tiesų klaiku. Nes tą vaiką šitaip galima tiesiog užmušti... Nužudyti fiziškai, ne tik kažkaip metafiziškai. Koks mano santykis su kritika? gyvenime patyriau visko – kančios, sunkiai išgyvento skausmo, sunkaus kaip švinas skausmo buvo, yra ir dar bus... kas man tie „vertintojai“? Kad ir labai azartiški? Tik vienas vertintojas iš tikrųjų svarbus – Jėzus Kristus.

Aišku, visada paglosto širdį, kai profesorė Viktorija Daujotytė mane pastebi ir parašo. Profesorės įžvalgos yra tikros, galinčios pamokyti. Jos ypač palaiko ir padrąsina tada, kai ima pjauti abejonės – ar esi parašęs ką nors iš tiesų verta. Na, nors penkis eilėraščius, nors vieną teisingą sakinį... O nuo tokių abejonių niekas neapsaugotas. Jos visada sekioja ir sekios, jeigu žmogus mąsto.

V. Daujotytė moka dovanoti šviesą ir sielą sustiprinti. Štai kas svarbu.

Malonu ir tada, kai koks jaunas kūrėjas ima ir sudievina tą mano „Anarchistės išpažintį“ „Lietuvos ryto“ dienraštyje. Labai radikaliai. Rašo, pavyzdžiui: „O, tai yra genialu... Jazukevičiūtė – geriausia pasaulyje rašytoja“... Taip aš pati apie save galvojau šeštoje klasėje... Skaitytojai, žinoma, tuoj nusprendžia, kad jis nupirktas, aš nusišypsau, bet argi sakysi, kad buvo nemalonu? Žaidimas. Bet vis tiek malonu. Apskritai gerų žodžių mes gailime vienas kitam, tik blogų ne... Ir humoro jausmo žmonės stokoja. Dažnai tada, kai dera tik nusijuokti, jie išlieka rimti ir pikti. Aš manau, kuo labiau žmogaus vidus išlavėjęs, tuo jo humoro jausmas geresnis. Todėl, kad toks žmogus moka į daiktus ir reiškinius pažiūrėti visai kitu kampu. Netikėtu. O tie, kurie „nešioja“ tragiškus veidus, labai rimtai žvelgia į save ir pasaulį, tie dažniausiai būna buki.

 

Turiu pripažinti, kad nuo trečiojo romano („Dviejų mėnulių baras“) meistriškai pini intrigą. Ar tai išankstinių kompozicinių apmąstymų rezultatas, ar tiesiog tavo improvizacijos pakilo į aukštesnį lygį?

 

Nežinau, Romai. Niekada neturiu išankstinio romano plano, nieko nekonstruoju, neplanuoju. Man tinka Stendhalio mintis: „Planas – tai romano kapas.“ Aš tiesiog turiu galvoje istoriją. Ir noriu ją papasakoti... Tai ir viskas. „Dviejų mėnulių baro“ herojė turi savo prototipą realybėje, aš pažįstu tą merginą asmeniškai. Ji yra mano jaunesnės dukrelės draugė. Išklausiau ne tik jos gyvenimo istoriją – juk reikėjo išsiaiškinti viską apie striptizo šokėjos amatą. Iš kur aš, sovietmetyje augusi, galėjau apskritai kažką apie tai žinoti ar suvokti? pravertė mano žurnalistinė patirtis. rinkau medžiagą. Stebėjau, klausiausi pasakojimų, galvojau, šokau mintyse kartu su ja ant pakylos Londono bare „Luna“... O paskui sėdau rašyti. Kai knygą išleido ir Viktorija romaną perskaitė, ji man paskambino ir paklausė: „Iš kur jūs viską sužinojote? Aš gi jums štai to nepasakojau ir ano nepasakojau... Ir jūsų dukrai nepasakojau“... Koks rašytojas be vaizduotės? Joks. Kur trūko žinių, ten gelbėjo vaizduotė. Levas Tolstojus įvairiausias moters patirtis, ypač vaiko laukimą, gimdymą aprašė taip realistiškai, supratingai ir teisingai, kaip niekada nepavyko jokiai rašytojai moteriai... Atrodo, iš kur jis, žinoma, genialus, bet vis tiek vyras, galėjo visa tai žinoti, išjausti? Ai, kai rašai, kažkas įsijungia dar, be tavo smegenų. Ir padeda... nežinau, kas tai yra. Vadinu tai tiesiog rašymo demonu. O kaip dar vadinti? Nežinau. Iš kur man viską žinoti... Aš ir taip per daug žinau, galva sprogsta.

 

Gana atvirai deklaruojamos anarchistinės nuostatos (apie tai byloja ir vieno romano pavadinimas) ir Dievo tikėjimas tarsi ir nelabai suderinami dalykai. Juk Jėzaus mokymas suponuoja savyje tam tikrą tvarką, struktūrina tikrovę. Kaip Tau pavyko išspręsti šią koliziją?

 

Man dera. Jėzus Kristus ne tik Dievo sūnus ir mūsų atpirkėjas. Jis buvo ir didelis maištininkas. sugriovė Mozės įstatymą. Bent jau iš dalies. Jis pasakė, kad valgyti galima viską, kad smukdo mus ne tai, kas ateina iš išorės, o tai, kas ateina iš vidaus... O juk žydai turėjo storas knygas apie viską – kaip jiems gyventi, elgtis, o ypač daug – kaip maitintis. koks maistas švarus, koks – ne. O Jėzus atėjo ir pasakė: ai, niekai visa tai... Todėl knygiai jo taip ir neapkentė. Jėzus monetų keityklas išmetė iš šventyklos, jis, na, ką ir kalbėti, visą jų moralę aukštyn kojom apvertė. aš tau galėčiau kalbėti apie tai tris naktis iš eilės ir dar maža būtų. Geriau nepradėkim.

Negaliu sakyti, kad aš tikiu ar netikiu tuo, ką sakė Jėzus. Aš juo gyvenu. Malda man yra tik pretekstas pabūti su juo – arčiau jo. Bet tai ne kažkokie prašymai, duok to, neduok ano... Jau galiu sakyti – esu tvirta Jėzuje ir visada liksiu tik su Juo. Nesvarbu, kad aš visko prisigrūdu į galvą... Ir čia, ir amžinybėje – tik su Juo. Kad ir kas man nutiktų, kad ir kas... Net, tarkim, savižudybė... Aš pervargdavau kautis, pervargdavau nuo visko – kentėdavau, sirgdavau ir žudydavausi. Bet jis man neleido mirti. Pasakė sapne: „Nesistenk daugiau. Aš tau pažadu, kad pats tave užmušiu. Ir tu ateisi į karalystę... Liaukis.“ Ir aš lioviausi... Viskas yra Jo valia, o ne mano, todėl gyventi man nebebaisu. Kristus padėjo pasiekti laisvę, žinojimą, saugumą ir nieko be Jo aš šitam gyvenime nuveikti negaliu. Jėzus nugyveno žmogaus gyvenimą, taigi Jis viską žino – kaip mes čia draskomės ir kodėl. Kaip mes stengiamės prie Dievo artėti, o vis tiek taip sunkiai skiriamės su žemiškuoju pasauliu, taip skausmingai ir ilgai mirštame, taip nemokame atsisveikinti su tuo varganu savo kūnu. Aš niekada Kristaus neapleidžiu, tai ir Jis manęs. Ir Jam reikia meilės, ne tik man... Pakeliu akis į dangų eidama gatve ir – viskas. To susijungimo ir gana mums abiem. Ir tada aš juokiuosi. Nemanykite, kad Viešpats neturi humoro jausmo. Jis turi viską. Man kartais pavyksta Jį prajuokinti. Kartais Jis mane aptalžo, bet aš žinau ir kodėl, ir už ką. Neklausinėju, kaip daugelis, ak, Viešpatie, kodėl aš, už ką man... Už ką? Visada yra už ką. Ką padarysi, kad mes kvaili esame ir šio to pasimokome tik tada, kai mus prikulia, pakočioja gerokai, žinai, kaip tas volas karštą asfaltą... T. y. mes tik per skausmą mokomės. Tokie jau esame bukagalviai. Toks mūsų išsivystymo lygis. Kai būsime daugiau suvokę apie Kūrėją, labiau priartėję prie jo, tada ir kulti mūsų nebereikės. O dabar yra taip, kaip yra.

Neklausinėk apie tai. Mane šita tema labai „užveža“. staiga pajuntu, kad galiu kaipmat tapti pamokslininke. Jei pradėčiau, tai nebesustočiau, neužsičiaupčiau. Nuo manęs visi žmonės pabėgtų. Nenoriu tapti pamokslautoja, noriu amžinai likti tik mokinė. Be to, vis dar noriu rašyti. Dar nesudegiau.

 

Kai kurie kritikai vartoja ginčytiną sąvoką „moteriška literatūra“ ir Tavo kūrybą priskiria tai krypčiai. Kaip vertini šį fenomeną? Ar sutinki su panašiais savo tekstų vertinimais?

 

Ne. Visai nesutinku. Man visi yra žmonės – vyrai ir moterys. Sielos... Juk, kai pamilsti, tikrai žinai, kad myli ne mėsą, o sielą. Todėl sau artimą kitą sielą gali sutikti bet kokiam kūne – jaunam ir senam, vyro ir moters... Taip ir kūryba. Ne lytis, kuriai priklausome, tai nulemia. Apskritai kūnas. Kas jis? Tik kostiumas, kurį sunešiojus teks nusivilkti ir palikti. Aš kartą išgyvenau virtualų meilės romaną... Internete susipažinau su mergina, prisidengusi vyrišku vardu. Nes nusibodo pokalbių svetainėse būti moterimi. rašau sąmojingai, greitai – reakcija greita. Suprantama, juk tai mano amatas. Dėl to prie manęs, moters, labai priekabiaudavo vyrai – primityviai, šiurkščiai. Ir visos kalbos apie tą patį. Žinai, apie ką... Vis apie antrą galą... Žiauriai nuobodu. Tada aš tapau vyru. Ir man sekėsi labai gerai, nes sulaukiau daug gerbėjų moterų. O vieną jų pamilau, ir ji mane. Pusantrų metų susirašinėjome. Bet supratau, kad reikia baigti, nes tam žmogui skaudės, kai sužinos, kad jos vaikinas, toks jaunas ir linksmas vyras, rusų kilmės, iš tikrųjų yra tik pagyvenusi lietuvių rašytoja... Taip, apgavau žmogų. Bet man pačiai ši patirtis neįkainojama. Mano siela puikiai jautėsi ir apsivilkusi vyrišką kostiumą. Be to, šis socialinis vaidmuo leidžia demonstruoti daugiau iniciatyvos, daugiau valdžios. Patiko.

 

Tavo gyvenime buvo daug nuotykių ir aštrių, netikėtų posūkių. Kokias svarbiausias tiesas (gal net nušvitimus) inspiravo išgyvenimai, tamsūs ir šviesūs likimo smūgiai?

 

Žinoma, visko buvo daug. Net ir nušvitimų... Pusšimčiui romanų užtektų. Bet, norint visa tai užrašyti, reikia dar tiek pat metų nugyventi. Kvaila net tikėtis. Užrašai tik tiek, kiek spėji, kiek pagauni, kiek siela leidžiasi būti apiplėšiama. O posūkių būta... Kartais jaučiuosi taip, tarsi būčiau jau nugyvenusi keletą skirtingų gyvenimų. Pavyzdžiui, dešimtį metų pragyvenau Vakarų Ukrainoje, buvau vieno gydytojo psichoterapeuto žmona ir niekuo kitu. Žiūrėjau pro langą į Karpatų kalnus, auginau vaiką. Paskui, viską metusi, pardūmiau į Lietuvą su vaikeliu ir žaibiškai tapau „Respublikos“ žurnaliste. Koviausi už savo ir vaiko būvį viena, padėjau kautis ir kitiems žmonėms – parašytais straipsniais. Kartais pavykdavo realiai padėti ir tai buvo vienintelė žurnalistinio darbo prasmė. Vien informuoti – man neįdomu. Poete – kaip jau kalbėjome – aš jaučiausi visada, tai įgimta ir nėra jokio mano nuopelno. Tai duotybė. Kaip Marina Cvetajeva rašo: „Nereikia dirbti su eilėraščiais, reikia, kad eilėraščiai dirbtų su tavimi ir tavyje“... Romaniste tapau sąmoningai, norėjau paragauti tos rupios duonos. Paragavau, sužinojau – ji tikrai rupi.

Kas manyje svarbiausia? To nepamatysi. Na, taip – štai mano knygos. Jos devynios. Ar tai ir esu aš? Žinoma, kad ne. Tai tik mano kosmoso smiltelės... Štai aš kūniška, ne iš knygų. Kitą kartą apsimetu išdidi, aikštinga ar skandaliste... Kam to reikia? Šios pozos – mano ginklai, kad apsaugočiau Dievo duotą nežmoniško jautrumo sielą. Pridengčiau ją. Juokais ir juokeliais, deklaracijom ir deklamacijom. Kaip nors išsaugoti. Ir visa, kas man atsitiko svarbiausia, įvyko ne gyvenime, ne mano knygose, ne linksmose ir liūdnose užstalėse, ne vedybose ar skyrybose, o joje, sieloje... Kas joje įvyko? Daug įvyko ir tebevyksta. Manyje susitiko dvi esybės. Žmogus ir Dievas. Ir jiedu dabar kalbasi... O daugiau nieko nėra – tik paklydimai, praradimai, skausmas dėl tolimesnių ir pačių artimiausių žmonių. Nes man skausmas ir yra meilė. Kas, be jos, dar gali skaudėti? Kažkada atrodė, kad man svarbi yra mirtis. Bet jau nebesvarbi. Jau suaugau ir žinau – nėra jos. Nebūna. Taip mano sielai Kūrėjas išaiškino, ir ji jau žino tą paslaptį. O pasidalyti ta žinia su kitais ji nemoka. Nes pradeda rėkti, verkti, karščiuotis, pamokslauti ir eiti iš proto... Nieko gero. Matyt, kiekvienas pats sau turi viską atrasti, pats išgrįsti savo kelią ir vienas nueiti savo kelionę.

 

Neklausiu Tavęs, ką dabar rašai. Įdomu, ar netraukia sugrįžti prie poezijos? Ar romanisto patirtis, Tavo nuomone, padėtų (kenktų) naujų eilėraščių rašymui? Kodėl ir kaip?

 

Aš niekada neišsižadėjau poezijos. periodiškai paskelbiu eilėraščių „Literatūroje ir mene“. Jie manęs neapleido, nors aš kartais užspausdavau ausis, nepriimdavau eilių. Ne, nesakau, kad šiandieną jau norėčiau išleisti naują knygą. Dar anksti. Reikia, kad pagulėtų tiek, jog matyčiau juos – kiek tai įmanoma – kaip kito parašytus. Tada tik supranti, ar verta spausdinti. O ar kenkia proza poezijai? Valdemaras Kukulas sakydavo, kad taip, kenkia, ir kad mano poezijoje atsirado per daug proziškumo. Bet nieko baisaus, nes, jei tai suvoki, gali ir išvengti to proziškumo, aš puikiai supratau, ką jis sakė.

Ir bandau išlaviruoti. Perjungti bėgį, pakeisti vidinę melodiją. Jos abi – ankstesnė ir dabartinė – yra manyje, reikia tik teisingai naudotis.

Apie dar neparašytus kūrinius niekada nekalbu. nežinau ne tik to, kas bus rytoj, bet ir kas su manim atsitiks už valandos. Aš dabar kaip Levas Tolstojus, kuris kiekvieną rytą pradėdavo rašyti dienoraštį eilute „jeigu būsiu gyvas“... Viena mano knygelė šiuo metu guli leidykloje „Kitos knygos“. Ją išleis, jeigu valdžia parems, o jeigu neparems, tada nežinau... Tai ne romanas. Užrašų knygelė. galiu pasakyti, kad mano poezijos rašymo patirtis – šviesi ir lengva, o romanų – sunki ir juoda. Po kiekvieno romano man reikia tiesiog reanimacijos. Ir būtina kuo nors save apnuodyti... Kad atsijungčiau nuo vieno kūrinio ir subręsčiau kitam. Vynu ar kokiais trankviliantais. Todėl niekam nieko nežadu, o tiesiog gyvenu. Neklusni Dievo mokinė. Labiausiai besijuokianti iš savęs pačios – rašeiva... Ir kartais taip aiškiai matau save iš šalies. Šeštokę, amžinai rašaluotais pirštais, ir štai pusamžę moterį, kuri kartais atsibunda ryte apsiskleidusi prirašytais popieriaus lapais ir kvatojasi pamačiusi, kad net ant paklodės kažkas parašyta, keli slapti sakiniai, kurių niekas niekada nebeperskaitys. Net ir aš pati. Argi nejuokinga?

 

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)