Margarita Dvarionaitė, 1975 m. Gedimino Narijausko nuotrauka iš puslapio http://www.filharmonija.lt/lt/naujienos/42/Dirigentė Margarita Dvarionaitė (1928–2008) buvo rašantis žmogus – periodikoje išspausdino nemažą pluoštą atsiminimų, straipsnių apie įvairių sričių kultūros darbuotojus bei įvykius. Tarpais rašė dienoraštį (1944, 1955, 1969, 1970, 1982–1989, 1991).

Pateikiame M. Dvarionaitės jaunystės dienoraščio (1944) fragmentus, iš kurių matyti, kaip šešiolikmetės gimnazistės gyvenime skleidėsi jau anksčiau į jį atėjusi muzika, kaip buvo priimama paskutinių karo dienų ir antrosios sovietų okupacijos pradžios tikrovė. Ne viena pastraipa skiriama artimiausiems žmonėms, Kauno inteligentų šeimai, santykiams su jais, kasdienos buičiai. Įspūdingi yra M. Dvarionaitės antikomunistiniai nusiteikimai ir paliudijimai apie politinius aprašomojo meto įvykius ir savo reagavimą į juos. Dienoraščiui buvo lemta išlikti tarp daugelio įvairiausių dirigentės popierių – jei jis būtų patekęs į piktas rankas, autorės likimas galėjo pakrypti visai kitokia linkme… Gimnazistės dienoraštyje, aišku, apstu jaunatviško sentimentalumo, ilgesių, permainingų nuotaikų, romantiško gamtos adoravimo ir pan. Žodžio dovana čia akivaizdi, tik gal dar ne visur suvaldyta patirties, sakinio tekėjimas savitai spontaniškas. Šis dienoraštis paliudija gabios, reiklios, kūrybingą dvasios gyvenimą pasirinkusios asmenybės tapsmą.

Redaguota nedaug, stengiantis išlaikyti teksto autentiškumą. M. Dvarionaitės vyro Augustino Armono valia visas rašytinis jos palikimas bus perduotas Lietuvos literatūros ir meno archyvui.

 

Romana Brogienė

 

 

[19]44-VII-1 d.

Antradienis

 

Iš tamsaus bunkeriuko nusikraustėm į dar tamsesnį rūsį. Mažutis ir visas klegantis. Atrodo, kad jame minia. O jame tik dešimt senųjų ir tūkstantis mažųjų, kurie kartais nebepakenčiami ir noriu juos sugriebt už sprando, pakelt aukštyn ir smarkiai trenkt žemyn.

Šiąnakt miegojau namelyj ant šieno kupetos ir kažkokių ten medžiagų. Ateinančią turbūt jau nebeteks sumerkt akių. Turbūt atliksiu tau išpažintį, mano dienorašti. Prie žvakelės kamputyj.

Sunku matyti, kaip nusimena žmones. Ir sunku jausti savyj silpnėjančią jėgą ir ašarą ant skruosto.

Čia – valanda – mėnuo – diena – metai. Todėl gera išlįsti į viršų ir pažvelgt nors akimirksnį į melsvą dangų ir žalsvas pušis šalia tako. Vėl raidės girtos. Aš sklepelyj, ir pro langą veržiasi prieblanda.

Priekyj mūsų namo pabiro stiklai. Reikia užsikimšt ausis, kad negirdėtum sprogimų ir kad nesprogtų būgneliai. Pro antrą angą matyt durys. O plyšelyje truputis saulėleidžio…

 

Kai nustoja šaudyti, galima truputį pažiūrėt, kas per žmonės aplink. Pirmiausia krenta į akį storulė senė, mėsos kalnas. Aš ją pamėgau, nes joje yra širdis. Ir krūva vaikų. Jei ims degt namas, vaikus kimšim į maišą ir nešim aukštyn.

 

Virtuvėj tėvas kūrė ugnį, bet tuoj turėjo gesinti. Virš galvų ir mūsų namo sproginėjo bombos. Sekundėmis neapsakomai sunku. Bet galima nugalėt ašaras ir nusišypsot.

Ausyse skamba muzika. Kažkoks valsas [neįsk. raidė] es-mol tonacijoj. Iš širdies. Iš mano liūdesio jis. Gal naktį prie žvakelės galėsiu užrašyt.

 

 

[19]44-VII-2 d.

Trečiadienis

 

Sėdžiu jaukiame kambaryje virš mūsų slėptuvėlės. Esu aš ir dienoraštis. Ir baldai. Langai iš lauko pusės apkalti medžiais ir pro plyšius veržiasi vidurdienio saulė. Tik už durų, kitame kambaryje, klykia vaikai ir nuolat kaišioja galvas pas mane ir prašo pasupti. Mandagiai išprašau eit lauk ir pasilieku su savo dūšia.

Vieškelyj triukšmas. Veikia artilerija ir meta savo sprogstančias dovanas priešams į anapus upės, o iš ten susilaukia revanšo.

Keletą dienų tas pats gyvenimas. Tokios pat dienos ir tokios pat naktys, lydimos sprogstančių sviedinių ir bombų. Vieni išėjo, kiti atėjo. Ir tuos, kurie atėjo, vakar pro langą savo akimis mačiau. Tada sudejavo kažkas manyj, suūžė, subangavo ir akyse jutau ašarų karštį. Ir viduj, pačiam slapčiausiam kampelyj, kažkas klaikiai sušuko – Nebėr Tėvynės!.. Paskui panorau sugniaužt kumštis ir eit kovoti su tuo, kas jau atėjo ir kas suplėšė manyj kažką labai skaudžiai. Kas sukėlė audrą širdyje ir paliko gilų liūdesį.

Būkite prakeikti!

 

Kai tik pasklido žinia mūsų slėptuvėj apie atėjūnus, iškart abi bobos paraudo ir pasidarė kaip vilna šiltos. Slėptuvėlė nutilo, kalbėjo tik tuodvi ir anas vyras, toks pat raudonas. Stengėsi kalbėti rusiškai, bet dar nemokėjo gerai, bet pavakaryj prie vartelių turėjo progą palankstyti liežuvius su kažkokiu ten labai vargšu, nuo savo dalinio atsilikusiu, išalkusiu, su žvaigžde raudona, gerai apsivilkusiu, tik gaila – subintuotomis padanga kojomis. Neaukštas, šviesplaukis, gražus. Gyrėsi esą tuoj galėsime išgirsti katiušą. Ir į jo krepšį ant pečių nukeliavo gabalas lašinių, vienas kiaušinis, duonos. Ir bobos juokėsi, džiūgavo ir vėl juokėsi… O kiti visi tylėjo. Ir liūdėjo. Bet tai turėjo mokėt paslėpti. Ir tas jiems beveik nesisekė…

 

Kai aš merkiu akis, mano ausyse muzika, o akyse mano mylimieji. Užmirštu, kad tai sapnas, noriu šokt iš guolio ir tiesiu į tuštumą rankas. Ir plačiai veriu akis. Judviejų nėra… Ir jų nuostabiųjų šypsenų nėra. Tik pilka siena, tik laipteliai į viršų ir anga į virtuvę…

Bet muzika yra. Girdžiu akordus ir nuostabią harmoniją. Ryškėja smuikas. Toks verkiantis ir kenčiantis. Bet guodžiantis ir tvirtas. Imu pajusti smuiko sielą ir štai išvystu šypseną to, kurs smuiką rankose turi! Paskui matau šviesų veidą ir šviesius ilgus plaukus. Mėlynas akis. Didžiules ir protingas. Imu visa virpėt, ir mano akys ašarotos.

Ir vėl kažkas kažką manyje plėšo, o vaizdai ir jausmai pabyra kaip karoliukai žemėje. Tai vis dėlto aš gyvenau. Džiaugiausi ir šypsojausi. Kai leidos saulė, man buvo gaila dienos ir kai aušo rytas, džiaugiausi ja, ateinančia. Buvau juk ne viena. Turėjau juos abu ir muziką.

Naktį miegodavau savo mažame kambarėlyje, savo minkščiausioj lovoj. Dabar snaudžiu kur nors. Žemėje paberta truputis šieno, ant pagalvės – senų drabužių krūva. Arba tik sėdžiu. Nes gulti nėra vietos. Arba galima nueiti į viršų. Ten dvi lovos geležinės, kietos kaip akmuo ir pora mažučių pagalvėlių. Kambarėlyj pulkai musių. Šalia lovos čia nėra švento paveikslo ir šakelės su vieninteliu raudonu lapu, tokiu aksominiu, dulkių apneštu – kaip ten, namuose.

Esu beturtė. neturiu nieko… Esu pavargėlė. Mudu su tėvu prašėm kaime duonos ir atidavėm jiems vieną adatą ir dar kažko ten. Kaimietė išnešė ir padavė man duonos riekę. Šypsojosi. O aš tada sustingau ir pažinau, ką reiškia būt pavargėliu. Ir pasijutau mažute mažutėle prieš kaimietę… O taip neturėjo būt. Turėjau gauti duonos riekę ne kaip elgeta, bet kaip žmogus, su kuriuo dalijasi.

Aš dar žaliava. Dar tik vieną kartą prašiau duonos. Ir mane akimirksniu padarė elgeta… Tėvas dar liko, o aš, neapykanta degdama šiai kaimietei, jos lūšnai ir jos piktai šypsenai, žingsniavau pieva pirmyn. Buvo tai aukštas kalnas, ir plačiom akim žiūrėjau į savo miestą. Ir ašaros… Tos ašaros nužeminto žmogaus… Paskui parėjo tėvas ir matė mano ašaras. Bet nieko nepasakė, nes jis žinojo mano skausmą. <…>

 

 

[19]44-VII-4 d.

Penktadienis

 

Čia yra tik nedidelės upės bangos po kojomis, akmenuotas krantas, tiltelis, keletas valčių ir nei vieno balso, nei vieno veido. Gera. Gera sėdėt ant kraštelio vienos valties ir melstis žalsvoms bangelėms. Tokia jau dabar mano nuotaika. Ir esu truputį laiminga. <…>

Pabėgau nuo vėjo ir žalių bangų. Gera taip kartais neprisisotinti iki valiai grožiu, nepabaigt maldos, kad liktų vietelė, į kurią galima būtų atbėgt ir pasistiprint. Bet tik truputėlį, kad tai nepabostų ir kad to aš visad norėčiau.

Pro angą matosi pušys, dangus ir debesys. Nuostabiai gražu. Galėčiau būti laiminga! Ne. Negaliu būt laiminga, nes neturiu muzikos ir savo mylimųjų. Kai bekojis netur po pažasčia ramsčio – jis gal sugriūt. Muzika ir anie šventieji žmonės buvo man daugiau nei ramstis. Buvo visa tai kažkas, be ko aš negaliu gyventi ir į kurio vietą skverbiasi, laužiasi liūdesys, skausmai. Mano toji suirutė. Mažoji sielelė serga, yra užmerkus akis, bet viską mato, viską girdi ir yra labai silpna kam nors priešintis, su kuo nors kovot. Yra bejėgė – dėl to aš dažnai raudu, bet be ašarų. O toji rauda yra tokia sunki, tokia baisi – yra per didelė, kad galėtų išsiveržti ašaromis. Užtat man sunku. Aš būčiau laiminga, jei grįžtų ana praeitis ir aš vėl gyvenčiau mieste, eičiau grot už savo tėvą dažnai į teatrą, miegočiau savo lovelėj, matyčiau šalia jos šventąjį paveikslą ir turėčiau anuos šventuosius žmones ir muziką.

Ir kad nebūtų tų, kurie dabar po šitą kraštą vaikšto ir dainuoja. Kalba ir meluoja. Kad tas kraštas būtų laisvas, nepriklausomas. Aš per daug pripratau prie savo miesto, prie savo mylimųjų ir muzikos. Prie viso to, kame esu jau daug daug metų.

Ir juk, Viešpatie, dabar esu jau visko nebetekusi! Vieniša ir su sergančia siela…

 

 

[19]44-VII-6 d.

Sekmadienis

 

<…>

Kovos nuo mūsų pasitraukė tolyn ir šitam gražiam užkampyje jau kelios dienos ramios ir tylios. Jau per daug tylios, nes žmonės pasislėpė namuose. Retkarčiais vieškelyje rodosi vienas kitas kareivis. Miške rinkau kankorėžius. Buvo taip tylu tylu miške ir taip baisiai garsu ausyse.

Motina kalba apie tai, kad reikia grįžti į miestą ir gyventi savo bute. Apsidžiaugiau? Aš verkiu… Savo miesto aš jau netekau. Liko kažkoks svetimas, nepažįstamas ir nešvarus miestas. Ne mano… Su juo atsisveikinau, paupyj ant tiltelio stovėdama ir į jo tolimus bokštus žiūrėdama. Aš jau nebesuprantu savo miesto sielos. Nuotaika svetima. Važiuot į savo miestą aš visai nenoriu. <…> Bet turiu žengti toliau į gyvenimą vieniša su savo skausmu. <…> Jei dabar kas nors čia stovėtų ir skaitytų, pasakytų, kad aš per silpna ir per maža prieš savo skausmą. Pasakytų, kad greit nusiminiau, kad turiu nušluostyt ašaras, nusišypsot ir apie save kuo mažiausiai galvot, matyti aplinkui skausmą ir tą skausmą lengvinti. Atiduoti savo sielą pasauliui, o ne leisti jai numirti. Reikia tik truputėlį apie save galvoti, reikia dirbt ir dirbt kitiems. Tada galima užmiršt savo skausmą ir pajust laimę. Ir kentėt tuomet bus daug lengviau. <…> Aplinkui tiek darbo, tiek darbo, o aš einu nulenkus galvą, nuleidus akis ir nieko nematau, nieko negirdžiu… Galvoju tik apie save – save! Bet juk tai žema! Reikia kelt galvą aukštyn ir išgirst balsus žmonių, pagalbos reikalingų!

Neliūdėt, nenusimint, kad čia, šitam krašte, gyvena tie, kurie atėjo iš svetur, neteisingi ir pikti. Bus daug darbo… O Viešpats juk neduos nuskriaust mažos tėvynės, juk neduos!..

Džiaugtis, kad ateina laikas grįžti į savo miestą. Suprast jo sielą, įžiūrėt ir atrast joje kai ką seno ir imt jame gyvent vėl su anąja nuotaika, tokia priprasta ir artima. Juk, truputį paklaidžiojus po savo miesto gatves, galima į save sugrąžinti anąją nuotaiką. <…> Ak, mažiau tik baimės, daugiau drąsos ir savim pasitikėjimo… Jėgų!

 

 

[19]44-VII-14 d.

Penktadienis

 

<…>

Mano miestas… Ten aš pastačiau koją ant žemės ir ėmiau vaikščioti. Buvo tai pirmi girti žingsniai. To nebuvo gana. Aš paspaudžiau klavišą ir ėmiau skambinti. Ir tai buvo pirmieji žingsniai – girti ir nestiprūs. Paskui atidavė mane į mokyklą. Buvau maža, šviesplaukė, mėlynom akim ir su didžiule dėme ant kairiojo smilkinio. Tai nepatiko vaikams. Jie ėmė neapkęst dėmės ant mano veido. Tai buvo pirmas mažutis skausmelis mažutėj širdelėj. Bet buvo muzika, į kurią išplėčiau akis ir pastačiau ausis ir kuri suaugo su mano siela, kaip suauga paukštis ir sparnai. Aš klausiausi, jaučiau, kad noriu pati kažką sukurt. Ir čia buvo pirmieji žingsniai – girti ir netvirti. Ir labai menki… Paskui ėmiau suprasti, ką kalba Beethovenas, ir dabar jau be muzikos yra taip, kaip paukščiui be sparnų. Aš ėmiau gyventi muzikos pasaulyj – jį likimas kuriam laikui iš manęs atėmė. Tada viskas iškart patamsėjo.

 

 

[19]44-VII-23 d.

Sekmadienis

 

Čia dienos nepakenčiamai ilgos, todėl aš dažnai mėgstu paimt dviratį ir pasidaužyt po vieškelį. Jis platus ir dulkėtas, bet lygus ir ilgas. Dviratis skrenda beveik virš žemės. Rugiai ir pušys – visa tai milžinišku greičiu artėja, pralekia ir pasilieka toli toli. Paskui sustoju ir dedu ranką ant širdies. Ji nenor tilpt krūtinėj ir yra tuomet truputį laiminga. Tai yra gera gera… Nes tuomet nėra sielai negera. Nėra nė krislelio sielvarto. <…>

 

 

[19]44-VII-24 d.

Pirmadienis

 

Malonios pareigos vaikščioti miške, rankiot kankorėžius, mest juos į maišą, paskui tempt namo, išpilt į kampą ir paskui jau!.. Paskui mama liepia žiūrėt ugnies. Tai aš žiūriu. Rūpestingai kaišioju kankorėžius ir stebiu ugnį. Ji iškart šviesėja, paskui ima spindėt ir griebia vis naujus ir naujus kankorėžius. Ugnis, ugnis, ugnis... Aš primerkiu akis ir tuoj matau nedidelį dešinėj langelį, po juo žalsvą sieną ir eilę indų, prie sienos sukabintų. Paskui malkos ir stalas, ir lempa… Tai virtuvė. Jaukioji virtuvė mūsų namuose – mano nuostabiajame mieste!.. Bet tai akimirksnis. Tik akimirksnis mūsų jaukioj virtuvėj…

O čia – tik gęstanti ugnis ir raudonos raudonos žarijos. Akys atviros, nustebusios. Viduj mažutis skausmas…

 

 

[19]44-VII-31 d.

Pirmadienis

 

Bunkeriukas. Mažutis ir žemas. Tamsus ir dulkinas. Čia daug klegančių vaikų ir moterų. Ir mūsų šeima. O virš galvų, virš lentų ir žemės viešpatauja lėktuvai, dejuoja sviediniai, sproginėja bombos. <…> Turbūt mes būsime čia naktį. Vieni išeina, išveda savo vaikus į namus, aprengia ir tuoj vėl grįš. Kai nustoja šaudyti, kiti lenda pro angą laukan. Motina bijo ir man jos baisiai gaila. Ir visi bijo. Ir visų baisiai gaila. Todėl norisi būti vienai iš drąsesnių. Suvaldyt savo baimę, paslėpt ją nuo savęs ir nuo visų. Tai daug reiškia. Kai esti baisu – viena kieno nors ašara ėda širdį, o vieno drąsa sugrąžina jėgas. O kur vyrauja drąsi nuotaika – ten ramu. O kadangi čia tamsu, tai ateina atsiminimai. Bet viduj drąsu ir truputis jėgų. Tai nugali skausmelį, kol jis mažutis. Tačiau čia yra neapsakomai nuobodu. Tai reikės atremt galvą į sieną ir imt snaust. <…>

Keista, dienorašti, kalbu tau apie savo liūdesį, apie tai, kad mano siela beveik miršta alkana savo miesto, savo mylimųjų. O apie dabartinius laikus beveik nekalbu. Nesakau, kad mama liko čia, o mus buvo paėmę į miestą vagonų krauti. Paskui visus tris atskyrė. Aš likau su seserim, o tėvą paėmė kitur. Mes kitą rytą bėgom ir radom mamą sergančią iš rūpesčio. Tėvo nebuvo… Mes nieko apie jį nežinojom… Motina alpo, ir kai kitą rytą grįžo tėvas, visa mūsų šeima raudojo iš laimės. Dabar mes kartu bunkeriukyj, visi kartu… Juk tai tokia laimė! Tik neilgam. Ateis kiti ir paims tėvą ne apkasų kasti, bet mes į frontą. O aš su seserim apkasus kasim. Ir mama vėl rasis viena. Vėl ims alpti ir gal numirs. Bet mama eis į ligoninę, vilksis baltą chalatą ir puoš galvą balta skepetaite su raudonu kryžiumi. Ak – tik kad neatskirtų…

Mama davė pabučiuot kryželį, kurs stovėjo miegamajame pas tėvus ten, mūsų mieste, mūsų bute. Paskui palaimino…

 

 

[19]44-VIII-8 d.

Antradienis

 

<…>

Keliu nuo upės eina tėvas. Iš paskos per keliasdešimt žingsnių seka kareivis, su kuriuo tėvas pusvalandį ant suolo plepėjo. Imu truputį bijoti, kad tėvas nebūtų pasakęs ko nors daugiau, nei galima dabar. Juk net namuose žmonės dažnai šnabžda tyliai, kad neišgirstų pilkosios sienos… Ak, nejau visą gyvenimą reikės gyventi tokiam pasaulyj?.. Jaučiu neapykantą.

Gęsta vakaras, į mus slenka juoda naktis. Mamulia susirgo ir atsigulė į lovą. Kad būtų erdviau ir kad naktį nesispardytumėm su seserim vienoj lovoj, aš apsigyvenau šitame kambarėlyje, viršuj. <…> Čia išvaliau grindis, nutryniau nuo stalelio dulkes, parsinešiau pušų šakų, apkabinėjau sienas, paskui parsinešiau kadugių šakelių, įmerkiau juodam puodelyj. Stalelis prie praviro lango. Be to, turiu rūpestį. Kampe, dėžutėje, mažutis paukštis… Ant stalelio mano dienoraščiai, kažkoks romaniukas, rankinukas. Kitoj pusėj – mano didžiausias turtas, anų šviesių dienų atsiminimas – dvi Griego sonatos, Beethoveno koncertas ir Brucho koncertas. Be to, viduj įdėtas lakštelis popieriaus. Šita ranka daugiau nebepakils paglostyt mano skruosto ir mano plaukų…

Ant sienos dar kai kas sudaro mano turtą. Baltoji šiaudinė skrybėlė.

Ir daugiau nieko. Tik dar gelsvos sienos ir tasai langas, pro kurį žvilgsnis skrenda, kaip skrenda paukštis. <…> Priešais matau šviesią žvaigždę. Be to, matau stulpą ir keturias pratiestas vielas. Truputį gaila, kad ne penkios. Galima būtų ore nupiešt smuiko raktą. O čia ant sienos kaba smuikas. Ryt paimsiu jį į rankas… Tegu sau žviegia stygos, tegu sau aš ir nieko nemoku, o vis dėlto… Truputėlį, nedaug. Tik sol major [neįsk. ž.] ir vieną etiudą. Tegul sau aš ir apsiverksiu nuoširdžiai. Visa tai niekai. Turėsiu tuomet sau paguodą – bus smuikas, dienoraštis ir gamta. Bus lengviau kentėti sielvartą, kurį nešioju savo šėlstančiame viduje ir kuris nenutyla ir vis plėšo mane…

Ką aš gero padariau? Ar nušluosčiau ašarą, ar paguodžiau verkiantį? Nušluosčiau ašarą, paguodžiau verkiantį ir buvo truputį gera. Daugiau taip – tuomet atsiras ir laimės…

 

 

[19]44-VIII-13 d.

Sekmadienis

 

<…>

Tos baisios žinios, atklystančios iš parubežiaus, tos abejonės ką nors iš savo mylimų pamatyti ir toji begęstanti viltis paėmė viršų, nugalėjo mano šypsnį – tą giedrąjį. Esą ten tuos, kurie bėgo, sugaudo, sušaudo arba tremia į šalį, kurioj visur yra baltas sniegas ir pūgos… Todėl kartais manyj atsiranda siaubo jausmas. Jis užima visą mane, visas mano sielos kerteles ir jokios ten laimės nebelieka… Šypsenos nėra… Tada imu jau savęs nebekaltint ir galvoju, kad ateis tuoj laikas, kai aš visa galbūt pavirsiu į siaubą, paskui praeis kiek laiko ir būsiu jau tik nieko negalinti suprasti, o vėliau gyvensiu su begaliu liūdesiu. Ir po to ateis laikas, kai bus jėgų… <…>

Dar praeis kelios dienos ir galbūt man teks pasakyti šitam saulėleidžiui sudievu ir eit pas kitą saulėleidį, pakibusį virš dviejų bokštų ir virš žalio upės kranto… Ten bus galima ir smuikuot. Iš mažučio ir jaukaus kambarėlio mane išvarė, į jį įžengė batuotieji kareiviai. Sutikau ramiai visa tai ir vėl atsiradau tarp savo tėvų ir sesers pirmajame aukšte. Dažnai naktį pabėga miegas. <…>

 

 

[19]44-VIII-16 d.

Trečiadienis

 

Rodos, paskutinis rytmetys čia. Po valandos kitos atskubės mašina ir dar galima suspėt nubėgt į paupį pabūt su didžiule vėtra ir žalsvomis bangomis. Paskui pasinert pušyne, nusilaužt keletą šakelių, kad ten, anam mažajam kambarėly, jos kvepėtų ir puoštų sienas.

Aš vėl žvelgiu į savo miestą. Ten kažkas manęs laukia. Žinau, kas nors naujo, neišgyvento ir labai sunkaus. Juk bus baisu vaikščioti savo miesto gatvėmis ir žinoti, suprasti tai, kad nėra štai čia tų žmonių, jie nealsuoja, negyvena… Jie, jei tebėra gyvi, priklauso svetimam miestui… <…>

Aš jau čia – savam brangiam mieste… [Kaune].

Imu jaust nuotaiką – tą seną, priprastą nuotaiką. Imu vėl suprast ir pamilt savo miesto sielą! Šit – su manimi Ji! Toji, kurią buvau palaidojus ir apraudojus tenai, priešų pasauly. Todėl esu laiminga… Ak, kaip esu laiminga!.. Neparašysiu daugiau nieko – per didelė laimė čia… Aš noriu išbučiuot pilką savo miesto grindinį…

 

 

[19]44-VIII-22 d.

Antradienis

 

Jau tuoj savaitė, kai aš čia. Beveik kas rytą tenka matyti, kaip ties mano miestu išsitiesia blanki šviesa, paskui ryškėja ji ir mėlynas dangus, aukštų mūrų viršūnės tampa rausvai gelsvos, o jei pasižiūrėčiau pro langą, matyčiau saulę kur nors už parko medžių arba traukinių kalno. <…>      

Praskrido daugybė nedidelių paukštelių. Tada norėjos man jiems surikt, kad ir aš dabar jau turiu sparnus, ir skrendu kur noriu, ir dar aukščiau už juos. Ir prisimenu savo paukštelį-Rūpestį, kurs skrajot negalėjo… O dabar gali!.. Užaugo sparnai, tvirti ir dideli, ir dabar nebaisūs dangaus vėjai ir toliai. <…>

Ateina prisiminimai, ir aš pasakau sau tyliai – ne viskas yra taip, kaip buvo! Aš nebeeinu ir niekada nebeeisiu į pilką namą, į tą mažutį orkestrėlį, nebematau ir turbūt niekada nebematysiu savo Mokytojo*… Ir man ima to labai trūkti… <…>

Šiaip viskas būtų kaip ir anuomet, tik per daug jau čia išgamų, kareivių svetimų, visokių mergšių ir stiklų prie kiekvieno namo išdužusių langų. Ir dar raketos, prožektoriai, keisti šūviai vakare – ne taip, kaip tuomet… <…>

 

 

[19]44-VIII-26 d.

Šeštadienis

 

<…>

Dabar nuplėšiu [kalendoriaus] lapelį, kaip jaunasis ruduo plėšo vasaros dieneles. O yra jau truputis auksinių lapų žemėje, nors saulė taip energingai kepina mėlynam danguj ir dažnai prakaitas sudrėkina panosę ir nugarą.

Jau aš vėl jaučiu tą senąją nuotaiką ir taip gera!

Greit mobilizuos jaunimą – vyrus jau, o mergytes kada – tai dar skelbs. Vadinasi, iki rankios, dar galima beveik suspėt kur nors prisiglaust, ką nors ypatinga dirbt ir nešiot rankinukyj ypatingą pažymėjimą ir drąsiai vaikščiot gatvėmis.

Gal kartais į teatrą? Į teatrą! Gerai. Sutinku. Noriu. Kodėl? Beveik nežinau, žinau tik truputį – noriu pamatyti užkulisinį gyvenimą, stebėti jį ir nepakliūti į jį, o išlikt tvirtai ir švariai kaip iki. <…>

Ak, aš noriu būti visur! Viską matyt, viską žinot, iš visko gero mokytis, o iš pikto juoktis. Tik kad mane priimtų į teatro chorą! O aš, žioplas daiktas, užmiršau apie tai, kad neturiu balso… Arba turiu balsą, kurio klausytis reikia, pridėjus ausį prie širdies. Bet pusbrolis, mažutis, girdėjo ir dėdienė girdėjo mano dažną dainą ir vis prašydavo jai padainuot, ir vis sakydavo, kad… et, nerašysiu, ką sakydavo! O aš tada nedrįsdavau ir pabėgdavau į kitą kambarį. O dainuodavau pusbroliui. Viską. Ir Schopeno valsą, ir Brahmso sonatos trečios dalies pradžią, paskui savo lopšinę ir Beethoveno koncertą, ir Mozarto lopšinę, o dar vėliau – Pucini Batarfley, Godunovą Borisą, Toscą, paskui Eugenijų Oneginą, Pikų damą… ir užbaigdavau savo dainele. Tada pykdavau, kam vaikas nemiega, o žiūri ir žiūri žioplom akutėm. Ir ant savęs baisiai pykdavau, kam drėgnos akys ir širdyje baisu… Et! Tai buvo ir nebus – dabar visai kas kita. Savo skausmus galiu nugalėti, esu savo liūdesio valdovė ir savo ašarų karalienė.

Reikės dabar tuoj keltis ir tvarkyt kambarius, valyt, paskui aš gražiai pasipuošiu ir eisiu belstis į teatro duris. Pirmiausia pas teatro direktorių, kurs pasakys, į ką kreiptis, arba mandagiai išprašys ir pasakys, kad vietos nebėr. Tada aš imsiu labai prašyt… – neimsiu, o tik mintyse pasiųsiu jį velniop. Tad iki!..

 

Mane ėmė tikrint. Laiptuose, salėje ir kampuose stovėjo daugybė žmonių ir smalsiai stebėjo mane ir mano balsą. Nieks neišėjo… Savo balso aš nebepažinau. Buvo jis visai svetimas, mažuliukas, virpantis ir menkutis kaip vėjo blaškomas lapelis. Išbėgau apglušinta ir tematydama vien pilką grindinį. Baisi gėda. Skubėjau gatvėn iš žalio miesto sodo. Pasivijo mane mažutis būgnininkas ir ėmė klausinėt kaip, ką, kada, kas. Tasai jo nuoširdumas mano tą jausmą mažino ir aš tenorėjau, kad eitų jis šalia manęs visą dieną. O kai atsakiau, kad nieko man neišėjo ir vos gyva kojas išnešiau iš teatro, jis ėmė man kalbėti, kad dar ne viskas baigta, kad šit dar kelias į operetę, kad ten direktorių pažįsta mano tėvas ir kad pakalbėtų, truputį pameluotų, paprašytų – bus viskas gerai. <…> Gerai. Tėvas eis su manim ir kalbėsis su direktorium. Rasit… gal ir atsidursiu scenoj.

 

Karštos dienos. Paskutinės vasaros dienos. Daug saulės ir mėlyno dangaus.

Tokią dieną išėjau iš namų ir ėjau tiesiai, tiesiai, tiesiai lėtu žingsniu, lydimu mano medinių klumpaičių kaukšėjimo. Pro mane slinko daugybė įvairiausių veidų, tokių pilkų, tokių kasdieniškų fizionomijų su dar pilkesniais, nuobodesniais ir smalsiai piktais žvilgsniais. Čia atsivėrė senamiestis. Du mėnesius jame nebuvau ir veikiai pajutau, kad tą pilką skruzdėlyną, tuos namus, tas siauras gatves ir tą akmenimis grįstą grindinį esu labai labai pamilus… Ir kad juo klaidžiot yra neapsakomai gera… Paskui panorau aplankyti tą didelį namą, kuriame kažkada grojo orkestrėlis ir jame dalyvavau aš. Ir nuėjau tenai. Pakilau aukštyn ir sustingau… Ir ėmiau melstis griuvėsiams. Pro įlūžusį stogą veržės truputis šviesos. Ten buvo daug sudegusių kėdžių, juodos suanglėjusios grindys, pabarstytos baltomis kalkėmis. Liko plytos vietoj sienų, supleškėjo suolai „galiorkoje“. Scenoj susvilo dekoracijos, užuolaida… Puikioji užuolaida! Už jos buvo mūsų orkestrėlis su fortepijonu. Iš to sudegusio teatro į lauką veržėsi degėsių kvapas. Juodas vidus tylėjo kaip žemė. O manyj labai garsiai raudojo smuikas. Aš taip aiškiai girdėjau muziką. Tokią nuostabiai dievišką muziką!

Paskui pamačiau virš išdegusių grindų pakibusią krosnį. Tokią šviesiai rudą, dabar baisiai pajuodusią. Ta pati, kurioj degė kažkada ugnis, o aš taip mėgdavau į ją žiūrėti ir mėtyt gniužulus popieriaus. Šalia stovėdavo žmogus… Kurs mokėjo nuostabiai smuikuot… Dabar su manim nebuvo nieko. Tik aš… Ir skausmas… Ak, kaip man neliūdėt? Juk toji laimė, kuri tuomet su manim buvo prie ugnies stovint – ji sudegė kartu tu teatru. Ir aš mačiau tik pelenus… <…>

Skambinau. Apie keletą valandų mokiaus Schopeno Nocturną. Kažkaip ima man Schopenas nebepatikti. Kažin kodėl? Aš taip kažko noriu!.. Ir šiandien taip vieniša! Ir ko aš noriu, nežinau. Net muzika nebepatenkina mano to noro. Tai galbūt noras kitos nuotaikos? <…>

Padange nuskrido daugybė paukščių. Palieka šitą kraštą. Per daug čia skausmo ir per raudonas šis kraštas. Išsigando tie paukščiai tų plieninių, svetimų, nepažįstamų su raudona žvaigžde sparnuose – todėl visi išdūmė iš čia… Ei! Biesas žino, kas su manim darosi ir ko aš taip trokštu?..

 

 

[19]44-IX-19 d.

Antradienis

 

<…>

Dažnai žvelgiu į veidrodį ir galvoju, kad aš jauna… Ir nieks nesustoja, pro šalį eidamas savo gyvenimo taku. Sustoja ties kita. Tik ne ties manim. Ir nieks nesišypso man, ir niekam aš nepatinku… Nes veidrodyje matau negražias akis, negražią nosį, negražias lūpas, negražius plaukus ir rusvai rausvą dėmę ant kairiojo smilkinio. Dėmė, dėmė ant mano negražaus veido!.. O aš, žioplas sutvėrimas, slaptai noriu, kad kam nors patikčiau!..

Bet tai tik kartais aš būnu nepatenkinta. O šiaip? Šiaip su savo dėme esu jau, be septynių pirmųjų kūdikystės dienų, 16 metų. Toj pusėj mažai plaukų. Kai matau savo sesers nuostabias garbanas ir kai imu šukas į ranką, man kyla mažutis pavydas… <…> Gatvėj kartais darosi gėda… Dėl savo dėmės… Juk puikiai žinau, kaip baisiai atrodau iš profilio… Tada imu bart save, kodėl nenuleidžiu galvos, neuždengiu savo dėmės, kai pro šalį kas eina… Kaip dažnai manęs klausia, kas buvo ant kairiojo smilkinio, kuo sirgau. Tai pilka minia, kurios nereikia kaltinti…

O aš pamilus rudenį!!! Ruduo neklausia, kas ant mano veido, ir vėjas dažnai bučiuoja savo lediniu pūstelėjimu tą rudą vietą. Manęs apie tai neklausia nei aukso lapas, nei pilkas grindinys, nei pilki namai, nei mielos mano miesto gatvės! Neklausia, ir todėl mano žvilgsnis, nukritęs ant grindinio, eina per pažįstamų namų sienas, skrenda tolyn į gatvės galą, užkliūva už medžio ir skrieja į dangų. O žmonių nemato. Atprato matyt. Nenori jų.

Tad kodėl ašaros mano akyse? Nereikia jų – bernų! Juk nereikalinga aš jiems, nereikalingi jie man. Aš turiu dūšią. Kas panorės jos, tas galės ją pamilti, nepažvelgęs į dėmę ir negražią nosį, į nutįsusius plaukus. Juk mano dūšia netur jokios rudos dėmės, tikrai netur. Ji gal truputį truputį gražesnė už mano kūną. Ji tur ir akis gražesnes, ir nosį, ir plaukus ilgus…

Et, gana. Nesąmonės. jei reiks už tėvą grot prirūkytoj kavinėj – grožis tuomet bus reikalingas! Visad jau taip… <…>

Aš grojau savo liūdną valsą. Todėl dėdė paklausė, kas tai. Atsakiau, kad tai valsas. Tuomet klausė kieno, sakiau, kad mano. Jis tyliai aiškino, kad reikia užbaigti ir užrašyti. Užrašyti? Man savo muziką užrašyti? Bet aš juk nemoku! <…>

 

 

[19]44-IX-24 d.

Sekmadienis

 

<…>

Aš tavęs nemyliu... Esi man svetimas, dienorašti. Ir man veik iki ašarų gaila, kam pasibaigė tasai sudriskęs senasis. Ir kodėl tą naująjį panorau pavadinti Knyga?

Mano žvakigalis lyg prunkščia ir svaidos karšto vaško lašeliukais. Ir ko ji tokia nerami, ta liepsnelė? Daug klaikių šešėlių. O už lango ramus vakaras, kurį ateina pakeisti naktis. Danguj šįvakar susimąstęs rausvas mėnuo.

Ir man vis liūdna. Aš nekalbu niekam. Tik naujajam dienoraščiui aš kalbu, bet tai taip man nesiseka ir aš nerašau taip, kaip norėčiau, ir man reikia net sugalvot, ką parašyt, kuo margint naujosios Knygos puslapį. O juk… dažnai paišelis pats rašo… <…>

 

 

[19]44-IX-25 d.

Pirmadienis

 

Labai pilka diena, pilki debesys ir pilka prieblanda. Namuos tiek daug nemalonumų! Ir slaptai neapkenčiu sesers, kodėl negalėjo padaryti taip, kad jų nebūtų. Juk ne taip sunku sutvarkyti kambarius ir nubėgt į krautuvę! Jei ne tie pasimaišę reikalai studijoj, būtų dabar jau ramybė namuose. Ir keikiu save. Ir pykstu. Ak, sesuo!.. Tik vienąkart per mėnesį kodėl nepadaryt to, ką darau kiekvieną dieną! Mamulė, iš turgaus sugrįžus, iššlavė kambarius, paklojo lovas, nuvalė dulkes ir sėdi dabar savo miegamajame. <…> Beveik sugniužau po ta pilka, liūdna nuotaika. O rytmetys buvo visai kitoks – aš skubėjau su nelemtais reikalais į studiją ir gėrėjausi saule, debesimis, vėju ir tais nuostabiais purpuriniais lapais, kurių daugybė kaip rūbas dengė pilką namo sieną. O dabar aš žvelgiu į juos, klausiu savęs – ar buvo toks rytmetys?

Sugrįžo tėvuks. nenoriu, kad jis ateitų į mano kambarėlį, nenoriu žodžių, nieko dabar nenoriu, tik vieno tetrokštu – kad krautuvėlę atidarytų. Arba dar – kad užmigčiau taip, kad nejausčiau, kaip sąžinė manyj dūksta. Paskui vėl tęsčiau gyvenimą – savo baisiai pilką gyvenimą, kaip dabar daug daug kas. Ar gali būti kitaip, jei mielomis gatvėmis slenka raudonieji? Tegali būti liūdesys. Kaukši grindinys po jų didžiuliais batais. Atrodo, kad kaukši ir širdy kažkas taip. Taip kasdien ir kasdien. Dar į ateitį su mumis per tas sunkias dienas keliauja nedidelė šviesi viltis. Daugiau beveik nieko.

Paskui bus gimnazija. Ir aš toje naujoje gimnazijoje pirmą kartą. Reikės vėl prie kažin ko imt priprast, susigyvent, pamėgt arba nepamėgt. Ir man gaila, kad nauja gimnazija toj mylimiausioj gatvėj!.. Tad aš ją matysiu kasdien ir kasdien, ir ji man įkyrės ir bus nebemiela. Aš norėčiau, kad gimnazija būtų kur nors ten, kur nueit nemėgstu. <…>

Už mūsų baltosios užuolaidos ir skaidraus stiklo lyja. Kadaise tėvuko skėtis buvo sveikas. Didysis tėvuko skėtis!.. Jis buvo platus kaip medis ir juodai pilkas, senas ir nublukęs, bet jis buvo be jokios skylės. Kai lydavo šiltas pavasario lietus, tuomet keliaudavau laiminga po juo. Buvo jis kaip tėvas. Po juo buvo visai saugu. Ir jei būtų viesulas – aš išlėkčiau į orą. Bet jo nebuvo nė karto. Tuomet buvo truputis laimės, likimo atneštos… Bet skėtis sugedo. Kažkas mėgino jį taisyti, bet senatvė nugalėjo – ir šit jis jau seniai ant krosnies sulankstytais virbais, suplėšyta juosvai pilka medžiaga, apvyniotas virve, gailiai kyšančiu riestu galu. O kadaise šokinėdavom abu per balas ilgoj alėjoj. Ir abu šypsodavomės. Juk tuomet buvo pavasaris!..

O dabar ruduo. Visa, kas gyveno, miršta. Ir saulė miršta, ir vėjelis pavasario seniai jau užsnūdo, ir lapas, tasai žalias lapas dabar jau nebežalias, o sudžiūvęs ilsisi ant gatvės grindinio. O mano laimužė taip pat manęs išsižadėjo ir nebeateina niekuomet, nes pavasaris ją išsinešė iš mano širdies ir iš viso krašto. nebekovoja nieks su liūdesiu. Nebėr jėgų… O jis, tasai liūdesys, bildi gatvės grindiniu taukšėdamas, spaudžia priespaudos ranka ir rauda nekaltųjų ašaromis.

Seniai jau po pietų. Visa tai, kas buvo nemalonu, išnyko iš mūsų pastogės. Pastovėjau eilėj, atnešiau duonos, atsigabenau vandens iš šulinio jaukiame darželyje priešais medinį namiūkštį su stikline verandėle. O vartai… Ties vartais pakibę raudoni lapai. Vijokliai. Ir vos pasidžiaugiu tuo grožiu, vos pasigėriu muzika, iš kažkur sklindančia – tuoj priešais mane stojasi pilkas kalėjimas… Sunku. Šito gabalėlio gatvės aš nemėgstu. <…>

Liūdesys su manim visada ir visur – tik ne tuomet, kai esu su savo draugais ir muzika. Štai aš jį aiškiai matau… Jis čia – šito kambarėlio kertelėse, atėjęs kartu su vakaro prieblanda. Jis jau ir mano širdyj… Ir kad nors galėčiau pratrūkti ašaromis – tuomet jis tikrai išnyktų iš mano dūšios ir iš šių kertelių kambario… Bet… aš dabar jau niekad neverkiu. Ašaros viduj…

Ir teatro vis nėra. O aš jau ir laukt nustojau! Ne, aš baisiai laukiu – užtenka prisiminti jį. O jo vargšė siela taip pat padengta storu raudonųjų dulkių sluoksniu. Bet aš mokėsiu ją matyti ir tyrą – tokią, kokia ji iš tikrųjų. Rodos, tyliai šyptelsiu jai ir ištarsiu – palauk! Išauš rytas ir prispaustoms tėvynėms – būsi dar laisva ir linksma, ir žydinti!.. Nors ją paguosiu. Jos sienoms, jos gelsvai kolonai pirmam aukšte kairėje ištarsiu ir šyptelsiu mažutę vilties liepsnukę. <…>

Valgau duoną ir baisiai noriu snaust. Tik bijau… Ko aš bijau? Šiandien aš daug klausiu. Klausiu savęs ir vėjo, ir rudens, ir…

Suskambėjo skambutis prie durų, atėjo toks didelis didelis tėvelių prietelis, pasisveikino su seserim, paskui sunkiais žingsniais priartėjo prie manęs, apkabino pečius, palenkė didįjį veidą prie sąsiuvinio ir ėmė bartis už akių gadinimą. Vis laisvinau save iš tėviško glėbio, o jis dabar jau siūlo mamai mėsos, o mama netur pinigų kaip daugelis dabar, ir juodu po truputį ima politikuoti, ir aš jau tuoj užsikimšiu auseles – ta politika įgriso dabar jau tiek, kad nebegalima klausyti. <…>

 

 

[19]44-IX-27 d.

Trečiadienis

 

Sunkūs atodūsiai! Jų dabar girdis labai daug ir labai dažnai. Sunkus gyvenimas slopinamai slegia ir niekaip nėra galima iš jo nors akimirksniui išsiveržti. Koks vienodas jis, tasai mūsų gyvenimas! Ir slogutis visuomet, visuomet… Nieko dvasinio, nė vieno šviesaus spindulio – ar ilgai ištversime taip. Atrodo, kad visos šitos dienos yra viena diena, visi juodi vakarai yra vienas vakaras, o naktys… Mano naktys – nė viena nėra nesapnuota. Ir sapnai labai baisūs, ir ta bjauri naktis tęsiasi nuo vakaro iki ryto. Ir pirmasis mano žvilgsnis pro blakstienas, pirmoji mintis visad yra su liūdna muzika. Tai dėl to, kad yra karas ir jo galo nematyti… Dėl to, kad jie yra čia – tie nepakenčiami raudonieji, bolševikai, savuoju juodu demonu nešini atėję.

Tokią valandą aš noriu, kad greičiau atidarytų gimnaziją. Vis dėlto jaunimas! Ten vyrauja optimizmas ir juokas. Ir tai labai gera. Tad pusė dienos ten – paskui su muzika…

Blankus rytas įsiveržė į mano kambariūkštį. Su juo kartu žąsies kvarktelėjimas iš kiemo, paskui – ką tik atgijęs gatvės gyvenimas.

Eini žmogus, dirbi ką nors, rašai – ir visa tai kone verkdamas iš apmaudo, kodėl yra taip, o ne kitaip. Ir jėgų jokių, kad save sustiprinčiau ir nebūčiau palaužta. Visa žmonija yra apsirgus atodūsiu ir dūšios ašaromis. Dar – begęstanti viltis. Ir viskas. Baisu.

Įžengiau į teatrą. Esu „pianistė“ ir tik dabar imu galvot, ką reiks paruošt rytdienai. Labiausiai mane vilioja būsimoji alga ir nuolatinė [leidimo kortelė] į teatrą. Ak, kad nors trupučiu padėčiau tėvukui…

 

 

[19]44-IX-29 d.

Penktadienis

 

Veltui bėgioja klavišais pirštai – yra tik liūdni, atskiri, be sąryšio akordai. O ta muzika, kurią aš jaučiu ir girdžiu – ji yra viduj. Taip būtina, kad tasai su kaupu vidus pratrūktų ir išsilietų, kad maži lašeliai atsirastų ant klavišų po mano rankomis. Kaip kartais būna juk… O dabar to nėra – ir ant skruosto ašara. Tuomet ateina baisi mintis – atrodo, lyg niekuomet nieko negalėsiu sukurti!.. Tokią valandą sėdint prie fortepijono ir skverbiantis pro langą rausvai debesų šviesai, nesinori kitos muzikos, tik tos, kurią aiškiai jauti savo sieloj. Tačiau kuri ten taip ir lieka… Dažnai girdžiu tą savo sielos muziką. Ūmai sustingstu… nejau manyj taip klaiku?.. Ir aš myliu tą muziką, nes kaip nemylėt tų savo sielos žodžių?.. <…>

 

 

[19]44-X-1 d.

Sekmadienis

 

…ir pradedu sekmadienį. Žiopsau liūdnomis akimis pro langą ir matau keistą šviesą, žadančią giedrą. Tik kažin ar bus. Ar neužeis debesys, lietumi nešini? Na, aš vis vien sėdėsiu namuose, nes esu nesveika kaip devynios pėtnyčios ir nenoriu niekur iš namų trauktis. <…>

Praėjo frontas ir, rodos, viskas taip, kaip buvo? Ne… Man trūksta jo, mano Mokytojo, plačiais laiptais senamiestyje lipu viena… Trūksta daugelio žmonių, trūksta tėvynės… Aš matau, aš girdžiu – ji prislėgta, pagalbos šaukianti… Vis laukiam ir laukiam ateinančios dienos – gal ką gero, naujo, malonaus atneš?.. Ne – atsako kiekviena diena. Nieko aš nenešu, esu pilkutė, paprasta kaip ir kitos. Gal ateis viena nepaprasta diena – gal?.. <…>

Sudiev, atostogos!

Šiandien paskutinė diena, paskutinė laisvė šiandien… Paskui prasidės ilgos dienos, pilkesnės nei dabar, kupinos rūpesčio ir darbo. Sudiev… Jūs buvot tokios, kokių dar neturėjau… Jus atnešė linksmas pavasaris, o pasiima ruduo. Jūs buvot liūdnos liūdnos… Dabar bus naujas, dar nepatirtas gyvenimas. Bus kita nuotaika. Retai tebūsiu savimi… Sudiev…

 

 

[19]44-X-3 d.

Antradienis

 

<…>

Ir štai mes stovim tvankioj salėj priešais idiotišką Stalino fizionomiją, prieš raudoną vėliavą, prieš keletą mokytojų, iš eilės kalbančių ir kalbančių apie tą patį. <…> Ir kaip džiugu!.. Naujoj mano klasėj viso labo tik dvi personos komunistinių pažiūrų. Todėl klasėj viešpatavo klegesys, ironija ir neapykanta.

Paskui išriedėjom į nedidelį kiemą ir ten pradėjom laukti. O aš pasinėriau savo mintyse, kaip dažnai dabar pasineriu. Taip, taip, taip… Buvo tai kartą vasarą, kai besitraukiantys vokiečiai pagriebė mus iš namų ir nusivežė į šitą štai gimnaziją. Mes buvom kaliniai. Tai yra baisu, kai kas nors valandėlei atima laisvę ir reikia matyti gabaliuką pasaulio ir negalėti į jį išeiti… Nes prie durų sėdi piktas sargybinis ir suka virvelę bjauriai išsišiepęs. Bet keli iš mūsų spruko ir iš trečio aukšto nusileido vandenio „triūba“. Tuomet mane lyg kas truktelėjo ir mes kelios pasprukom… <…> O šiandien antrą kartą aš buvau gimnazijoje. Šiek tiek pagedo ūpas per algebrą. Nieko aš nemoku ir nieko negaliu įsikalti galvon… Po trijų pamokų vėl buvom už gimnazijos sienų. Aš atsidūriau studijoj. Vėl nauja!.. Kiek dabar naujo tenka išgyventi!

Aš sėdžiu prie fortepijono ir groju. O aplink baleto bateliai ir kojos. Aš šiandien tegalvojau, kad tik nesuklysčiau, ir mano veidas turbūt buvo baisiai susirūpinęs, nes baletmeisteris šypsojosi ir pasakė – visai gerai. Labai gerai… Tada aš tirptelėjau ir paskui liejosi, bangavo, suposi šitoj plačioj salėj viena po kitos mano nedrąsios melodijos, sukosi, čežėjo ir šokinėjo bateliai, drebėjo širdelė. Ir po visko kaip su sparnais nuskridau iš penkto aukšto į gatvę.

Džiugu namuose, kad tėvukas vėl turi tarnybą. <…>

Tarpais aš visai sugniūžtu dėl savo minčių. Gimnazija, studija, konservatorija… Ar pajėgsiu?.. Ar ištversiu?.. Ar mokėsiu suskirstyt savo laisvę?.. Mmm… Tarpais užeina džiaugsmo bangelė, kad galės jėgos skleistis. Būtų per sunku vien mokytis ir gauti paramą iš kito. Aš noriu paramą pati sau suteikti ir padėti tėvui. <…>

Ėjau į teatrą. Po mano kojomis scenos grindys! Negal būti… Mano pirštai švelniai paglostė užuolaidos gabalėlį. Už jos rinkosi orkestrantai repeticijai, prasidėjo nuostabi muzika: smuikininkai derino stygas, kampe giedojo fleita, dundėjo būgnas ir dar, ir dar buvo ten įvairiausių garsų, tokių ypatingai gražių – mėgstu tokią muziką…

Man siūlo mažutį vaidmenį scenoj. Prikandau lūpą, kad nesurikčiau iš džiaugsmo, sugniaužiau pirštus, kad neapkabinčiau to žmogaus ir, kukliai šypsodamos, sutikau. O tai bus tik viena mazurka rūmuose. Ilga balinė suknia ir raudonas kaspinas…

Tada prasidėjo repeticija ir į sceną, į koridorius, į tamsius laiptus ir salę pasiliejo muzika, kurią sukūrė šis žmogus**. Tuomet aš garsiai sušukau savo gražiausiajam dūšios kampeliui, kuriame visad yra mano gerieji žmonės… Mano Mokytojau… ir mano drauguže!*** Šit paimkite mano džiaugsmo dalį – palikite man tik jo spindulėlį… <…>

Gaidos mano rankose, ir aš vienu ypu prarijau visą mazurką. Tasai žmogus nė nežino, kad tokioj pilkoj būtybėlėj sukėlė didžiulę didžiulę vėtrą…

Atėjo pertrauka, apytuštėj salėj likom keliese. Aš zubrinau savo trupinį laimės ir kitam gale scenos akies kampu pastebėjau rudus batus. <…> Kaip bloga yra kam nors baisiai nepatikti, o pačiai labai mėgti kurį nors iš tokių. Man patinka, o aš ne… Liūdna. Ir aš negaliu nuslopint to liūdno jausmo ir niekaip negaliu sau pasakyt – neimk į širdį!

Ne. Nereikia sutepti savo dienoraščio tokiais žodžiais. Tegu čia būna linksma ir gera. Naktį aš atsibudau ir ėmiau galvoti apie tai, ką vakar išgyvenau pirmąkart. Prapuolė miegas ir plačiai atsivėrė akys… <…>

Gimnazija… Kaip buvo ten nemiela! Formulės, apskritimai, trikampiai – visa tai stengiausi įsikalti į atmintį. Po tos ilgos ilgos pamokos atslinko kita, paskui dar kita ir paskutinė. Tada aš atsidūriau studijoj, kur man pasakė ryt ateit į teatrą. Pirmoji repeticija! Mano nerimą ir džiaugsmą suprato šokėjas, ir mudu keliavom šaltom gatvėm. <…> Sakė, jog gerai, kad aš groju studijoj, nes tai praktika, ir aš daug mokėsiu, ir t. t.

Dabar aš vėl namie. Noriu išmokt pamokas, kad būčiau verta savo nuotaikos ir džiaugsmo. Kaip tik tą, kas man svetima ir nemiela, aš zubrysiu. Ot, tyčia taip. <…>

 

 

[19]44-X-8 d.

Sekmadienis

 

<…>

Skubėjau namo. Apytuštės gatvės. Aukštas namas ir jauni vyrai, iš mūsų kaimų surankioti. Tai tasai paskutinis likutis jaunimo, dabar pasigėręs, dainuojantis užkimusiais balsais, kvatojantis sielvartingu juoku, bežiopsąs pro langus į gatvę. Šitie garsai ir sielvartas jų pralėkė pro mane, pasiimdamas ir mano akimirksnį sielvarto. Paskui kareivių būreliai, keletas žydų, klaidžiojančių tamsoj, kažkokios panos, besijuokiančios tyloj, ir aš jau namuose, jaukioj mūsų virtuvėj su seserim ir jos monotonišku balseliu, garsiai skaitančiu knygą. Aš ant krosnelės. Klausausi istorijos apie meilę ir šypsausi savo skausmui, kurs mane šiandie apleido. Ir rytojaus diena visai nebaisi. <…>

Teatras… Vakar aš girdėjau „Gražinos“ repeticiją****. Nedaug, tik du veiksmu. Žvilgtelėjau į orkestrą. Rudų batų nebuvo. <…> Man sunku. Kam apie jį galvoju? Jis ne man. Esu negraži, plati, didžiulė. Jokios gražios sielos neturiu, be galo pamilusi savo praeitį, aš, tasai pilkutis gniužulėlis… <…>

 

 

[19]44-X-9 d.

Pirmadienis

 

Rytą pramiegojo mūsų žadintuvas ir aš jam labai dėkinga. Atlėkiau į antrą pamoką. Ir niekas manęs neslėgė! Visai man nerūpėjo, ką pasakys auklėtoja… Juokiaus gatvei, rudeniui ir vėjeliui…

Taip labai gera, kai viskas nerūpi. Ir aš dabar kaip ruduo. Čia raudu, čia juokiuos visa dūšia!

[19]44-X-10 d.

Antradienis

Kiek daug triukšmo šiandieną! Su ta muzika, kurią nešioju po pažastim ir širdyje visą dieną, kurią kalu užsidarius vienam iš teatro kambarių. Taip sunku! Ir kai jau susirengėm repetuoti, užgeso visos teatro lempos ir žmonės išsiskirstė. Ten, prie laiptų, stovėjo rudi batai… Jis žiūrėjo į mane, o aš šypsodamos plepėjau su merginomis, nė nežvilgteldama ten. Tik jaučiau… tą pilką žvilgsnį… Gana. Tiek to. Neleidžiu mažyčiui skausmeliui išaugti, išvarau piktai jį iš savo dūšios… <…>

Paskui režisieriaus padėjėją prašau, kad gautų man pažymėjimą. Jis suraukia kaktą, tyli, šypsos ir vedas į raštinę. Ne. Nieko neišeina kaip ir visuomet. Tada lekiu pas baletmeisterį ir kone su ašarom kalbu. Jaučiu ant savo rankos jo ranką, jis švelniai mane veda ilguoju koridorium, vestibiuliu, fojė, laiptais, kažką pavargusiu balsu kalba… Kelios minutės direktoriaus kabinete. Kokie tie direktoriai nepermaldaujami, beširdžiai, egoistai! Norėčiau būti elgetos žmona, tik ne direktoriaus… Galų gale viskas sutvarkyta ir ryt dokumentas bus mano rankose. Bėgu namo. <…>

Liepsnelė mažutė ant stalo. Grįžo mama. Ji tokia šiandieną susimąsčiusi, tokia nuliūdus. Ją rūpesčiai ėda... Juk mes nieko neturim. Nei maisto, nei pinigų… Kaip daugelis. Ir aš padūkusi. Po laiptais radau seną dėžę. Suskaldžiau, namuose sužibo ugnelė. Paskui mano kirvis suskaldė lentas, vėliau atėjo eilė kažkokiems pagaliams ir dar ten liko… Atrama… Laiptų atrama. Tik labai lengva. Tai ne vagystė. Jeigu mano tėvai ir sesuo bus išalkę – aš galėsiu parnešti jiems duonos. Iš kur nors. Kad ir pagrobtos. Dabar aš tą pat darau su visais kiemo lentgaliais. Neklausiu, kieno jie. Sakau sau – krosniai priklauso. Tada imu, kertu, laužau ir nešu mamulei, kad akimirksnį pražūtų raukšlė tarpuakyj. Todėl aš negaliu išstot iš teatro. Negaliu… Nes tą savo menkutę būsimą algą privalau atnešti savo namams… Ir jeigu aš galėčiau dar ką nors… Turėti mokinių!.. Ne. Per trumpa diena. Ji prasideda nuo 7-ių ir baigiasi 10-ą. O jos šviesa… Ji labai šykšti. Ji pilka ir trumpesnė už dieną. Elektros nėra. Jokie pažadai neišsipildo. Dabar jau niekas nebetiki gandais ir pažadais. Tiki tik, kad karas niekad nesibaigs, kad šita raudona masė amžiams čia pasiliks ir kad ims iš čia vežti į baltus Sibirų tyrus ištisus miestus, ištisą pribaltiją… Kam dabar tokios baisios mintys? Reikia po dienos ilsėtis naktį, reikia pailsėt nuo to gyvenimo. Mes galime duoti pagyventi nors truputėlį savo dūšiai. Galima, galima duoti jai atsikvėpti! –

Šeštadienį generalinė repeticija. Tada – aš žinau – stovėsiu prieš didelį veidrodį ir žiopsosiu į save. Labai įdomu!.. Mano juodi antakiai ir purpurinės lūpos, melsvi vokai ir rausvi žandai. Balta ilga suknia… Paskui mazurka rūmuose. Ji užpildys sceną, paskui aš ją pasiųsiu į orkestrą, kad ji paglostytų jo plaukus, kad jis tai pajustų ir krūpteltų, o ji skristų į salės kampelius glamonėti mano mielo teatro palubę, ložes, parterį, jo grindis…

O gimnazija? Merginos labai draugiškos, juokiamės jaunuolišku juoku, dalijamės savo menkais pusryčiukais, savo mokslu, užrašais ir taip gyvenam pusę dienos apytamsėj klasėj. Tai labai gera. Niutka, Nijolė, Meila ir aš. Dažnai kovojame su žiovuliu.

 

 

[19]44-X-11 d.

Trečiadienis

 

Ryt rašomasis… Lotynų. Kai apie tai pranešė šįryt mokytoja, akyse tamsu pasidarė. Tesugalvojau pasidėt ant kelių knygą. Ak, padėk, Dieve!

Studija… Užkrovė darbą iki šeštadienio. Turiu išmokti jį. Bet aš nespėsiu… Todėl pasiėmiau bulgarų šokį. Šitas lengvesnis ir aš jį beveik esu išmokusi. Gal leis šitą grot su orkestru. Bet ar suspėsiu persirengti? Ar spėsiu nusiimti grimą, pakeist suknelę, batus, kojines per du šokius? Ot, sunku pasakyti. O jeigu dirigentas sutiks ir leis grot bulgarų šokį? Viešpatie!..

Prikandau lūpą. Šyptelėjau… Sukas galva. Temsta akyse. Vėlu jau. Reikia pradėt nakties poilsį, kurs dabar nėra jau toks ramus, o drumsčiamas įvairiausių jausmų, vaizdų, veidų… Tos pilkos akys pro mane praskuba, baletmeisterio besišypsąs veidas žiūri į mane. Krūpteliu ir užsitraukiu antklodę ant galvos. Tuomet baletmeisteris kvatoja, žmogus trečiam pulte šypsos, veidai čia pat, šalia ir pro šalį. Skambutis? Pasibaigia pertrauka. Pulkas merginų skrenda laiptais žemyn į sceną… Keliasi uždanga su balta rūta. Paskui muzika. Kol visa pavirsta į sapną. Aš – balta suknia!..

<…>

 

 

[19]44-X-15 d.

Sekmadienis

 

<…>

Vakar gatvėj švaistės supykęs vėjas. Ėjau truputį apsvaigusi nuo laimės ir plepėjau su violončelistu. Apie viską. Kad man buvo sunku grot pirmą dieną orkestre, kad nesuskaitau taktų, nesusigaudau, kada įstoti reikia, kad muzika už scenos yra baisiai sunki, kad man be galo įdomu ir gera orkestre… Tylutėliai sau ištariau: noriu apkabinti visą orkestrą ir išbučiuot jį, paglostyt metalinius pučiamuosius, kontrabosus, violončeles ir… smuikus… Paskui prie kažkokio kampo mudu nuėjom kas sau… <…>

 

Šit aš sėdžiu su seserimi parteryje ir laukiu repeticijos. Dar Pakalnis lazdukės nepakėlė ir uždanga nekilo. Baletmeisteris skardžiu balsu pašaukė mane. Drožiau siauru takeliu tarp kėdžių ir sienos. Kalbuosi su Pakalniu… Ant pulto lazdukė, o trečiam pulte blizga pilkos akys… Kaip aš jaudinuos! Jis liepia man nusileisti į orkestrą, paimt partitūrą ir sekt orkestrą, idant paskui žinočiau, kaip grot. Darausi abejinga, einu žemyn. Stukteliu galva į lubas, kurios orkestre baisiai žemai, paskui atsimušu į pultą ir į lempą. Ir baigta. Sėdžiu apsupta iš visų pusių muzikos. Verčiu puslapius, vieną po kito, stengiuosi susikaupti kaip prieš maldą, tik tai yra be galo sunku. Tarpais pažįstamas violončelistas nurodo man numerį, tarpais Pakalnis švelniai nurodo vietą, be to, jis kartais šypteli, ir tai labai stiprina. Užpakalyj jo, už barjero, baletmeisteris. Dirigentas jam beveik užstoja šviesą ir jis prieblandoje. Jis taip pat pasiunčia stiprinantį šypsnelį – aš jaučiuosi ne vieniša. Po truputį dar ir altistė iš kairės man padeda. Ji gražuolė, visai panaši į angelą. Paskui atėjo arfistė, padėjo ranką ant mano plaukų. Paskui atėjo laimė, apglėbė mane savo gražiosiomis rankomis ir pabučiavo mano sielą. Aš buvau pabalus ir apsvaigus. Norėjau, kad taip visad visad… O iš ten, iš dešinės, ateidavo žvilgsnis… Mano viduj virė, bet aš atrodžiau abejinga toms akims. <…> Aš mergaitė ir turiu savo jausmą suvaržyti, kad išmoktų vertinti. Taip aš darau dabar. Tik tarpais, tik retkarčiais, kai visi pučiamieji, violončelės ir smuikai užimti – tuomet aš jau leidžiu sau… <…>

Tuoj grosiu bulgarų šokį… Visų akys krypsta į naują pianistę. Groju. Mane pagiria Pakalnis ir supažindina su orkestru. Man plojama smičiais į smuikus. Sustingstu, keliuosi ir lenkiu galvą. Šypsausi…

Dieve, ir kodėl jis sakė jiems visiems, kad man šešiolika metų!.. Beveik vaikas… Dabar jis manim tikrai nebesidomės, tikrai ne. Dirigentas dar pridėjo apie mūsų giminę ir tai, kad aš turbūt jauniausia iš jos… Bet kaip visa tai buvo įdomu ir gera!

<…>

Tik ot… kad tie driskiai prakeiktieji čia ir universitetas tylus, ramus, be studentiško juoko. Viešpatie, kokie jie baisūs, tie bolševikai!.. Aš galėčiau savo rankomis tą jųjų dievą, tą didįjį jų Staliną, nužudyti ir paspirt savo auliniais bateliais nuo Kremliaus laiptų, kad jis tiesiai į pragarą garmėtų tasai žmogžudys, tasai žmogėdra prakeiktas!

Arba tie visi jųjų karininkai? Tie piemenys neapžaboti su kartoniniais medaliais už žmogžudystes ir plėšimus. Ir kai toks koks nors mala, mala ir mala apie savo „turtingą“ tėvynę, apie „visko gero buvimą“, tada noris tvoti užsimojus į bolševikišką žandą. Gatvėmis slankioja katiušos. Ir girias dar daugiau nei jų vyrai. Tokią norėčiau pagriebt už kuodo ir gerai patampyti, kad žinotų, kas esanti. <…>

 

 

[19]44-X-17 d.

Antradienis

 

<…>

Aš laukiu nuotaikos. Aš baisiai laukiu nuotaikos, kai visas teatro ložes, parterį ir „galiorką“ užpildys publika, kai orkestras gros, o scena šoks, ir tai nebus repeticija – tai bus spektaklis. Pirmas spektaklis! Aš laukiu net to nerimo…

Šįryt buvau aš vėl tenai. Mudu su Pakalniu sėdėjom prie čelestos, kuri man taip be galo patiko, paskui jis atsiprašė ir nukūrė į parterį pažiūrėt šviesos, o aš likau prieš praviras gaidas, kurias tuoj užverčiau – ir ką aš padariau? Trečias pultas… Aš užėmiau jo vietą ir mano rankos stipriai suspaudė kėdės kraštus. Tai buvo jo kėdė ir aš dairiaus aplink, trokšdama matyti, kaip iš čia atrodo pasaulis ir kaip galėčiau atrodyt aš prie fortepijono. Ir buvo gaila, kad negalėjau pamatyt savęs… Et, ką čia!.. <…>

 

 

[19]44-X-19 d.

Ketvirtadienis

 

<…>

Turi atvežti mūsų pianiną. Aš nekantri ir laukianti… Pasislėpiau virtuvėlėj tarp suodinų puodų ir nešvarių lėkščių. Būtų gerai visa tai išplauti, bet jei atvažiuos tasai žadėtasis sunkvežimis, tad kaip tuomet aš? Praėjo pusmetis, kai mūsų butas užsnūdo be muzikos. Pusmetį aš ilgiuosi, be galo ilgiuosi savo muzikos baltais ir juodais dantimis… <…>

Jau tris dienas nebuvau studijoj ir nieko nežinau apie ją. Antradienis su generaline sparčiai artėja, o mano gaidos dar veik neliestos. O juk mano pavardę jau įrašė į būsimąją programą! Et – Rita moka dirbt. Sapnavau šiąnakt save balta suknia teatro užkulisyj. Buvo įdomu ir gera.

Mašinos nėra. Turbūt nebus nieko, kaip dažnai dabar kad nieko nebūna. Jaučiu…

 

 

[19]44-X-20 d.

Penktadienis

 

<…>

Lyjant tamsiam vakarui atgabeno mūsų pianiną. Pradžioj aš išgirdau muziką mūsų laiptinėj, besišnabždančią su rudeniu, pabėgusią iš po sesers pirštų. Paskui man atidarė duris ir aš puoliau sveikint savo seną, brangų bičiulį. Tyliai mudu sveikinomės. Aš glosčiau jo juodą, blizgantį viršų, paskui sėdau prie jo ir mudu nuoširdžiai išsikalbėjom. Tiek laiko, tiek laiko! Tu be manęs, aš be tavęs… Ir prasidėjo pasaka aną vakarą, prasidėjo mano liūdnoji pasaka, visad nešiojama, giliai paslėpta. Buvo truputis ašarų, truputis užslėpto skausmo, paskui mes išsiskyrėm nakčiai ir ankstų rytą, skubėdama į gimnaziją, vėl sveikinau jį savo žvilgsniu. Kaip aš myliu tą savo juodą pianiną! Juk tai gyvas daiktas, kurs turi sielą, kurs turi džiaugsmo ir ašaroto liūdesio. Juk jis – penktasis mūsų šeimos narys. <…>

Šiandien popiet zubrinau savo partiją. Ir vėl atbudo pas mus muzika. Kaip atprasta nuo to!.. Vis dėlto daug kas yra taip, kaip nebuvo anksčiau, ir daug kas nėra taip, kaip yra dabar… <…>

 

 

[19]44-X-21 d.

Šeštadienis

 

Rytoj generalinė, kurią aš jau girdžiu ir matau. Orkestras aplink mane, tik šį kartą aš jau grosiu. Šįryt gimnazijoj mus skiepijo, todėl diegia nugarą. Daugelis karščiuoja, aš ne, tik nugarą gelia. Et, man tai nesvarbu! Apie gulėjimą lovoj neturiu teisės galvot. Juk teatre esu truputį reikalinga. Šiek tiek nerimauju. Turi ryt pasisekt, būtinai! O aš esu kai ko neišmokus… Bet dar išmoksiu.

Man pikta ant savęs, kam vakare nusivilkau į teatrą, į pirmą sezono spektaklį, o ne zubrinau tą neišmoktą „kavalką“, kodėl neišsiprausiau kaip paprastai šeštadieniais. Apie tai galvojau antram teatro aukšte, prie kolonos stovėdama, kartais nuleisdama savo neramų žvilgsnį apačion, į trečią pultą… <…>

 

 

[19]44-X-23 d.

Pirmadienis

 

Pralėkė premjera – aš pavargus parėjau namo, nusivilkau mėlynąją suknelę, nusiaviau rausvus batus ir atsegiau karolius. Nusisekė… Girdėjau daug pagyrimų ir kiekvienąkart raudau ir lenkiau galvą. Norėjau ir vėl kaip neseniai išbučiuot orkestrą ir sceną. Esu laiminga ir apsvaigus. <…>

 

 

[19]44-XI-1 d.

Trečiadienis

 

Šiandien pirmą kartą kūrenam krosnį. Nuostabios žarijos priešais mane. Nuo jų ateina šiluma, glostanti veidą. Girdžiu seserį grojant kažką liūdno – ateina žiupsnelis kažko seno… Lyg būtų ankstyvas pavasaris…

Šiandien gimnazijoj viena mūsų mokytoja kalbėjo apie ateinančią revoliucijos šventę. Ją švęsime trečiadienį, bet… neturėsime sekmadienio! Jį iš mūsų atims sovietai. Man rodos, kad per tą šventę laidosime savo laisvę... Bus, žinau, labai liūdna. Visi, kurie myli savo mažą žemės gabalėlį, labai liūdės. O sekmadienis, pamintas po kojom, bus paprasta darbo diena, pilka ir juokinga… Taip gali būti tik Sovietų Sąjungoj, pas raudonuosius…

 

 

[19]44-XI-5 d.

Sekmadienis

 

Sekmadienis, kurio mes neturime. Klasėj šiandien tik 10 mergaičių. Praslinko algebra, prabėgo rusų, atkeliavo fizikas į mūsų klasę. Jėzau, fizika… kaip be galo nuobodu!..

Eisiu į teatrą pas patį direktorių kalbėtis dėl atlyginimo. Tai bus pirmas kartas mano gyvenime. Esu tikra, kad pinigų negausiu. Tuomet man reiks palikti teatrą, nes tėvai neleis be atlyginimo groti. O aš juk baisiai kentėsiu dėl to. Ė, gyvenimas… Tik įžengiau ir turiu apleisti teatrą. Sukandu dantis ir jau dabar kenčiu… <…>

Pralėkė antras spektaklis. Aš truputį džiaugiaus, truputį jaudinaus, paskui ėjau vienui viena juoda gatve namo ir mūsų prieškambaryj norėjau raudot, raudot, raudot… Nes staiga pajutau labai didelę tuštumą. Dėjau ranką ant širdies ir, rodos, ji buvo net sustojus… Gal sustojo ir laikas?

Man ima patikt mūsų dirigentas. Jame tiek daug žmogaus! Jis kartais pavadina mane vardu ir šypsodamas žiūri savo mielom akim. Paskui ima mano rankas ir spaudžia, ir stengias sušildyt jas, ir nori išvaryt iš manęs nerimą. <…> Buvau užmiršus namuose šokį su lankais, kurį grojau atmintinai. Ir vis dėlto išėjo man, nors buvo daug ir kitų gaidų. Parsinešiau baltą gėlę iš teatro. Tokia paprasta balta popierinė gėlelė. Tada prisiminiau sapną, kuriame aš dirigentui skyriau baltus narcizus. Tai keista… Papuošiau savo baltą šiaudinę skrybėlę. <…>

 

 

[19]44-XI-6 d.

Pirmadienis

 

<…>

Koks nuostabus gyvenimas Sovietų sąjungoj! Kokia laisvė, kaip visa ko daug ir kaip viskas pigu! – šitaip su šypsena, su kartutėle šypsena stūmiaus į priekį, vienoj rankoj butelį žibalui, kitoj krepšį su bulvėmis nešdama. Įžengiu į krautuvėlę, kur klega keletas bobų saldžiais balseliais: „Ot, po švenčių, žinote, gausite ir sviesto, ir vyno, ir degtinės, ir…“ – „Ak, visko mes gausime“, – pribaigiu ir klausiu apie žibalą. Pardavėja nurodo parduotuvę priešais. Pasimaišo senė ir verkšlenančiu balsu kalba, kad duonelės nėr. O aš, kupina neapykantos visam pasauliui, surinku: „Karas dabar, nieko nepadarysi!“ – ji žiūri į mane išverstom akim lyg į bolševikę. Cha cha cha!!!

Paskui elgeta – man gaila jos, bet aš ir nekenčiu jos, nes ji per daug nusižeminus. Et… Duodu tris rublius, ji žada pasimelst už mano sveikatėlę. „Geriau prašykite Dievą, kad mirtį atsiųstų“, – kertu, kaip seną dėžę kad kirtau šįryt. Ir toliau velkuosi. Vos vos vos… Kojos nebeeina. Valios nebėr. Dūšioj pilna neišverktų ašarų. Apėmė apatija.

Atėjo baisi neapykanta kažkam, dėl ko taip kenčia mano namai. Skauda galvą, silpna. Einu ir labai stebiuosi, kad nešu į namus žibalą ir bulves, kurias ryt be nieko, tik su stambiais gabalais sovietiškos druskos valgysime.

Rytmetį buvau pas teatro direktorių, kurs man už kiekvieną spektaklį siūlo… du červoncus! Ir kokia aš neprotinga, kaip baisiai suklydau! Juk privalėjau spjauti į jo bolševikišką snukį ir pasakyt, kad trečiadienį baleto negroju. Turėtų atšaukt spektaklį. Ir būtų dieviška, būtų puiku!

Tik… Pakalnis, tasai nekaltas Pakalnis, tasai geras, švelnus ir teisingas žmogus… Ne. Aš grosiu. Vien dėl jo aš grosiu spektaklyj, vien dėl jo, žinok, dienorašti, kad prieš žmogų, kurs turi gražią sielą, aš kukliai lenkiu galvą. Ir tai turbūt bus paskutinis mano spektaklis… Sudiev, mano teatre. Skausmas suskaldo mano dūšią į dalis ir viena jų ten lieka, tam nedideliam gabalėlyj teatro, kur stovi pianinas, kur aš neseniai džiaugiaus. <…>

Tamsi naktis. Tai išvakarės*****!.. Mūsų mažutės žemelės laidotuvių išvakarės. Vargšai žmonės, nelaimingi prispaustieji… Maža tauta kaip belaisvė klūpo surakintomis rankomis, šaltame grindinyje sukniubus. O juk kada nors kas nors sutraukios pančius ir maža tauta laisva ir laiminga pakils.

Juodą kaip šitas vakaras gyvenimą gyvenam. Parnešiau iš savo draugužės keletą buterbrodų ir vieną ilgą šakalį, kad ryt turėtumėm kaip bulves išvirti. Į gimnaziją reikia nunešti 10 červoncų kurui. Aš šypsausi. Ot, tai tau – mes būtumėm milijonieriai, jei galėtumėm mokėt 10 červoncų. Paskui reikės už gimnaziją mokėti. Ką darysim?

Traukiam, velkam paskui save gyvenimą, nukritusį po kojomis. Susirinkom virtuvėj. Tik trise. Tėvuks dirba. Sutikčiau ir aš dirbti, kad parneščiau į namus naudos, o ne tysoti virtuvėj. Kai galvoju apie teatrą, labai baugu darosi. Juk aš vėl imsiu merdėti…

O gal vis dėlto pasilikt? Su mama apie tai kalbėjome, ji sakė, kad neverta mest teatro vien dėl pažymėjimo – gal vėliau padidins ir atlyginimą? Nustebau aš ir nudžiugau. Tai gal ir nepaliksiu teatro?.. Aš noriu pasilikti, tarnauti jam. Stengtis… Gerai gerai groti tą baletą, kad būčiau patenkinta aš ir dirigentas. Vėl truputėlį atgijau. Einu snaust, kad prastumčiau dar vieną naktį ir rytą pradėčiau naują dieną, „švente“ vadinamą. <…>

 

 

[19]44-XI-7 d.

Antradienis

 

Liūdna, lyjanti raudodiena. Tokią bolševikai švenčia. Iškabinti raudoni skarmalai, į kuriuos žiūrint matos, kaip kraujas laša. Tingiai plevėsuoja raudonos vėliavos, o dangus, pasiuntęs į raudonuojančią žemę vėjus, labai verkia. <…> Kodėl aš rašau raudonu pieštuku tada, kai raudonos spalvos ypač nekenčiu… Ot, ištraukiau tamsoj iš kažkur, atsinešiau į virtuvę ir rašau rašau. <…>

 

 

[19]44-XI-10 d.

Penktadienis

 

<…>

Sėdžiu siauram suole po vokiečių rašomojo. Rašiau kas ant seilės užėjo, kaip išėjo, kaip geriau atrodė. Vertimas buvo. Akiniuota vokytka vaikštinėjo po klasę ir dairėsi špargalkos. Tik nieko ji nematė ir nieko nesugriebė. Kokia šlykšti nuotaika! Turiu du dvejetus. Viens iš geometrijos, kitas algebros. bet ne aš viena iš klasės su dviem dvejetais, kitos daugiau susižvejojo. Artėja geometrijos rašomasis. Ot bus, tai bus!.. Negaliu pakęst visko, kas įsprausta, apribota ir uždaryta formulėj, kas aprašyta apskritime. Kaip suvaržyta laisvė! X Y Zet… AB2, skliaustai, ženklai, brūkšniai, kubai, kvadratai, pliusai ir minusai. Negaliu. neapkenčiu! Ūūū!!! Dabar pamoka. Apie upes ir jų kilmę. <…>

Noriu šiandien snaust. O juk tų reikalų reikaliukų! Mamai malkų prinešt. Iš kur nors. Ką nors suskaldyt. Na, tai… išlupsiu malkinėj lentą. Mama nekalta. Aš geriau būsiu kalta. Nubėgt į teatrą, sužinot, kada spektaklis, pakalbėt su baletmeisteriu dėl atlyginimo, paskui reikia grįžt į namus ir sėdėt prie tos f-mol sonatos. O jau paskui… Zubrint, zubrint, zubrint geometriją. O!.. Norėčiau dviem dienoms numirt. O dar chemija. Apie vandenį, apie ledą, vandenį, ledą… ir taip pat šlykščios formulės. Kaip toli aš nuo savęs. Snaudžia belaukianti siela, teatro koloną apsikabinus, arba miega ant klavišų. Arba laksto su vėjais ir numirusiu rudeniu, tik ne čia ji – šitam siauram formulių pasauly, šitoj pilkoj klasėj!..

 

Virtuvė. Ir mama.

Ant plytos kaista puodai. Nuo jos į visas puses banguoja šiluma. Aš žiūriu į ugnį ir mąstau. Apie viską. Ir apie naująją didžiąją ir labai gražią savo sielos viešnią. Ji atėjo, o aš jai neduosiu nieko, nes negaliu duoti – jam net nepatinku… Reikėjo neįsileist meilės į savo širdį. Bet ar galėjau? Ji pradžioj tik palietė mane savo pirštais, paskui pabučiavo į akis ir dabar ji jau apglėbė mane visą. Ji mane pergalėjo. Ją atnešė rudenio vėtros ir aukso gėlės, kurias tas ruduo barstė pilnomis saujomis. <…> Kam man naujos ašaros?!

 

 

[19]44-XI-16 d.

Ketvirtadienis

 

Buvo pas mane žydaitė. Mudvi prisiminėm senus laikus, ji pagrojo pirmus taktus Sean-Sanso koncerto. Aš kone verkiu. Man labai liūdna. Taip gyvi prisiminimai! Taip drasko sielą savo aštriais nagais. <…> Man gaila visų žmonių, kurie žūsta dabar. Ir žydų man gaila… Žiūrėjau į žydaitę – ji dabar jau našlaitė. Ji nieko netur. Viešpatie – netekt savo tėvų!.. Aš retkarčiais sapnuoju tokius sapnus. Ir pabudus noriu apsiverkti, paskui išbučiuoti savo tėvus. O ji jų netur!.. Gaila visų!.. Visi nori pasiimt gyvenimą… Pelė, išgirdus žingsnį, slepias urve. Žvirblis, išvydęs pavojų, kyla į erdves. Ir man visų gaila. Tai būtų nuostabu, jei visi gyventų, jei kareivis prieš kareivį nuleistų iškeltą mirties ginklą, jei nutiltų didžiulės patrankos, jei amžinai užgestų gaisrai. Jei žmonės pamėgintų pamilti viens kitą… Tada gal būtų visad pavasaris?

Bet… žėri pašvaistės padangėje, vaitoja sviediniai, ir miršta daugybė gyvybių. Ir yra pasaulyje amžinas ruduo… <…>

Baleto nėr šią savaitę, nėr… To spindulio netekus, tapau vergė savo pilkumos. Čia dar sesers keletas piktų žodžių – ak, kaip tešla aš! Žiovaujanti siela… <…>

Nuėjau į konservatoriją. Reiks pradėt lankyt solfedžio. Nors tai pabaigsiu. <…>

 

 

[19]44-XI-18 d.

Šeštadienis

 

Kokie atėjo gražūs vakarai! Kokios gražios nuotaikos… Ir kokie saulėleidžiai…

Vakar tą paskutinę saulę mačiau pro konservatorijos langą, šaltokoj klasėj sėdėdama. Melsvi gabalėliai dangaus ir aukso juosta aplink tą lopelį. Ta tikra aukso juosta – švelnus kaip laumės drabužis debesėlis. Pasukau galvą į kairę ir ilgai stebėjau senamiesčio bokštus. Čia netoli gyveno mano Mokytojas. Pro šitą konservatoriją, šita siaura gatve, aš eidavau į pamokas. Užlipdavau į trečią aukštą… Taip ant tų namų pastebėjau savo praeitį gyvenančią. O šiandien mačiau saulėleidį pro virtuvės langelį. Kokia plati ta saulė! Kaip žvilga gelsvas auksas… Ir kokie platūs saulėleidžio sparnai!

Sėdime sau. Ramu… gera. Neseniai degė anglys krosnyje ir judėjo keistos spalvos ant durų ir sienų. <…>

Ketvirtadienio gilų vakarą aš vėl būsiu pavargus ir nusegus savo raudonus karolius, padėsiu juos ant stalo pailsėti. Būsiu parsinešus iš teatro dar vieną gėlę ir ant savo veido dar vieną žvilgsnį ir nerimą.

Bus ir vėl spektaklis. Ak, kaip aš drebėjau eidama šiandien į teatrą pažiūrėt repertuaro!.. Ir atradau tai, ko laukiau… Gera. Ir nuo tos sekundės vėl aš imu laukti… <…>

 

 

[19]44-XI-20 d.

Pirmadienis

 

<…>

Einu parsinešt iš dėdės gaidų. Dirbsiu šįvakar. Išsiilgau muzikos kaip niekados. Trokštu pajusti tą didelę didelę šilumą savo amžinos bičiulės, kuri visad su manimi, tyli, besišypsanti gražuolė...

Aukoju jai šį vakarą. Noriu Schopeno ir Rachmaninovo. Tad rengiuosi. Kaip gera turėti muziką… Ir kaip aš ją myliu!

 

 

[19]44-XI.21 d.

Antradienis

 

Ilgai ilgai nesavu balsu rėkė žadintuvas, ir aš pradėjau dieną – kurčią dieną. Galbūt nebloga kartais būti tyloj, bet negirdėti muzikos aš negaliu… Ir veltui daužiau vakare klavišus – ta muzika rodėsi lyg dešimtam kambaryj nuo manęs, ir aš prisiminiau apkurtusį Beethoveną. Dabar paduokim viens kitam ranką – esam tyloj abu. Nebeištversiu taip ilgai, ne! Buvau klinikoj. Tik vėlu jau… O juk ketvirtadienį… Negirdėti to didžiulio fortissimo, kurį taip baisiai mėgstu, kuris savo garsumu moka visus skausmo plyšelius uždengti, kurs taip kelia ir beveik svaigina – tad negirdėti jo aplink save?.. Arba negirdėti jo tylaus pasveikinimo? Ne. Geriau jau pusvalandį kamuotis tarp baltų chalatų… <…> Paspaudžiu savo mylimos klaviatūros klavišą – jis aikteli. Tyliai… Viskas aplinkui bijo pažadinti miegančią tylą… Nebėr triukšmo nuo vakar vakaro… <…>

Šviesi padangė – joje žaidžia ilgi prožektorių liežuviai. Visi esame virtuvėje prie nedidelio mūsų balto stalelio. Beveik jauku. Plaka šeimos širdis prie mažutės liepsnukės. Tik ne visos keturios širdys plaka ramios. Užgrojo tėvelis valgomajame. Pravirko vakaras už lango. Drėgni stogai. Slenka juodos dvasios gatvėj. Einu miegoti. Ryt pas visus gydytojus! Ot, nemėgstu visų tų tarškančių kabinetų! <…>

 

 

[19]44-XI-22 d.

Trečiadienis

 

Nušvito diena. Pasipylė spinduliai, atsivėrė padangė be vieno debesėlio. <…> Vėl imu karštai laukti ateinančios dienos. Vėl girdžiu. Ir šiandien aplink per didelis triukšmas. o kai paliečiau klavišą – išsigandau. Taip negirdėjau jau ilgai ilgai… <…>

Tuoj ateis mokinė. Paskui pati lėksiu į pamoką. Kad taip pasprukt iš namų vienplaukei… Neleis mama. Tos ausys, ausys. <…>

Kalbėjomės su dirigentu apie meilę. Jis sakė, kad mylint galima daug gražaus darbo nudirbt. Sutikau. Tačiau tada, kai myli ji ir myli jis. Bet jeigu myli tik jis arba ji? Ot, ponas Pakalni, tada į galvą nelenda linksmos mintys – tada naktimis vaidenasi jūsų graži muzika ir mylimas veidas… <…>

Solfedžiavau šiandien popiet po ilgo laiko. Įsprausta knygelė į rankas. Reikia dainuoti, diriguoti ir gaidas sakyti. Ir vis dėlto mane pagyrė. Malonu, kai kas pagiria. <...>

 

 

[19]44-XI-23 d.

Ketvirtadienis

 

Klasė… Padėk, Viešpatie! – aš susikaupiu ir rašau. Vėl ta baisioji fizika, kurios nuobodus dėstytojas kalba judindamas tik apatinę kaip agurkas lūpą. Žiūri į mane akiniuotos Maironio akys iš sąsiuvinio žalio viršelio. Baisiai nuobodu! Šiandien nėra saulės spindulių, pilka. Užtat vakare! <…>

Dabar jau visai vakaras. <…> Viskas. Taip labai lauktas ketvirtadienis užgeso. Ir jis buvo visai ne toks, kokio geidžiau… Jei būčiau žinojus, kad jis bus visai paprastas… Kampe snausdamas grojo įgėręs kontrabosistas. Dirigavo mūsų Pakalnis. Kairėj stovėjo čelesta su savo stikliniais klavišais. Dešinėj, antram pulte, mano labai sopama vietelė. Ir daugiau nieko, nieko! <…>

 

___________________________

* Vladas Motiekaitis (1896–1971), Kauno konservatorijos smuiko klasės dėstytojas, vėliau profesorius. 1944 m. pasitraukė, mirė anapus Atlanto.

** Juozas Pakalnis (1912–1948), kompozitorius, nuo 1941 m. Kauno muzikinio teatro dirigentas, jo baletas „Sužadėtinė“.

*** Daug kur minima neįvardyta draugė.

**** Kompozitoriaus Jurgio Karnavičiaus (1884–1941) opera.

***** Lapkričio 7 d. – Spalio revoliucijos metinės.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 Nr. 12