tekstai.lt

Roger Caillois. Sapnų apžavai ir problemos. (1)


       R o g e r i s  C a i l l o i s  (1913–1978) – prancūzų intelektualas ir eseistas, savo knygose nagrinėjęs įvairius antropologinius, literatūrinius, mitologinius, socialinius ir filosofinius klausimus. Iš pradžių priklausė siurrealistams, bet gan greitai su jais išsiskyrė, susipykęs su siurrealistinio judėjimo teoretiku ir praktiku André Bretonu dėl autorinio vadovavimo stiliaus praminto „siurrealizmo popiežiumi“. 1937 m. kartu su rašytoju ir filosofu Georges'u Bataille'u įkūrė Sociologijos koledžą (Collège de Sociologie), neformalią intelektualų ir bendraminčių draugiją, kurios dalyviai vienas kitam skaitydavo paskaitas ir rengdavo diskusijas. Tačiau koledžas gyvavo trumpai – po dvejų metų iširo. R. Caillois išvyko į Argentiną, kur gyveno iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos, aktyviai bendradarbiaudamas antifašistinėje spaudoje. Po karo 1948 m. dirbo UNESCO organizacijoje, daug keliavo. 1952 m. UNESCO lėšomis įsteigė ir redagavo žurnalą „Diogenas“ („Diogène“), vėliau Galimard'o leidykloje pradėjo leisti „Pietų Kryžių“ („La Croix du Sud“), šiuolaikinių Lotynų Amerikos literatūros vertimų antologiją, Prancūzijos visuomenę pirmąsyk supažindindamas su J. L. Borgeso, A. Bioy Casareso, A. Carpentiero ir kitų autorių kūryba. 1971 m. buvo išrinktas į Prancūzų akademiją.
         Iš margos R. Caillois kūrybos pirmiausia paminėtini „Mitas ir žmogus“ („Le Mythe et l'Homme“, 1938), „Žmogus ir šventybė“ („L'Homme et le Sacré“, 1939), „Romano galios“ („Puissances de roman“, 1942), „Sizifo akmuo“ („Le rocher de Sisyphe“, 1946), „Babelis“ („Babel“, 1948), „Sapnų pagimdytas netikrumas“ („L'incertitude qui vient des rêves“, 1956), „Žaidimai ir žmonės“ („Les Jeux et les Hommes“, 1958), „Sapno galios“ („Puissances du rêve“, 1962), „Akmenų raštai“ („L'écriture des pierres“, 1970), „Alfėjo upė“ („Le fleuve Alphée“, 1978), filosofinė apysaka „Pontijus Pilotas“ („Ponce Pilate“, 1961).
         Esė „Sapnų apžavai ir problemos“, parašyta 1962 m. kaip antologijos „Sapno galios“ pratarmė, yra pirmasis R. Caillois kūrybos vertimas į lietuvių kalbą.

VERTĖJAS  



Iš prancūzų k. vertė Linas Rybelis


       Patirtas vaizdinys – kerintis vaizdinys

       Rytų ir Vakarų filosofai (Zhouangzi1 ir Śankara2, Descartes'as ir Leibnizas), įvairių tikslų vedini, su nuostabiu nuoseklumu ir išmone darė išradingas ir kartais įtikinamas išvadas, – jie siekė įrodyti, kaip sunku, o gal ir neįmanoma, atskirti sapną nuo tikrovės. Nors kiekvienas mūsų yra įsitikinęs, kad kiekvieną rytą pabudęs geriausiai atlieka tą banalų veiksmą, – be jokių pastangų ir net apie tai nepagalvoję. Bet paskui, drauge su šiais mokslingais samprotavimais, reikia prisiminti, kiek daug naudos ir peno sapnų egzistavimas visada davė rašytojams, tiek geriausiems, tiek blogiausiems – nuo Biblijos iki romanų-feljetonų laikų. Pastarieji veikiau buvo antrarūšiai literatūriniai triukai, tačiau jų pastovumas ir veiksmingumas yra savaip reikšmingi.
       Kita vertus, žinomi sapnininkai, kurių tradicijos siekia istorinių laikų pradžią. Specializuoti (ir ne tik jie) leidėjai tebespausdina senus sapnininkus ir leidžia naujus. Be to, sapnų aiškinimas įgavo ir mokslinę, kaip ir dera mūsų laikui, formą; atnaujintas psichoanalizės, jis vis dar klesti, o su juo ir dėmesys sapnams, jų neretai kerinčiam patrauklumui. Tai reiškia, kad su jais susijusios problemos nėra tos, kurias sukelia trumpalaikės aplinkybės ir kurios išnyksta kartu su jomis. Mano sumanymas – pamėginti išsiaiškinti tokio atsparaus žavesio ištakas ir priežastis.

       I

       Nuo žiliausios senovės žmonėms atrodė, kad sapnų vaizdiniai savyje slepia paslaptingą, o kartu ir prieinamą prasmę, kurią patyręs aiškintojas gali išlukštenti. Iš čia kilo nesuskaičiuojami sapnininkai, t. y. neįprastų ir stulbinamų žinių iššifruotės. Vienas tokių rinkinių priskiriamas senovės Egipto XII dinastijos laikotarpiui, t. y. antram tūkstantmečiui pr. m. e. Indijoje 68-as iš eiliuotų traktatų (parisishta), užbaigiančių „Atharvedą“ ir datuojamas V amžiumi pr. m. e., yra pavadintas „Traktatu apie sapnus“. Jis remiasi dar senesniu to paties pavadinimo traktatu, kuriame pateikiamas visų pranašiškų ženklų, slypinčių už sapne patiriamų įvykių, sąrašas. A. L. Oppenheimas3 išvertė ir išleido Naujojo Babilono sapnininką, rastą Ninevijoje tarp Ašurbanipalo (apie 669–626 m. pr. m. e.) bibliotekos molio lentelių. Ne kartą buvo leidžiamas ir adaptuojamas Artemidoro iš Daldės4 sapnininkas. Apskritai ši literatūra yra keistai monotoniška.
       Sapnas yra kažkas apstu, painu, neišraizgoma. Dėsninga, kad sapnininkas turi iš jo išskirti tam tikrus atskirus įvykius, ypatingus elementus. Ir kaipmat prasideda nepabaigiamos litanijos. Štai atsitiktiniai pavyzdžiai iš Babilono sapnininko: „Jei valgoma lokiena – bus maištas; jei beždžioniena – grobikiški karai, jei paprasta mėsa – dvasios ramybė, jei derva – nusivylimas, jei nafta – dvasios nerimas...“ ir t. t. iki begalybės. Paskui eina kiti vardijimai: „jei duoda... jei pjauna... jei ima... jei neša...“ Įvaldžius bendrą principą, jau neįmanoma sustoti.
       Kiti sapnininkai, amžių ir geografijos atskirti, nei savo esme, nei dėstymo stiliumi nesitraukia nuo tos, nepajudinamos, tradicijos. Štai dar vienas, paskutinis, pavyzdys iš „Sušruta samhitos“ (Indija, IV amžius pr. m. e.), nes jis labiausiai skiriasi nuo platinamų sapnininkų, kaip
konkordancija5 nuo psichoanalizės, – nors tai ir medicinos veikalo ištrauka.

       Sapnai, pranašaujantys mirtį

       Kalbėsiu apie sapnus, susietus su mirtimi ir sveikata, – juos gali sapnuoti tiek ligonio draugai, tiek pats ligonis:
       tas, kuris, išsitrynęs kūną aliejumi, keliauja į pietus su drambliais, plėšrūnais, asilais, šernais arba jaučiais;
       tas, kurį, surištą, į pietus veda juoda susivėlusi moteris raudonais drabužiais, pasišaipydama ir pastrykčiodama;
       tas, kurį bendrakeleiviai traukia į pietus arba kurį bevaikštinėjantį apsupa mirusieji;
       ir tas, kurį staiga sučiumpa žmonės sužalotais veidais ir šuns letenomis, kuris geria midų ar aliejų, kuris sėdasi į dumblynę arba, išsitepęs purvu, mostaguoja ar kvatoja;
       tas, kuris nuogas vaikšto su raudonu vainiku ant galvos, ar kuriam iš pilvo dygsta nendrė, bambukas arba palmė;
       tas, kurį prarijo žuvis ar kuris įsispraudžia į savo motinos kūną, kuris krenta nuo kalno viršūnės ar į tamsų tarpeklį;
       tas, kurį nuneša srovė, kuris pameta savo šventąją brahmanų virvelę, kurį apsupa ir supančioja varnos arba kiti nelaimę nešantys paukščiai – visi tie žus;
       tas, kuris mato, kaip krenta žvaigždės ir kiti šviesuliai, kaip gęsta žiburys ar išplėšiama akis; kas mato, kaip dreba dievybių atvaizdai arba žemė;
       tas, kuris vemia, triedžia ar kuriam krenta dantys, kuris ropščias į medvilnės krūmą arba kokį kitą žydintį medį6, kuris užlipa ant skruzdėlyno, laidotuvių laužo arba dirbtinio stulpo;
       tas, kuris gauna ar valgo medvilnę, sėmenų išspaudas, geležį, druską, sezamą, virtą maistą ar geria svaigiuosius gėrimus,
       VISI TIE, JEIGU JIE SVEIKI, SUSIRGS, O JEI SERGA – MIRS7.

       Šiomis aplinkybėmis žmogaus protas pasireiškia keistai konservatyvus. Manau, tai dėsninga. Iš tiesų problema, būdinga žmogiškajai prigimčiai, yra bemaž nepavaldi pokyčiams. Nėra nieko – nei nesąmonės, nei stebuklo, nei prieštaravimo, – kurių nebūtų galima išvysti sapne ir praktiškai neįmanoma, kad bent maža dalis tų neregėtų dalykų nutiktų tikrovėje. Tad aiškintojui tenka jų begalinę įvairovę sumažinti iki keliolikos atsitikimų, kurie beveik visada kiekvieną iš mūsų ištinka trumpame mūsų gyvenimo kelyje, kaip antai susitikimas, liga, pelnas arba nuostolis, sėkmė ar nesėkmė, kraštutiniu atveju turtai arba netektis, kelionė, meilė, jau nekalbant apie neišvengiamybę – mirtį. Kiekviena būrimo rūšis – chiromantija, astrologija ar bet kas kita, kaip ir sapnų aiškinimas, turi praeiti pro šiuos siaurus vartus – vaizduotės nevaržomų begalę pradinių duomenų sumažinti iki kokio tuzino nutikimų, kone būtinai privalančių nutikti kiekvienam žmogui per jo gyvenimą. Tai garantuotos sėkmės receptas. Nes po pirmo sutapimo kiekvieną sukrečia tai, kaip gluminančioje mįslėje aiškintojas sugebėjo įžvelgti pranašišką likimo smūgio ženklą, juolab kad niekas neleido jo numatyti, išskyrus, tiesa, statistiką. Kad ir kaip būtų, jau maždaug 4 tūkstantmečius sapnų vaizdinių ir jų reikšmių sąrašai turi didelį pasisekimą. Šiandien, daug lankstesne forma ir pasitelkus mokslo terminų žodyną, jų tradiciją tęsia psichoanalizė, tenkindama tą patį poreikį nuo neatmenamų laikų.
       Biblijoje apstu pranašų aiškinamų sapnų. Tai – Nebukadnecaro arba faraono sapnai. Pobiblinėje literatūroje iškeliama mintis, kad svarbus ne tiek sapnas, kiek jo veiksmingas išaiškinimas, formuojantis tikrovę.
„Jeruzalėje gyveno 24 sapnų aiškintojai. Kartą, susapnavęs sapną, apėjau juos visus. Kiekvienas pateikė savo – skirtingą – paaiškinimą, ir jie visi išsipildė, nes yra pasakyta: sapnas seka aiškintojo burna“8. Sukurti pavyzdiniai pasakojimai, įrodantys šios doktrinos teisingumą ir liudijantys jų teologinį pagrindą.

       Sapnas apie įgriuvusią klėtį

       Pas rabiną Eliezerą atėjo moteris ir pasakė: „Sapnavau, kad mano namų klėtis įgriuvo.“ Šis paaiškino: „Pagimdysi sūnų.“ Ji išėjo – taip ir įvyko. Ji vėl susapnavo tokį patį sapną ir jį papasakojo rabinui Eliezerui; šis paaiškino tą patį, ką pirmąsyk – taip ir įvyko. Trečią kartą ji susapnavo tą patį sapną ir nuėjo pas rabiną Eliezerą. Jo neradusi, pasakė jo mokiniams: „Sapnavau, kad mano namų klėtis įgriuvo.“ Tie atsakė: „Palaidosi vyrą.“ Taip ir atsitiko. Nustebintas jos raudų, rabinas Eliezeras paklausė, kas nutiko. Mokiniai jam papasakojo. Jis sušuko: „Nelaimingieji! Nužudėte tą vyrą! Juk parašyta: kaip jis mums išaiškino, taip ir įvyko“ (Pr 41,13).
       O rabinas Johananas užbaigia: „Kiekvienas sapnas svarbus tik jo aiškinimu“9.

       Taigi jei išsipildytų neturintys sąryšio ir lakūs sapnų vaizdiniai, tektų manyti, kad jie gali numatyti arba nulemti nenuspėjamą ateitį. Bet jei, priešingai, išsipildo jų aiškinimai, tai, siekiant juos pripažinti ir suprasti, užtenka prisiminti, kokie patiklūs ir pasiduodantys svetimai įtakai yra žmonės; maža to, jie dar yra tuščiagarbiai, nes jiems malonu įsivaizduoti save kaip pranašystės arba antgamtiško perspėjimo objektus. Tikėtina, kad dėl panašių priežasčių mūsų laikų psichoanalitiniai aiškinimai turi tokią pat apžavų ir įtaigos galią pacientams.

       II

       Kita grupė problemų yra susijusi su tikrovės ir sapno sąveika, jų priešprieša, hierarchiniu santykiu, galima sąsaja. Tik šįkart keliamas klausimas ne apie sapnų vaizdų reikšmę, o patį sapnavimo faktą. Sapnų karalystė – tai kita visata: ar ji daugiau reali, tokia pat reali ar mažiau reali nei pasaulis?
       Dažnai buvo teigiama, kad vadinamosios pirmykštės tautos neskiria sapno ir tikrovės. Manau, šią nuomonę reikia patikslinti – jos puikiai žino, kas yra sapnas ir kas yra tikrovė, tačiau sapno reginiams teikia ne mažiau svarbos nei tikrovei. Kartais, paveikti regėto sapno įspūdžių, jos laiko jį svarbesniu už įprastą kasdieninį daiktų suvokimą ir mano, kad jis liudija apie kažkokią aukštesniąją realybę. Kitaip tariant, perskyra egzistuoja, tačiau tai nereiškia, kad sapnas yra iliuzija, o tikrovė – neginčijama. Gali net būti, kad sapnas laikomas pranašesniu už tikrovę savo egzistavimo intensyvumu.
       Sapno reikšmingumas ir įtaigumas atsiranda dėl jo sukelto įspūdžio. Nieko nesujaudinęs sapnas greit pamirštamas – tai tuščia ir bevertė fantasmagorija, išnyranti ir bemat išsisklaidanti, pranykstanti be pėdsakų, nors ir kokia žavi būtų trumpalaikė jos apraiška. Bet jeigu jo vaizdiniai, gal net ir nereikšmingi, sąmonei sukelia pavojaus ar kitą jausmą, protas nepaliauja ieškojęs slaptos savo sukrėtimo priežasties. Sapne protas nuspėja pavojų, kol kas dviprasmį ir neaiškų apreiškimą, šauksmą, pranašaujantį nelaimę arba neįprasto likimo pažadą.
       Įdomu, kad patirtas jausmas nepriklauso nuo vaizdo, kuris, atrodytų, buvo jo priežastis. Koks nors vaizdas, kuris tikrovėje būtų nereikšmingas, smagus ar juokingas, sapne sukrečia. Tuomet reikia išsiaiškinti tos baimės priežastį, kurios objektas sarkastiškai paslėptas. Kai paaiškinimo nėra, apima nerimas. Priešingai, paprastai atgrasus, baisus ar piktinantis vaizdinys susilieja su pasigėrėjimo ar palaimos būsena, parodydamas, kad jį reikia suprasti netiesiogiai ir jis, atvirkščiai, reiškia kažkokį triumfą, keistą ir brangią likimo malonę.
       Vaizdinio ir jį lydinčio jausmo priešprieša, bent jau neatitikimas, sudaro sapno ir tikrovės perskyrą, kai vienas visados dera su kitu, mat jausmas užgema iš paties vaizdinio, o ne prisijungia prie jo, varomas neaiškios išorinės, įnoringos, grėslios jėgos. Sapno galia pasireiškia tuo, kad reikia paaiškinti, reikia tęsinio, vos ne jo išpildymo. Vos tik pradėjęs varžytis su tikrove, sapnas iškart ją pranoksta, ir iš pradžių žmogus linkęs ginčyti tikrovę, nes jos banalus tęstinumas sukrečia jį mažiau nei sapnų stebuklai – bent jau tuomet, kai jie savo hipnoze sužadina jo sąmonėje slogutį ir glumą.
       Manding, sapnų galia neturi jokios kitos paslapties. Iš tos galios kyla kelios išvados; pirmiausia, įvykiai sapne atrodo tokie pat tikri kaip realybėje. Visa, kas regėta sapne, laikoma esant tikėtina. Prabudęs žmogus gali liepti pasiaiškinti draugą ar kaimyną, kuris sapne elgėsi priešiškai ar grėsmingai, jam kenkė ar įžeidinėjo. Tasai, nelaimingasis, nieko nežino, bet priverstas pripažinti, kad sapne iš tiesų galėjo pats to nežinodamas nusikalsti tuo, kuo jį kaltina. Išsiginti beprasmiška. Kuo gali paneigti tokią akivaizdžią pagavą?
       Paragvajaus indėnas susapnavo, kad misionierius W. B. Grubbas iš jo daržo vagia moliūgus. Tą naktį misionierius buvo už 160 kilometrų nuo kaimelio, kuriame gyveno sapnuotojas. Tačiau tai visiškai neįtikino indėno: jis juk matė, kaip misionierius renka ir nusineša moliūgus. Kitas susapnavo, kad tas pats misionierius, kaltindamas kažkokiu nusikaltimu, šauna į jį iš šautuvo. Kitą rytą, pradžiugęs, kad išsisuko nuo mirties, tačiau baimindamasis naujo pasikėsinimo, jis pamėgino nužudyti W. B. Grubbą.
       Panašiai Borneo salos čiabuvis susapnavo, kad jį apgaudinėja žmona. Jos tėvas ją išsivedė, kad jai netektų mokėti baudos, skiriamos už žmonų neištikimybę. Sapnuotojo liudijimas persveria visus paneigimus. Vienam prisisapnavo, kad kitas, kurį pažinojo ir įvardijo, sudavė uošviui ietimi. Uošvis iš tiesų sirgo, bet tikrai ne nuo smūgio ietimi – bent jau iš pažiūros žaizdos nesimatė. Nesvarbu: juk savaime suprantama, kad ietis sapne padaro neregimas žaizdas.
Apkaltintajam nieko kito neliko, kaip kreiptis pagalbos į valdžią10. Pats jis neneigė savo kaltės: jis negalėjo užtikrintai teigti, kad jo „siela“ jam miegant nenusižengė sapne, kurio jis nepamena.
       Dar XVII amžiuje misionieriai pastebėjo, jog toks aiškinimas yra labai paplitęs tarp Naujosios Prancūzijos11 indėnų: „Negalėdami suprasti, kaip elgiasi siela sapnuojant, kai ji apreiškia jiems tolimus arba išvis neegzistuojančius daiktus, jie įsivaizduoja, kad miegant ji palieka kūną ir pati skrieja ieškoti sapne regimų dalykų ten, kur jie juos mato, o apyaušriu, sapnams išsisklaidžius, grįžta į kūną“12.
       Panašiai samprotauja Hudzono įlankos eskimai, čiabuviai Afrikoje ir Australijoje. Jei sapnas nesutampa su tikrove, jis laikomas tikresniu už realybę. H. Callaway'us mini zulusą, sapnavusį, kad jo draugas sumanęs kažką pikta prieš jį. Nuo tol jis jo privengia.
Jis labiau pasitiki sapno apreikšta žinia nei draugyste13. Dar toliau žengia irokėzai: „Šitoje srityje jų religija perdėtai skrupulinga – jie mano, jog tai, kas jiems prisisapnuoja, privalu atlikti kuo greičiau“14. Jei šitaip kuris nors jų susapnavo nužudęs kelis prancūzus, tai, kaip 1626 m. pabrėžė tėvas Lalemantas, pirmajam nuošalioje vietoje indėno sutiktam baltajam gresia didelis pavojus žūti nuo šio rankos.
       Net pačiam sapnuotojui nebūtina ką nors daryti, gana būti šalia kitų veikiančiųjų. Visos priemonės geros, svarbu tik, kad tikrovė tiksliai atkartotų sapną: „Neseniai vienas žmogus iš Ojogoeno kaimelio sapne matė, kaip dešimt vyrų šoka į užšalusią upę, nerdami į vieną eketę ir išnerdami pro kitą. Pabudęs jis iškart surengė didelę puotą ir sukvietė į ją dešimt draugų. Atėjo visi, prasidėjo linksmybės ir pramogos... Tada jis papasakojo jiems savo sapną, tačiau niekas nenustebo, ir visi iškart nutarė jį įgyvendinti. Taigi, patraukę prie upės, jie iškirto ledą dviem eketėms 15 žingsnių atstumu. Nardytojai nusirengė, o pirmasis praskynė kelią kitiems, – įšokęs į vieną eketę, sėkmingai išniro iš kitos; tą patį padarė ir visi kiti, išskyrus dešimtą, kuris sumokėjo už visus, mat nesugebėjo išlįsti ir gėdingai žuvo po ledu.“
       Kaip iš šių pavyzdžių aiškėja, sapnas ne tik pranašauja tikrovės įvykius, bet ir sukuria tam tikrą prievolę, kurią būtina atlikti kuo greičiau, kad vyksmo audinyje neatsivertų plyšys, sukeliantis sapnavusiojo mirtį. Huronai, užbėgdami psichoanalizei už akių, manė, kad sapnai apreiškia slaptus sąmonės troškimus ir kad neįvykdyti norai yra ne mažiau pavojingi nei nuodai ar rūgštis, nenumaldomai tęsdami savo griaunamąją veiklą:
„Taigi jie tiki, kad siela byloja apie savo troškimus žodžiais ir sapnais; kai troškimai išpildomi, ji patenkinta; ir, priešingai, negavusi, ko nori, ji piktinasi – ne tik neduoda savo kūnui žadėtos gerovės ir ramybės, bet ir maištauja prieš jį, sukeldama įvairias negalias ir net mirtį“15.
       Tokia mąstysena gundo piktnaudžiauti. Užuot vargais negalais išgalvojus tikrą sapną, galbūt neteikiantį malonumo, pravartu vaizduotis, kad sapnavai tai, ko trokšti iš tikrųjų ir kas yra užginta, kad iš anksto pasiteisintumei dėl poelgio, kurį degi noru padaryti.
Mažosios Azijos kurdai, susapnavę kokį nors prabangų daiktą, bemat pareiškia, kad privalo jį gauti „ginklu, nužudymu ar plėšimu“, o prisisapnavęs priešas yra ženklas, kad jie privalo nedelsiant jį sunaikinti ir užgrobti jo turtą16.
       Kraštutiniu atveju, asmuo, kurį sapne matė kas nors kitas, yra įpareigotas atlikti tai, ką sapne matė kas nors kitas.
G. W. Stellerio17 liudijimu, Kamčiatkoje užteko paminėti, kad sapnavai susilaukęs kurios nors merginos malonės, kad iš tikrųjų ją gautum. Ji greičiau numirtų, jei nepadarytų taip, kad tikrovė sumokėtų skolą sapnui18.
       Pažymėtina, kad visais šiais įvairiais atvejais niekada nekyla klausimas, ar aiškinti sapnus, ar skverbtis per jų vaizdinius iki jų paslėptos prasmės. Sapnas suvokiamas paraidžiui. Jį reikia panaikinti arba įvykdyti (veiksmas yra toks pats), kad jis neliktų neveikliu perspėjimu, tuščia grėsme, neišpildytu troškimu, mat kitaip vaizdinys, įkrautas pavojingos ir beribės galios, pats apsireikš tikrovėje ir išlies savo jėgą.
       Šiomis aplinkybėmis sapnas – ne pranašystė, bet prievarta; ne ženklas, bet privalomas ateities vaizdas. Sapnuotojas, kartu ir visas pasaulis privalo atitikti šią kerinčią fantasmagoriją. Todėl taip svarbu prieš karą regėti pergalę, prieš medžioklę – laimikį, prieš lošimą – laimėjimą. Žmogus sąmoningai sekina save pasninkaudamas ir būdraudamas, kol sulaukia haliucinacijų, į kurias suprojektuoja savo norus. Sapno, kuriam galiausiai, išsekus jėgoms, užsispyrėlis pasiduoda, regėjimai tikriausiai negali tęsti nieko kito, išskyrus jo troškimų vaizdinius. Vis dėlto sapnas suteikia jam būtino tikrumo. Jis neįtaria, kad jį aplankančius vaizdinius sukelia jo paties lūkesčių įkarštis. Jis mano, kad jam nepavaldūs vaizdiniai ateina iš kitur, anapus jo, yra jam skirti kaip pažadas, kuriuo galima patikėti. Sapnas laiduoja ateitį ir kartu yra kaip atpildas už nuopelnus ir aukas, už uolų pamaldumą. Iš tiesų tai jau nėra pasyviai gaunama atsitiktinumo malonė, o laukiamas, kone priverstinis apsireiškimas, su kuriuo nuolankiai taikstysis vėlesnis įvykis tarytum pavėlavęs ir neišdildomas atspaudas.
       Tad sapnas neapibrėžties tamsoje duoda žmogui tam tikrą valdingą vaizdą, dėl savo slėpiningos kilmės apsuptą antgamtiška galia. Apreikštis per sapnus – tai tikrovės kopija, einanti pirma jos ir ją pavergianti. Ji suteikia tikrovei tokį pavidalą, kuriuo ši turi realizuotis. Ateitis nepažini, daugialypė, beformė. Išvysta sapne, ji tampa nekintama. Čionai glūdi sapno galia – jis palenkia tikrovę savo valiai. O jo silpnybė – bet kuris apgavikas gali nesivaržydamas pareikšti turįs neįkainojamą dovaną, atsirandančią iš nepasiekiamos paslapčių gelmės – miegančiojo sąmonės. Gerai būtų mokėti valdyti ir registruoti sapnus. Ir iš tikrųjų ten, kur sapnas yra vienas iš politinės valdžios pamatų, jis, iš prigimties įtartinas, trumpalaikis, pasakiškas ir niekaip neįrodomas, pradeda virsti institucija. Reglamentuojamas jo naudojimas, kruopščiai nustatomos jo kompetencijos ribos.
Visur, kur konstatuojama inkubacijos praktika19, ją lydi tiksliai sustyguotas ritualas. Žengdamas į šventyklą, kandidatas turi apsivalyti, jį prižiūri ir jam vadovauja patyrę dvasininkai, kartu turintys išimtinę teisę patvirtinti dievų siųstų vaizdinių autentiškumą. Be to, ne visi sapnai turi tą pačią galią. Labiausiai vertinami pasikartojantys, vienu metu kelis miegančiuosius aplankantys arba po savęs paliekantys kokią nors svarbią relikviją ir kartu patvirtinti, paliudyti, vienalyčiai sapnai. Tokie sapnai išrinktajam garantuoja socialinę tarnybą, suteikia jam galią gydyti, bausti, maitinti, vadovauti šventajam šokiui, atlikti liturgines apeigas, įasmeninti senovinius mitus, progiesmiu pasakoti šventąsias genealogijas20. Jie tampa paveldima vertybe, eidami iš kartos į kartą tie patys sapnai patvirtina ir įamžina visos giminės ryšį su neregimybe, suteikdami jai titulus ir veiksmingą pranašumą.
       Nuo tos akimirkos sapnai tampa teisinės sistemos veiksniu. Bet jie jau neturi nieko bendra su padrikais, gaivališkais, sapnuotoją užvaldančiais ir nenuspėjamais vaizdiniais. Greičiau jie atlieka giminės talismano funkciją, kurios valdžios daugelis pavydi, nes vis dėlto ją galima parduoti ir pirkti, taip pat laimėti arba prarasti per lažybas, varžytynes ar mūšyje.

       III

       Kaip matėme, poreikis aiškinti sapnus, atskleisti jų simbolinę prasmę, polinkis juos minti kaip mįsles yra nuolatinis. Šis poreikis prisitaiko prie bet kurios kultūros stiliaus siekiais, papročiais. Iš amžiaus į amžių jis pasirodo vis naujais, visad patraukliais pavidalais, tarytum žmonės itin bjaurėtųsi mintimi pripažinti beprasmiais tuos vaizdus, kurie, rodos, prašosi būti jų suprasti. Lygiai toks pat atkaklus yra šiam poreikiui artimas nerimas dėl sapno ir tikrovės sąryšio, verčiančio lyginti juos pagal vertę ir ontologinį tankį. Šiuo atveju užduotis yra ne iššifruoti slaptą pranešimą, bet užtikrintai atskirti tikrą dalyką nuo menamo, lemiamą nuo nesvarbaus. Tuomet sapnai, lengvai pribloškiantys žmogų, bemaž neišvengiamai įgauna pranašumą prieš kasdienybės monotoniją.
       Tie tiesiogine prasme fotografiniai dar neįvykusių scenų atvaizdai tarytum užkeri tikrovę ir priverčia ją reikiamu momentu sutapti su tuo vaizdu, per jas atsiveriančiu miegančiajam ir kartu esančiu realybės priežastimi ir pasekme, matrica ir antrininku.
       Subjektas sutrinka nuo visad gresiančių, o kartais iš tiesų vykstančių tikrovės suvokimo ir sapno vaizdinių varžybų. Jis nežino, kuo patikėti. Sukrečiantis vaizdinys nebūtinai yra svariausias ir tikriausias. Subjektas žino, jog pasitaiko vaizdinių, plykstelinčių lyg žaibas, bet gyvuojančių trumpai ir išnykstančių drauge su jų sukeltu apakimu. Kita vertus, argi šioje srityje šoko jėga, staigus ir nepaaiškinamas nušvitimas bent jau laikinai neįgyja tam tikros karališkos teisės, kuri iškart užtemdo drovias kasdienybės, pagaliau nugalinčios tik įpročio galia, pretenzijas?
       Kai ant svarstyklių lėkštelių atsiduria sapno ir tikrovės faktai, o išsigandusi sąmonė nedrįsta tarp jų rinktis, tai sprendžiant šią neišsprendžiamą dilemą kyla keblumų. Rafinuočiausia literatūrinė tradicija keistai pratęsia sąmyšį, kuris, matyt, istorijos apyaušryje apimdavo žmogaus dvasią, svyruojančią tarp stulbinamų sapnų regėjimų ir nuobodžiai nekintamos aplinkos, į kurią dvasia sugrįždavo kassyk pabudusi. Savo išmonėm rašytojai tarsi atnaujina tolimų protėvių abejones. Kad ir kaip būtų, jos nepaprastai tiksliai atitinka viena kitą. Kaip dažniausiai būna, nerimą keičia žaidimas, maniją ir fobiją – lakios vaizduotės polėkis.
Problemos lieka tos pačios, bet pereina į kitą lygį: eadem in alio21. Pamėginsiu išvardyti pagrindinius iš šių amžinųjų klausimų.
       Pirmiausia, kas vyksta sapne? Miegančiojo asmenybę užpuola antrininkas, nevaldomas ir savarankiškas, bet iš dalies į savo gyvenimą įtraukiantis ir miegantįjį. Kartais tas personažas pakeičia, pratęsia jį, dalijasi jo rūpesčiais, įpročiais ir troškimais, tačiau būna ir taip, kad išmuša iš vėžių ir pribloškia. Kartais sapnuotojas jaučiasi esąs savo naktinio antrininko kailyje: regi jo akimis ar jo rankomis liečia kitus sapno veikėjus. Kartais jis tik žiūri, kaip tarp jų sukasi jo atvaizdas. Pašiurpęs ar abejingas, jis stebi antrininko poelgius anapus jo – tarytum scenoje, ekrane ar kitoje veidrodžio pusėje.
       Antra, ar įmanoma iš sapnų pasaulio parsinešti kokį daiktą ar randą, ženklą ar užstatą, patvirtinantį jų realumą, kokį nors svarų ar apčiuopiamą daiktą, kuris tvertų ištirpus iliuzijai, kad paliudytų pasaulio, kurį nurodo, realumą?
       Žmogus sapne prabunda, tiksliau, jam rodosi, kad jis prabudo, o iš tikrųjų tebesapnuoja, ir pabudimas – gal tikras, gal toks menamas kaip ir pirmiau – jo dar laukia, tad sapnuotojas persikelia iš sapno į sapną, iš prabudimo į prabudimą, ir niekada nėra įsitikinęs, kad pabudo iš tiesų ir grįžo į realųjį pasaulį.
       Kasdienybės pasaulis retkarčiais mums atrodo panašus į tiesiog sudvejintą sapnų pasaulį. Patekęs į tikrovišką, pranašiškų vaizdinių pasaulį, miegantysis regi, kaip klostosi įvykiai, kuriuos netrukus atkurs ar pamėgdžios realybė. Tikrovė, anksčiau ar vėliau, paklūsta jiems, eina iš paskos, prisitaiko. Nepaaiškinamu, neišvengiamu, nenumaldomu būdu ji tiksliai atkartoja sapnuose regėtas scenas, tarsi pati būtų tik sulėtinta tų vaizdinių, neskubiai, bet būtinai pasirodančių juos atspindinčiame paviršiuje, realizuotoja, kuri bergždžiai jų kratosi. Būna, kad laukti reikia taip ilgai, jog sapnas kone išdyla iš atminties. Atrodo, kad tikrovė nuo jo visiškai nutolo, kai staiga netikėčiausiu momentu viskas susieina, susiguli ir nuodugniausiai – bet šįsyk iš tiesų – prikelia tą epizodą, anksčiau apreikštą vaizdinių pasaulyje.
       Dabar aišku, koks svarbus mano ką tik paminėtas virsmas. Tai, kas kadaise buvo suvokiama kaip lemtis, dabar įsivaizduojama kaip baisi išimtis, nuo kurios gali susidrumsti protas. Ankstesnis nenumaldomas dėsnis dabar tėra paprasta literatūrinė prielaida. Pirmykščiam žmogui sapno veidrodyje atspindėta ateities scena tam tikru požiūriu jau įvykusi, tad ji ir turėjo anksčiau ar vėliau įvykti tiksliai taip, kaip jis ją susapnavo. Sapnas yra svarbus tiek, kad mes matome, jog sapnuotojas skuba jį įgyvendinti, kartais net rizikuodamas gyvybe. Dabar viskas apsivertė: skeptiškasis herojus abejingai ar paniekinamai žiūri į sapną, bet pamažu apstulbęs pastebi, kad tikrovė nejučiom suartėja su juo ir galų gale atkuria jį.
       Panašią evoliuciją patyrė ir kiti motyvai, pvz., dažnai kylantis noras, kad keli sapnai patvirtintų arba valdytų vienas kitą. Kai sapnas nebėra politinės valdžios šaltinis, kai liaujasi buvęs įteisintu paliudijimu, automatiškai patvirtinančiu tiesą, tai tuomet tik pagarbi savisauga kliudo žmonėms išgalvoti sau palankius sapnus ar lengvabūdiškai atmesti sapnus, kuriais remiasi varžovas. Be to, pasauliui, jau neturinčiam besaikio pasitikėjimo sapnais, lieka nostalgija. Žmonės, vieni liūdėdami, kiti suirzę, jaučia, kad jiems kažko trūksta, kad sapnas – kažkas labai asmeniška, kad uždaro žmogų nepagydomoje vienatvėje, kad yra toks atsparus dalyboms su kitais. Tikrovėje viską išgyvename drauge. Sapnas, priešingai, yra nuotykis, kurį sapnuotojas patiria pats ir kurį tik jis gali atsiminti: tai nepralaidus, sandarus pasaulis, užsklęstas savęsp. Kaip vilioja įsivaizduoti porą, keletą arba minią žmonių, sapnuojančių tą patį sapną arba panašius, arba vienas kitą papildančius sapnus. Tada jie sustiprina vienas kitą, susijungia į visumą kaip dėlionės gabaliukai ir tampa tokie pat sūdrūs ir pastovūs kaip mūsų suvokiama tikrovė, tokie pat patikrinami kaip ji ir net geriau nei ji užmezga tarp žmonių ypatingus, slaptus, glaudžius, tiesiog nepaneigiamus ryšius.
       Ypač keblu įveikti paskutinę, abstrakčiausią, taip pat radikaliausią abejonę: kadangi miegantysis sapnuodamas nežino, kad sapnuoja, o retkarčiais net būna įsitikinęs, kad nemiega, tai akivaizdu, kad ir tas, kuris tiki, jog nemiega, bet kada gali manyti, kad jam galbūt visa tai sapnuojasi. Kaip žinoma, šis keblumas turi ilgą ir sudėtingą filosofinę tradiciją. Jis nedavė ramybės jau Aristoteliui, kuris keistai, tačiau ne be įžvalgos pareiškė, jog taip svarstantis mąsto kaip augalas. Tobulą, išbaigtą abejonės formą suteikė Zhouangzi savo dilemoje apie filosofą, susapnavusį, kad yra drugelis, ir drugelį, dabar sapnuojantį, kad yra filosofas.
Nuo tada šis ginčas, atsinaujinantis kiekvieną amžių ligi pat Prousto ir Borgeso, patyrė įstabią raidą22.
       Žmogui, ką tik palikusiam pirmykštę būseną, kurioje sapnas turi įstatymo galią ir dažnai įgauna pranašumą prieš tikrovę, tie nuolat pasikartojantys klausimai subrandino pagrindinius problematikos elementus, labai anksti pradėjusius kelti nerimą skvarbiems protams. Iš tiesų teologinės sistemos vystydamosios paprastai yra linkusios pritarti minčiai, kad sapnas nutiesia kelią į dieviškąjį pasaulį, – visais atvejais reikšmingesnį (o gal ir tikresnį) nei realus pasaulis.
Iš čia užgimė ir plačiai paplitęs tikėjimas orakuliška sapnų prigimtimi bei oneiromantija23.
       Taigi pagal IV a. pr. m. e. papirusą, faraonas Nektanebas susapnavo dievą Ozirį skundžiantis Izidei, kad jo šventykla vis nebaigiama statyti. Nektanebas liepė išsiaiškinti ir sužinojo, kad šventykloje dar nėra užrašų. Tuomet faraonas liepė surasti garsiausią hieroglifų raižytoją ir įsakė jam kuo greičiau baigti tą darbą.
       Artemidoras (I 1) mini vadinamuosius „politinius“ sapnus: tai sapnai, kuriuos tą pačią naktį sapnuoja visi miesto gyventojai ir kurie susiję su svarbiais miestui įvykiais. Tokius sapnus mini ir Babilono Talmudas (Ta'anith, 21 b). Mesopotamijoje Ašurbanipalas pasakoja:

       Ašurbanipalo sapnas

       Kariuomenė pamatė Ididės upę – šniokščiančią upę ir pabūgo per ją keltis. Deivė Ištarė, globojanti Arbelą, pasiuntė sapną mano kariams ir jiems bylojo: „Aš eisiu pirma Ašurbanipalo, karaliaus, kurį sutvėriau!“ Kariai patikėjo sapnu ir be kliūčių perėjo upę24.

       Sapno tikrumą lemia tai, kad jį vienu metu matė daug miegančiųjų. Jis gali būti toks ir tuomet, kai jo apreikšta žinia pripažįstama tikslia, t. y. jei realybė patvirtina sapno pranešimą, kaip atsitiko kitame sapne, apie kurį praneša Plutarchas ir Tacitas25.

 


       Ptolemėjaus sapnas

       Ptolemėjus Soteras (Gelbėtojas) sapne išvydo milžinišką Plutono skulptūrą, esančią Sinopėje, bet, kadangi niekad jos nebuvo matęs, jos neatpažino; jis paliepė ją kuo greičiau nugabenti į Aleksandriją. Nežinodamas, nei ką ji vaizduoja, nei kur ji yra, faraonas papasakojo savo regėjimą draugams. Šie surado tokį Sosibijų, apkeliavusį daug kraštų, ir šis jiems pasakęs, jog Sinopėje matė kolosą, panašų į faraono matytąjį. Ptolemėjus ten pasiuntė Sotelą ir Dionisijų. Ilgai keliavę ir patyrę nemažai vargų, su dievo pagalba jie gavo statulą ir atvežė ją [į Aleksandriją]. Ją apžiūrėję mokslininkai nusprendė, kad ji vaizduojanti Plutoną, mat joje matėsi Cerberio ir gyvatės atvaizdai; jie užtikrino Ptolemėjų, kad tai esanti Serapio, o ne kieno nors kito, skulptūra.

       Klasikinėje antikoje buvo žinoma dar įtaigesnių sapno tikrumo įrodymų – tai sapne gaunamas užstatas, kurį miegantysis pabudęs rasdavo šalia. Vienoje Pindaro odėje Belerofontas26 sapnuoja Paladę, atnešančią jam stebuklingus žąslus, primenančius auksinę diademą, – jie turėjo padėti jam sutramdyti Pegasą. Prabudęs jis iškart gauna tą papildomą daiktą, esantį ne iš šio pasaulio ir kažkurios dievybės padėtą šalia27. Šis motyvas labai dažnai sutinkamas senojoje Šiaurės literatūroje. Kartais, subtilesniu atveju, dingusio sapno paliktas įkaltis nėra materialus, o kaip pats sapnas – lakus, slidus, dviprasmis. Trumpoje kinų sakmėje jaunuolis Liu iš Penčeno (P'eng-tcheng) vis sapnuoja, kad užsuka į viešnamį ir ten su merginomis pasigeria. Kiekvienas sapnas jį nuveda į tą pačią landynę. Tačiau jis abejoja, ar iš tiesų buvo sapnavęs, mat pabudęs užuodžia, kad nuo drabužių tebesklinda moteriškų kvepalų aromatas28.
       Kitais atvejais sapnas eina pirma tikrovės. Jis praneša apie ją arba iš anksto pateikia jos antgamtiškai tikslų vaizdą. Sapnas yra įsakmus ir detalus, būsima tikrovė – vergiškai nuolanki: haliucinacinis regėto sapno atkartojimas. Pateiksiu du tokio naujo motyvo pavyzdžius, vieną senųjų, kitą naujųjų laikų; abu ypatingi tuo, kad pateikiami kaip iš tikrųjų nutikę. Jie skiriasi viskuo: amžiais, geografiniu atstumu, kultūra ir tradicijomis. Tačiau kiekvienas jų savaip teigia, kad retsykiais gyvenimas tik atkartoja sapnų regėjimus ir būna lyg suvėlintas ar laiko pritemdytas atspindys. Pirmasis paimtas iš kinų metraščio, kuriame aprašomi keisti įvykiai Tangų dinastijos valdymo metais. Jame užrašyta, kad išsilavinęs jaunuolis Liu Taoci maždaug 899 metais apsistojo nakvynei Godzino vienuolyne ant Tientajaus kalno. Ten jis susapnavo merginą – ją supo saulėgrąžos, ji sėdėjo sode už lango, prie palinkusio kipariso. Sapnavo, kad jie kelia vestuves – ir paskui jis ne kartą ją vėl sutikdavo, visad sapne. Bėgo laikas. Kartą kitame vienuolyne jaunuolis atpažino sapne regėtą sodą, langą, kiparisą ir saulėgrąžas. Ten pat viešėjo kitas keleivis, kuriam neseniai susirgo duktė – neturtinga, graži ir netekėjusi.
Kaip tik ją sapne vedė ir kaip tik su ja jis buvo įpratęs matytis29.
       Panašų keistą jaunystės atsitikimą 1901 m. birželio 25 d. papasakojo ir taikos teisėjas J. O. Austinas iš Niujorko valstijos.
Camille'is Flammarionas30 jo liudijimą priėmė nė nemirktelėjęs, netgi pagarbiai. Maža to, savo naujame knygos leidime jis pasirūpino įdėti jį vietoj kitos istorijos, kurios autorius, ponas Alexandre'as Bérard'as, lig tol jau buvo spėjęs jam pranešti, kad tai buvo gryna išmonė.

       Taikos teisėjo iš Midltauno sapnas

       Buvau maždaug dvidešimties metų ir vadovavau valstybinei mokyklai. Visa galva pasinėręs į savo darbą, galvojau apie jį dieną ir naktį. Kartą susapnavau, kad esu mokyklos salėje ir ką tik pabaigiau atidarymo ruošą, kai staiga išgirdau, kad beldžia į duris. Atidarau ir matau poną su dviem vaikais – vienuolikos metų mergaite ir aštuonerių metų berniuku. Įėjęs jis man paaiškina, kad Pilietinis karas privertęs jį palikti namus Naujajame Orleane ir pervežti šeimą į apygardą, kurioje veikia mano mokykla, todėl jis norįs patikėti vaikus mano globai, kad pasirūpinčiau jų auklėjimu ir mokymu. Tuomet jis paklausė, kokių knygų jiems reikėsią; aš įdaviau jam sąrašą, kurį jis pasiėmė su savimi. Kitą dieną vaikai buvo priimti į mano mokyklą.
       Čia sapnas nutrūko. Tačiau sapnas mane paveikė, to tėvo ir dviejų vaikų vaizdas taip giliai įsirėžė mano sielon, kad būčiau juos atpažinęs bet kur, nors ir tarp visų Paryžiaus ar Londono gyventojų.
       Įsivaizduokite, kaip nustebau, kai kitą dieną išgirdau lygiai taip pat beldžiantis į duris, atidariau jas ir prieš save išvydau tą patį lankytoją ir du jo vaikus! Toliau viskas vyko taip pat – mes kalbėjomės apie tą patį, ką ir sapne.
       Pridursiu, kad to žmogaus visiškai nepažinojau.
Naujasis Orleanas nutolęs 1350 mylių, t. y. daugiau nei 2000 km nuo čia, o aš niekad nevažiuodavau nuo savo namų toliau nei 100 mylių, t. y. 160 km31.

       Būna, kad sapne žmogus mato, pasakoja arba aiškina kito žmogaus sapną. Senovinis stelos užrašas (nes kartais tuos lakius vaizdinius išraižydavo amžiname akmenyje) pasakoja apie valdovo Nabonido (556–539 m. pr. m. e.) sapną. Monarchui sukėlė nerimą susapnuota dangaus šviesulių padėtis. Tačiau šalia jo atsistojo žmogus ir pasakė: „Šita padėtis nepranašauja bėdos.“ Paskui, pabrėžia stela, tame pat sapne jis išvydo Nebukadnecarą, lydimą tarno. Šis Nebukadnecarui tarė: „Pakalbėkit su Nabonidu, tegu jis papasakoja jums savo sapną.“ Nabonidas taip ir daro. Tikriausiai karališkasis pirmtakas vėliau išaiškina sapną, tačiau toje vietoje stela yra pažeista.
       Talmudas (Berakhot, 55b) pateikia atvejį, kai sapnas papasakojamas ir išaiškinamas jį tebesapnuojant. Tai minima ir Ašurbanipalo bibliotekos „Sapnų knygoje“: „Jei sapne regi sapną ir [sapne] pasakoji sapną…“
       Senovės indai žinojo paralelinių sapnų, liudijančių dviem svetimiems žmonėms jiems bendrą likimą ateityje, paslaptį. Somadeva, „Kathasaritsagaros“, arba „Pasakų upių vandenyno“ (XI a.) autorius, pasakoja, kaip karalius Vikramaditja susapnavo nepažįstamo krašto merginą ir ją įsimylėjo. Jis sapnavo, kad jau spaudžia ją savo glėbyje, kai jo palaimą nutraukė naktinis sargas. Tuo pat metu tolimame krašte karalienė Malajavati, nekentusi vyrų, susapnavo aukštą vyrą, išeinantį iš vienuolyno. Ji tapo jo žmona ir mėgavosi meilės malonumais vestuvinėje lovoje, kai ją pažadino kambarinė. Po daugybės nuotykių jiedu susitiko, atpažino vienas kitą ir susijungė tikrovėje taip, kaip prieš tai darė sapne.
       Sudėtingesni yra vienas kitą papildantys sapnai. Juose pasireiškia ne tik įprasta simetrija, bet ir subtilesnis sąryšis, kai antras sapnas būna pirmojo raktu.
Įspūdingiausias pavyzdys yra iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ (351 naktis pagal Richardo F. Burtono32 versiją).

       Istorija apie du sapnuotojus

       Arabų istorikas al-Ishaki mini tokią istoriją:
       „Patikimi žmonės pasakoja (tačiau tik vienintelis Alachas yra visažinis, visagalis, gailestingas ir niekad nemiega), kad Kaire gyveno žmogus, valdęs didžiulius turtus, tačiau tokios kilnios ir dosnios širdies, kad iššvaistė visą turtą, išskyrus tėvo namą, ir buvo priverstas sunkiai dirbti, kad pelnytų duoną. Ir taip jis plušėjo tol, kol vieną gražią dieną užsnūdo po figmedžiu savo sode. Susapnavo vyrą, visą šlapią šlaputėlį; šis išsitraukė iš burnos auksinę monetą ir tarė: „Tavo turtai – Persijoje, Isfahane. Eik jų ieškoti!“ Ryte nubudęs, jis išsiruošė į tolimą kelionę; pakeliui jo laukė visokiausi pavojai – sausos dykumos, gilios jūros, piratai, stabmeldžiai, sraunios upės, plėšrūs žvėrys ir godūs žmonės. Pagaliau jis atkako į Isfahaną. Mieste jį užklupo naktis, ir jis prigulė mečetės kieme. Šalia mečetės stovėjo namas, į kurį Visagalio Alacho valia pro mečetės kiemą įsiveržė plėšikų gauja. Vagys sukėlė triukšmą, ten miegoję žmonės pabudo ir ėmė šauktis pagalbos. Kaimynai irgi pradėjo šūkauti, atskubėjo sargybos viršininkas su savo vyrais, o plėšikai paspruko plokščiais namų stogais. Viršininkas įsakė apieškoti mečetę, joje rado kairietį, kurį taip smarkiai prikūlė bambuko lazdom, kad tasai vos nenumirė. Po dviejų dienų atsipeikėjo belangėje. Viršininkas liepė jį atvesti ir paklausė: „Kas toks esi ir kur tavo tėvynė?“ Tas atsakė: „Esu iš šlovingojo Kairo miesto, vadinuosi Muhamedas al Maghrebi.“ Tuomet viršininkas klausė: „Tai ko atvykai į Persiją?“ Tasai ryžosi iškloti teisybę: „Sapne vienas vyras liepė man vykti į Isfahaną, nes ten mano turtai. Nūnai aš Isfahane, o man žadėti turtai, – turbūt lazdos, kuriomis mane taip sočiai pavaišino tau paliepus.“
       Tai išgirdęs, viršininkas taip nusikvatojo, kad net pasimatė protiniai dantys, ir galop tarė: „Paikas ir patiklus tu žmogus! Aš triskart sapnavau namą Kaire, kurio gilumoj yra sodas, tame sode – saulės laikrodis, už to saulės laikrodžio – figmedis, už jo alma šaltinis, o po šaltiniu – užkastas lobis. Nėsyk nepatikėjau šiuo melu. O tu, mulės ir velnio išpera, klajojai iš miesto į miestą vien įtikėjęs savo sapnu. Kad daugiau nematyčiau tavęs Isfahane! Imk šias monetas ir nešdinkis!“
       Tas paėmė pinigus ir grįžo namo. Po šaltiniu savo sode (tai buvo sodas iš viršininko sapno) išsikasė lobį. Taip Alachas jį palaimino, apdovanojo ir išaukštino. Alachas esti dosnus, Alachas – slėpiningas.

       Hasidų tautinis padavimas pateikia ne tokią išsamią šio motyvo versiją: