tekstai.lt

Dovilė Kuzminskaitė. Knyga, liudijanti kančią

Alvydas Šlepikas, „Mano vardas – Marytė“
Alvydas Šlepikas, „Mano vardas – Marytė“
        Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

 

Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas – Marytė“ skatina mąstyti apie autoriaus vietą mūsų kūrybos pasaulyje. Ko gero, ne vienam ši pavardė pirmiausia asocijuojasi su televizija, po to su teatru, ir tik tada su literatūra. Bet juk A. Šlepiko būta (ar esama) poeto, novelisto, dramaturgo, o dabar į jo curriculum vitae bus galima įrašyti ir reikšmingą romanisto titulą.

Vargu ar galima manyti, kad šis romanas atsirado tiesiog kaip prozinės autoriaus kūrybos tęsinys. Pats autorius savo „Žodyje pabaigai“ pripažįsta, kad pirma buvo vaizdas (t. y. sumanymas kurti kino filmą) ir tik paskui atsirado žodis, ar, veikiau, ženklas, – knyga.

Pirmiausia dėmesį patraukia romano pavadinimas. „Mano vardas – Marytė“, – taip A. Šlepiko kūrinys prisistato skaitytojui ir tarsi nusikrato savo autoriaus, išsilaisvina iš jo tėviškos globos ir tampa savarankišku, savaime gyvybingu vienetu. Tai knyga, kurios ir nereikia pristatinėti – ji pati save liudija. Svarbu jos turinys – gyva istorija, įsprausta tarp kietų kartoninių viršelių. Kartu atsiranda įdomus dvilypumas – iš pasakojimo žinome, kad Marytė – tai Renatės lietuviškas vardas, o sakinys „Mano vardas – Marytė“ ilgą laiką yra vienintelis, kurį mergaitė geba ištarti lietuvių kalba. Dėl tokio pavadinimo ši Marytė (vardas, kuris nurodo fiktyvią būtį, mat yra tik pseudonimas) skyla į dvi reikšmes – Marytę-Renatę ir Marytę-knygą. Marytė-knyga – tai lyg personifikuota knyga, kuri pasakoja savo istoriją. Gyvo kalbėjimo įspūdį kuria jau pirmieji knygos puslapiai – pasakojimas pradedamas savotiška įžanga: „Ji sako...“ (p. 7). Toliau pasipila vaizdiniai, kurie gana aiškiai nusako temą, aplinką, veiksmo laiką. Skaitytojas suklūsta – kieno tai kalbėjimas – Marytės ar Renatės? O gal jos motinos? Paaiškinimo nebus. Autorius ir pasakotojas pasišalino, kalba pati istorija.

Taigi – romanas apie Marytę? Renatę? Apie Antrąjį pasaulinį karą Prūsijoje ir Lietuvoje? Vilko vaikus? Veikiausiai tiesiog apie žmogų. A. Šlepikas kad ir teigia romano istoriškumą, bet „Žodyje pabaigai“ pats tuo ir suabejoja: „Kurios iš šių moterų – Renatos ar Renatės – daugiau toje, mažoje, pasiklydusioje tarp pusnynų ir žmonių mergaitėje <...>? Nežinau“ (p. 181). Autorius ne tik nežino, kurios iš jo klausinėtų, knygos „šaltiniais“ tapusių moterų knygoje yra daugiau, bet apskritai pats nėra tikras dėl fikcijos ir realybės santykio romane. Trumpai reziumuodami teigtume, kad knyga pasakoja apie vieną Prūsijos šeimą ir jos vargingą būtį bei buitį rusų okupacijos metu. Pasakojimas fragmentiškas, trūkčiojantis, kaip ir ta trapi gyvybės gyslelė, virpanti badaujančiuose žmonėse. Taigi romanas apie badą – fizinį ir dvasinį. Apie prarastą tapatybę ir laikus, kai duona tampa svarbesnė už vardą. Apie laikus, kai netinkamas vardas gali atimti duoną. Apie žmones, kurie neturi ko valgyti, ir apie žmones, kurie neturi sielos. A. Šlepiko personažai visame pasakojime yra tarsi savotiški piligrimai: keliauja iš namų į karininkų valgyklą, grįžta atgal namo, iš tų namų – į Lietuvą, o joje – iš kaimo į kaimą, iš miesto į miestą. Ir vėl namo, iš namų – į priverstinius darbus. Jie juda, šliaužia, griūva, miega, keliasi, eina virtinėmis ar po vieną, ieško savųjų, pasiklysta, susitinka... Ir taip be galo. Tarsi tie žmonės ieškotų kokios šventos vietos, ramybės – jos gal net labiau nei duonos. Vilko vaikai tampa gija, siejančia Prūsiją ir Lietuvą. Aiškėja, kad niekur nėra geriau – ir vieni, ir kiti kenčia. Tiesa, Lietuvoje gal daugiau duonos. O štai su siela reikalai tokie pat prasti...

A. Šlepikas romane žaidžia vilko ir žmogaus priešprieša. Pasakojime ne kartą girdime staugiant vilką, vaikai bijo vilko miške, keliskart konstatuojama: žmogus žmogui – vilkas. Žmogus, beje, baisesnis už vilką, dvikojo bijoti reikia labiau. Žmogus be maisto žvėrėja, badas jį padaro kažkuo baisesniu net už žvėrį (lyg užsikirtęs mažasis Helmutas kartoja, kad nori valgyti, sulaukėjęs Hanselis gyvena viduryje miško ir t. t.). Tad vilko vaikai – keista padermė, tarsi nauja mutavusio žmogaus rūšis.

Kita pastebėtina pasakojimo ypatybė – šviesos kitimas. Romanas prasideda rūke, speige, šaltyje, taip ir tęsiasi – klajonėmis tamsiais miškais, naktimis pasieniais, pakampėmis, būste prie užgesintos žvakės. A. Šlepiko pasaulis implikuoja baimę, nerimą, jis yra juodas: suodžiais išteptas veidas, juodu krauju apskretusios Martos lūpos, barzdoti vyrai. Tik paskutiniuose skyriuose ima švisti – čia ir nauji Renatės rūbai, ir pavasaris, saulė, šviesus garbanotas berniukas, baleto mokytoja. Toks šviesos kitimas turėtų lemti poslinkį kažko teigiamo, gal gyvenimo atsinaujinimo link, ar, jei norime, prie laimingos pabaigos (juk judėjimas iš tamsos į šviesą skaitytojo pasąmonėje kuria kaip tik tokią nuojautą), bet kūrinyje šis vyksmas paradoksaliai baigiasi kitaip: romano pabaigoje Renatė netenka sąmonės. Ji atskyla nuo niūrios dabarties ir persikelia į kitą pasaulį, kuriame duonos jau nebereikia. Čia galima įžvelgti krikščioniškosios pasaulėjautos elementų: romane lengvai identifikuojami tokie topai kaip gyvenimo kančia ir pomirtinio pasaulio šviesa. Jei norime – šviesa tunelio gale. Taip interpretuodami būtume teisūs, nes Dievo, religijos motyvai pasakojime kartojasi (Evos ir vaikų maldos, bažnyčia, kunigas ir pan.).

Grįždami prie romano struktūros konstatuotume, kad pasakotojas savo autoritetinių teisių neatsisako, jo pasakojimas atsiremia į „Žodį pabaigai“. Taigi istorija dar nesibaigė, ją dar reikia sankcionuoti, tašką turi padėti pats autorius. Bet jo „Žodis“ – jau ne koks galutinis visų prasmių atskleidimas, o tiesiog elementarios pastabos apie vienas ar kitas šios istorijos aplinkybes. Tai informacija, kuri galėjo ramiai puikuotis kad ir ant galinio viršelio, o gal ir visai jos nereikėjo. Bet autorius tarė žodį (ir net nepamiršo bakstelti pirštu vienai ministerijai – štai, matote, finansavimo filmui nebuvo, tai bent knyga parašyta). Negana to, romane yra dar vienas ryškus momentas, kur staiga atsiranda pasakotojas – ir ne bet koks, o visažinis (jis pasakoja apie bėgantį per ledą Hanselį ir užsimena, kad mes dar jį sutiksime). Toks ėjimas primena prozininko sukimąsi iš padėties: jis numano, kad tą veikėją dar reikės kažkaip įvesti į siužetą, bet nesumoja kaip, todėl praneša apie jį iš anksto. Taigi pasakotojas skyla: viena vertus, jis duoda valią savaiminei istorijos tėkmei, kita vertus, jis negali atsisakyti tėviško vaidmens ir įsikiša į savo kūrinio gyvenimą.

Taigi Antrasis pasaulinis karas. Nužmogėjimas. Badas. Šaltis. Sprogimai. Nerimas. Nutrauktos galūnės. Kažkur girdėta? Erichas Maria Remarque’as, žinoma. Karas jau ne tas, bet jo realybė tokia pati. Neklystume pavadinę šį romaną vienu artimiausių remarkiškajai tradicijai iš visos lietuvių literatūros. Ypač prisiminę mažiau žinomus E. M. Remarque’o kūrinius („Naktis Lisabonoje“ ir pan.), persmelktus šiokio tokio sentimentalumo, kiek naivokai skaudžios pasaulėvokos. Tiesa, ten dažniausiai kalbama apie meilę. Čia meilės taip pat yra, tačiau ji kitokia – A. Šlepikas pamiršta erotizmą. Tokių motyvų atsiranda vos keliskart, Stasės ir Antano santykiuose, bet tai jau Lietuvoje, toliau nuo pragaro katilu virtusios Prūsijos, kur kitokie nei prievartinės meilės ryšiai neįmanomi: čia išprievartauta žemė, prievartaujami žmonės, žiaurumo pasaulyje žmogiškų jausmų nebelieka. Visa, kas žmogiška, lieka tik kaip prisiminimai: apie tėvą ir motiną, apie vyrą, jo nupirktą pianiną, rusų karininką, ateidavusį groti. Tik Lietuvoje šie potraukiai gali išaugti iki šeimos meilės, taip pat meilės žmogui, artimui, o visa tai vėlgi labai krikščioniška.

Iki E. M. Remarque’o mums toloka. Visų pirma, stilistiškai. Prie A. Šlepiko tratėjimo reikia priprasti. Jo sakiniai ne tik paprasti, jie, sakytum, net primityvūs, kažkokie grubūs. „Vieno plakato kraštas atplyšęs, jis virpa vėjyje“ (p. 9), – atrodo, įvardžio įterpimas čia nereikalingas. Romane nemažai žaidžiama kalba: pasakotojas jau ne tik pasakoja, bet ir vertėjauja. Juk veikėjai kalba čia vokiškai, čia rusiškai, čia lietuviškai. Tad kartais susidaro įspūdis, lyg skaitytum labai prastai išverstą užsienio autoriaus kūrinį ar besimokančio lietuvių kalbos užsieniečio rašinį.

Autoriaus sprendimai įdomūs: bendrą kūrinio įspūdį, jo atmosferą jis kuria lakoniškais, tačiau gana įtaigiais aplinkos aprašymais, kurie dažnai kartojasi, kartais be reikalo išsitęsia, kurdami savitą prozos ritmą. O štai veikėjų jausmai, emocijos išsakomi visiškai tiesiai: jie verkia, liūdi, galvoja ir pan. Tokie tiesmuki apibūdinimai iš pradžių erzina, ypač skaitytoją, kuris nepratęs prie tokios „nugenėtos“ kalbos. Vėliau pripranti ir tai net ima atrodyti natūralu: o ko daugiau galima laukti iš žmonių, kurie jau bala žino kiek laiko nevalgę, yra nusilpę, suluošinti? Nejau prustiškų kelių pastraipų ilgumo vingrybių? Tada jau rėktume apie stiliaus ir turinio nevientisumą. Ir vis dėlto – taip supaprastinti kalbą, ją sąmoningai ar nesąmoningai sukaustyti siekiant savito stilistinio efekto yra teisėta, bet reikia būti labai atsargiam, kad tos kalbos visai neiškastruotum. A. Šlepikas balansuoja ant ribos ir kartais slysteli į vieną ar į kitą pusę. Kartais atrodo, kad jis nepasitiki skaitytoju, skuba jam į pagalbą su paaiškinimais. Iš čia, matyt, ir tas vainikuojantis pabaigos žodis ir specialūs grafiniai ženklai, punktyro linijos, skiriančios teksto dalis vieną nuo kitos. Gauname tokį randuotą pasakojimą – lyg būtų Heinco veidas, suraižytas vielos.

Tad tokia A. Šlepiko Marytė. Ar Marytės. Alkana knyga, pasakojanti apie save, apie savo šaltį ir skausmą. Lieka laukti – ar Lietuvoje pritaps vilko vaikai? Ar knyga paskatins mus įdėmiau pažvelgti į karo laikotarpį, ieškoti istorijoje naujų kūrybinių galimybių? Ar užaugs nauja, kad ir kiek pavėluota Pabaltijo remarkų karta?

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)