tekstai.lt

Ir toli, ir arti (Jonui Mikelinskui – 90)

Jonas Mikelinskas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Jonas Mikelinskas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Tai buvo dar tebegriaudžiant Antrojo pasaulinio karo patrankoms – 1944-ųjų rudenį Saločiuose atidaryta progimnazija. Miestely mokyklos pastatas atrodė šiurpiai, langai išdaužyti, stogas kiauras, reikėjo didelio remonto. Taigi progimnazija laikinai prisiglaudė ne per toliausiai esančiame Škilinpamūšio dvare, kurio savininkas baronas Bistrumas buvo pabėgęs kartu su vokiečiais.

Mums, kaimiečiukams, dvaras ir jo aplinka atrodė labai įspūdingai – didžiulis parkas, ūkiniai pastatai, pats rūmas, kad ir ne baisiai milžiniškas, bet ir ne šiaip troba, erdvių kambarių parketu slydinėjom su savo medpadžiais. Tada, tais rūsčiais pokario metais, mums buvo lemta žengti žingsnelį į dar neregėtą pasaulį.

Senas dvaras, kaimiečiukai ir prancūzų kalba.

Taip taip, ir prancūzų kalba. Kaip skamba kai kurios svetimos kalbos – rusų, lenkų, vokiečių – daugiau ar mažiau jau buvom girdėję, bet va kaip skambės prancūzų? Ji iš kažkokios nepaprastos, vos ne iš pasakų šalies, jos ir skambėjimas, mums rodės, turėjo būti nepaprastas.

Ir štai į klasę įeina jos mokytojas – jaunas, aukštas, kiek garbanotais šviesiais plaukais, gražus, tvarkingai apsirengęs, tiesus, vos ne kariškos laikysenos. Na, kad jam ne per seniausiai teko ragauti vokiškos karinės disciplinos, aišku, mes nežinojom.

Pamoką pradėjo prancūziškai perskaitydamas nedidelę kažkokio apsakymo ar pasakos ištraukėlę. Kad mūsų ausytės pradėtų pratintis...

Iš karto supratom: prancūzų kalba – kietas riešutas, o kai pradėjo aiškinti abėcėlę – tai net labai, – vienaip rašai, kitaip skaitai...

Ir dar supratom – kietas ir mokytojas.

Tik, žinoma, negalėjom tada suprasti, kad, laikui praėjus, pačiu geriausiu žodžiu visi prisimena būtent tuos kietuolius, tuos „kirvius“. Geros pradžios, prilygstančios pusei darbo, vertę liudija ne vienoje tautoje paplitusi patarlė, o už gerą pradžią mes, ano meto paprastais, pilkais namų audimo drabužėliais vilkėję gimnazistai, sakome ačiū mokytojui Jonui Mikelinskui.

Ak, savo „griežtumą“ Mikelinskas mokėjo parodyti ir su geroka doze humoro: „Išmėtysiu visus kaip varles pro langą...“ Ir smagiai nusijuokia. Nors šiaip tai būdavo rimtas ir susikaupęs.

O kai mes po pamokų kalbėdavom padėkos maldą – pirmaisiais antrojo sovietmečio metais iš pradžių tai dar darydavom – jis, jei tuo metu budėdavo, būdavo, tik prieina, praveria duris ir vėl tyliai uždaro. Tokiu būdu jis mums netrukdydavo. O kartais gal ir pats prisidėdavo, klasėje su mumis pastovėdamas. Beje, panašiai, rodos, darydavo ir kiti mokytojai.

Toje progimnazijoje jis mokė mus ir piešti. Kartą atsinešė didelį aplanką su savo piešiniais. Ima lapus po vieną ir rodo mums. Gamtovaizdžiai, veidai, daiktai, tarsi iš medžio išpjaustytom raidėm vardas „JONAS“, va – upė išneša ledą... Mes netekome amo. Tai šitaip galima nupiešti? Tai šitaip piešia mūsų mokytojas!

Tas aplankas ir pačiam Jonui Mikelinskui, atrodo, buvo brangus kaip jaunystės dienų palikimas, nes kai po daugelio metų lankydamasis pas buvusį mokytoją, o tada jau ir plunksnos brolį, paklausiau, ar dar išsaugojęs anuos, mus apstulbinusius piešinius, atsakė „taip“. Ir parodė, vėl sučežėjo ledonešis Mūšoje...

Ar už prancūzų kalbą mokytojo buvau kiek pagiriamas, nebeprisimenu, bet štai už paišybą tai net labai. Rodos, buvom kaip ir „kolegos“. Kartą net pasikvietė mane užeiti ir pasižiūrėti, kaip gyvenąs. O gyveno tuo metu kitame dvare – Šakarnių, kurio savininkai ponai Bielinskai, kaip ir visi to luomo žmonės, jau džiaugėsi Sibiro saulėtekiais ir saulėlydžiais. Užeiname, tokie tamsūs koridoriai, mat buvo pilkas rudenio pavakarys; mokytojui skirtas kambarys didelis, bet ir gana niūrus, tik vienas langas. Bet kiek knygų! Nebeatsimenu tiksliai, apie ką tada kalbėjomės, tik jutausi baisiausiai pagerbtas: Jonas Mikelinskas, šis kietas mokytojas, dailininkas, elgėsi su manim kaip lygus su lygiu.

Ir dar pavaišino skania, gerai išrūkyta dešra.

Buvo „Klojimo teatro“ metas, bet tas jau seniai, o štai mano karta prisimena „Mokyklos teatrą“, manau, kad tuos vaidinimus galima taip pavadinti. Vaidindavo (primuso lempoms šviečiant, o karbido dar ir pašėliškai dvokiant) ir mokiniai, ir mokytojai. Ypač buvo tuo metu populiari vengrų rašytojo Laslo Fodoro pjesė „Brandos atestatas“. „Atestate“ Mikelinskas suvaidino griežtą matematikos mokytoją, puikiai suvaidino, nebūtų galėjęs prikibti, jei būtų matęs, net pats Miltinis.

Dar vienas mūsų mokytojo talentas.

Taip tai taip, bet juk jis buvo – o tai svarbiausia – rašytojas. Tai kas, kad to nežinojom mes, tai kas, kad jis tada dar nebuvo išleidęs nė vienos knygos. Rašytojas jis jau buvo ir tada.

Saločių progimnazijoje Jonas Mikelinskas, deja, ilgai nemokytojavo, netrukus jis išvažiavo į Vilnių universitete gilinti prancūzų kalbos žinių.

Su Jonu Mikelinsku vėl teko susitikti tame pačiame Vilniuje, kur studijavau lituanistiką. Tada mūsų mokytojas dirbo Švietimo ministerijoje inspektoriumi. Mieli, labai mieli būdavo tie mūsų susitikimai. Jis tada jau spausdino savo apsakymus periodikoje.

1960 m. pasirodžiusio labai gražaus apsakymo rinkinio „Senis po laikrodžiu“ aplanke yra toks leidyklos žodelis: „Jonas Mikelinskas – jaunas rašytojas...“

Jaunam būti smagu, kodėl gi ne? „Aš visur vėluoju, – mėgo juokauti Mikelinskas, – manau, kad pavėluosiu ir mirti...“

O paskui knyga po knygos. Neaptarinėsiu jų čia dabar, nes paprasčiausiai neturiu tinkamos kompetencijos. Viena tik pasakysiu – yra kuo džiugiai stebėtis. Knyga po knygos – didžioji proza, mažoji proza. Ir publicistika, tas sąžiningas žodis žmogaus, kuris negali praeiti pro šalį.

Kaip tada, Saločių laikais ir vėliau, taip ir dabar labai imponuoja neveidmaininga, tiesi autoriaus pozicija. Kaip sakė Marcelijus Martinaitis: „Teisingumo jau kaip arklo aš iš rankų neišleisiu.“

Ne šiaip sau sovietmečiu Jonas Mikelinskas valdžios nebuvo labai mėgiamas. Galima būtų pasakyti ir dar stipriau.

Retas kas yra toks atidus savo kolegų darbams kaip Mikelinskas, tikrai mokantis pasidžiaugti kitų kūryba. Rašytojų klube, kai tik vyksta kokios naujos knygos sutiktuvės, yra ir Jonas Mikelinskas. Ir visada turintis ką pasakyti – ar su filosofine potekste, ar ir be jos, bet visada su geriausia intencija. Tokia laikysena jis primena mums anuos Kudirkos, Bitės, Višinskio laikus, kai kūrybos žmonės taip mokėjo džiaugtis vieni kitais.

Atėjo metas, kai tapome plunksnos broliais, buvo metas, kai plūkėmės su visokiais „Durnių laivais“, bet kreiptis į Mikelinską ar vardu, ar dar kaip gudriau nemoku, nesiverčia liežuvis – mokytojas jis man buvo tada, mokytojas ir po šiai dienai.

Eina šiandien visiems žinomas talentingas rašytojas, dažnai jį matom, eina portfeliuku smagiai pamosuodamas – ten kokie nauji tekstai, – eina, o mes, gal kiek ir pavydėdami, matom – metai jam ne našta, o tik turtas.

 

Henrikas Algis Čigriejus

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 5–6 (gegužė–birželis)