Kiti du sapnuotojai


       Kartą žmogus kreipėsi į Kocko rabiną patarimo: jam parūpo sužinoti, ar verta palikti gimtąjį miestą, kur jam visai nesisekė, ir eiti ieškoti laimės kitur. Kaip atsakymą rabinas papasakojo tokią istoriją: vienas Krokuvos žydas kelissyk sapnavo, kad šalia kažkokio malūno guli užkastas lobis. Vieną rytą jis atsikelia, nueina prie malūno ir ima aplink kasinėti – bet veltui. Malūnininkas nustebęs jo ir klausia, ką jis čia darąs. Tasai paaiškina. Tuomet malūnininkas, didžiai nustebęs, papasakoja, kad jis pats kelissyk iš eilės sapnavęs, jog Krokuvoje vieno žmogaus kieme užkastas lobis ir pasako to žmogaus vardą. Pasirodo, tai ir yra lobio ieškotojo vardas. Tasai iškart grįžta namo, išrausia visą kiemą ir suranda lobį33.

       Abudu šie pasakojimai liudija, kad žmogus randa lobį išgirdęs kito žmogaus sapną, kurį supranta geriau nei savąjį. Japonų folklore yra įdomi šio motyvo atmaina: veikėjas nusiperka arba pagrobia reikšmingą sapną. Vienoje tokių pasakų žmogus mato, kaip iš jo užmigusio bendrakeleivio šnervių išlenda ir kiek vėliau vėl atgal sulenda sparva. Miegotojas papasakoja savo sapną: Sado saloje, turtuolio sode, po baltažiede kamelija, nutupia sparva. Sparva jam liepia: „Kask.“ Tasai ima kasti ir randa puodą, pilną aukso monetų. Tuomet pasakos herojus prašo draugo parduoti jam savo sapną. Tasai sutinka. Pirkėjas vyksta į Sado salą, pasisamdo pas turtuolį, išsikasa lobį, gulintį po baltažiede kamelija, pasiprašo atleidžiamas, o vėliau ilgai ir laimingai gyvena savo kaime34.

       Kita hasidų pasaka, kurios daugybė variantų egzistuoja įvairių tautų folklore, rodo, kaip trumputis sapnas gali apimti kelis žmogaus gyvenimo epizodus:

       Sapne atskleistas likimas

       Kartą gyveno labai svetingas žmogus ir jis nuolat kalbėjo: „O garbusis mano svety, argi aš ne svetingiausias iš visų svetingųjų?“ Beštas nusiuntė pas jį vieną savo mokinių, Zeevą Kicą. Kai anas kaip visad svečio paklausė, ar jis ne svetingiausias iš visų svetingųjų, rabinas Zeevas atsakė: „Pažiūrėsim.“ Šeimininkui užmigus, rabinas Zeevas pirštu jam paspaudė kaktą, ir tasai pradėjo sapnuoti: pas jį apsistoja didelis turtuolis, išgeria vyno ir krinta negyvas. Svetingiausias iš visų svetingųjų pabėga ir tampa vandennešiu. Kibirai sunkūs, jis paslysta, suklumpa ir susilaužo koją. Sulaužytą koją taip skauda, kad jis net nubunda. Papasakoja savo sapną rabinui Zeevui, o šis taria: „Tau duota suprasti, koks likimas tavęs laukia, jei ir toliau penėsi Šėtoną savo puikybe, mat ji spiria tave kaulyti pagyrų tavajam vaišingumui.“ Tatai išgirdęs, žmogus pažadėjo grįžti į doros ir susitaikymo kelią.

       Šiuo požiūriu įstabiausias yra infanto dono Juano Manuelio (1284–1348), karaliaus Alfonso Išmintingojo sūnėno, pasakojimas. Manoma, jis yra arabiškos kilmės. Kelias minutes trukęs regėjimas aprėpia visą žmogaus likimą ir karjerą:

       Netikras burtininkas

       Kartą gyveno Santjage dekanas, panūdęs išmokti magijos meno. Sužinojęs, kad niekas jo geriau neišmano už doną Iljaną iš Toledo, išsiruošė tenai.
       Atvykęs tą pačią dieną pasuko į dono Iljano namus, rado jį nuošaliame kambaryje skaitantį. Tas jį maloniai sutiko ir pasiūlė pirma užkąsti, o paskui išdėstyti savo apsilankymo priežastį. Tuomet nuvedė svečią į labai vėsų kambarį ir pasakė, jog džiaugiasi jį matydamas. Po vaišių dekanas paaiškino, ko atvykęs, ir paprašė jį išmokyti magijos mokslų. Donas Iljanas atsikalbinėjo: jis spėjąs, kad svečias esąs dekanas, žmogus, turįs aukštą padėtį ir puikią ateitį, todėl bijąs, kad vėliau jį, doną Iljaną, užmiršiąs. Dekanas iškilmingai prisiekė niekados nepamiršiąs dono Iljano malonės ir visados jausiąsis jam skolingas. Jie sutarė dėl atlygio. Tuomet donas Iljanas paaiškino, kad magijos mokomasi tik nuošalumoje ir, paėmęs dekaną už rankos, nusivedė į gretimą kambarį. Jo grindyse matėsi didžiulis geležinis žiedas. Prieš tai donas Iljanas buvo liepęs tarnaitei iškepti vakarienei kurapkų, bet nekepti tol, kol jis pasakys. Paskui abudu paėmė už žiedo, pakėlė dangtį ir ėmė lipti glotniai tašytais akmeniniais laiptais; jie nusileido taip žemai, jog dekanui pasirodė, kad Tacho upės dugnas jiems atsidūrė virš galvos. Laiptų papėdėje buvo celė, biblioteka ir kabinetas, pilnas magiškų instrumentų. Jie apžiūrinėjo knygas, kai pasirodė du vyrai su laišku dekanui. Laiškas buvo nuo vyskupo, jo dėdės; jis rašė sunkiai sergąs ir prašė dekaną paskubėti, jei šis norįs jį užtikti dar gyvą. Dekanas tiesiog suglumo nuo tokios naujienos – viena vertus, dėdė rimtai sirgo, kita vertus, jis nenorėjo nutraukti mokslų. Jis nutarė parašyti laišką su atsiprašymu ir išsiuntė vyskupui. Po trijų dienų atvyko žmonės gedulo drabužiais ir naujais laiškais dekanui; juose buvo rašoma, kad vyskupas mirė, vyksta įpėdinio rinkimai ir tikimasi, jog Dievo malone bus išrinktas jis. Taip buvo rašoma, kad nevargintų savęs kelione, nes būtų kur kas geriau, kad jį išrinktų jam nesant.
       Dar po dešimties dienų atvyko du prabangiai apsitaisę bajorai, puolė jam po kojų, pabučiavo ranką ir pasveikino jį kaip vyskupą. Tai išvydęs, donas Iljanas džiugiai kreipėsi į naująjį prelatą sakydamas, jog dėkoja Viešpačiui už tokias geras naujienas. Tada paprašė atsilaisvinusios dekano vietos vienam savo sūnui. Vyskupas davė jam suprasti, kad buvo numatęs tą vietą savo broliui, bet yra pasiruošęs suteikti jam tą malonę ir kad jie vyksią kartu į Santjagą.
       Jie trise nukako į Santjagą, ten jie buvo iškilmingai pagerbti. Po pusmečio pas vyskupą atvyko popiežiaus pasiuntiniai, siūlydami jam tapti Tulūzos arkivyskupu ir palikdami teisę pačiam skirti savo įpėdinį. Tai sužinojęs, donas Iljanas priminė jam seną pažadą ir paprašė perleisti vyskupo mantiją jo sūnui. Arkivyskupas davė jam suprasti, kad šią vietą numatęs savo dėdei, tėvo broliui, bet pasiruošęs suteikti jam malonę ir kad jie vyksią kartu į Tulūzą. Donui Iljanui teko sutikti.
       Jie trise nukako į Tulūzą, ten jie buvo iškilmingai pagerbti didelėmis ceremonijomis ir pamaldomis. Prabėgo dveji metai, pas arkivyskupą atvyko popiežiaus pasiuntiniai, siūlydami kardinolo kepurę ir palikdami teisę pačiam skirti savo įpėdinį. Tatai girdėdamas, donas Iljanas priminė jam seną pažadą ir paprašė perleisti arkivyskupo vietą jo sūnui. Kardinolas paaiškino, kad tą vietą numatęs savo dėdei, motinos broliui, tačiau nusprendęs suteikti jam malonę ir jie galėsią kartu vykti į Romą. Donui Iljanui teko sutikti.
       Jie trise nukako į Romą, ten buvo iškilmingai pagerbti pamaldomis ir procesijomis. Po ketverių metų popiežius mirė, ir mūsų kardinolą vienbalsiai išrinko popiežiumi. Tai sužinojęs, donas Iljanas pabučiavo jo Šventenybės kojas, priminė seną pažadą ir paprašė skirti kardinolo vietą jo sūnui. Popiežius pagrasino jį įmesiąs į kalėjimą, mat gerai žinąs, kad jis esąs burtininkas, Tolede mokęs magijos meno. Nelaimingasis donas Iljanas pasakė, kad grįžta į Ispaniją ir paprašė duoti truputį maisto kelionei. Popiežius atsisakė. Tuomet donas Iljanas (jo veidas keistai atjaunėjo) tarė balsu, nepažįstančiu baimės: „Vadinasi, kurapkas, užsakytas šiam vakarui, teks valgyti man vienam.“
       Pasirodė tarnaitė, ir donas Iljanas liepė jai kepti kurapkas. Sulig tais žodžiais popiežius vėl atsidūrė požeminėje celėje kaip Santjago dekanas ir taip susigėdo dėl savo nedėkingumo, jog be paliovos meldė jam dovanoti.
Donas Iljanas atsakė, jog šio išbandymo pakanka, nedavė kurapkų ir palydėjo jį ligi gatvės, kur palinkėjo gero kelio ir labai mandagiai su juo atsisveikino35.

       Būna, kad sapne žmogus sapnuoja, jog pabunda iš sapno, nors tikrovėje tas pats sapnas tęsiasi. Toks netikėtumas miegančiajam tik sustiprina apgaulingo tikrumo, kad jis pabudęs, jausmą. Dažniausiai jis patiria būseną, kai mąstymas ir iliuzija susiraizgo į neišpainiojamą mazgą. Tokį istorinį pavyzdį pateikia šacho Tahmaspo I (1514–1576) „Užrašai“; 961 hidžros metų safaro mėnesio 19 dieną (t. y. 1554 m. sausio 23 d.) jis susapnavo, kad mato danguje parašytą eilutę iš Korano, II 131: „Alachas išvaduos tave nuo jų: Alachas girdi, Alachas žino.“ Paskui jam prisisapnavo, kad jis pabudo. Atsidūrė vasaros stovykloje prie Chojaus, kur, baimindamasis artėjančio uragano, ėmėsi atsargumo priemonių savo šeimai apsaugoti, jei vėjas nuplėštų palapines. Tačiau paskutinę akimirką vėjas pasikeitė ir jo sukeltose dulkėse pasimatė bandos antilopių ir avinų. Tuomet, vėl sapne, jis pamatė, kaip jo sesuo dėlioja pagalves, o ant jų gulasi aukštos moterys be papuošalų ir puošnių apdarų, neišpasakytai dailios gruzinės, tarp jų vizirio sesuo, kurios jis nepažino, mat jos veidas buvo pasikeitęs. Tada jis trumpam nubudo (ar susapnavo, kad nubudo), tebegiedodamas Korano eilutę, regėtą danguje. Tada vėl užmigo (ar susapnavo, kad užmigo), grįždamas į ankstesnį sapną ir giedodamas tą pačią eilutę. Staiga jis suprato, kad eilutė reiškia, jog „priešai bus nugalėti“.
       Indijoje, askezės ir proto koncentracijos šalyje, sapnui priskiriamos dar kitos galios. Įgudęs medituoti atsiskyrėlis suteikia sapnams materialų egzistavimą, jei sugeba palaikyti juos pakankamai intensyviai. Tuomet sapnas yra skaidrus, sąmoningas ir kūrybinis; tam būtinos atkaklios pastangos, kurias vainikuoja sėkmė, jei tikslo siekiama ganėtinai ilgai ir tvirtai.
Poetas Tulsidas36 sukūrė epą apie Hanumaną37 ir jo beždžionių kariauną. Slinko metai. Vienas despotas uždarė Tulsidą į akmeninį bokštą. Poetas puolė svajoti, medituoti, vėl svajoti, griebdamasis visų būdų, kuriais sutelktas ar išlavintas protas sukuria savyje tuštumą. Tuomet iš jo svajos pasirodė Hanumanas su savo beždžionių kariauna, įsiveržė į despoto karalystę, užėmė bokštą ir išvadavo poetą.
       Visi arba beveik visi šie motyvai pasitaiko gausioje kinų literatūroje, matyt, nuosekliai ištyrusioje sapnų keliamas problemas. Motyvuotai parenkant pasakojimus, tikriausiai galima sudaryti kažką panašaus į sapnų kazuistiką. Kai kurie jų gvildena paprastas problemas, tobulina ir mezga neregėtą pynę, užburiančią savo neįprasta ir tironiška logika – pavyzdžiui, pasakojimas apie žmogų, kuris sapne įžengia į tikrą, ant sienos nutapytą paveikslą, arba pasakojimas, kurio veikėjas iš tiesų išgyvena epizodą, besisapnuojantį kitam, ir kurį nutraukia ryžtingu veiksmu, įvykstančiu miegančiojo sapne ir juo užbaigia sapną, arba teisinė painiava, kylanti radus negyvą stirną, kurią neva kažkoks valstietis užmušė sapne, arba galiausiai pasikartojantis Baojujo sapnas, pateiktas Cao Xueqino (1720?–1763) romane „Sapnas raudonajame paviljone“.



       Pasikartojantis (begalinis) Baojujo sapnas

       Baojujis susapnavo, kad atsidūrė sode – jis buvo visiškai toks pat, kaip jo paties. „Nejau išties gali būti, – tarė jis sau, – kad būtų sodas, visiškai toks pat kaip mano?“ Prie jo prisiartino kelios tarnaitės. Baojujis suglumo: „Kas gali laikyti tarnaites, tokias panašias į Sidžen, Pinjer ir kitas mano namų tarnaites?“ Viena tarnaičių sušuko: „Antai ir Baojujis. Kaip jis čia pateko?“ Baojujis pamanė esąs atpažintas. Žengė į priekį ir tarė tarnaitėms: „Vaikštinėjau sau ir netyčiom patekau čia. Pasivaikščiokim dar mažumėlę.“ Tarnaitės sprogo juokais: „Na ir suklydom! Supainiojom tave su Baojuju, mūsų šeimininku, tik tu ne toks patrauklus.“ Tai buvo kito Baojujo tarnaitės. „Sesutės, – pasakė jis, – taigi aš ir esu Baojujis. O kas jūsų šeimininkas?“ – „Ogi Baojujis, – atsakė jos. – Tėvai jam davė tą vardą, sudarytą iš dviejų hieroglifų: „Bao“ (brangus) ir „Ju“ (nefritas), kad jo gyvenimas būtų ilgas ir laimingas. O kas tu toks, pasisavinęs tą vardą?“ Ir besijuokdamos nuėjo.
       Baojujis apstulbo: „Niekas nėra dar taip blogai su manim pasielgęs. Kodėl tos merginos manęs taip neapkenčia? Nejau išties yra kitas Baojujis? Reik įsitikinti.“ Tokių minčių slegiamas, jis atsidūrė rūmuose. Jie pasirodė jam keistai pažįstami. Užlipo laiptais ir įėjo į kambarį. Lovoje gulėjo kažkoks jaunuolis. Šalimais kikeno jam patarnaujančios merginos. Jaunuolis dūsavo. Viena tarnaičių paklausė: „Apie ką galvoji, Baojuji? Ko toks nelaimingas?“ – „Sapnavau labai keistą sapną, kad esu sode, ir nė viena jūsų manęs nepažįsta. Jūs mane palikote vieną. Nusekiau jums iš paskos iki namų ir ten pamačiau kitą Baojujį, miegantį mano lovoje.“
       Išgirdęs šį pokalbį, Baojujis neišlaikė ir sušuko: „Aš ieškojau Baojujo, taigi čia tu!“ Jaunuolis atsikėlė, apkabino jį ir sušuko: „Tai nebuvo sapnas, tu ir esi Baojujis.“ Iš sodo atsklido balsas: „Baojuji.“ Abudu sudrebėjo. Tuomet sapnuotasis Baojujis pranyko, o kitas jam tarė: „Sugrįžk greičiau, Baojuji.“ Baojujis nubudo. Jo tarnaitė Sidžen jo paklausė: „Apie ką galvoji, Baojuji? Ko toks nelaimingas?“ – „Sapnavau labai keistą sapną, kad esu sode ir nė viena jūsų manęs nepažįsta...“

Hong Lou Meng38    

       Esu parengęs pirmąjį panašių kinų sakmių rinkinį39. Jose vyksta tikros varžytuvės su sapnų galiomis, priešingai nei tai ilgą laiką darė Europos rašytojai. Vieni jų tomis galiomis pasinaudojo kaip patogiu dėstymo būdu, tarkim, Platonas su Ero iš Pamfilijos40 arba Ciceronas su Scipiono sapnu41. Tai tiesiog užmaskuotos metafizinės hipotezės. Kiti autoriai dideliems nusidėjėliams priskiria pamokančius sapnus, verčiančius juos atgailauti už savo kaltes arba perspėjančius juos apie Anapilio bausmes (reikia pripažinti, kad ir budizmas naudojasi panašia priemone). Romantizmas mėgino paversti sapną literatūriniu metodu, suteikiančiu lyrizmui platų polėkį – ryškiausiu pavyzdžiu būtų, ko gero, Jeanas-Paulis, kurio romanuose apstu perdėm retorinių sapnų. Priešingai, kai kurie vėlesni autoriai tiesiog pasitenkino savo sapnų užrašymu, pateikdami juos kaip poetinę žaliavą, pirma užvaldžiusią miegantį autorių, o dabar turinčią sužavėti būdraujančius skaitytojus.
       Dažniausiai sapnas tėra kerai, išsisklaidantys nubudus, kuriems neretai priskiriama sudėtinga alegorinė prasmė. Nėra nieko panašaus į subtilias intelektualias rytiečių sampynas. „Tai tebuvo sapnas“, – pabudęs sušunka žmogus, kartais nusivildamas, kartais lengviau atsidusdamas, nelygu, ar sapnų vaizdiniai jį džiugino, ar slėgė. Šiaip ar taip – tai tik iliuzija, maloni ar slogi, ir pakanka atmerkti vokus, kad ji pražūtų. Descartes'as kėlė klausimą, kas atsitinka miegančiajam, kuris sapnuoja padrikus, bet nenutrūkstamus sapnus, ir sapnuose persikelia į skirtingas ar nematytas vietas, todėl kassyk pabunda naujoje aplinkoje, neturinčioje ryšio su ankstesne ar būsima aplinka. Jam sapnas įgautų tikrovės tolydumą, o tikrovė – sapnų neįtikimumą, nepastovumą, lakų ir kaleidoskopinį dūlumą.
       Pasak legendos, tą teorinę filosofo prielaidą prieš kelis amžius įgyvendino pirmasis izmailitų imamas Hasanas ibn Sabachas Alamuto pilies soduose, kad fanatizuotų
asasinus42. Hasanas kviesdavo jaunus ir karštakošius adeptus į neįveikiamą tvirtovę, stūksančią ant plikų uolų – erelio gūžtą dykumos širdyje. Atrodė, kad ten negali prigyti joks augalas. Tačiau tekėjo slaptas šaltinis, paverčiantis paslėptą daubą pasakišku sodu, kur tarpo ir vešėjo gėlės ir vaismedžiai. Į svečių valgius Hasanas įmaišydavo indiškos kanapės. Kai jie apsvaigdavo nuo žolės, imamas liepdavo juos pernešti į pasakišką sodą. Ten jie prabusdavo kerinčioje aplinkoje, žavios gražuolės, išsikvėpinusios ir apsigaubusios permatomais apdarais, siūlė jaunuoliams skinti gėles ir vaisius. Vaišino juos gaiviais gėrimais ir siūlė ragauti meilės malonumų. Vėliau, apsunkusius nuo maisto ir miego, juos grąžindavo į tvankias ir dulkinas celes. Prabudę jie žvelgdavo pro šaudymo angas: priešais, kiek akis užmato, plytėjo to atšiauraus krašto smėlynai ir akmenys. Imamo žmonės jiems sakydavo, kad jie sapnavę ir sapne anksčiau laiko paragavę Rojaus malonumų, o Rojun pakliūsią, jei žūsią vykdydami Pranašo paliepimus. Juos dar kelissyk (tiek, kiek reikėjo) pernešdavo miegančius į nuostabų sodą, apie kurio buvimą jie nenutuokė. Pabudę jie vis labiau įtikėdavo, kad sapnavo.
       Šią negirdėtą klastą užfiksavo Marko Polo ir vienas XIV a. rankraštis, saugomas Vienos bibliotekoje43. Toji gudrybė atvirai prieštarauja paplitusiai nuomonei apie sapnus, kad žmogus akimirksniu sapną palaiko realybe, tačiau niekad ilgam laikui tikrovės nelaiko sapnu. Dėl šito padavimas buvo iškraipytas, o tariamas haliucinacijas priskyrė hašišo poveikiui: blaiviai mąstantis Kalnų Senis neva nenorėjo jomis pasikliauti ir dėl visa ko pagrindė jas tikromis gėlėmis, vaisiais ir visai kūniškomis merginomis.
       Egzistuoja ir krikščioniška tos Rytų fantasmagorijos versija – Pedro Calderono de la Barca'os (1600–1681) „Gyvenimas – tai sapnas“. Siužetą mena visi: tėvas, Lenkijos karalius, nuo pat mažumės uždarė Sigizmundą į nuošalų bokštą. Karalius liepia tarnams duoti sūnui migdomųjų žolelių. Paskui miegantį nuneša į rūmus; ten jis nubunda prabangioje aplinkoje, o tėvo, norėjusio jį išbandyti, nurodymu visi elgiasi su juo kaip su karaliumi. Iš pradžių Sigizmundas klausia savęs, ar tik jis nesapnuojąs, bet vėliau, įsidrąsinęs, greit atsiskleidžia kaip šiurkštus, ūmus, žiaurus tironas. Išmėginimas yra iškalbingas. Tuomet, vėl narkotiko paveiktas, jaunuolis tą pačią dieną patenka atgal į belangę, perrengtas savo skarmalais. Sargybiniui nė kiek nesunku jį įtikinti, kad visa nuostabi intermedija jam tik sapnavosi. Liaudies sukilimas jį išlaisvina ir vėl suteikia jam aukščiausiąją valdžią. Bet šįkart jis mano, kad sapnuoja antrąsyk ir kad tas puošnus reginys netrukus išblės, o jis vėl sės į požeminį kalėjimą. To neatsitinka, tačiau nuo šiol jis žino, kad visas gyvenimas yra sapnas, o patys sapnai – irgi sapnas. Išvada daugiau metafizinė nei religinė. Nežinau, ar šią lenkų suktybę, kurią inscenizavo ispanų dramaturgas, įkvėpė persų apgaulė, kurią aprašė venecijietis keliautojas iš Venecijos. Jeigu jokios įtakos nėra, tai sutapimas dar nuostabesnis.


       IV

       Antroje XIX a. pusėje pasipylė daugybė sapnų tyrinėjimų. Gal neatsitiktinai įdomiausi iš jų yra dviejų mokslininkų, beveik amžininkų, dėsčiusių tame pačiame Prancūzijos koledže (Collčge de France)44. Pirmasis, istorikas ir archeologas Alfredas Maury (1817–1892), 1861 m. išleido knygą „Miegas ir sapnai“. Antrasis, garsus sinologas markizas d'Hervey de Saint-Denis (1823–1892), 1867 m. išspausdino dar ambicingesnį ir reikšmingesnį kūrinį, kurio pagrindinį paskirtį tiksliai nusako pavadinimas – „Sapnai ir jų valdymo būdai“. Taigi dvigubas klasikinės senovės ir Kinijos poveikis (bent jau taip galime spėti) davė pradžią nuosekliems sapnų tyrimams. Mokslininkai matuoja jų galią, patys juos patiria arba aukština jų kerus, mėgina įžvelgti jų pinkles.
       Literatūroje sapnas apsireiškia tik kaip didaktinis pasakojimas, retorinė priemonė ar gryna išmonė, visiškai nepavaldi logikos ir realybės dėsniams. Jis tampa varomąja intrigos jėga, ją supainiodamas ar išnarpliodamas. Jis transformuoja veikėjo psichiką, sujaukia jo minčių eigą, pakeičia elgesį. Protarpiais jis pateikiamas kaip išskirtinio likimo pranašas, juo apsireiškia nenumaldoma likimo ranka. Charles'io Nodiero „Smara“, mano galva, gana kvailos mokslingos pratybos dėl kvailo jausmingumo ir akademizmo, kai mėginama sukurti košmaro įspūdį, tačiau išeina beveik groteskinis absurdas. Gérard'o de Nervalio „Aurelija“ – įkyrių minčių ir nerimo, sudrumsčiusių jo protą, išpažinimas yra kai kas daugiau nei literatūrinis žaidimas; tai greičiau sukrečiantis dokumentas, nei apskaičiuota kompozicija, nors jai nėra svetimas ir sąmoningas menas. Iš tiesų šioje srityje sapno vingiai, spąstai ir pasalos yra tokie pavojingi, kad beprotybė gali įgauti griežtą mokslinę struktūrą, o meistriškumas – paslėpti ketinimus po paslaugia paniško kliedesio kauke. Kad ir kaip būtų, tos nevienodo lygio apysakos suteikė sapnui naujos prasmės, tarytum literatūrinį kilmingumo patentą. Ir nuo tada sapnui atsiveria nepaprasta karjera.
       Iš esmės vėl išnyra senoji sapno problematika, tačiau ji jau nebėra schema, suteikianti jos aporijoms aksiomų ar matematinių paradoksų formą. Nuo šiol ji yra psichologijos rūšis, noriai aprašanti žmogaus sielą kaip jautrią pranašavimams, imlią sutapimams ir dviprasmiškiems atsitiktinumo pasikartojimams, neatsparią neregimo pasaulio išpuoliams, atidžiai gaudančią žinias ir perspėjimus iš Anapilio, kurių privilegijuoti pasiuntiniai yra sapnai.
       Nesunku įsitikinti, kad nauji pasakojimai apie sapnus kartais padailina tūkstantmetes tradicijas. Jie parodo amžinus žmogaus rūpesčius.
Žąslai, kuriuos šalia rado pabudęs Belerofontas, yra toks pat užstatas kaip ir eilėraštis, Tangų dinastijos laikų pasakos veikėjo rastas rankovėje, arba užkeiktas smaragdas Leslie'o Charteris'o45 kūrinių ciklo epizode, arba kapų rūsio raktas Villierso de L'Isle-Adamo46 apsakyme „Vera“.
       Netikėtas Louiso Goldingo47 „Mėlynųjų marškinių“ tragizmas, įkyrūs perspėjimai Ksavero Šandoro Gjalskio48 „Daktaro Miziko sapne“ ir W. Somerseto Maughamo „Lorde Mauntdrago“ tęsia ir romantizuoja seną įsitikinimą, galbūt kartais išgyventą patirtį, – dažniausiai paaiškinamą paramnezija (déjà vu), – kad sapnai turi galios leisti iš anksto ir bauginamai ryškiai patirti būsimus įvykius. Tokios novelės, galima sakyti, perima estafetę iš mokyto jaunuolio Liu Godzino vienuolyne ir iš praėjusio amžiaus Midltauno taikos teisėjo J. O. Austino rankų. Tie du pasakojimai, kurie yra ne kas kita kaip dokumentai, išsiskiria sausu faktų dėstymu. Tačiau siužeto spyruoklė yra akivaizdi. Dramatiškiems efektams išgauti trūko tik rašytojo meno ir išmonės.
       Rudyardo Kiplingo „Sapnų mieste“49 du simetriniai sapnai, kuriuos sapnuoja jauna anglė ir Indijos armijos karininkas, prieš susitikdami, susipažindami ir susituokdami, atkuria šiuolaikinę valdovo Vikramaditjos ir karalienės Malajavatės paralelinių sapnų versiją.
       Tulsidas, mintimis materializavęs jį išvadavusią beždžionių kariauną, yra Jorge'o Luiso Borgeso novelės „Griuvėsių rate“ atsiskyrėlio prototipas; pastarasis savo sapno galia sukuria žmogų, kuris nesiskiria nuo gyvųjų ir kuriam nebaisūs nei vanduo, nei ugnis. Paniręs į kontempliaciją, jis staiga pastebi, kad jo buveinė dega, o jį patį apsupo liepsnos, tačiau jo nedegina. Tuomet asketas suvokia, kad ir jis pats yra išgalvota būtybė, kurią sapnuoja kažkas kitas. To paties motyvo patetinis variantas įkvėpė Giovanni'į Papini'į parašyti novelę „Paskutinė ligoto bajoro vizitacija“, o jos veikėjas savo trapią būseną apibūdina tokiais žodžiais:

       Aš egzistuoju, nes yra kažkas, kuris mane sapnuoja ir mato, kaip gyvenu ir judu, – ir kuris dabar sapnuoja, kaip kalbuosi su jumis. Kai jis ėmė mane sapnuoti, prasidėjo mano gyvenimas; kai jis prabus, aš liausiuosi egzistuoti. Aš jo vaizduotės žaidimas, jo dvasios kūrinys, jo ilgų nakties fantazijų svečias. To žmogaus sapnas toks nuoseklus ir ilgas, kad aš tapau regimas ir būdraujantiems.

       Net neišsprendžiama Zhouangzi problema, kai jis nežino, ar jis filosofas, sapnavęs, kad jis drugelis, ar drugelis, susapnavęs, kad jis filosofas, turi savo atitikmenį Vakaruose – tai Théophilio Gautier novelė „Negyvėlės meilė“. Tik visai nepateisina vilčių pabaiga, virsdama banalia istorija apie vampyrą, juolab, kad pradžia leido tikėtis daugiau, kai novelės pradžioje Romualdas pareiškia: „Man rodės, kad aš esu tai šventikas, kasnakt sapnuojantis, kad yra kilmingasis, tai kilmingasis, sapnuojantis, kad yra šventikas. Jau neskyriau sapno nuo tikrovės, nesupratau, kur tikrovės pradžia, o kur iliuzijos pabaiga.“
       Tiesa, toje neišsprendžiamoje dilemoje nuolat kalbama apie tą patį žmogų, pakaitomis gyvenantį tai vienur, tai kitur, tai pamaldų, tai palaidą.
Ypač originaliai žmogaus ir vabzdžio kontrastas vaizduojamas Henry'io Kuttnerio50 ir Catherine L. Moore fantastiniame apsakyme, kuriame žmogus ir vabzdys, būdami dviejų toli viena nuo kitos esančių planetų klinikose, sapnuose regi vienas kito gyvenimą ir gyvena tais susipynusiais ir vienas kitą papildančiais sapnais. T. Gautier novelėje sutrikęs herojus gyvena tai vieną, tai kitą gyvenimą; ir nežino, kuris jų sapnas, o kuris – tikrovė. H. Kuttnerio ir C. Moore apsakyme vabzdys sapne gyvena žmogaus gyvenimą, o žmogus vabzdžio – su facetinėmis akimis, šešiomis kojomis ir nariuotu pilveliu. Čia jau nebe viena sąmonė, neskirianti iliuzijos nuo tikrovės, tačiau dviejų gyvų skirtingų rūšių būtybių sąmonės, gyvenančios sapne viena kitos dieninį gyvenimą ir susipinančios į nuolatinių, be galo pasikartojančių perstatų grandinę.

       V

       Visų variacijų ir nuolatinių temų ratas, aišku, vis dar neužbaigtas. Vis dėlto man atrodo, kad pateikti pavyzdžiai užtektinai įrodo sapno galią sužavėti ar sujaukti žmogaus protą. Galbūt pabaigai vertėtų pridurti kelis žodžius apie galimą kilmę tų galių, atkakliai priskiriamų viso labo padrikai vaizdinių sekai?
       Sapnų paslaptis kyla iš to, kad ši fantasmagorija, nepavaldi miegančiajam, vis tiek kyla jo vaizduotėje. Kadangi ji vyksta be jo sutikimo, jam yra sunku už ją atsakyti. Kita vertus, jis įsitikinęs, kad ji yra skirta jam. Ir tuomet jis mano, kad šis retai kada aiškus pranešimas slepia kažkokią prasmę; kita vertus, ši prasmė jo taip nejaudintų, jei nebūtų tokia slėpininga. Miegančiajam malonu manyti, kad sapną siunčia kažkokia išorinė galia – aukštesnė, nepasiekiama, nesvarbu, palanki ar pražūtinga, – o ne kad sapnas kyla iš jo. Kartu jis neabejoja pripažindamas save išrinktuoju, turinčiu vykdyti kažkokią iškilmingą ir slaptą misiją. Sapną jis išgyvena tarytum paslaptingą diktantą. Tas, kuris diktuoja, gal nežinodamas, nei kad diktuoja, nei ką diktuoja, ir tas, kas pasyviai ir nesąmoningai nuolankiai užrašinėja gaunamus valdingus žodžius, kas stebėdamasis skaito jam nepažįstamą tekstą, kurį jis, regis, prisimena – visa tai vienas asmuo, tas pats sapnuotojas. Sapnuodamas jis kaip veikėjas ar liudytojas veikia arba stebi kito paliepimu. Jo vietą užima kaip brolis į jį panašus atvaizdas, įgaliotinis be instrukcijų, tačiau vis tiek už jį atsakingas – lyg rašytojas, liekantis atsakingas už savo paleistus į gyvenimą personažus, kurių žodžiai ir darbai, nuoširdžiai sakant, negali būti jam inkriminuoti.
       Taigi, viena vertus, sapnų apžavai priklauso nuo jiems giminingų įkyrių minčių užvaldymo, asmenybės susidvejinimo, žinių iš Anapilio laukimo, nenuginčijamo apreiškimo vilties. Kita vertus, jie artimi literatūrinei kūrybai, nors pastarajai pirmiausia būtinos tokios savybės kaip proto budrumas ir atidumas, bet tai tiesiog nedera su sapno vangumu ir pasyvumu.
       Sapnas yra tarsi bendra jį reginčio miegotojo ir jį menančio pabudusiojo teritorija. Pagal analogiją romanas yra tarpininkas tarp jį sukūrusio rašytojo ir skaitytojo, kuris skaitydamas trumpam ir tarsi papildomam laikui įžengia į menamą pasaulį, be abejo, netikrą ir nepastovų, tačiau kuris mielai sutinka jam atsiduoti ir mėgautis literatūros galimybe kurti tvaresnius už sapnų pasaulius.
       Žengsiu dar vieną žingsnį. Jei nebūtų regėjimų, nebūtų vaizdinių, nebūtų sapno – argi įsivaizduojama, kad galėtų atsirasti ar egzistuoti individas, t. y. asmuo, kuris yra kažkuo, o ne viskuo?
       Ši išvada tokia aiški, kad net griežčiausi visų laikų ir tradicijų teologai, drįsę iki galo kopti svaiginančiu metafiziniu šlaitu ir buvę kone matematiškai griežti ir šalti, bemaž vienu balsu pritaria prielaidai, kad Dievo ir pasaulio santykius būtų galima lyginti tik su santykiais, kuriuos visagalė Dvasia, neturinti poreikio ką nors galėti ir, maža to, nesiteikianti norėti, išsiblaškiusi, šelmiška ar iš pertekliaus dosni, pati to nesuvokdama palaiko su nepažinia visata, kurią ji audžia kaip nereikalingą ir abejingą skraistę.

       Versta iš:
       Caillois R. OBLIQUES PRÉCÉDE DE IMAGES, IMAGES.
       Paris: Éditions Gallimard, 1987

 

       ________________

       1 Zhuangzi (369?–268 m. pr. m. e.) – kinų filosofas, plėtojęs Laozi mokymą. Jam priskiriamas traktatas „Zhuangzi“ yra vienas svarbiausių, įtaigiausių ir didžiausių daosizmo filosofijos tekstų. Šiam traktatui būdingas metaforinis stilius, netikėti minties šuoliai, paradoksai ir subtili ironija. (Vert. past.)
       2 Śankara (Adi Śankaracharya, t. y. pirmasis mokytojas Śankara; apie 788–820) – indų filosofas ir poetas, advaita vedanta mokyklos atstovas, religinis reformatorius. (Vert. past.)
       3 Adolfas Leo Oppenheimas (1904–1974) – austrų astrologas. Pagrindiniai veikalai: „Sapnų aiškinimas Senovės Artimuosiuose Rytuose“ („The Interpretation of Dreams in the Ancient Near East“, 1956), „Senovės Mesopotamija: Mirusios civilizacijos paveikslas“ („Ancient Mesopotamia: Portrait of a Dead Civilization“, 1964). (Vert. past.)
       4 Artemidoras iš Daldės (gyv. II m. e. a.) – graikų būrėjas, antikoje ir vėlesniais amžiais populiaraus veikalo „Sapnų aiškinimas“ (gr. „Oneirokritika“) autorius. (Vert. past.)
       5 Konkordancija (viduramžių lotynų concordantia nuo concordare – sutikti, derinti) – abėcėliškai sutvarkytos vienos ar kelių knygų, žodžių bei posakių arba tų pačių dalykų sąrašas su jų vietų nurodymu. (Vert. past.)
       6 Čia tekste pavartoti sanskritiški „Butea frondosa“, „Eryphrina fulgens“ ir „Bauhinya variegata“ pavadinimai.
       7 Sources orientales, II. Les songes et leur interprétation. – Paris, 1959. – P. 223–224. (Vertė Anne-Marie Esnou.)
       8 Berakhot, 55 B. Žr.: L e v i t e  G .  ir C a s a r i l  G .  Les songes et leurs interprétations dans les textes post-bibliques. – Évidences, No 82. – 1960. – Kovas. – P. 18–28.
       9 Midrach, Genesis Rabba LXXXIX, 8. Levite ir Casaril, art. cit. – P. 20.
       10 R o t h   H .  L .  The Natives of Sarawak and British North Borneo. – London, 1896. – P. 232.
       11 XVII–XVIII amžiais Prancūzijai priklausiusios valdos Kanadoje. (Vert. past.)
       12 Relations des Jésuites dans la Nouvelle-France, LIV (1669–1670). – P. 66. Cituojama iš: L é v y - B r u h l  L .  La Mentalité primitive. – Paris, 1933. – P. 104; Daugumą pateikiamų pavyzdžių aš paėmiau iš šios knygos bei kitų to paties autoriaus rinkinių: La Mythologie primitive. – Paris, 1935; L'Expérience mystique et les symboles chez les primitifs. – Paris, 1938.
       13 C a l l a w a y  H .  The Religious System of the Amazulu. – Natal, 1868. – P. 164.
       14 Relations des Jésuites. – Ten pat. – P. 96. Plg. su LI, 1666–1668, p. 124: „Visa, kas jiems prisisapnuoja, turi įvykti.“
       15 Relations des Jésuites, XXXIII (1648–1649). – P. 188–190. Plg. LIV (1669–1670), p. 100: „Jie įsitikinę, kad geriausia priemonė [negaliai] išgydyti ir gyvybei išgelbėti – daryti viską, ką jie regėjo sapne.“
       16 A b b é  J .  T f i n k d j i .  Essai sur les songes et l'art de les interpréter en Mésopotamie. – Anthropos, VIII, 1913. – P. 506–507.
       17 Georgas Wilhelmas Stelleris arba Stölleris (1709–1746) – vokiečių gydytojas, gamtininkas ir keliautojas, drauge su Beringu tyrinėjęs Kamčiatką, Aliaskos ir Šiaurės Azijos pakraščius. Aptiko ir aprašė sirenų būrio jūrų žinduolį, vėliau pavadintą jo vardu (Stelerio karvė). (Vert. past.)
       18 S t e l l e r  G .  W .  Beschreibung von dem Lande Kamtschatka. – Frankfurt und Leipzig, 1774. – P. 279;  L é v y - B r u h l .  Mentalité primitive. – P. 116.
       19 Šiame kontekste inkubacija (lot. incubatio – perėjimas) – senovės tautų (graikų, romėnų ir kt.) paprotys palikti ligonius nakčiai šventovėje, kad per sapną dievai patartų, kaip atgauti sveikatą. (Vert. past.)
       20 L é v y - B r u h l  L .  Mythologie primitive. – P. XXIII–XXV. Žr. E. W. Giffordo straipsnyje „Yuma Dreams and Omens“ („Journal of American Folklore“, XXXIX, 1926, p. 23–25) nuolatinis informatorius aiškina etnografui vieno gentainio, netiksliai atpasakojančio mitą, klaidą, kad šis nematė jo [mito] sapne. Apie atsakingus tiek Australijos aborigenų, tiek Kanados jumų genties politinius ir socialinius sprendimus, kildinamus iš sapnų, žr.: L é v y - B r u h l  L .  Experience mystique. – P. 111–113. Huičolių gentyje (Meksika) specialus sapnuotojas išrenka naujus tarnautojus. Brazilijoje tupa-inba genties indėnai ryžtasi karui tik susapnavę palankius sapnus ir t. t.
       21 Tas pat kitame (lot.). (Vert. past.)
       22 Šią mintį turėjau progos išsakyti savo veikale „Sapnų pagimdytas netikrumas“ („L'incertitude qui vient des rêves“, Paris, 1956).
       23 Oneiromantija (gr. oneiros – sapnas ir manteia – būrimas) – būrimas iš sapnų. (Vert. past.)
       24 Cituojama iš: L e o  O p p e n h e i m  A .  Le rêve et son interprétation dans le Proche-Orient ancien, trad. franç. – Paris, 1959. – P. 99.
       25 Plutarque, de Is. et Osir., 28; Tacite, Hist., IV, 83–84; plg. Oppenheim. Ten pat. – P. 99.
       26 Belerofontas (gr. Bellerofonthz) – vienas iš seniausių graikų herojų, Korinto valdovo Glauko sūnus, Sizifo anūkas, dievų mylimas taurus herojus. Atliko nemažai žygdarbių (atsisėdęs ant dievų padovanoto stebuklingo žirgo Pegaso nugalabijo baidyklę Chimerą, paskui nugalėjo karinguosius solimus, amazones ir likiečių karius). Vėliau Belerofontas ėmęsis didžiuotis, mėgino ant Pegaso pasikelti į Olimpą, todėl Dzeusas pasiuntė gylį įkąsti Pegasui ir šis, įnirtęs nuo skausmo, nutrenkė Belerofontą žemėn. Apšlubęs ir aklas Belerofontas iki mirties klajojo po Alajų slėnį. (Vert. past.)
       27 Pindare, Olymp., XIII, 65 ir toliau.
       28 Mong Yeou-Lou, chap. VI, in T'ang Kien Wen Tse / Vertė B. Belpaire. – Paris, 1957. – P. 262.
      29 Mong Yeou-Lou, ten pat.
       30 Nicolas Camille'is Flammarionas (1842–1925) – prancūzų astronomas, mokslo populiarintojas. (Vert. past.)
       31 F l a m m a r i o n  C .  L'Inconnu et les Problčmes psychiques. – Paris, 2e edit., 1929. – T. II. – P. 520–521.
       32 Richardas Francis Burtonas (1821–1890) – anglų keliautojas, etnografas, poliglotas, rašytojas ir vertėjas. Apsimetęs musulmonu-piligrimu, pirmasis iš europiečių aplankė nemusulmonams užgintus Medinos ir Mekos miestus. Vėliau savo kelionės įspūdžius aprašė knygoje „Asmeninis pasakojimas apie piligrimystę į Mediną ir Meką“ („Personal Narrative of a Pilgrimage to El-Medinah and Mecca“, 1853). Jo „Tūkstančio ir vienos nakties“ (1885–1888) vertimas į anglų kalbą ir labai išsamūs komentarai lig šiol lieka nepralenkti.
       33 Kotsker Maasyoth, 105; plg. Levite et Casaril, art. cit. – P. 27.
       34 Pasaka išversta knygoje „Sources orientales“, II. – P. 311–312.
       35 Libro de los Enxiemplos, ex. XI.
       36 Tulsidas (Tulsīdās, apie 1532–1623 m.) – Indijos poetas, rašęs hindi kalba. Žymiausias kūrinys – 7 knygų poema „Ramos žygių jūra“ („Rāmacaritamānasa“, apie 1574–1575 m.). Joje, savitai atpasakodamas Valmikio „Ramajaną“, poetas vaizduoja Ramos ir jo žmonos Sitos žygius, reiškiamos bhakčio (bhakti, t. y. dvasinės meilės, atsidavimo dievybei) idėjas, kuria idealios visuomenės paveikslus, simboliškai parodomos to meto blogybės. (Vert. past.)
       37 Hanumanas – induizmo mitologijoje dieviškoji beždžionė, vėjo dievo Vajaus ir beždžionės Andžanos sūnus. Moka skraidyti ore, keisti pavidalą ir dydį, turi milžinišką galią. Indų epe „Ramajanoje“ jis yra indų karaliaus Ramos ir jo žmonos Sitos draugas, atliekantis daugybę žygdarbių. (Vert. past.)
       38 Sapnas raudonajame paviljone (kinų). (Vert. past.)
       39 Jis įtrauktas į mano antologiją „Puissances du rêve“ (Paris, 1962, p. 31–89).
       40 Šis sapnas atpasakojamas Platono filosofinio dialogo „Valstybė“ („Politeia“, apie 370–360 m. pr. Kr.) dešimtoje knygoje. (Vert. past.)
       41 Turimas omenyje vadinamasis „Scipiono sapnas“ („Somnium Scipionis“) šeštoje Cicerono „Apie valstybę“ („De republica“) knygoje. Vieni tyrinėtojai teigia, jog „Sapno“ struktūroje atsispindi Scipiono savimonės formavimasis, laipsniškas savos lemties suvokimas ir sąmoningas gyvenimo kelio pasirinkimas, kiti šiame epizode įžvelgia misterijų modelį ir, pasak jų, Scipionas kaip mistas supažindinamas su pasaulio sąranga ir pomirtinio pasaulio bei sielos nemirtingumo paslaptimis. (Vert. past.)
       42 Asasinai (iš arabų hašišiyyūnhašišo rūkytojai) – lig šiol gyvuojanti karinga šiitų izmailitų (nizaritų) sekta, susikūrusi VIII amžiuje. Nemažą galią įgijo 1090 metais, kai Hassan-i Sabbahas (kituose šaltiniuose minimas kaip Kalnų Senis; 1034?–1124) Šiaurės Persijoje užgrobė Alamuto tvirtovę ir atvertė jos karinę įgulą į savo sektą. Jų įtaka sumenko, 1256 m. tvirtovę užėmus Hulagu chano vadovaujamiems mongolams. (Vert. past.)
       43 Marco Polo, XLI–XLII sk. Cituojamas 107 Vienos bibliotekos rankraštis pagal Hamerį iš knygos: Bolle J. Les Séductions du communisme, de la Bible à nos jours, 1957. – P. 186–187. Kitą versiją žr.: B o u t h o u l  B .  Le Vieux de la Montagne. – Paris, 1958. – P. 195–200.
       44 Collège de France – 1530 m. Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I iniciatyva įkurta aukštoji mokykla. Įsteigta kaip Sorbonos universiteto alternatyva, skirta pirmiausia lotynų, graikų, hebrajų kalboms ir matematikai mokyti. Iš pradžių vadinosi Karališkąja kolegija (Collège Royal), vėliau Trijų kalbų kolegija (Collège des Trois Langues), o dabartinį pavadinimą gavo 1870 metais. Dabar – tai mokslinio tyrimo institutas, skirtas dėstytojams ir tyrinėtojams. (Vert. past.)
       45 Leslie's Charteris (tikr. Leslie Charles Bowyer-Yin, 1907–1993) – kinų kilmės (tėvas – kinas, motina – anglė) amerikiečių rašytojas, pagarsėjęs romanų, apysakų ir apsakymų ciklu apie Simoną Tamplierių (Simon Templar), pramintą „Šventuoju“. (Vert. past.)
       46 Auguste'as de Villiers de L'Isle-Adamas (1838–1889) – prancūzų rašytojas. Apsakymas „Vera“ („Véra“) įeina į novelių rinkinį „Žiaurūs apsakymai“ („Contes cruels“, 1883). (Vert. past.)
       47 Louisas Goldingas (1895–1958) – žydų kilmės anglų prozininkas ir eseistas. R. Caillois turi omenyje jo apsakymą iš novelių rinkinio „Melsvieji naktiniai marškiniai“ („Pale Blue Nightgown“, 1944). (Vert. past.)
       48 Ksaveras Šandoras Gjalskis (tikr. Ljubomir Tito Josip Franjo Babić, 1854–1935) – kroatų rašytojas ir politikas. (Vert. past.)
       49 Toks yra prancūziškas šio apsakymo vertimo pavadinimas. Turimas omenyje R. Kiplingo apsakymas „Žabarynų berniūkštis“ („The Brushwood Boy“) iš apsakymų rinkinio „Dienos darbas“ („The Day's Work“, 1898). (Vert. past.)
       50 Henry'is Kuttneris (1915–1958) – amerikiečių rašytojas fantastas, rašęs daugiausia drauge su žmona Catherine Lucille Moore (1911–1987). (Vert. past.)