tekstai.lt

Orantas

Benedikto Januševičiaus iliustracija
Benedikto Januševičiaus iliustracija
Romualdas Orantas

1949 06 08–2012 06 01

 

Romas Orantas mirė tyliai. Ramiai ir gražiai. Šalia artimo žmogaus.

Orantas. Man jis pats buvo panašus į ikoną. Pavardė jam labiau tiko negu vardas. Romas – kūnui, Orantas – sielai. Gyvenimas skirtas sielai.

Yra žmonės kaip atverstos knygos. Apie juos lengva kalbėti, nes jie patys apie save kalba. Savo našta dalijasi su kitais, kad lengviau būtų nešti. Orantas apie save tylėjo. Buvom seni draugai, bet nieko nežinojau apie jo ligą, nes jis nieko apie ją nepasakojo. Vienas nešė savo kryžių. Užsidaręs sau pačiam sukurtame pasaulyje. Savo paveiksluose. Neapšviestas pasaulis, bet pats šviečiantis tylia mėnulio šviesa. Daug tylos, ramybės ir paslapties. Daug Oranto. Ne žodžiuose, apie jį sakomuose, bet jo kūriniuose. Norėjosi žiūrėti į jo paveikslus ir būti šalia jo. Nemanau, kad jis sąmoningai galėjo linkėti arba daryti kam nors bloga. Negirdėjau blogo žodžio apie jį. Turėjo jis įgimtą žinojimą, ne patirties, bet Dievo duotą. Vidinį tiesos matymą. Jaučiau tai, todėl jam nemeluodavau, šalia jo būdavau toks, koks esu, nes tik toks galėjau būti jam kartais reikalingas. Kalbėdavom. Neprisimenu dabar apie ką. Nesvarbu. Tylėdavom. Buvau savim. Kalbu apie Orantą, lyg kalbėčiau apie paveikslą, meno kūrinį, kurio tik išorę galima papasakoti, bet ne esmę – meną, esantį jame. Bandau pasakyti, kas nepasakoma, nes nėra tam žodžių. Tik jausti galima. Jausmai subjektyvūs. Kalbu ne apie tai, koks Orantas buvo, tik koks jis buvo man. Nieko tikro. Kalbu apie jį lyg apie šventąjį. Kalbu apie jo dvasią, kuri visų šventa. Dievas žmogaus kūne, dažnai kūno užgožtas. Buvo Orantas, buvo ir Romas. Tik Romas neužgožė Oranto.

Apie mirusius arba gerai, arba nieko. Nepriimtinas man pasakymas. Mirusiųjų tobulinimas. Kas tie tobulintojai? Man Romas Orantas tiko toks, koks buvo. Su savo gėriu ir su savo blogiu. Tarp jų žmogus. Aštuntajame dešimtmetyje neturėjom svajonių. Netikėjom. Ore tvyrojo sąmoningai nesuvokta neviltis. Buvo galima ir patartina gyventi girtam. Girtas buvo ,,savas žmogus”. Be degtinės kaip be oro. Gėrėm su Romu didingai. Iki laimės, iki sugyvulėjimo. Vakare rojus, ryte pragaras. Rojaus ilgesys vėl versdavo gerti. Daug reikėdavo degtinės, kad užsimirštumėm. Gilioj duobėj buvom. Arti dugno. Dar ne dugne, nes supratom, kad naikinam save, kad kenčia mūsų artimieji. Dukryčių akys, pilnos skausmo. Nekenčiau savęs, bet neįsivaizdavau gyvenimo be degtinės. Orantas grąžino mane mano artimiesiems ir man pačiam. Jis metė gerti ir aš iš paskos. Jis man parodė, kad galima gyventi ir blaiviam. Ir ne man vienam. Kunigas per laidotuves kalbėjo ne apie Oranto kūrybą, bet apie tai, kiek daug žmonių jis ištraukė iš alkoholio liūno. Dievo akyse tai svarbiau. Mano galva, geriau yra išgelbėti žmogų nuo girtuoklystės negu nuo mirties. Miręs žmogus nei pats kenčia, nei kitus kankina. Ne taip, kaip girtuoklis. Girtuoklio dvasia miršta. Tikroji mirtis.

Tai ir viskas. Tiek nedaug šiuo metu tegalėjau parašyti apie Romą Orantą, žmogų giliai manyje, nematomą, bet stipriai jaučiamą. Padrikos mintys. Pačios iškyla iš pasąmonės, kurioje kito žmogaus jutimas. Mintys ne žodžiais...

Prie karsto Antanas Andrijauskas skaitė poeziją. Poezijos kalba tinkamiausia mirusiam. Dar tyla.

Laidotuvėse nedaug buvo verkiančių, bet daug buvo liūdinčių. Ašaros greitai nuplauna liūdesį. Neišverktas trunka ilgai. Tada miręs žmogus ilgai išlieka gyvas. Skambinu savo draugams užmiršęs, kad jie seniai mirę.

Nežinau, ar parašiau apie Romą Orantą, kuris buvo šalia manęs, ar apie save šalia Romo Oranto.

Kas užims mirusio vietą Rašytojų sąjungos leidykloje? Nežinau. Neįsivaizduoju kito žmogaus. Užeisiu kada. Pasėdėsiu jo kėdėj. Su Dalia pakalbėsiu. Su Eugenija. Romą Orantą prisiminsim.

 

Mikalojus Vilutis

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)