tekstai.lt

Albinas Bernotas. Kad nebūčiau užartas


      Su Eduardu Mieželaičiu susipažinau 1954 metų pavasarį, pačiame atbudusios gamtos gražume, žydint vyšnioms, bebaigiant ar jau ir visai užbaigus laikyti abitūros egzaminus. Tokia buvo tradicija: palikdami mokyklą ir išsiskirdami, visi klasiokai pasikeičia nuotraukomis. Kas tų nuotraukų dar neturi, sutartos dienos ankstų rytą sėdame ant savų ar skolintų dviračių ir lekiame keliolika kilometrų į Šakius fotografuotis. Važiavome ne dabartinio greitkelio tiesiu lygiu asfaltu, o senuoju vieškeliu, vingiuotu ir duobėtu, todėl tekdavo dažnokai nuo dviračių nusėsti. Griškabūdyje startavę darnia vorele, pabirome kas sau, turintys stipresnes kojas netrukus dingo už kelio vingio miglotame ryto tolyje, kiti suprakaitavę iš visų jėgų mynė ir anuos vijosi, dar kiti, metę dviračius, braidė žydinčių pienių nuauksintais pagrioviais. Tarp atsiliekančių buvau ir aš, prieš mane yrėsi Petrutė K., jau taikiausi ją aplenkti, bet man staiga pasirodė, kad tai būtų iš mano pusės labai negražu. Kurį laiką abu vienas paskui kitą važiavom tylėdami, paskui Petrutė man šūktelėjo: „Ar tu skaitei Mieželaičio „Tėviškės vėją“?“ – „Ne!“ – šūktelėjimu į šūktelėjimą atsiliepiau aš. „Na tai tau!.. – lyg nustebusi, lyg priekaištaudama kryptelėjo galvą Petrutė. – Pats rašai eilėraščius, o tokios knygos neskaitei…“ Man pasidarė lyg ir gėda, tylėjau ir apgailestavau, kad ką tik prisivijęs Petrutę jos neaplenkiau: taip, kelionėje aplenkti merginą ir galvotrūkčiais nurūkti sau ją palikus nėra pagirtina, bet būti jos sugėdintam – dar blogiau.
       Šakiuose užtrukom iki povakario, matyt, laukėme, kol padarys nuotraukas. Kaip šiandien akyse stovi fotografo namų sodas, kuriame, lengvam pavasario vėjeliui dvelkiant, šiapus ir anapus tvoros siautė balta baigiančių nužydėti vyšnių pūga. Lengvi ir kvapnūs žiedlapiai sūkuriavo, krito ant šaligatvio ir mums visiems į plaukus, pasipylę lyg iš atverstos Mieželaičio knygos, kurią Petrutė vėl skubiai užvertė ir įgrūdo į priešpiečių krepšelį tarusi: „Ne, dabar tai jokiu būdu!“ – „Kodėl? – paprieštaravau. – Tai duok į namus pasiskaityti.“ – „Nežinau, nežinau… Turbūt kad ne.“ – „Na gerai, kad jau tokia mandra, pats nueisiu ir gausiu bibliotekoje.“ – „Negausi! – atrėžė Petrutė. – Šneki, lyg nežinotum, kad Mieželaičio knygos iš bibliotekų išmestos, vieną iš jų štai čia ir turiu – „Tėviškės vėją“.
       Praeis pusė šimtmečio ir „Lietuvių literatūros enciklopedijoje“ bus parašyta, kad anais 1954 metais, kai mes Šakiuose fotografavomės, E. Mieželaitis, aštuonerius metus redagavęs „Jaunimo gretas“, pradėjo dirbti Rašytojų sąjungoje sekretoriumi. Tuo metu jau buvo išėję jo poezijos rinkiniai „Pakilusi žemė“, „Dainų išausiu margą raštą“, net „Broliška poema“, todėl tarp moksleivių tada sklidusiems gandams, kad Mieželaitis pakliuvo į didelę valdžios nemalonę, kad gal net sėdi už grotų, lyg ir nebuvo jokio pagrindo. Tačiau moksleiviai šnibždėjosi, ir gal ne vien moksleiviai, kad štai atsirado bibliotekininkė, kuri tų šnibždesių pabūgo ir dėl visa pikta iš bibliotekos lentynų išmetė tuoj po karo išėjusį „Tėviškės vėją“, bolševikinės ideologijos gurmanų netrukus godžiai apkramtytą ir piktai urzgiant iš tikrųjų smarkokai suniekintą.
       Draudžiamas, nesvarbu – iš tikrųjų ar tariamai užgintas vaisius visada patrauklesnis, kurstantis smalsumą, todėl nors ir nežinia, kokių vėjų nešiojami, bet vaizduotę smagiai kaitinantys gandai mane gana greit suvedė ir supažindino su Eduardu Mieželaičiu, tiksliau sakant – su jo lyrika. Tarpukario neoromantinės poezijos atšvaitais žaižaruojantys, tai kas, kad ne deimantų, o pigių socrealizmo gražmenų prisagstyti, jo eilėraščiai darė įspūdį, smarkiai skyrėsi nuo kitų pokario poetų kūrybos, ypač tų, uoliųjų, labiausiai pasinešusių į senojo pasaulio ardymą. Drįstu manyti, kad Mieželaičio poezija turėjo didelį teigiamą, gal ne tiek tiesioginį, o daugiau padrąsinantį poveikį bręstančiai jaunųjų poetų kartai. Žinoma, nekalbu apie tuos, kurie rado būdų ir sumanumo nesitenkinti saulės šviesos atspindžiais mieželaitiškame mėnulyje, jie rizikavo žiauriai nusvilti delnus, bet vis tiek gaudė ne atspindžius, tačiau tikrus tiesioginius spindulius iš draudžiamos lektūros fondų, iš užjūrinių literatūrinių spaudinių kontrabandos, iš kitų tuomet kiek tik įmanomų šaltinių, kad ir iš ne taip sunkiai pasiekiamų kaimyninėje Lenkijoje leidžiamų žurnalų ir knygų. Dabar apgailestaudamas turiu prisipažinti, kad man ilgus metus, dešimtmečius tokio sumanumo labai trūko, aplinka, kurioje buvo lemta gyventi ir dirbti, tam nedavė jokios dingsties, tad tenkinausi mėnulio šviesa, ir nors man rizika buvo nesvetima, bet kiekvienąkart, pasirodo, vėriau duris ne visai ten, kur reikia ir kur vėrė kiti, sumanesnieji.
       Anais laikais per jaunatvišką kvailumą sykį įlindus ne ten, kur reikia, ir atvėrus ne tas duris, antrą kartą jų varstyti nereikėdavo, gūdaus vidurnakčio metu, praėjus ilgais tyliais ryškiai apšviestais koridoriais su daugybe staigių posūkių ir laiptų čia aukštyn, čia žemyn, prieš tavo nosį jos, sunkios durys, atsiverdavo pačios, neskaudus niuksas keliu į užpakalį, o gal ir be to niukso, tik mandagus pastūmėjimas nugara ir pečiais jaučiant galingo vyro tam reikalui ištreniruotus raumenis, kabineto paslaptingoje prietemoje tu drebiesi į krėslą, gal kiek panašų į tą, į kurį šiandien televizoriaus ekrane Valinskas sodina „Šeši nuliai – milijonas“ žaidėją. Žilpinantis gerai sufokusuoto prožektoriaus spindulių pluoštas tiesiai į akis, bet tame krėsle sėdinčiam ir batų galais siekiančiam ir vis niekaip nepasiekiančiam grindų atrodo, kad ne į akis, bet į smegenis, į kiekvieną smegenų vingį, kurio šešėliuotuose tarpekliuose gudriai slepiasi, todėl net galingu prožektoriumi pasišviečiant sunku įžiūrėti pogrindinę antitarybinę studentų organizaciją ir tuos, kurie tai organizacijai priklauso, kas jai vadovauja, su kuo ji palaiko ryšius ir kaip tu pats į jos plačiai paspęstą voratinklį įsipainiojai… Paryčiais už nugaros kurčiai bilstelia sunkios saugumo rūmų durys. Panašus bilstelėjimas pasigirsta ir įeinant į Rašytojų sąjungos rūmus. Ten ar tik ne 1957 metų pavasarį pirmąsyk iš arčiau man nelauktai pasitaikė susidurti su Eduardu Mieželaičiu: aš kopiau laiptais į viršų, o jis tuo metu išėjo iš savo kabineto, porą pakopų žengtelėjo žemyn link manęs, iš netikėtumo turbūt atšlyjančio pasienin, ištiesė ranką, bet ne pasisveikinti, o lengvu mostu man petį paliesti.
       – Nebijok, – tarė, – ir neliūdėk. Nežus Lietuva. Nežus.
       Ir nukaukšėjo laiptais į apačią. Aš stovėjau išsižiojęs ir nei iš jo akių blizgesio, nei iš balso skambesio niekaip negalėjau suprasti, ką reiškia tie žodžiai. Kad paaiškėtų jų prasmė, turės praslinkti daugiau kaip trisdešimt metų, turės Gedimino pilyje suplevėsuoti trispalvė, turės į Lietuvą atvažiuoti lenkų poetas Henrikas Šilkinis, kurio gimtojo namo langai Santakoje žiūri pro tėvo, liaudies muziejininko Igno Šilkinio, XX amžiaus pradžioje sodintus, dabar sunkiai apglėbiamus baltaliemenius beržus į Eduardo sodybos langus. „Mudviejų vakarais uždegtų žiburių spinduliai susikryžiuoja kaip špagos – vyksta dviejų Santakos poetų naktinis eilėraščių rašymo turnyras“, – maždaug taip sykį vaizdingai juokavo, jau neprisimenu, katras iš jų, gal sutartinai abu, gal mes visi trys iškart, žodis po žodžio dėliodami šį kalambūrą: žiburiams užsidegus, susikryžiuoja špagos… Vasaromis suvažiavę Santakon, abi šeimos – Mieželaičių ir Šilkinių – labai artimai bendravo. Stasė Mieželaitienė Henriką labai vertino už darbštumą: esą jo žiburys antrame aukšte užgesdavęs paskutinis, o ryte, kitiems po nakties sapnų akis vos prasitrynus, jis jau grįždavęs nuo Žeimenos su žuvimi ar iš miško su grybais, uogom, niekada nemačiusi jo sėdinčio rankas sudėjus be darbo. Bet ypač artima bičiulystė siejo Henriką su Eduardu. Pasak Henriko, būta valandų, kai Mieželaitis jam atsiverdavęs gal grynaširdiškiau negu geras katalikas kunigui per išpažintį. „Apie tai, Henrikai, niekam nė žodžio, na, kai pakratysiu kojas, tada kaip nori… Visoje Lietuvoje nėra žmogaus, kuriam galėčiau patikėti šias paslaptis, o man vienam jas nešiotis darosi vis sunkiau ir sunkiau.“ Tai Mieželaičio žodžiai Šilkiniui.
       – Ar tu žinai, – kartą vasaros popietę šaukšteliu lėtai maišydamas kavą paklaus manęs Henrikas Argirdiškės vienkiemyje, – ar tu žinai, kad Vengrijos įvykių metais tave išgelbėjo ponas Mieželaitis?
       Nežinau, sakau, nežinau ir nežinojau, kieksyk mėginau jam apie tai užsiminti, bet visada jis nusukdavo kalbą kitur, kartais net suirzdavo dėl mano smalsumo, nors vis tiek nujaučiau, puse ausies girdėjau varpus iš vandenų skambinant, kad šitaip galėjo atsitikti. Juk nesunku įsivaizduoti, kaip į tam tikrą įstaigą nueina garsus, valdžios godojamas poetas ir sako: „Ko jūs tampote tą naivų geltonsnapį jaunuolį? Perspektyvus, žadantis ir t. t., ir pan., jam reikia eilėraščius rašyti, o ne su vilko bilietu išvarytam pražūti. Palikite jį ramybėje.“
       Ir paliko, man pačiam nesitikint ir dingus paskutinei vilčiai, iš tiesų paliko, kaip dabar visi gerai žinome, kuo paprastai baigdavosi tokie „palikimai“, mano lig šiol neblėstančiai džiaugsmingai nuostabai ir laimei, paliko nepasiūlę „su mumis bendradarbiauti“, net puse lūpų apie tai neužsiminę, kai paskutinįkart sėdėjau aname krėsle. Tiesa, gal po kokių septynerių metų, kai dirbau „Jaunimo gretose“ ir man nusišypsojo laimė su turistų grupe nuvykti Anglijon, anksti ryte į redakciją užsuko jaunas vyrukas ir pasisakė esąs iš saugumo. „Mums bus reikalinga jūsų paslauga.“ – „O būtent – kokia?“ – nutirpau. „Maskvoje prie jūsų prieis toks Antanas, gerai įsiminkite ir nepamirškite vardo – Antanas, jis viską jums ir pasakys. Aš čia pas jus nebuvau užėjęs ir nieko jums nekalbėjau, ar supratote, ką tuo norėjau jums pasakyti?“ Gerai viską supratau ir tą pačią minutę staiga kilo mintis kelionės atsisakyti, „susirgti“, nors vėliau, atitokus ir apsiraminus, vis dėlto nugalėjo ne „liga“, bet tais laikais ne kasdien pasitaikanti proga išvažiuoti į užsienį. Maskvoje, iš baimės iki skausmo įtraukęs tą vietą, kur nesutenka, laukiau Antano, bet Antanas, ačiū Dievui, kažkodėl nepasirodė. Įvyko stebuklas, ir aš buvau išgelbėtas nuo nuodėmės, tikriausiai labai didelės. Iki šiol tuo džiaugiuosi, tik nežinau, kam už tai dėkoti. O dar labiau iki šiol stebiuosi nelabai susigaudydamas, kuo aš ypatingas, kad buvau nereikalingas net saugumui, kuris, kaip girdėti, sykį sučiupęs, nė vieno nenorėdavo taip pigiai paleisti iš savo kibianagių letenų.
       Šis rašinys – apie Mieželaitį, apie save turėčiau kalbėti mažiausiai, tad ir nesiplėsiu aiškindamas skaitytojui, dėl ko ir kaip 1956 metų vėlų rudenį įkliuvau, tai jau aprašyta mano knygoje „Pro dūmus: deimantais nusėtas“. Kas šios knygos neskaitė ir nesirengia skaityti, trumpai vis dėlto priminsiu, kad įkliuvau dėl to, kad Vėlinių vakarą nuėjau į Rasų kapines ir prie Jono Basanavičiaus kapo klausiausi, kaip žmonių minios gieda „Lietuva brangi“ ir kitas panašias giesmes. Be to, parašiau kelias kandžias epigramas Pedagoginio instituto, kuriame tada mokiausi, studentų satyriniam sienlaikraščiui „Skersvėjis“. Buvo ką tik prasidėjęs vadinamojo „atlydžio“ metas, jauną naivuolį nuteikiantis laisvai ir drąsiai užsimoti, tad ir užsimojau, daugiausia, žinoma, kliuvo Ariskinui, instituto direktoriaus pavaduotojui, kurio studentai, kaip vėliau paaiškėjo – ir daugelis dėstytojų, nemėgo ir bijojo kaip iš tam tikrų instancijų nuleisto statytinio ideologiniam režimui palaikyti. Be abejo, ne be Ariskino palaiminimo iš instituto buvo pašalintos kelios mūsų kurso studentės vien už tai, kad per Vėlines nuėjo į Rasų kapines. O mudu su Vaidotu Spudu net „Skersvėjį“ išleidę – likom.
       – Ko tas saugumietis iš tavęs nori? Ko jis čia taip dažnai landžioja? – Mieželaitis ką tik atvažiavęs į darbą stovi tarpduryje, pro plačiai atlapoto palto skverną pranėręs Alfredas Š., smulkaus sudėjimo ir nelabai aukšto ūgio vaikinukas, jau bilda Rašytojų sąjungos rūmų laiptais žemyn.
       – Naujų eilėraščių atsinešė, – sakau, – nori, kad paskaityčiau, patarčiau…
       – Na na, kad tik jis tau pačiam nepradėtų ko nors patarinėti, – Mieželaičio akyse šalti ledo kristalai, kurie nieko gera nežada ir visada sublyksi, kai jis mane, tuometinį Rašytojų sąjungos darbuotoją, speičia į kampą, kartais pelnytai, kartais ir visai ne, pasidavęs nuolat jį užplūstančios blogos nuotaikos šuorui ar sukilus neretai sunkiai suvokiamo įtarumo bangai. Kiek aš prisikentėjau nuo jo rūstybės, kai Aušra Sluckaitė parašė gerą rinkinio „Karšti lapai“ recenziją. Anaiptol tai nebuvo liaupsės, o geranoriškas įsijautimas į eilėraščių dvasią, pažymint jų privalumus, bet neapeinant ir trūkumų, svarbiausia – nespraudžiant į jokias iš anksto susigalvotas schemas, neprimetant savo skonio, prieštaraujančio vidinei eilėraščio intencijai. Štai pagaliau sulaukiau tikro savo kūrybos vertinimo, pirmos tikros recenzijos, – galvojau tada (beje, taip galvoju ir dabar!), slapčiomis džiūgavau, o Mieželaitis gal ir nesakė ilgų pamokslų, bet vis prisitaikęs kandžiai įgeldavo, tiesa, konkrečiai neminėdamas anos recenzijos, bet recenzentės pavardę – beveik visada ir beveik kaip kokį keiksmažodį. „Jokiu būdu nesusidėk su ta Sluckaitės vadovaujama bobų kompanija, su ta Irena, matysi, kaip neskaniai tau tas atsirūgs!“ Iš tiesų nei su Irena Kostkevičiūte, nei su Aušra Sluckaite mes nebuvom net kaip reikiant pažįstami, pasilabindavom gatvėje atsitiktinai susitikę kaip literatūros pasaulio kolegos ir tuo baigdavosi visos mūsų „draugystės“. Tik kai pasirodė anoji recenzija žurnale „Pergalė“, Aušrelę sutikęs (gerai atsimenu net vietą – prospekte, prie Centrinio pašto, dar senojo) paspaudžiau jai ranką ir padėkojau. Aušrelė kažkaip susimėtė ir jos veidą nuplieskė sodraus purpuro raudonis, esą tai taip neįprasta iš recenzuojamų autorių pusės, taip neįprasta, esą ir tos recenzijos jai nepavyko parašyti tokios, kokios norėjusi… O kad jinai ir Irena K. tuomet buvo bolševikinės ideologijos sargų įtarumo akiratyje, žinojau iš nuogirdų, pagaliau tai supratau ir iš Mieželaičio elgsenos. Mieželaitis jų nesirengė užstoti, kaip kad užstojo mane, nenuleido akių nuo manęs, matyt, bijodamas, kad neįmerkčiau vėl kur uodegos. Gal naiviai galvoju, bet galvoju šitaip: kai buvo užsimota mane šalinti iš instituto, jis davė žodį ir vėliau mano atžvilgiu elgėsi taip, kad tas žodis neatsigręžtų prieš jį patį, geriausiu atveju – kad nekompromituotų, kad nepažeistų jo, užimančio gana aukštą vietą valdžios hierarchijoje, orumo. Šiaip ar kitaip ten būtų buvę, Mieželaičio pavardę visada mano ranka, kol ji gyva, rašys šalia Kazio Kaikario pavardės, chirurgo Kaikario, ištraukusio mane 1952 metais iš mirties nasrų. Po ketverių metų iš ten pat mane ištrauks Mieželaitis. Nes kaipgi kitaip pasakysi? Ištrauks iš po velėnos, kuria žmogų giliai išvarytoje vagoje, nelyg kokioje kapo duobėje tikram numirėliui, užverčia galingas traktoriaus plūgas. Panašių tragikomedijų anais laikais toli ieškoti nereikėjo: antai tokį Vincą L., mūsų kaimyną Urviniuose, žmonės rado negyvą po traktoriaus vikšrais priešais mano gimtosios stubos langus, kitas vyras girtas vagoje užsnūdo ir buvo užartas už kokių keturių kilometrų nuo Vinco žūties vietos. Buvo daug galimybių, kad ir mane užartų: juk grįžęs su vilko bilietu tėviškėn, kur kitur būčiau glaudęsis, jei ne prie traktorių – juk kai važiavau į Vilnių mokytis, jau turėjau metų darbo stažą Griškabūdžio MTS-e. Taigi, kad nebūčiau užartas, mano gyvenimo kelyje turės atsirasti Mieželaitis.
       – Na ir ko verti, tavo manymu, tie Š. eilėraščiai?
       – Yra, – sakau, – ir geresnių, ir blogesnių, kaip ir kiekvieno, mėginančio rašinėti. Visokių pasitaiko.
       – O slidžių nepasitaiko? – su neslepiama ironija kreivai šyptelia Mieželaitis, šaltai blyksintys ledukų kristalai jo akyse nė nemano tirpti. Nebūtų meškeriotojas, kad ir irzdamas nenukreiptų kalbos apie žuvis ir sliekus, nebūtų ir poetas, jeigu tai nepaverstų metafora: – Žuvies manymu, slidus ir besiraitantis sliekas – geriausias pasaulyje eilėraštis, taip manydama žuvis, žiūrėk, ir pasimauna ant kabliuko.
       Nebuvo niekam paslaptis, kad Alfredas Š. dirba saugume ir „saugo“ Rašytojų sąjungą, vis matydavau jį užeinantį į Mieželaičio kabinetą ir ten užsibūnantį. 1972 metais išėjo Alfredo Š. pirmasis eilėraščių rinkinys, vėliau ir antras, jis pats tada, atrodo, jau ir nedirbo saugume, tik nežinau, ar pats išėjo, ar buvo išprašytas. Mieželaičio įtarumas, man rodos, buvo perdėtas: skaitinėjant ir braukinėjant jo atneštus rankraščius, „slidžių“, provokuojančių posmų lyg ir neteko pastebėti, tai buvo niekuo nepasižymintys eiliavimai, kaip ir daugelio kitų, tais laikais užversdavusių Rašytojų sąjungą savo rašinėjimais. Bet su juo susėdus kalbėtis apie eilėraščius vis dėlto būdavo nejauku – visi šios rūšies žmonės nuolat, net su jais nebendraujant, vien savo buvimu spinduliuoja kažką, kas verčia suklusti ir įsitempti, lyg būtum pakliuvęs į radioaktyvią Černobylio avarijos zoną, kur tau nieko neskauda ir niekas niekuo tau negrasina, bet pats žinai, kad tau reikia tučtuojau iš čia sprukti. Tada trumpiausia metų naktis tampa ilgiausia, lauki ir niekaip negali sulaukti, kada prašvis rytas. Tiesiog ant grindų vidury kambario be tvarkos suversta didžiulė knygų krūva: Bradūnas, Nyka, Mekas, Aistis, Brazdžionis… Rauskis toje krūvoje, imk į rankas, skaityk, nesivaržydamas skink ir skanauk uždraustą vaisių. Nei skyniau, nei skanavau, tik nekantraudamas laukiau ryto, kada galėsiu padėkoti už nakvynę ir išeiti. Visos tos knygos galėjo pavirsti pelenais, bet ne Alfredas Š., o visai kitas to paties likimo žmogus jas išgelbėjo, ištraukė iš saugumo krosnies pakuros ar iš popieriaus makulatūrai skirto konteinerio. Netrukus po tos nakties šalia draudžiamų knygų krūvos per Poezijos pavasario pabaigtuves viename rajone pasitaikė atsisėsti kitoje stalo pusėje tiesiog priešais aukšto rango partinį pareigūną. Pirmasis tostas neginčytinai priklausė jam, ir tasai tostas, be abejo, turėjo būti netrumpas, ištįstantis į tribūninę prakalbą, o prakalba – į pamokslavimą, prisodrintą pabarimų ir nykių užuominų apie kai kurių rašytojų užslėptą antitarybiškumą. Stiklinės pareigūno akys negailestingai smigo į mane, pasidarė nejauku, o kai jis grėsmingai krioktelėjo apie slaptą uždraustos lektūros skaitymą ir jo blyškus veidas iš pykčio dar labiau pablyško įgaudamas žalsvą atspalvį, žalia spalva pavojinga, ypač gelsvai žalia, tad man ėmė kurkti pilvas ir užėjo blogumas. Tyliai atsiprašiau stalo kaimynų ir išėjau į tyrą orą. Tyras oras nepadėjo. Atsidariau automobilio dureles ir atsiguliau ant užpakalinės sėdynės. Pridurmu atbėgo tame pokylyje irgi buvęs anos knygų krūvos šeimininkas: „Tai išgąsdino kaip reikiant?“ – ir, nesulaikydamas linksmo kikenimo, paklausė, ar nereikia vaistų nuo geltonai žalios spalvos sukeltų negalavimų…
       Bet – staiga susigriebiau – ką tokie dalykai turi bendra su prisiminimais apie Mieželaitį? Matyt, turi, nes, ėmęs galvoti apie jį, tuoj pat sučiumpi save begalvojantį ir apie tai. Juoba kad grįžus į Vilnių ir jau sėdint darbe, pro pravertą durų plyšį kyštelia galvą sekretorė: „Draugas Bernotai, jus kviečia užeiti pirmininkas.“ Einu nedelsdamas: už savo stalo vos ne pusę didžiulio lango plačiais pečiais užstoja Mieželaitis, jam iš vienos pusės smulkiaveidis, siaurapetis Alfredas Š., iš kitos – vienas iš sekretorių, tikrai neprisimenu – gal Algirdas Pocius, gal Juozas Macevičius. Visi trys sąmokslininkiškai žvilgčioja vienas į kitą ir šelmiškai šypsosi. „Sakyk, jei būtų tavo valia, ar Vytautą Sirijos Girą išleistum į jūrą, ar ne?“ – klausia Mieželaitis. Sakau, gyvename viename name, Žvėryne, matomės vos ne kasdien, jokių stipresnių gėrimų nepripažįsta, tik vermutą, kai pas jį apsilanko Jokūbas Josadė, abu išlenkia po taurelę, ne daugiau, saikingai, pats mačiau, ten buvau, o būdamas dar mačiau ir jo didelę biblioteką, nuo tarybinių knygų svorio neseniai įlūžo viena lentyna… „Mes visi žinome, kad Sirijos Gira ne girtuoklis, – nutraukia mano panegiriką Mieželaitis, – tai, beje, labai svarbu kandidatui į jūreivius, o tuo labiau, kaip kad šiuo atveju – laivo gydytojus. Bet mums dabar rūpi ne knygos, ne vermutai, bet tavo nuomonė. Už ką balsuoji: išleisti Sirijos Girą į jūrą ar ne?“ – „Išleisti! – sakau. – Už tai balsuoju visom keturiom!“ – „Visom keturiom balsuoja tik pagriovyje pastipus kumelė“, – garsiai nusižvengia Mieželaitis, šiandien jie visi trys labai linksmos nuotaikos. „Na, matot, ar nesakiau, – kiek surimtėjęs Mieželaitis nužvelgia prie stalo sėdinčius vyrus, o man linktelia: – Mes tiek iš tavęs ir tenorėjom. Gali grįžti prie savo darbų.“
       Ir šiandien nelabai suprantu šio iškvietimo pas Mieželaitį prasmės: juk neturėjau nei tokio autoriteto, nei tiek svorio pagal pareigas, kad į mano žodį sprendžiant tokius dalykus būtų kiek rimčiau įsiklausyta. Belieka spėlioti, kad tai buvo gal kokie nors nelabai reikšmingi nesutarimai ir kad jų neliktų, tą dieną smagiai nusiteikusi trijulė nutarė mesti burtus, kurių baigmę bent jau Mieželaitis turėjo žinoti („Na, matot, ar nesakiau…“), jis lošė žymėta korta, nes jam buvau pasakojęs apie Sirijos Giros kuklias vestuves, kuriose, be giminių, tedalyvavau aš – kaip liudytojas, kaip koksai pabrolys ar net piršlys. Kur tai girdėta, kad piršlys eitų prieš jaunąjį!
       Po kelių mėnesių, grįžęs iš jūrų ir vandenynų, Vytautas Sirijos Gira tuoj pat užėjo į mūsų butą su užsieninio vermuto buteliu ir žmogaus galvos dydžio kokoso riešutu nuo Afrikos krantų. Nuo riešuto lyg tikri įspūdingai dryko rudi vešlūs plaukų kuokštai. Vytautas, matydamas, kad aš neišmanau, kaip elgtis su jo dovana, nieko nelaukęs pats pasisiūlė: „Palauk, tuoj perskelsiu. Būdamas laive, spėjau išmokti šito meno. Tu man šiek tiek padėjai – ar ne? – kad jį pasisiekčiau iš tokių tolybių, tad aš tau padėsiu jį perskelti.“ Ir Vytautas skėlė, ir moteris mokė, kaip pjaustyti baltutėlį branduolį, kaip ir į ką pilstyti kokoso pieną, o išpilsčius, kokiais gurkšneliais gerti, kad visais pojūčiais, tenai nė sapne nebuvojęs, patirtum anų tolimų kraštų egzotikos atgarsius.
       Atgarsiai… Į atsiminimus jie braunasi atkakliai, bet teisėtai, nes kas gi jie yra, tie atsiminimai, jeigu ne atgarsiai, kartais netgi su ilgesingos egzotikos priemaiša, iš anų seniai prabėgusių tolimų metų? Kad su Mieželaičiu būtume susėdę vienu du, – tokių valandėlių beveik neprisimenu, vienas kitas kartas, vis dažniausiai tarp kitų ir per kitus, kaip aidas, kaip atgarsis. Dar mokykliniais metais į Mieželaitį pirmąkart atsigręžiau per Petrutę K. Paskui buvo begalė veidų ir vardų – iki Sirijos Giros, iki Henriko Šilkinio…
       Versti Henriko poeziją mane prikalbino Mieželaitis. Girdi, matau, kad ieškai ir randi lietuviškos tematikos kitų tautų poetų kūryboje. Štai tuoj išeis tavo verstas Julius Zeyeris, čekas. Lenkija arčiau Lietuvos negu Čekija! – pajuokavo. Kodėl tau nepabandžius išversti Šilkinį? Lietuviški motyvai lenkų poezijoje turi senas ir gilias tradicijas, jas reikia palaikyti, atnaujinti. Mieželaitis dėl tos pačios priežasties mane agitavo kibti ir į Adomo Mickevičiaus kūrybą, girdi, kam tau reikalingos tos visos valdiškos tarnybos, pasiglemžk po pažasčia Mickevičiaus tomelį ir spausk į savo Argirdiškę, ko tau trainiotis mieste, kuris svetimas tavo prigimčiai… Deja, į šį raginimą kažkodėl neįsiklausiau, o Šilkinio „Santakos mozaiką“ su Mieželaičio įvadiniu straipsniu ir J. Zeyerio „Lietuviškas godas“ „Vaga“ išleido tais pačiais metais – 1981.
       – Pan Bernotas – geras vertėjas! – pagirdamas mano darbą, džiaugsmingai šūktelėjo Šilkinis.
       Mieželaičio veidu nuslinko rūškanas šešėlis, buvo aišku, kad jam nepatiko šis Šilkinio pasakymas.
       – Visų pirma, Henrikai, nereikėtų mums pamiršti, kad jis poetas, – reikšmingai patylėjęs, atšovė Mieželaitis. – Tebūnie jis kuo tik nori, bet visų pirma jis… – ir dar sykį pakartojo žodį „poetas“, prie jo pridėdamas mano savimeilę glostantį epitetą. Žinoma, gerokai prašmatnesnį už tą, kurį Henrikas ką tik buvo pridėjęs prie žodžio „vertėjas“.
       Henrikas labai vertino Mieželaitį – jo poeziją ir draugystę su juo. Jiedu valandų valandas prasėdėdavo ant upės kranto meškeriodami Žeimenos ar Lakajos vandenyse. Mieželaičio krepšys dažnai būdavo apytuštis, bet jis, lyg nepastebėdamas Henriko gausaus laimikio, sakydavęs: „Prasta diena, nekimba.“ Kimba, ir dar kaip kimba! – juokdavosi Henrikas. Bet plūdės jau seniai nematyt, kažkur dingus tarp žolių ir nendrių, valas irgi į žoles neatpainiojamai įsivėlęs, o Eduardas, išsitraukęs bloknotėlį, rašo, jam nerūpi, kad upės tėkmė gal tuoj ir meškerykotį pasigriebus nusineš, viską aplink užmiršęs rašo ir rašo. Sodyba Santakoje jam buvo ne tik atgaiva, poilsis, bet ir ramaus darbo vieta, atokvėpis po kabinetinių rūpesčių, kuri ėdė nervus ir vesdavo iš pusiausvyros. Santakoje jis būdavo visai kitoks negu Vilniuje, ypač Rašytojų sąjungos rūmuose, kurie jį kartais neatpažįstamai pakeisdavo. Jam patikdavo, jei kas jį atitinkama proga pavadindavo lietuvių poezijos kunigaikščiu arba tai įrašydavo naujametinio sveikinimo atviruke, Rašytojų sąjungos rūmuose jis toks ir buvo – valdingas, neretai irzlus ir įtarus, nemėgstantis prieštaravimų valdovas. Buitimi, savo ir kitų, nelabai domėjosi, sakydavo: tegu rašo eilėraščius ir romanus, ko jūs čia sau ir man sukate galvą dėl visokių pašalpų ir butų. Tikra priešingybė Teofiliui Tilvyčiui, kuris viename susirinkime ar posėdyje visu savo aukštu išnašiu ūgiu pakilo ir susirūpinusiu balsu replikavo: kur jūsų visų akys, draugai, nematote, kaip jaunieji skursta, šįryt žiūriu – eina Algimantas Pabijūnas gatve ir iš visos dvasios pučia į abiejų rankų delnus, matyt, vaikinas neturi už ką pirštinių nusipirkti… Mieželaitis tokiems dalykams buvo nepastabus, jam nerūpėjo, ar per žiemos šalčius tavo rankos apmautos pirštinėm, ar ne, jam rūpėjo, ką ir kaip tos rankos rašo. Pirmininke, sykį sakau Mieželaičiui, Rašytojų sąjungoje užimu konsultanto etatą, o konsultantai kas savaitę gauna vieną laisvą dieną kūrybai. Bet tu pas mus esi ne konsultantas, o sekretorius organizaciniam darbui, – turbūt nujausdamas mano užmačias, už akių skuba užbėgti Mieželaitis. Jau aš gailiuosi, kad ne laiku pas jį užėjau, nes aiškiai matau, kad šiandien kažkas Mieželaičiui labai smarkiai sudrumstęs nuotaiką. Nors ir nujausdamas, kad pralaimėsiu, vis dar nenoriu pasiduoti ir sakau: sekretoriai dirba pramėnesiui, jie ne dieną, o visą mėnesį gauna kūrybai! Taip, sekretoriai gauna, sutinka Mieželaitis, bet, matai, pagal etatus, oficialiai, tu gi esi konsultantas, ne sekretorius, todėl laisvo mėnesio gauti negali, o į laisvą savaitinę kūrybinę dieną tau kelią užkerta sekretoriaus darbas. Kai grįžau iš Mieželaičio kabineto, labai pralinksminau Juozą Macevičių – jis skaniai juokėsi iš tokio gudriai susukto ir komiško mano pareigų aiškinimo. Be reikalo tu pas jį ir ėjai, pasakė Juozas, dėl tavo kūrybinių dienų mudu susitarsim ir be Mieželaičio malonės. Juozas pažadais nesimėtė: išleisdavo mane ne kelioms dienoms, o savaitėms, kai dabar galvoju, gal aš kartais net piktnaudžiaudavau Juozo dosnumu: štai siaučia vasario pūgos, aš sėdžiu užsidaręs Palangos viešbutyje, rašau ir nė nepagalvoju, kad likęs Vilniuje Juozas dirba man priklausančius darbus…
       Toksai mano atmintyje Vilniaus, tiksliau – Rašytojų sąjungos rūmų Mieželaitis, tiesa, savo kunigaikštiško statuso nepamirštantis ir atokiau nuo šių rūmų, kartais gana toli nuo jų, svetur, sakykim, Moldavijoje, kur kažkuriais ten metais vyko lietuvių literatūros dienos. Joms baigiantis, mus, visus ten dalyvavusius, pasikvietė Kišiniovo televizija, ne įrašui, bet tiesioginei laidai, tad prieš ją buvo tiksliai suskaičiuotas laikas, mums, eiliniams, kliuvo po kelias minutes, o Lenino premijos laureatui atiteko liūto dalis – valanda ar geras pusvalandis pačioje laidos pradžioje. Taigi sėdim sau galingų prožektorių atokaitoje, laukiam savo eilės, o laureatas šneka, žinoma, rusiškai, be jokio vertėjo, ramiu balsu, neskubėdamas, su išraiškingom pauzėm, su pafilosofavimais ir poetiškais nuklydimais į lankas, kartais gana tolimas – lyg sėdėtų sau namie ant minkštos sofos šeimai nerūpestingai ir jaukiai vakarojant, kai niekam nėra kur skubėti. Sparčiai tirpsta numatyta valanda, bet visi girdim ir matom, kad laureatas dar kaip reikiant nė neįsibėgėjo, dar toli iki jo nesudrumsčiamai ramaus šnekėjimo pabaigos. Mieželaitis vienas atlaikys, – šnibždamės ir vienas po kito jau slepiam į kišenes lig tol rankose laikytus popierėlius, – mums nereikės burnų aušinti. Studijos užkulisiuose jaučiamas tylus, bet nervingas sujudimas, įtampa pasiekia apogėjų, kai Mieželaitis peržengia visai laidai skirto laiko ribą ir lyg niekur nieko šneka toliau, neskubėdamas, nė nemanydamas baigti. Netikėtai užkulisių įtampa atslūgsta: per mūsų rankas paleidžiamas raštelis, kad visiems laidos dalyviams laikas neribojamas, nes tolimesnė šio vakaro televizijos programa atšaukta. Lietuviams visas vakaras! Darykit ką norit ir kiek norit! – visas viltis praradę, be garso tuo rašteliu mums šūktelėjo moldavai. Gavus tokią laisvę, negi pasitenkinsi vien iki vėlaus vakaro užtrukusia televizijos laida! Bet čia sunku būtų išpasakoti visus mūsų nuotykius per dešimties dienų viešnagę toje pietietiškai rudenėjančioje nuostabaus grožio šalyje, kur upės jaunu vynu plaukia ir kyla ką tik išnokusių kvapnių vaisių kalnai. Gausybės įspūdžių apsvaiginti, nelabai kas ir pastebėjo, kad, lipant į Maskvos kryptimi pasiruošusį skristi lėktuvą, kai kurie keleiviai, jau seniai įsitaisę minkštuose krėsluose, į mus skersakiuoja nelabai draugiškai. Mat lainerio skrydis buvo sulaikytas, lėktuvas klusniai tupėjo pakilimo take ir kantriai laukė, kol Kišiniovo oro uosto restorane bus pasakyti visi atsisveikinimo tostai. O tie tostai užsitęsė kaip ir televizijos laida, žinoma, šįkart ne vien dėl Mieželaičio kaltės, nes per tas dešimt dienų, suprantama, ir moldavai spėjo kai ko iš laureato pasimokyti sakant tostus ir prakalbas.
       Bet netempkime laiko. Nors ir kaip būtų gaila palikti saulėtąją Moldaviją, grįžkime Lietuvon, geriausiai – į Santaką, nes Santakoje Mieželaitis mums mielesnis, intymesnis, o gal ir tikresnis negu Vilniaus Mieželaitis, be valdoviškos pozos. Santakoje jis jau ne kunigaikštis, bet ir ne koks valstietis ar miškų eigulys, čia gal jį pritiktų vadinti bajoru, juoba kad su Šilkinių šeima ir suvažiavusiais jų giminėm puikiai kalba lenkiškai, kaip kad ir pridera Lietuvos bajorui. Plačiai buvo šnekama, kad jis, pirkdamas sodybą Santakoje, smarkiai permokėjo, bet kitaip ir būti negalėjo, juk ne koks skurdžius, o bajoras atvažiavo, nors ir su valdišku, bet prašmatniu limuzinu, iš kurio iššoko grynaveislis, įspūdingai atrodantis šuo Naras. Taigi iš tokio pirkėjo sodybos šeimininkas kaip neužsiprašys vos ne dvigubai? Mieželaitis niekad nebuvo linkęs derėtis, su pinigais nesiskaitė, atvykusiems svečiams pirkdavo brangias asmenines dovanas, reikia manyti, ne už valdiškus, skirtus reprezentacijai pinigus, nes ne kartą esu girdėjęs, kaip jis apie tai šnekėdavo telefonu su žmona Stase ir, pats būdamas visada labai užsiėmęs, liepdavo jai parduotuvėse surasti ką nors solidaus. Nežinau, Vladas Šimkus tik fantazavo, ar tikrai matė, kaip Mieželaitis lyg kokią spalvingą povo uodegą (Vlado žodžiai) išskleidė saujoje šimtinių vėduoklę ir trumpai tarė: „Prašau, imkite, kiek priklauso, ir greičiau baikime gesinti tą nelemtą gaisrą!“ (Tai Kišiniovo viešbutyje, kai neaiškiom aplinkybėm pradegė brangus kilimas ir dėl to kilo šioks toks triukšmas.) Kitą sykį Mieželaitis vėl skleidė saujoje „povo uodegą“, kai mudviem su Juozu Macevičium keliaujant per Labanoro girią įvyko avarija. Taigi buvo taip. Tą penktadienį mudu su Juozu Vilniuje tvarkėm kažkokius reikalus, paskui užėjom į kavinę atsipūsti. Aš vis žvilgčiojau į laikrodį, bijojau pavėluoti į paskutinį traukinį, nes tą vakarą viena pasilikusi žmona manęs laukė Argirdiškėje. Juozas prasitarė, kad esą būtų labai įdomu pamatyti tą mano Argirdiškę. Tai sakau: važiuojam kartu! Važiuojam! – nelauktai apsidžiaugė Juozas. Bet, Juozai, sakau, traukiniu pusantros valandos, o paskui dvylika kilometrų pėsčiom, ir dar naktį, tamsoj, ar tu ištversi? Tikri vyrai ne tokius dalykus ištveria! – gal net kiek įsižeidęs dėl mano abejonių atrėžė Juozas. Iki Žeimenos traukinių stotelės kelionė vyko sklandžiai. Vasaros naktis tvanki, dangus apsiniaukęs, tamsoka, bet smėlėtas miško keliukas paslaugiai šviečia ir veda. Nupėsčiavus gal porą kilometrų, Juozas paklausė: „Ar dar toli ta tavo Argirdiškė?“ Suklusau. Kai netrukus Juozas vėl paklausė to paties, suklusau ne juokais. O po trečio paklausimo man pasidarė aišku, kad šiąnakt iki mano sodybos mudu nenusikasim, jei paryčiais ir nusikastume, tai prie tokių kelionių nepratusį Juozą būčiau iškankinęs mirtinai. Sakau, Juozai, sukam porą kilometrų į šoną ir prašom nakvynės pas Mieželaitį. Juozas iškart nenorėjo sutikti, kad esą nepatogu ir t. t., bet kas žingsnis vis labiau sunkėjančios kojos pačios nešė Santakos kryptimi. Mane graužė įkyri abejonė: jeigu Mieželaičio nerasim, jeigu jis savaitgaliui nebus atvažiavęs, ką tada darysim? Aukštas medinis tiltelis, gražiu lanku tartum kokia vaivorykštė išsilenkęs per Lakają, nuo jo Mieželaičio namas kaip ant delno šviečia visais langais lyg stiklinis. Džiaugsmingai nakties tyloje nuo mudviejų pavargusių žingsnių subilda tiltelio lentos. Abu Mieželaičiai jau lyg ir ruošiasi miegoti, todėl išvydę mus tarpduryje tokį vėlų metą gerokai nustemba, bet netrukus jau draugiškai juokiasi iš taip kvailai sumanyto mudviejų naktinio žygio. „Poetai, nieko nepadarysi…“ – sako Mieželaitis, o jo žmona Stasė vikriai bėga į virtuvę, grįžusi ragina: greičiau sėskitės, gal alkani, gal ištroškę… „Kokį čia blakių myžalą atsinešėt…“ – staiga ji demonstratyviai susiraukia išgėrusi pirmą taurelę Vilniaus stotyje Macevičiaus paskubom pirkto konjako. Tuoj pat ant stalo išdygsta kitas butelis – rinktinis konjakas, kokį ir pridera gerti Mieželaičių pastogėje, nesvarbu, ar čia atsilankė valdžios žmogus, ar užklydo atsitiktinis naktibalda.
       „Vyrai, – ryte pro miegus girdim Mieželaičio balsą, – pagal seną lietuvišką paprotį svečias pamigdomas iki priešpiečių, bet, matot, vyrai, neišeina, yra mašina, sutinka judu pamėtėt iki Argirdiškės, vėliau negali, tad spręskit patys – arba dabar važiuoti, arba paskui pėsti.“ Mašinos vairuotojas buvo gimęs ir užaugęs palakajuos, tarėsi gerai žinąs trumpiausią kelią tiesiog per miškus. Pavažiavus gal porą kilometrų, mašina trenkėsi į samanom apžėlusį kietą smalingą kelmą, sutrupėjo karteris, ant bruknienojų pasipylė juodas tepalas… Vairuotojui siūlėm pinigų, nesileido į kalbas, aš pats, sakė, kaltas ir žioplas, judu čia niekuo dėti, net atsiprašė, kad toliau vežti negali, kad mudviem teks keliauti pėstiems.
       Avarijos vis negalėjau užmiršti, sąžinė buvo nerami, pirmai progai pasitaikius, apie tai užsiminiau Mieželaičiui. „Nekvaršink nei man, nei sau galvos, – net pyktelėjo jis, – niekas niekam neliko skolingas, juk tos mašinos neprašėt, nei tu, nei Juozas jos neužsakinėjot, ar tau dar neaišku?“ Kaip čia nebus aišku: Mieželaitis vėl savo saujoje buvo išskleidęs „povo uodegą“.
       Tai būta plačių mostų žmogaus ne tik buityje (tiesą sakant, apie buitį jis neką teišmanė ir gal nenorėjo išmanyti, išskyrus piniginę, buitis gulė ant jo žmonos Stasės pečių, bet tų gražių, atlašių moteriškų jos pečių, bent iš šalies žiūrint, nė kiek negniuždė, Mieželaičių buitis žydėjo lengvai ir spalvingai kaip ir gausūs mano kraštietės suvalkietės Staselės išpuoselėti gėlynų gėlynai Santakoje) – Mieželaičio poezijos gėlynai irgi buvo plataus kosminio užmojo, tiek turinio, tiek apimties atžvilgiu. Į turinį nelįsiu, tai – literatūrologų reikalas, o su publikacijų apimtimi kaip redakcijų darbuotojui teko susidurti ne kartą. Sykį Alfonsui Maldoniui prasitariau, kad tokios paklodės spaudoje, kai pasigendi reiklesnės atrankos, labai gadina Mieželaičio kaip poeto įvaizdį. Maldonis man pritarė, susijuokdamas pridūrė: „Iš tikrųjų, lyg jam trūktų pinigų ar valgyt neturėtų ką!..“ O Mieželaitis galvojo kitaip: „Kodėl tiek mažai spausdiniesi?“ – priekaištaudavo man. „Negi būtinai kišti viską, ką parašai“, – teisindavausi. „Būtinai, nebūtinai, bet reikia spausdinti viską, laikas atsirinks.“ Mieželaitis taip ir darė, į tokią savo nuostatą neleido niekam kėsintis. Net smulkmenoms, jeigu poezijoje išvis gali būti smulkmenų, jis buvo be galo skrupulingas, prie jo kūrinių kaip prie nuogo laido nė nemėgink prisiliesti! Štai „Vagos“ leidykla, – dabar neprisimenu, gal Juozas Stepšys, gal kas kitas, – man siūlo redaguoti Mieželaitį, leidyklos žmonėms su šiuo darbu esą susidoroti sudėtinga, būtinai reikalingas poetas, nes, girdi, ten teks kai ką patvarkyti profesionaliau, šį bei tą patrumpinti… Iškart lyg ir buvau besutinkąs, bet kai išgirdau žodį „patrumpinti“, atšokau lyg elektros trenktas, sakau: ačiū, per daug gerai pažįstu Mieželaitį, be to, esu jau sykį nudegęs, todėl ir pro kopūstų daržą eidamas pučiu! O „nudegiau“ dirbdamas „Pergalės“ redakcijoje – ir ne dėl posmelio, ne dėl eilutės – dėl dviejų raidžių priešdėlio. Kalbininkai smerkia ir man pačiam ne itin prie širdies tasai iš rusų kalbos atkeliavęs ir labai gajus priešdėlis „da-“ (damušti, darašyti). Konkrečiai dabar neprisimenu to žodžio, bet prie jo prilipintas anas nelemtasis priešdėlis buvo taip lengvai ir gražiai pataisomas, kad aš neiškenčiau… Rengiausi dėl šio taisymo paskambinti autoriui, bet gerai žinodamas, ką išgirsiu, skambinimą vis atidėliojau ir nė nepajutau, kaip ant stalo nukrito signalinis „Pergalės“ numeris… Kurį laiką – tyla, niekas nieko. Jau buvau beveik ir pamiršęs tą priešdėlį, kai einant Rašytojų sąjungos koridoriumi iš kažkur staiga išdygęs Mieželaitis čiupo man už rankovės. „Klausyk, – sako nelabai taikingu, bet ramiu balsu, – ką ten tos jūsų mergos išdarinėja? Stilistės, korektorės… ar kaip ten jas vadinate... Tu juk redaktoriaus pavaduotojas, prižiūrėk, tegu nekiša nagų, kur nei bū, nei bė neišmano!“ Mieželaičio akyse blykčiojo man gerai pažįstami šalti ledukai, palengvėle tvino nelygi ruožuota nuoraudžio vilnis jo randuotu veidu. Daugiau nieko nekalbėjo, tvyrojo nejauki tyla, bet nuo manęs žvilgsnio nenuleido, lyg laukdamas, ką aš pasakysiu. O man pritrūko drąsos prisipažinti, to jis iš manęs turbūt ir tikėjosi. Taip nejaukiai abu patylėję ir išsiskyrėm, atrodo, net viso gero vienas kitam netarę…
       Mieželaitis galėjo kalbėti (tikriausiai – ir rašyti) kaip užsuktas, bet galėjo ir iškalbingai nutilti ir tylėti. Šitaip jis tylėjo ir pas mus Argirdiškėje: sėdi sau ant sofos, staiga pasilenkęs viena ranka aukštai pakelia kilimo kampą ir pakėlęs laiko. Sėdi, laiko ir, nutaisęs keistai dėmesingą veidą, tyli. Galvok, ką nori, šiek tiek nejauku. Žmona neišlaikė: „Mūsų svečias žiūri, ar šeimininkė daug dulkių po kilimu paliko.“ – „Ne, ne, – sutriko Mieželaitis, aš tik stebiuosi, kaip tie vietnamiečiai šitaip gražiai padaro“, – ir kažkaip kaltai nusišypsojęs paleido kilimo kampą. Kilimas tikrai buvo vietnamietiškas, pintas iš ryžių šiaudelių.
       Tačiau giliausiai įstrigęs liko Mieželaičio tylėjimas per Kosto Kubilinsko laidotuves 1962 metais pavasariop. Jau į šoną pasitraukė su velioniu atsisveikinusi šeima ir giminės, jau atneštas ir karsto antvožas, paskutinės akimirkos, o Mieželaitis vis dar stovi velioniui iš kairės: kietai sunertos rankos, šiek tiek palenkta galva, stovi sustingęs į akmenį, vienas, juodu kostiumu. Kaip koks šiek tiek per pečius gunktelėjęs ne šio pasaulio juodas paukštis. Sunkiai įžvelgiamoje veido išraiškoje – sielvarto šešėlis, kurį tuoj pat keičia priekaišto kartėlis, šį – atlaidus apgailestavimas. O gal niekas nieko nekeičia, viskas veržiasi vienu metu ir smaugia gerklę paskutinįkart matant sustingusį Kosto veidą.
       – Tokios ir buvo tos laidotuvės, – baigiau pasakoti, kai apie jas teiravosi atvažiavęs Henrikas Šilkinis. – Tiktai kodėl Mieželaičio rankos karste nebuvo sunertos ant krūtinės, o gulėjo šalimais, abi kas sau? Lyg išmetus ginklą, lyg ką svarbaus praradus, lyg didžioj nevilty – kodėl?
       Ir Henrikas nežinojo kodėl. Tik paspėliojo: Mieželaitis kilęs nuo Pakruojo, gal ten esanti tokia tradicija ar religijos atmaina… ar dar kas…
       Mieželaičio mirties metais (1997) vasara Santakoje slinko nykiai. Ypač nykiai atrodė biblioteka, visos sienos buvo numūrytos knygomis, ir kol Eduardas sirgo, prasibrovė žiurkės ir ėmė šeimininkauti, kai kur pravarė tunelius išilgai lentynų kiaurai per visą sustatytų knygų eilę. Per pasaulinės literatūros klasikų veikalus, per garsių filosofų, poetų tomus išgraužti žiurkių urvai žiojėjo lyg kokios juodos ir kraupios kiaurymės anapusybėn… Pats nemačiau, Henrikas pasakojo, pasikvietęs tradicinių pietų, kuriuos ar tik ne daugiau kaip porą dešimtmečių kasmet rugpjūčio pradžioje suruošdavo Šilkinių šeima. Juose pirmu smuiku grodavo ir garbingiausioje vietoje sėdėdavo ponas – tai kas, kad dar tarybiniai laikai, vis tiek ne draugas, visada ponas, o kadangi stalą apsėdę daugiausia lenkai, tai ponas čia pat išvirsta į pan – pan Eduardas, gal pomidoriuką, gal agurkėlį, o gal šitą gražiai apskrudusią šlaunelę. Ne, ne, jokiu būdu, nei taurelės, nei šlaunelės, šalia sėdi Stasė, ji geriausiai už visus žino, kas Eduardui galima, ko ne. Daug kas diabetikui užginta, bet neužginta šnekėti. Tad jis ir šnekėdavo, atšnekėdavo už visus. 1997 metais prie to paties pietų stalo skaudžiai ir gal pirmąkart pajutome, ką mums per tuos kelis dešimtmečius reiškė tos jo šnekos. Mieželaičio ir čia retkarčiais užklystančio Česlovo Kudabos niekas iš mūsų, likusių gyvų, tą vasarą ir vėliau pakeisti nė nemėginome, mums trūko nepaprastai plataus apsiskaitymo pradedant literatūra, apskritai menu, ekologija, religija ir baigiant naujausiom pasaulinėm filosofijos įžvalgom, apie kurias iš Lenkijos atvažiavęs žmogus šį tą nutuokė, o tarybiniam piliečiui tai buvo ne tik nauja, negirdėta, bet ir girdėti griežtai uždrausta. Šiuo požiūriu susidarydavo įspūdis, kad Mieželaitis savo šnekom Santakoje paslapčia šaiposi iš savo paties poezijos ribotumų, ypač kai Lenino premijos laureato sukurtasis vos ne sudievintas Žmogus, užuot kilęs į žvaigždėtą komunizmo rojų, čia pat negailestingai bloškiamas iš kosmoso aukštybių į nuodėmingą žemę, kad ateityje tragiškai sukluptų prie apokalipsės vartų.
       Pūtė stiprus vėjas, pilki debesų gniužulai, vienas kitą lenkdami, galvotrūkčiais lėkė iš vakarų į rytus, virš jų be tvarkos pasidraikiusios baltučių debesėlių šydo skiautės ramiai sau plaukė priešinga kryptimi: iš rytų į vakarus. Pirmąsyk savo gyvenime tai pastebėjęs, be galo apstulbau ir tuoj pat puoliau ieškoti patėvio, kad šis man paaiškintų, ką toks dalykas reiškia. „Bus daug žaibų ir perkūnijų, – pasakė patėvis. – Matai, vaikeli, debesys, slinkdami priešpriešiais, trinasi vienas į kitą ir gamina elektrą, daug elektros prigamina, tada jau pratrūksta žaibai ir perkūnijos.“
       Mieželaičio šnekėjimai Santakoje ir jo eilėraščių stori tomai irgi slinko priešpriešiais, lygiai taip, kaip ir tie mane mažą baisiai stulbinantys debesys. Mieželaitis gamino elektrą. Turėjo prisigaminti nemažai elektros, o kokie iš tos elektros pratrūko (arba turėjo pratrūkti) žaibai ir perkūnijos, apsakinėti autoritetingu seniai mirusio patėvio balsu ne mano nosiai, tai – literatūrologų priedermė, tegu jie ir apsakinėja.
       Atgimimo laikais, tiksliai neprisimenu kuriais metais, į Santaką atvažiavau tiesiai iš mitingo Vilniuje. „Na ir kaip?“ – ramiu balsu paklausė Mieželaitis, bet be didesnio susidomėjimo, atsainiai, lyg jam viskas ir taip būtų žinoma. „Antrą kartą savo gyvenime mačiau trispalvę.“ – „Mat kaip… O pirmąkart kur teko matyti?“ – „Partizanų milinių rankovės būdavo papuoštos tom spalvom, tokie skydeliai būdavo… Bet įspūdis visai kitas, kai plazda aukštai virš Vilniaus gatvių. Graži mūsų tautinė vėliava.“ – „Kad ir dabartinė graži, – lyg tarp kitko tarstelėjo Mieželaitis ir pridūrė: – Spalvos geriau suderintos.“
       Mieželaitis, sykį pradėjęs, gali šnekėti iki vėlaus vakaro, visa bėda, kad jis ilgiau neištveria nerūkęs, kyla nuo pietų stalo pan Eduardas (kartais – pan Edvard), kylame visi, pabyrame kas po Šilkinių sodybos kiemą, kas pievelėje prie Igno Šilkinio paminklo, kas po Staselės gėlynus… Antroji viešnagės Santakoje dalis vyksta jau Mieželaičių namuose.
       – Rupūžė! Vėl stovi!.. – įsivedusi mus į vidų Mieželaitienė sustingsta prie durų, paskui šoka prie sieninio švytuoklinio laikrodžio, čiumpa už nudrykusios grandinėlės ir stipriai truktelia. Metalinis svarelio kankorėžis kaip kulka švilptelia aukštyn ir džeržgėdamas sulenda į laikrodžio vidurius. Krūptelia rodyklės, beviltiškai vikstelia šonan žvilganti švytuoklė, lyg į spąstus pakliuvusios lapės auksaspalvė į galą platėjanti uodega. Paspringęs metaliniu kankorėžiu, puošnus laikrodis stovi kaip stovėjęs.
       Mieželaitis pasikreipęs ir kiek pyktelėjęs žiūri į sugadintą laikrodį, tyli, rausta. Iš profilio jo veidas panašus į delčią arba į jaunatį – iš kurios pusės žiūrėsi. Smaili nosis su randeliu, smailus atsikišęs smakras – regėtas ir vaikui be galo įspūdingai atrodantis sužmoginto mėnulio piešinys gal knygelę atsivertus, gal senų mano mirusio tėvo laikraščių krūvoje ant stubos aukšto…
       – Ką mes ten pas Šilkinį?.. – atsukęs tam nelemtam laikrodžiui nugarą ir įsitaisęs už stalo į vakarą tirštėjančioje kerčios prieblandoje, stengiasi prisiminti Mieželaitis. – Aha, Šardenas… Beje, ar esi skaitęs? Ne? Nelengvai gausi, bet būtinai paskaityk. Matai, Tojaras de Šardenas mums aktualus tuo, kad…
       Kai galop Mieželaičio liežuvis pavargdavo ir nutildavo jo balsas lyg monotoniška, bet nepabostanti klausytis jūros bangų mūša, minutei kitai įsivyraudavo tyla, pilna užsimiršimo ir namų jaukumos.
       „Albinai, užsisėdėjom, nepatogu taip ilgai, laikas kilti namo!“ Šiuos mano žmonos Danutės tyliai ištartus žodžius nuklausęs Eduardas ir sako: „Ar dega tie jūsų namai, ko taip skubėti? Oi, ir čigonės tos mūsų žmonos!“ Nei ji kortas jam kada kėlė, nei ką iš jo pavogė, bet nuo tada Danutė Mieželaičiui kad tik kiek – vis čigonė ir čigonė…
       Ištuštėjus vyno buteliui ir Mieželaičiui vėl užsinorėjus rūkyti, dabar jau ir nekantraujančių žmonų neraginami, skirstomės kas sau – Šilkiniai čia pat, už Henriko tėvo beveik prieš šimtmetį sodintos beržų eilės, į savo būstą, o mudu su žmona aštuonis kilometrus dviračiais miško keleliu, vadinamuoju Napoleonkeliu, į Argirdiškę. Vieną vasarą, kai buvom su mašina, mudu palydėdami, drauge važiavo ir abu Mieželaičiai. Į jau nušienautas palakajų lankas Argirdiškėje ilgėjančius šešėlius guldė pavakarė. Saulė plieskė tiesiai į akis, tad Eduardas žengia keletą žingsnių ir kelia delną virš kaktos, žengia – ir vėl kelia. Jis eina pievų pakrašty niūksančio šimtamečio ąžuolo kryptimi. Sustoja. „Akistata su ąžuolu, su šituo senoliu milžinu! – pastovėjęs ir patylėjęs pakiliai prabyla Mieželaitis. Paskui vėl po kiek trukusios tylos negarsiu dusloku balsu ragina lyg save patį, lyg ką kitą: – Regėdamas šitokį galiūną, privalai rašyti ir rašyti, eilėraštį po eilėraščio.“
       Grįžtant atgal per pievas ilgėdamas mus pridurmu vijosi sunkus ąžuolo šešėlis. Kad jis prisivijęs pasigaus, kad patį pirmąjį iš mūsų po kokių dešimties metų pasičiups Eduardą, tada, žinoma, nė nenujautėme, negalvojome, visai nebuvo tokios minties.
       Kai Mieželaitis jau sunkiai sirgo, su juo nebendravau, nes girdėjau, kad jis tokių „bendravimų“ nelabai ir nori (nors jo paskutinių metų dienoraščiai kalba ką kitą). Todėl apie jo mirtį sužinojau labai atsitiktinai: sodybos kieme pro pravirą langą iš tolo blerbė įjungtas radijas, staiga nusmelkė pasigirdusios nuotrupos: Mieželaitis… Antakalnio kapinėse… Viską metęs, tuoj pat sėdau ant dviračio. Traukinių stotyje paskambinau į Rašytojų sąjungą: ar dar nepavėlavau į laidotuves?
       – Ko jūs taip nerimaujate? – atsiliepė moteriškas balselis. – Ar Mieželaitis jums koks giminė ar… kad taip nerimaujate?
       Išgirdęs apie tą „giminystę“, karštą birželio popietę ką tik išlipęs iš tvankaus vagono pasijutau lyg apipiltas lediniu vandeniu – ar poeto laidotuvėse pridera dalyvauti tik giminėms? Taip, poetas rašė ir giminėms, bet lyg ir ne vien giminėms?
       Rašytojų klubo salė, kur pašarvotas velionis, – pustuštė, paskui kapinėse – neką daugiau, saujelė. Iš jaunųjų – nė vieno. Taip, teisuolio balsu galima tarti: Mieželaičio gyvenimą ir kūrybą ilgainiui gausiai nugulė raudonų apnašų sluoksnis. O kokių apnašų taip greit įsiėdęs sluoksnis mūsų sąmonėje verčia nusigręžti nuo poeto karsto? Neretai – ir nuo kūrybos? Kai Mieželaitį anąkart pievose vijosi sunkus šimtamečio ąžuolo šešėlis, tada jis tokių savo laidotuvių tikrai nesitikėjo…
       Bus arčiau teisybės, jeigu tarsime, kad jis tą vasarą jokių laidotuvių nesitikėjo – nei tokių, nei kitokių. Per akistatą su ąžuolu senoliu jis tikėjosi eilėraščių. Juk eilėraščiai, jo paties giliu, o mūsų gal ne tokiu giliu įsitikinimu, – nemiršta niekad. Eilėraščiai tik kuriam laikui, nors kitąsyk ir visam laikui užmirštami. Bet taip sakau daugiau galvodamas apie save – ne apie Mieželaitį.

Argirdiškė,
2006 lapkritis–gruodis