tekstai.lt

Edita Norkevičiūtė. Su lietuviškais botais per Londoną

Zita Čepaitė, „Emigrantės dienoraštis“
Zita Čepaitė, „Emigrantės dienoraštis“
Zita Čepaitė. Emigrantės dienoraštis. – Vilnius: Alma littera, 2011. – 304 p.

 

Man visada patiko dienoraštiškos knygos. Labiausiai dėl to, kad jos dažnai būna nuoširdžios ir išmintingos. Tikros. Tokios, iš kurių gali tikėtis ko nors išmokti.

Zitos Čepaitės, bent jau kaip rašytojos, pavardė niekada nepateko į mano nei perskaitytų, nei „būtinai perskaityk“ knygų sąrašą. Tiesa, žinojau ją kaip žurnalistę, skaičiau jos straipsnių, bet knygų – ne. Galima tai vadinti apsileidimu ar kaip kitaip, bet prisipažįstu – mano akiratin rašytojos knygos nespėjo patekti. Bet kai užėjus į knygyną žvilgsnis užkliuvo už naujausios jos knygos viršelio, stabtelėjau. Iš tikrųjų labiausiai papirko knygos išvaizda – spalvota ir viliojanti. Jūra, smėlis, paplūdimys, saulė – kas atsispirtų tokiam žavesiui? O ir tie dailučiai, dar ne taip seniai mados pasaulyje vietą išsikovoję botai, atrodė, slepia daugiaprasmę mintį. Juk batai – itin svarbus einančio, keliaujančio žmogaus atributas. Be jų toli nenueisi ir tikrai nenuemigruosi. Todėl tie botai, papuošti Didžiosios Britanijos vėliava, atrodė taikli ir skoninga emigrantiško gyvenimo lietingoje Anglijoje metafora. Nors man toks apavas, liaudyje seniau vadintas čebatais, visada asocijavosi su darbu. Juk su guminiais batais patogu ne tik braidyti po balas, bet ir dirbti visokius ūkiškus darbus. Ir čia vėl asociacija, šįkart susijusi su Z. Čepaitės knyga. Juk emigravusiam žmogui svarbiausia yra darbo reikalai.

Taigi, šitiek visko prisigalvojusi, įkvėpta viršelio, atsiverčiau ir knygos nugarėlę. O ten man, kaip susidomėjusiai skaitytojai, siūloma įsigyti pačios autorės patirtį, be viso kito, pasakojančią „<...> apie šiuolaikinio mūsų gyvenimo pusę, kurią mes linkę ignoruoti arba kalbėti tik kaip apie neigiamą reiškinį – emigraciją“. Čia kilo šioks toks pasipriešinimas: mano galva, emigracijos reiškinys nėra taip jau ignoruojamas. Tai ir neįmanoma: vargiai Lietuvoje rastume šeimą, kurioje laimės svetur ieškoti nebūtų iškeliavęs tėtis, brolis, vyras ar koks kitas giminaitis. O ir kalbame apie emigraciją visai nemažai: televizija, spauda, internetinės svetainės – viskas mirga nuo žinučių apie emigrantus. Dabar ši tematika sėkmingai įsikrausto ir į grožinę literatūrą.

Susiviliojau idėja, kad daugiaprasmis viršelis slepia dar ypatingesnes, visai negirdėtas ir įdomias istorijas. Daryčiau išvadą, kad šiek tiek apsigavau, nes toli gražu ne viskas tikra, kas tikroviškai žiba.

Z. Čepaitės knygą sudaro aštuoniolika esė, kurias jungia ta pati pasakotoja. Reikia iš karto pabrėžti, kad pasakotoja nebūtinai sutampa su autore (nors kartais atstumą numanyti sunku – knyga juk pavadinta dienoraščiu). Iš pradžių pasakotoja tik dėsto savo mintis, o leidusi prabilti kokiai kitai kolegei ar pažįstamai, savo vertinimo neperša. Bet knygos viduryje tas mandagus tonas vis tiek perauga į visažinio pasakotojo balsą, kuris ne tik kuria iliuziją, kad žino viską ir apie visus, bet ir primygtinai siūlo patikėti savo nuomone kaip objektyvia tiesa. Toks pasakotojos reikšmingumas labiausiai jaučiamas skaitant istoriją apie Londone sutiktą lietuvį Virgį. „Virgis gan filosofiškas žmogus, visa jo povyza rodo, kad save jis laiko kitokiu nei tie, su kuriais jį gyvenimas sumetė į tą apleistą namą. Jis laikosi principų, stebi kitus ir daro išvadas, jam artima savistaba, kartais jo žodžiuose blykstelėdavo net saviironija. Kažko jis šiame gyvenime siekė, yra įsitikinęs, kad kažką nuveikė, kelis kartus kaip mantrą pakartojo, kad padarė visa, kas vyrui prisakyta – medį pasodinęs, vaikus užauginęs ir namą pastatęs“ (p. 230). Iš vieno pokalbio su pirmą kartą matomu žmogumi padaryti tokias išvadas gali ne kiekvienas, greičiau tas, kuris jaučiasi vadovaujantis paradui.

Ilgainiui skaitantįjį gali imti erzinti tai, kad pasakotoja beveik visuose sutiktuose vyruose, jų elgesyje ar neelgesyje, vis įžvelgia norą (tikrą ar gal tik įsivaizduojamą) ją suvilioti. „Virgis atsiduso. Gal tai buvo ženklas man?“ (p. 227–228); „Man nepatiko jo teterviniška povyza. Jis rėžė sparną aplink mane su aiškiu įsitikinimu, kad jo žavesys neatremiamas“ (p. 109); „Kad įsiropščiau vidun, gan siaurą sijoną turėjau gerokai pasikelti aukštyn – šį veiksmą mano šeimininkas stebėjo su neslepiamu pasimėgavimu“ (p. 115). Panašių pasakotojos pamatytų ar išsigalvotų meilės ženklų knygoje galima rasti nemažai. Toks savo moteriškosios vertės pojūtis nėra blogai, bet reikėtų jausti saiką. Nes paskutinioji citata, kaip ir pasakotojos aprašyta kelionė į naktinį klubą ir jos nuotykiai jame (nuo dar vieno kabinančio ją kebabo iki užuodžiamo „žolytės“ kvapo) skaitant kuo toliau, tuo labiau verčia gūžtis. jeigu šiuos pasakojimus skaitytum kaip naivios šešiolikmetės patirtis, tai bent jau suprastum tą naivumą ir pateisintum norą aprašyti tai, kas niekam, išskyrus pačią nuotykių dalyvę, neįdomu. Bet kai įsivaizduoji, kaip lipdama į automobilį savo siaurutį sijoną aukštyn keliasi suaugusi moteris (nepanašu, kad autorė būtų kūrusi kokios devyniolikmetės dienoraštį) ir dar tą savo poelgį atvirai pasakoja skaitytojui, darosi kažkaip nejauku. Lyg klausytum istorijos, kaip močiutė prarado nekaltybę.

Tačiau knyga pasakoja tikrai ne vien apie vyrų medžioklę. Kartais ją skaitant apima įkyrus jausmas (gerai, kad trunka jis neilgai), jog skaitai masinei auditorijai adaptuotą istorijos vadovėlį. Esė „Pirmabangiai, antrabangiai ir kitabangiai“ pasakotoja dalijasi savo atrastomis žiniomis apie pirmuosius emigrantus lietuvius, jų kelionių priežastis ir padarinius. Tuos trumpučius istorijos intarpus ji meistriškai supina su savo istorijomis, per daug nenutoldama nuo pagrindinės pasakojimo vagos ar bent jau pagrįsdama tokius informacinius nukrypimus. Čia autorei galima dėti pliusą: rutuliodama vieną temą ji nesunkiai gali peršokti prie staiga prisimintos kitos temos, bet sugeba lengvai vėl grįžti ten, kur laukia pirmoji. Tokie temų ir motyvų šuoliai tekstui suteikia dinamikos. Tačiau norėtųsi, kad vienoje esė aptarta tema būtų užbaigta ir neiššoktų tolesnėse knygos dalyse: istoriją apie lietuvių emigracijos peripetijas užtektų papasakoti vieną kartą.

O vis pasikartojančių temų knygoje nemažai. Vienoje iš esė pasakotoja aprašo būsto nuomos Londone ypatumus. Čia ji išsamiai pasakoja, kad dažniausiai stogą virš galvos nuomotis tenka iš babajų, išaiškina, kuo skiriasi bedsitai nuo studijų erdvių ir pan., patikina, kad ir pati gyveno tokiame iš babajaus nuomotame būste. Rodosi, gyvenamųjų būstų tema išsemta. Bet – staigmena! Už keturiasdešimties puslapių skaitytoją vėl pasitinka kone tie patys sakiniai apie gyvenamojo būsto paieškas. Tokie pat svarbūs yra pasakotojos apsilankymai teismuose: įspūdžiais apie keliones į šias instancijas ji dalijasi irgi du kartus. Ir, žinoma, atskirose esė. Nors labiausiai erzina skaityti ištisus puslapius apie tašę. Gerai bent tai, kad tašei užteko vienos esė.

Yra knygoje ir kitokių praktiškai svarbių temų, pavyzdžiui, – susisiekimas. Autorę galima pagirti už nuoširdų ir kruopštų Londono viešojo transporto sistemos aprašymą. Geležinkelis, autobusai, metro – visas šias žinias rasite esė „Londono dėlionė“. Dar įvertinkime smulkiai nupasakotus pigiausius prekybos centrus ir visokias gudrybes, kaip rasti nebrangių prekių. Sudėję visas šias žinias (būsto nuoma, transportas, prekyba) į vieną vietą, gausime ne ką kita, o puikų gyvenimo Londone vadovą. Su paantrašte „pradedantiesiems“. Tik kyla abejonė, kad šitas vadovas išleistas gal kiek per vėlai. jeigu dabar būtų 1990-ieji, tokia knyga būtų privertusi visus eiti iš proto, masiškai skaityti ir aptarinėti aprašytas istorijas – namuose, darbe, prie kavos puodelio. Tai tikrai būtų virtę sensacija. Tačiau šiais laikais visa tai, ką išaiškina knygos autorė, visiems gerai žinoma ar bent girdėta, net ir tiems, kurie galbūt nebuvo nukeliavę toliau Lietuvos–Lenkijos pasienio. Dar pasakyčiau – ne tik žinoma, bet ir patirta, išbandyta.

Atsakymas į klausimą, kodėl tos istorijos tokios žinomos ir nuobodžios, visai paprastas. Gal ir įdomu perskaityti kokią pasakotojos patirtą, nugirstą, gal skandalu, o gal smagiu pokštu pavirstančią istoriją apie buitį. Bet kai visa knyga susideda tik iš buities, be jokių gilesnių apmąstymų, be jokios refleksijos ar savižinos, tai jau darosi nykoka. Na, nebent prasmės poreikį kompensuotum įsiskaitymu į nedidukę pastraipą apie medinį rūpintojėlį, kurį pasakotoja visur nešiojasi su savimi kaip kokį talismaną, leidžiantį pasigilinti į save, apmąstyti savo kelionių prasmę. „Klausimas „kur aš?“ mane užklumpa kiekvieną kartą persikėlus į naują vietą <...>. Minkšto liepos medžio skulptūrėlė – nugludinto kaulo baltumu boluojantis mano brolio drožtas rūpintojėlis – yra vienintelis dalykas, kurį iš karto atpažįstu, kurį galiu pavadinti savu, mielu ir kuris padeda man apsiprasti su nauja vieta“ (p. 162). Čia atsiranda vilties, kad pagaliau šioje knygoje bus galima perskaityti ne vien apie cepelinų gaminimo sukeltus rūpesčius ar drabužių sutalpinimą mažutėse spintose. Tačiau lyriškas teksto tonas iškart išsisklaido jau kitoje pastraipoje, kurioje, kaip ir visoje knygoje, vėl pasigirsta atsainus pasakotojos balsas, besidalijantis „nuolatinės persikraustytojos“ buities ypatumais. Tai tiek tos refleksijos...

Tik pradėjus skaityti Z. Čepaitės knygą, tikrai žavėjo dažnas sąmojis, šmaikštumas, net ironija. Šiuo požiūriu knyga atrodė patraukli. Tačiau ir tas sąmojis greitai pasirodė ne toks jau sąmojingas. „Ištempiame ausis, kad tik nepraleistume nė žodelio, kai tautiečiai pasileidžia keiktis viešajame Londono transporte, vartodami tuos pačius Lietuvoje įprastus, o ir Anglijoje mielus rusiškus kalbos pagražinimus, ir sunkiai dūsaujame, kad lietuvį gal ir galima išrauti iš Kalabibiškių, bet Kalabibiškių iš lietuvio neišrausi“ (p. 132). Vėl kyla tas nejaukumo pojūtis ir norisi paklausti autorės – nejaugi Kalabibiškis yra viskas, ką kandaus ir šmaikštaus galima pasakyti apie lietuvišką kultūrą? Vargu ar net mokiniams šiais laikais dar tebėra juokingas šis, tenka pripažinti, nemalonių konotacijų turinčio kaimelio pavadinimas (beje, tikrasis jo pavadinimas yra Lybiškiai). Todėl naivu tikėtis, kad jis nustebintų ar sužavėtų bent kiek išprususį skaitytoją kaip originalus sąmojis, kaip ir pastabos apie neva nemokančią dainuoti Zvonkę. Tikrai nepulsiu ginti šios atlikėjos vokalinių gebėjimų, bet tenka pripažinti, kad šaipymasis iš zvonkių, yvų, pupyčių ir kitų panašių merginų grupių taip pat yra gerokai atgyvenęs ir mums jau mirtinai nusibodęs. Jokio sąmojo, tik nuvalkiotos klišės.

Negaliu nepasidalyti ir dar viena mintimi. Tiems, kurie pasirenka gyvenimą tėvynėje vietoj laimės ieškojimo svetimuose kraštuose, puikiai žinomos istorijos apie brolius lietuvius, kurių tautybės įvardijimas užsienyje neretai skamba kaip keiksmažodis. Nemandagūs, apgavikai, vagys, sukčiai – tai dažni epitetai, kuriais apdovanojami lietuviai. Ir ne tik Anglijoje ar Airijoje – panašiai nemylimi lietuviai ir Vokietijoje, Norvegijoje, Ispanijoje. Tačiau tose šalyse juk gyvena ne vien baisūs, nemandagūs ir nemalonūs lietuviai, nuo kurių norisi slėptis kuo toliau. Nesutinku priimti knygoje primygtinai peršamos minties, kad Londone gyvena tik kažkokie urviniai, parazituojantys, iš visokiausių užkaborių nežinia kaip atvažiavę banditai iš Lietuvos, kurie nieko daugiau nemoka, tik rusiškai keiktis ir šaipytis iš juodaodžio vairuotojo. Ir nors pasakotoja visoje knygoje kalba tik apie tokius tipus, kurdama iliuziją, kad kitokių Londone veik nėra, drįstu abejoti: o kur pasidėjo visi protingi, išsilavinę, intelektualūs tautiečiai, kurie puikiai pritapo svetimame mieste, sugebėjo aplink save suburti tokių pačių padorių žmonių draugiją ir dabar gyvena visavertį gyvenimą? Kur visi tie gabūs lietuviai dėstytojai ar studentai, su kuriais bendraudamas jauti, kaip auga tavo kultūra, o ne praturtini savo leksiką dar negirdėtais keiksmais?

Tačiau pasakotojai kažkodėl svarbūs tik tokie „herojai“. Atrodo, kad ji kažkodėl bendravo kaip tik su tais, kuriuos norėtųsi aplenkti. Tokia bendrija pasakotojai, aišku, nelabai patiko, ji tiesiog pasirinko lengvesnį kelią: ne ieškoti tų gerųjų lietuvių ir gyventi taip, kad galėtum drąsiai pasakyti, jog esi iš Lietuvos, o stebėtis ir baisėtis visais tais, kurie pinigus užsidirba ne visai garbingais būdais. Susumavus visas patirtis jau galima padaryti skaudžią, bet ne visai brandžią išvadą: „Kodėl tas lietuviškumas kaip rakštis, aš nežinau, tačiau Londone pasitaikė nemažai atvejų, kai būčiau verčiau rinkusis gimti žyde“ (p. 108).

Perskaičiusi „Emigrantės dienoraštį“, dievaži, pasijutau apgauta. Ir bene pirmą kartą gyvenime pasigailėjau nusipirkusi knygą. Pagalvojau, kokia prasmė iš viso tokią knygą leisti? Ar autorei nebūtų pakakę tiesiog susikviesti visas drauges ir paskaitinėti joms savo užrašus? Bet supratau, kad tai turbūt autorės bandymas priminti užsienio lietuviams apie save, jos knyga yra pranešimas. Juk ir aš taip darau, kai ilgai nesulaukiu žinios iš pažįstamų žmonių – pati jiems paskambinu ir vietoj „Labas“ sakau: „Taip, aš dar gyva.“ Tikriausiai autorei irgi taip norėjosi pranešti apie save artimiesiems, tik ne skambinėjant kiekvienam lietuviui, nes tai, net ir gyvenant Londone, per brangu. Išvada peršasi viena. Kartais neužtenka išvažiuoti į Angliją ir išgarsėti aprašius keletą ten patirtų nuotykių. Neužtenka paskęsti buityje ir pakilti virš tos buities vien jos aprašinėjimu. Kasdienybės niekniekių išmanymas nebūtinai siejasi su perkamiausios knygos gamyba. Kad knyga būtų įdomi, neužtenka spalvingo viršelio su dailiais botais. Jų įspūdis greitai išblėsta, – skaitant knygą norisi joje rasti kažką daugiau. O to kažko nėra. Tad atmintyje ir lieka tik tie skaitymo vilčių nepateisinę botai.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)