tekstai.lt

Alfredas Guščius. Į tą pačią lentyną

Vladas Kalvaitis, „Sustiprinto režimo barakas“
Vladas Kalvaitis, „Sustiprinto režimo barakas“
Vladas Kalvaitis. Sustiprinto režimo barakas. – Kaunas: Kauko laiptai, 2011. – 438 p.

 

Vlado Kalvaičio beletrizuotų prisiminimų apie sovietinį lagerį knyga „Sustiprinto režimo barakas“ pradedama „Ode duonai“. Ką skaitytojas toje odėje ras akcentuota? Duoną. Duona yra vienas dažniausių žodžių žmonių kalbose, raštuose, maldose. Ir vienas pagrindinių simbolių, reiškiančių žmonių gyvenimo gerovę arba skurdą, badą. Per visą žmonijos istoriją šalia duonos simbolio egzistavo rūsti vargo tikrovė. Ir mūsų kibernetiniame-elektroniniame amžiuje nėra ženklų, kad kada nors duona neteks savo simbolinės ar realiosios reikšmės.

V. Kalvaičio kūno gyvybė stalinistiniame lageryje, kaip kažkada Balio Sruogos fašistiniame, labiausiai priklausė nuo duonos kriaukšlės. Ir ne tik kūno – V. Kalvaitis, pradėjęs odę „žemiškais“ duonos palyginimais – „Tu – žvirgždėto drėgno molio luitas. Tavo pluta – ąžuolo žievės atplaiša. Kieta kaip ketus, juoda kaip antracitas. Paplutė – smulkių akučių korys“, vėliau plėtoja duonos simbolį dvasiniu metaforiniu lygmeniu ir užbaigia religine adoracija, savotišku credo: „Kryželiu nešioju Tave ant kaklo. Lūpom liečiu užmerkdamas akis ir vos pakirdęs, meldžiuos Tavo rožančium. Ir prašau dangaus malonės: „Kasdienės duonos duok mums šiandien.“ Šiandien... mes tikim – dangus mus girdi. Taip kartoju ne aš vienas. Jei Tu būsi su mumis šiandien, ištversiu visas negandas ir ryt, ir poryt. Ir dar vėliau. Tiek, kiek reikės. Kiek skirs Viešpats, atleisdamas man visas kaltes ir apsaugodamas nuo pikto“ (p. 7).

Duonos prašoma ir priešui. Tai daug ką pasakantis dalykas apie V. Kalvaičio krikščioniškąją pasaulėžiūrą, – ji knygoje atsiskleis ne vienoje novelėje, ne viename epizode.

Ir antrasis knygos tekstas „Etapas“ – alegorinis. Jame daugiatūkstantinės vyrų vilkstinės tundros toliuose palyginamos su „lyg atklydusiu iš priešistorinių laikų begalviu ir beuodegiu, beodžiu ir bežvyniu šliužu, ropliu, ropuoniu...“ Tekstas neilgas, tačiau   V. Kalvaitis juo įtvirtina beletristinį knygos pobūdį, iš kurio jau galima spėti, kad prisiminimai apie lagerį bus rašomi grindžiant juos autentiška patirtimi ir keliant „papildomų“ tikslų, galinčių suteikti prisiminimams grožinės prozos statusą. „Etape“ užmegzta siužeto pradžia, o taip pat išreikštas meninės kompozicijos principas: vienas iš judančių to ropuonio kūno slankstelių yra pats autorius – aštuoniolikmetis jaunuolis iš Radviliškio. Autorius ir protagonistas yra tas pats pasakotojas, kuris iš laiko aukštumų pamato save, žvelgia į save ir iš šalies, ir iš vidaus: „Vienas iš slankstelių esi tu. Skaudu į tave žiūrėti iš penkiasdešimties metų atstumo: toks jaunas, silpnas, beviltiškai drovus, naivus ir bejėgis. Panašus į vos gimusį aklą kačiuką, išmestą į pilną pavojų gatvę. Apmaudu! Negaliu niekuo tau padėti. Teks prie visko priprasti, teks išmokti gintis nuo nemalonumų ir negandų“ (p. 9).

Pasakotojo susidvejinimas laiko perspektyvoje atveria galimybes psichologiniam pasakojimui: „Jau nebetiki šito beprotiško žygio pabaiga. Norisi dar kartą kluptelėti, priglusti prie ledinio kelio, susilieti su jo dalimi. O gal... gal sukaupti likusias jėgas, šoktelti į šoną kuo arčiau automatų tūtų, kad kulkų papliūpa tave siūte prisiūtų prie svetimos žemės? O Dieve, nejau išprotėjai ? Praskydai? Mesk iš galvos tas paikas, pragaištingas mintis. Šito kvailo poelgio tau niekada neatleisčiau. Prisipažink: netiki (juk netiki?), kad Antaniškių miško gegutė tau atskaičiavo aštuoniolika (tik aštuoniolika?) pavasarių?! Prašau! Maldauju. Negulėk. Kelkis, ženk. Žingsnį! Dar vieną. Dar...“ (p. 10). Pasakotojas autorius įlenda į savo protagonisto kailį, jį supranta ir atjaučia, bet padėti jam gali tiktai empatiškai ir literatūriškai, kadangi rašo apie buvusį save.

Žinoma, V. Kalvaičio protagonistas galėjo atrodyti ar pradėti elgtis visai kitaip – pavyzdžiui, nebūti „golgotos“ pradžioje toksai drovus, patiklus, nesileisti sukčių apgaunamas mainant gerą paltą į šimtasiūlę, galėjo nusileisti šachmatuose brigadininkui Gubinui, dėl ko nebūtų reikėję jam, 40 kg nesveriančiam vyrui, pereiti į angliakasių brigadą, galėjo duotis „kūmo“ (lagerio viršininko) perauklėjamas ir būtų išvengęs žiauraus karcerio... Galėjo, bet tuomet V. Kalvaitis... turėtų antrąją lagerinę biografiją. Tačiau jis mums romane pateikė pirmąją ir, tikėkime, tikrąją. Vienas žmogus turi tiktai vieną autentišką gyvenimą. Kiti gyvenimai galimi tiktai svajonėse, sapnuose, vizijose. Menininkai iš jų kuria siurrealistinius ir fantastinius romanus, kino filmus, spektaklius, paveikslus, muziką.

V. Kalvaitis dvidešimt metų rašė autentišką autobiografinę knygą, kurioje skaudi, rūsti lagerinė tikrovė įprasminta reljefingais vaizdais, žodinga kalba ir tokiu meniniu stiliumi, kuris, anot paties autoriaus, privalo turėti „kvapą“. Taikliai apie V. Kalvaičio apsakymų knygą „Svečias iš Magadano“ atsiliepė poetė ir kritikė Erika Drungytė, rašiusi, kad šio autoriaus prozos „kūrybos substanciją“ [suprask – kalbą, stilių, – A. G.] galima tiesiog laižyti ir kabinti šaukštais“. Nemažiau galima pasisemti ir iš šitos autobiografinės knygos, kuria autorius neabejotinai įvykdė „papildomą“ uždavinį – ne tik informavo, už ką, kada ir kaip aštuoniolikmetis Kalvaitis pakliuvo į stalininius „gulagus“, apie kuriuos turbūt daugiausia žinome iš Aleksandro Solženicyno raštų, bet ir meniškai pavaizdavo savo ir kitų žmonių likimus, kančias, dramatiškas ir tragiškas situacijas, įvykius. Pasakojimas novelių romane susideda iš atskirų epizodų, kartais visai smulkių, nerikiuojamų nei chronologine seka, nei siužetiškai. Atsitiktinių, balastinių epizodų dideliame kūrinyje sunku išvengti – pasakojimai apie skundiką Pupsiką siužete pradeda kartotis, o tokie epizodai, kaip „Broliukai“, „Suknista lyrika“, „Ponia Švabra“, tiktai ekstensyvina, bet ne gilina tekstą. Novelė „Natis“ „pritempta“ prie bendro konteksto, atrodo tarsi skolinys iš Jacko Londono ar kurio kito rašytojo kūrinių apie šuns ir žmogaus grumtynes.

Romano finalas iš tikrųjų labai gražus – protagonistas pagaliau atkeliauja iš lagerio tremtin, kur gyvena jo motina ir sesuo. Pirmoji jį pasitinka nepažįstama mergina, girdo šviežiai pamelžtu ožkos pienu, šypsosi, ir Vladas atpažįsta ją, regėtą sapne ir senelės išpranašautą tapsiant jo žmona. Autorius galėjo tą gražų, optimistinį finalą pasiekti lakoniškesniu būdu, atsisakydamas ilgų, monotonija dvelkiančių kelionių traukiniais ir sunkvežimiais aprašymų...

Gražus kompozicinis sumanymas vesti pasakojimą dviem kryptimis – greta siužeto apie savo gyvenimą lageryje pinti ir kitą siužetinę liniją, pradedant vaikyste, tėvais, senele, gimnazijos metais, patriotine veikla, suėmimu ir ištrėmimu. Menamieji „Neparašyti laiškai senelei“ (mintyse, svajonėse kuriami, knygoje jie išspausdinti kitokiu šriftu) – tai, galima sakyti, romanas romane, kurio siužetinė linija eina priešpriešiais dabarties pasakojimui ir pagaliau susitinka kitame istoriniame laike – matome autorių, protagonistą jau represuotą, uždarytą Vilniaus KGB kalėjime ir rengiamą tolimajai golgotai. Taigi sąlyginio intarpo pabaiga aiškina pagrindinio pasakojimo pradžią. Ar be „Neparašytų laiškų senelei“ nukentėtų V. Kalvaičio prisiminimų įspūdis, bendras emocinis poveikis? Manau, kad ne. Kadangi tų laiškų ir tema, ir kompozicinė struktūra autonomiška, jie galėjo būti publikuojami atskira knyga. O šiame romane jie panaudojami tiktai sąlyginio stiliaus kūrimui, ką V. Kalvaitis puikiai sugeba. Tas sugebėjimas praplėsti bei pagilinti pasakojimą sąlyginiais vaizdais, sapnais, simbolinėmis ir poetiškomis detalėmis, talpia potekste, ironijos ir autoironijos kontrastais itin efektingas novelėse „Angelas praskrido“, „PPPPPPPPPPPPP“, „Paskutinis sapnas“, „Jonukas ir dekabristė“, „Pedras“, „Nojaus vaikai“, „Odė vandenėliui“, „Berniuko nebuvo“, „Kūmo vizitas“, „KKK“, „Kasdieninis svečias“.

Taigi V. Kalvaitis savo lageriniuose memuaruose su kaupu įvykdė minėtą „papildomą“ estetinį uždavinį – autentiškai medžiagai suteikė aukštos kokybės grožinės prozos rangą; į save ir į kitus pažvelgė ne tik memuaristo, bet ir menininko akimis.

Ir tie, kurie skaitė ar skaitys jo romaną, negalės likti abejingi Atamano, Inokentijaus Trečiojo, Šurovo, Ovaneso, Pedro, Jonuko, Gogos, Dimos, Guculo, Klero, Aurelijaus Gvozdevo („Taskuristraiškoašakas“), Marijos Ivanov-nos, Apolonovo ir kitų likimams.

Suprantama, šie žmonės nėra vienodo dvasinio matmens, nekalbant jau apie aiškiai neigiamus sistemos tarnus, kaip antai stovyklos viršininkas Lavrentijus Cicinas ar tardytojas Juodoji Pirštinė. V. Kalvaitis sugeba parodyti nematomąjį personažų sielų pasaulį, o taip pat dramatiškus bei tragiškus jų charakterių, emocijų, aistrų išlydžius; kad kaliniai lošia kortomis „na mokruju“ (pralošusysis turi nužudyti išlošusiojo pasirinktą auką) yra šiurpu, tačiau visai kas kita, kai ta tragedija vyksta šalia tavęs ir kai ant tavęs laša aukos kraujas. pasakojimas apie tardytoją Juodąją Pirštinę ir Atamano Konstantino Iljičiaus biografinę metamorfozę ne tik apimtimi užima centrinę vietą siužete, bet ir meniniu požiūriu yra išskirtinis, o konflikto tarp šių lagerio „asų“ vaizdavimas (dvikova suomiškais peiliais) yra vienas stipriausių knygos epizodų.

Beje, nežinau, ar kur dar lagerinėje literatūroje papasakota, kad kalinys nubaudžiamas vien už tai, kad mėgsta šypsotis („Šypsena“). Knygoje yra ir daugiau originalių lagerio tematikos aprašymų. Net daugelio memuaristų aprašytam faktui – žiniai apie Stalino mirtį – V. Kalvaitis suteikia netikėtą meninę interpretaciją („Sirena“).

Meninis tyrinėjimas ypatingas savo bešališkumu, ir, kaip knygoje „smulki kritikos rasa“ rašo Kęstutis Keblys, „romanas bus vertingas tiek, kiek tobulai jis pajėgs atskleisti žmogų. Tai reiškia, kad iš romano reikalaujama daugiau, negu vien įvykių eigos atpasakojimo, daugiau, negu kasdieninės realybės užfiksavimo. Romanas privalo žvelgti giliai į žmogaus vidų, turi ieškoti dėsningumo žmogaus santykyje su savimi ir su tikrove. <…> Tobulas, betarpiškas žmogaus atskleidimas romane turi personažo patirtį perkelti į skaitytojo asmeninį pergyvenimą ir tuo praplėsti jo tikrovės pažinimą“.

Kai B. Sruoga „Dievų miške“ tą personažo patirtį perteikė originalaus, autoironiško stiliaus plastika, tai „stalininiams literatūros ideologams šis inversiškas tono ir turinio santykis pasirodė kaip „ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų“, ir knyga išėjo tik 1957 metais“ (Reda Pabarčienė, „Lietuvių literatūros enciklopedija“, 2001, p. 465). Suprantama, V. Kalvaitis – ne B. Sruoga, jo ironiškas, autoironiškas, sarkastiškas, groteskiškas ir kitokių stilistinių atspalvių raštas ne toks stiprus, ir jo tono bei turinio inversiškumas ne toks smogiantis. Tačiau V. Kalvaičio romaną „Sustiprinto režimo barakas“ nesibaiminant galima dėti į to paties rango „lagerinės“ literatūros lentyną.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)