tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Kita gravitacija

Gintaras Bleizgys, „Sodas“
Gintaras Bleizgys, „Sodas“
Gintaras Bleizgys. SODAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 112 p.

 

Recenzijos apie Gintaro Bleizgio poezijos knygą „Sodas“ pavadinimas – paskutiniai to paties vardo eilėraščio žodžiai: „<...> nes juk / jauti jau kaip traukia kaip tempia kita / gravitacija – – –“ (p. 106). Poezijoje ji turi atsirasti – ta kita gravitacija.

Kai parašai – poezijos knyga – jau ir atsakai į svarbiausią klausimą, kuris lygiai rūpi ir poetams, ir skaitytojams (kartais ir kritikams), ar tai poezija. Taip, G. Bleizgio knyga palytėta poezijos dvasios, intensyviai pasirodančios, atsiskleidžiančios. Sunkios nekantros yra tame rodymesi, skleidimesi. Nuojautos, kad poezijoje ir turi įvykti tai, kas gali su žmogumi atsitikti. Viena yra visa, nebūtina skirstyti, rašyti skyrybos ženklus.

Gravitacija – sunkis, kurio esame visuotinai pritraukti žemės, šio pasaulio, šio gyvenimo. Kita gravitacija iš ribos jutimo, iš netikrumo, kad matai tai, ką matai:

 

                                                daugybės dalykų kuriuos

                                                dar matai jau nebėra likęs tik

                                                pėdsakas būtent todėl niekada

                                                negalima pasikliaut akimis

                                                                                                (p. 105)

 

„Sodo“ frazė-posmas (iš tiesų nei frazė, nei posmas, nes nėra jų atskirai) įtraukti į sakymą-kalbėjimą-pasakojimą-rašymą, į ritmines frazuotes, pereidinėjančias, junglias, veikiančias; kartais ir „paskutiniojo noro ritmu“. Negalima pasikliauti akimis – prieštara regėtojams, matytojams, matymo ir mąstymo vienovės teigėjams. Ir viena, ir kita: galima pasikliauti, kol įmatai, įžiūri, įsižiūri, nebegalima, kai jau matai: pro matomą ima persimatyti. Kai jau matai, matai ir tai, ko jau nebėra, gal niekada ir nebuvo, pėdsakas visada mįslė. Kita gravitacija – iš tos mįslės, pamatinės žmogui, jo egzistencijai. Prie tos mįslės arčiausia iki šiol priėjo poetai, menininkai, filosofai, intensyvių, sukrečiančių būsenų žmonės, kaip žmonės dažnai tų būsenų tragikos ir neatlaikantys. M. K. Čiurlionis lietuvių kultūroje šiuo požiūriu yra kodinė figūra. Europos kultūroje – R. M. Rilke. Abu vardai svarbūs ir G. Bleizgiui. Kito svarbumo lygio vardai vienaip ar kitaip ir suminimi. Ne tik Sigitas Geda, Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Rimvydas Stankevičius... Ir Jonas Strielkūnas – jo 1973–1974 m. parašytas didelis ciklas „Naktiniai sodai“ (pats tą ciklą brangino labiau už kitus eilėraščius) gali būti jaučiamas kaip G. Bleizgio „Sodo“ kontekstas: „Staiga išvydau mėnesieną / Dar neregėtame sode.“ Sodas kaip sąmonės vaizdinys, patekimas ten, kur nuveda tik kūryba, tik jos intensyvioji galia: „Pasveikintas būk, mano sode! / Tai vakar, šiandien, amžinai – / Visais laikais tave man rodė / Visi ekranai ir sapnai.“ Tai visatos sodas, amžinosios žmogaus mįslės sodas, regimas ir neregimas.

Pavadinti poezijos knygą (ir antrąjį skyrių) „Sodu“ paprasta ir labai nepaprasta. Išlieka ryšys tarp „bendrystės kiemo“ ir „sodo“: tas ryšys iš gamtos, bet ir metafizinis. Simbolių grandinė begalinė; ir jų G. Bleizgys jau yra įtrauktas. Gal tai ir yra poezijos galia – įtraukti žmogų į kultūros sūkurį, įsuktą mirties ir meilės, meilės ir mirties. Dievo Orfėjo. Vienatinio Dievo.

Kur tris dienas ir tris naktis išbuvo pranašas Jona: žuvies pilve, jūrų pabaisos pilve, kaip sakoma Evangelijoje pagal Matą? Ar tik pasaulyje, kuris kartais žmogui yra tamsus pabaisos pilvas, baisi duobė, šiurpi netektis, kalėjimas, vienutė, grandinės? Žmogus gali būti pasaulio prarytas. Atrytas ir neatrytas. Neišvemtas. Tik ašmenys, nuo kurių žmogus dar šaukiasi paskutinės pagalbos. Pirmajame Jonos atgailos eilėraštyje jungtis tarp žuvies ir pasaulio užsimezga: „<...> ir Tau įsakius žuvis / pasaulis tegu išvemia mane / iš šito kūno“ (p. 26). Aštuntasis ciklo eilėraštis įeina į biblinę Sėjėjo parabolę ir iš jos išsiveržia į kažką, ką būtų sunku kitaip pasakyti nei eilėraščiu pasakyta:

 

                                                daugel yra pasėtųjų bet sudygsta

                                                nedaugelis žmogus turi

                                                prasigraužti pro debesis

 

                                                pro mėlyną skliautą pro sapną

                                                pats pro save žmogus turi

                                                išplyšti išgimti žmogus

                                                                                                (p. 96)

 

Ritminis kalbėjimas, kuris jau ir yra tas išplyšimas išgimimas; neišlaikanti sąmonė trūkinėja, išprotėjimas yra artimas kalbinis darinys, tas, kuris junta iš galimybę, negali nusistatyti ribos, kur saugos žiedas jau nebeišlaiko įprastos gravitacijos.  

G. Bleizgio knygoje svarbioji mįslės konfigūracija eina per „jonos atgailos eilėraščius“ (I, II, III, IV, V, VI, VII, VIII). Dvidalėje knygoje (pirmoji dalis „bendrystės kiemas“, antroji – „Sodas“) yra po keturis atgailos eilėraščius. Krikščioniškosios problemos, Biblijos temos tarsi vienu kartu atrastos, pamatytos ankstesniame rinkinyje „Jonas krikštytojas“ (2010). Tai knyga, nuo kurios prasideda kitos gravitacijos Gintaras Bleizgys. Pasaulio staba ir savistaba, kalba ir savikalbė, pakankamos ramiam, nerizikuojančiam ir neišsiskiriančiam poezijos būviui, perkertamos kitos patirties, lemtingos, neatšaukiamos. Mirtis, eilėraščiuose pasirodanti kaip motinos mirtis, yra ir bendresnio plano. Vaizdiniai mirties, įsiskverbiančios, prasiskverbiančios į gyvą kūną – gyslom, kraujagyslėm. Simonos Weil, padariusios didelį įspūdį ir Česlavui Milošui, mintis: „Tiesą rasi mirties pusėje.“ Mirtis išbando – žmones, jų darbus, kūrybą. Pamatinis susitikimas – susitikimas su mirtimi. Lietuviams su didžiausia menine įtaiga šią mintį pasakė Jonas Biliūnas. Jo „Kliudžiau“, kartais laikomas kūrinėliu vaikams, yra kūrinys apie pirmąjį sąmonės susitikimą su mirtimi. Mirtis subendrina gyvus. Žmogaus mirtyje slypi jo esminė paslaptis, paliekama gyvajam, pačiam mylimiausiam, artimiausiam. Arba tam, kuris yra tai paslapčiai artimas pačia savo prigimtimi. R. M. Rilke’s „Sonetai Orfėjui“ – iš mirties, iš labai jaunos, gražios mergaitės mirties. „Sonetai Orfėjui“ parašyti kaip antkapinis paminklas Werai Ouckamai Knoop. Iš „Duino elegijų“ į „Sonetus Orfėjui“ pereina svarbioji mintis, kad yra didžioji gyvenimo ir mirties vienovė, kad mirtis tik neapšviestoji pasaulio dalis. Dievas Orfėjas yra tos vienovės tragiškasis herojus ir liudininkas. Grakštusis XIX sonetas:

 

                                                Debesiu kyla banga,

                                                O mirksnio miraže!

                                                Visa, kas baigės, atgal

                                                Krinta į pradžią.

 

                                                Sutrupa arkos, greta

                                                Ordos praskrieja,

                                                Aidi tik lyros gaida,

                                                Dieve Orfėjau!

 

                                                Kur mūsų skausmo prasmė?

                                                Kas meilės mįslę įmins?

                                                Juk ties mirties angomis

 

                                                Šydo neperskirs laikas.

                                                Vien šį pasaulį giesmė

                                                Šlovins ir laimins.

                                                                                                (Vertė Alfonsas Bukontas)

 

R. M. Rilke Europos, taip pat ir lietuvių poezijai (nuo Jurgio Baltrušaičio, Vinco Mykolaičio-Putino iki Sigito Gedos, ne tik vertusiam, bet ir sudarinėjusiam šio klasiko rinktinę, rašiusiam palydimąjį žodį) atvėrė lyg kitą egzistencijos matmenį, filosofijai suteikė poezijos būdą, ritmą. „Sonetai Orfėjui“ yra ne tik grįžimas į Orfėjo mito vagą, bet ir naujas gyvenimo ir mirties santykio pravėrimas.

G. Bleizgiui tai esmingai svarbu. Jį lydi kažkoks intymesnis vokiečių kalbos girdėjimas, jutimas, gal ir iš vaikystės. Eilėraštyje „bendrystės kiemas“:

 

                                                dar iš vaikystės vokiškas žodis friedhof

 

                                                lietuviškai kapinės bet paraidžiui būtų

                                                taikos kiemas sakydavau mama mirusieji

                                                gyvena taikos kieme

                                                                                                (p. 57)

 

Svarbu, kas ateina į pasaulio suvokimą su šiuo eilėraščiu: „dabar nebeskirstau į / ten arba čia.“ Svarbu angelas. Svarbu Orfėjas („ir orfėjas kops baisiai ilgai“). Svarbu galimybė kalbėtis su ta, kuri yra, tik yra mirusi („laiškas“, I, II, III). „Nebaigtas sonetas“ – bandymas ir forma įsukti į orfėjišką ar rilkišką kelią. Bet ir pajusta (bent kol kas), kad tai ne jo kelias, kad jis ne skulptorius ir ne braižytojas (braižytojai labiausiai susitinka su erdvės galimybėmis). Tiesiog – sakytojas, sąmonės prirengtas sakymui (kaip kunigas, pastorius ar pasaulietis, sakymo pritrauktas), turintis kultūros pamatus, perimtas krikščionybės, Biblijos tekstų, literatūros klasikos, vaikystės skaitymų. Išlaikoma sakymo, sakymo nuotrupos, ne viso pasakymo galimybė, intonacija. Gyvenimas, tai, kas jame atsitinka, ir kas atsitinka iš ribinių situacijų (mirties, kalėjimo), sakosi kartu su tuo, kas jau yra buvę, įvykę, kas palikę pėdsakus, ir kas dar tik įvyks. Realu lygu tam, kas nerealu. Jei tik sąmonei pasirodo pasakymo galimybės būdu. Pradžios eilėraštis – lyg trumpa poetinė programa:

 

                                                realumas realybė ir kitos fikcijos

                                                paukščiukas kuris

                                                gulėjo prie namo po žiemos nebegyvas –

                                                gležnas mažojo princo kūnelis

                                                virtęs nuolankumu paskui

                                                aš vis dėlto sutaisiau

                                                savo lėktuvą ir išskridau ir patį

 

                                                juodžiausią žvaigžduočiausią dangų

                                                regėjau paukšteli broli

                                                gulintis negyvas po žiemos

                                                                                                (p. 7)

 

„Realumas realybė ir kitos fikcijos“ – pirmąja eilute lyg užbrėžiamas jutimų horizontas. Nėra to, kas būtų žmogui nepatekęs į jo sąmonę, nepamatytas, neišgirstas, nepajustas. Nebegyvas paukščiukas po žiemos, bet prie žmonių namo, lyg būtų dar ieškojęs užuoglaudos. Mažojo princo asociacija kūnelio tinklu. , kuris perima sakymą, kalbėjimą iš aukštai (iš juodžiausio žvaigžduočiausio dangaus) ir iš žemai – iš nuolankumo, kreipiantis į paukštelį brolį – lyg Pranciškaus Asyžiečio būdu. Tinklas – jutimų, matymų-regėjimų, asociacijų, virstančių kalbinėmis jungtimis. Tankiame kalbiniame tinkle galima palikti ir didesnių akių – praleidimų, punktyrų. Bet atkakliai saugoma pirminių, esminių patyrimų erdvė, laikas. Tikslūs įvardijimai – žmonių, jų vardų, situacijų, kartais ir datų. Užrašysi datą (kad ir 2010 04 24 arba 2010 gegužės 21), ir ta akimirka, iš kurios išsivynioja ir apie kurią tarsi apie smaigą apynys apsivynioja eilėraštis, išliks, bus išsaugota. Bet tik tam, kuris tą akimirką esmingai buvo – regėjo, juto, lytėjo. Apsisprendė lyg ir atskirai neapsispręsdamas: „tokia sielos kolizija / tarsi tuoj tuoj / turėtum būti laimingas“; savita eilėraščio „iš e. kaniavos koncerto mokytojų namų kiemelyje 2010 gegužės 21“ kompozicija, lyg iš dviejų žiūros taškų, savita intonacija – iš sutapimo su kalbančiojo balso tembru ir tempu. Vienu pačių stipriausių G. Bleizgio eilėraščių laikytinas „dirigentas“ sumuoja poeto galimybes ir negalimybes, biografiją ir nebiografiją, kovą ir nekovą. Išlaisvėjimą: „aš rašiau / šitą žiemą rašiau nesižvalgydamas / nebijodamas jokio / gyvenimo nieko – –“ (p. 39). Išlaisvėjimas – kai nebijai, kai nebijai rašyti nesižvalgydamas.

Daugiau kalbama (bent jau kalbėta) apie poetinius įsikūnijimus. G. Bleizgys prasitaria apie išsikūnijimą. Lyg iš naujo poezijai grąžinama siela, sielos problema. Žinome, kad vienis yra kūnas ir siela. G. Bleizgys lyg kartoja Biblijos liniją: „užėjo man šitie nesutramdomi / žodžiai ir žodis / tapo kūnu“ („paskutinis reisas…“). Bet lyg ir nežinome, ne visai tuo tikime; kažkas spurda mumyse, kūniškuose, kas galėtų būti ir siela. Pereiti į eilėraščio programą, ją nuolankiai vykdyti, taip, tai galima suvokti kaip išsikūnijimą, tarsi tapimą kažkuo kitu, paklusimą galiai, kuri yra už tave stipresnė. Ji leidžia eilėraščiui prasidėti iš to, kas skaudžiausiai tavo, bet užbaigia ne tuo, kas tavo, o tuo, kas iš viso iškyla ir kas nuo rašančiojo atskyla: „be mano žinios gyvena mano eilėraštis“ („lietaus fantazija: poezija“). „Lietaus fantazijos“ (miegas, antys, vėjas, poezija, spygliai) yra gražios poetinės improvizacijos, lyg kokie kitos gravitacijos išbandymai.

Dabar tik leisti visam grimzti visam gilyn.

Taip pat ir skaudžiausiems patirties momentams.

Kuo mažiau citatų ir tiesioginių aliuzijų iš didžiųjų tekstų, poetų.

Kuo mažiau kalbėjimų, kurių nereikia eilėraščiui.

Gravitacija, taip pat ir kita gravitacija, yra sunkis, sunkumas.

Bet jei ne tas pamatinis sunkis, nesusitiktume su gražiausiu iš senųjų archetipų, su tokia sielos kolizija ar jau išlaisvėjimu, kai jauti „tarsi tuoj tuoj / turėtum būti laimingas“.

Poezijos knygomis „Jonas Krikštytojas“ ir „Sodas“ Gintaras Bleizgys lietuvių poezijoje užsiėmė savo vietą.

P. S. Ir abi tos knygos, kaip ir visos svarbiausios Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knygos, yra ir Romo Oranto knygos; tas paukštis ant „Jono Krikštytojo“, tas suskeldėjęs „Sodo“ paviršius. Likimo valia „Sodo“ eilėraštyje „Valentinas Sventickas stovėjo ir rūkė...“ Romas Orantas ir liks įrašytas – gyvuolis Rašytojų sąjungos kiemo akmenyne, cementyne, asfaltyne: „taip ir poezija – viskas / sugrius nusivalkios susinešios / jei nestovi joje koks nors iš tavęs / išsiplėšęs išsprogęs gyvuolis.“

Nuėjo gandas (kada nors gal virsiantis poetiniu mitu), kad Valentinas Sventickas nenorėjęs to eilėraščio knygoje palikti, bet Gintaras Bleizgys buvęs atkaklus.

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)