tekstai.lt

Tomas Venclova. Tolimųjų Rytų užrašai

Tomas Venclova. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Tomas Venclova. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Tęsinys. Pradžia 2012 m., Nr. 5–6

 

08 04

Naktį itin pasibjaurėtina savijauta, beveik nemiegu. Truputį palengvėja atsikėlus. Čia pat už lango oro uostas, atskirtas nuo viešbučio neplačiu kanalu; už oro uosto Vidinė jūra, kuria plaukia laivas; na, ir saulėtekis, kaip ir dera Tekančios saulės krašte. Viešbutis sujungtas su oro uosto pastatu stikliniu koridoriumi ir apskritai gana futurologinis – čia tau, brol, ne Ulan Batoras. Nė minutės nesugaišęs gaunu įsodinimo kortelę. Geriu kavą su ledais ir įsibėgėjęs bandau toliau sprausti Bašio į septyniolika lietuviškų skiemenų:

 

                                                                     Cit! Sušlamėjo

                                                                     Skėtis. Ak, ne pas mane,

                                                                     O pas kaimyną.

 

Gal vertėtų padaryti tokių formaliai tikslių vertimų knygutę, nors vardan padorumo tam reikia išmokti japoniškai. O gal septyniolika skiemenų skambėtų nepakenčiamai dirbtinai. Šiaip jau į lietuvių kalbą haiku dažniausiai verčiami kaip pakliuvo, „kad tik būtų gražu“.

Skrendame virš Pietų Korėjos, toli dešinėje Daliano ir Port Arthuro kyšulys. Ten buvo rusiškas miestas Dalnyj („Tolimasis“) ir karinė bazė, prarasta per rusų–japonų karą; Stalinas ją atsiėmė, bet pirmininko Mao spustelėtas po kiek laiko atidavė Kinijai (ir Stalinas šį tą atiduodavo!). Pekino oro uostas vėl pribloškia neįsivaizduojamu mastu. Ryšį su kinų tradicijomis jame užtikrina žalvarinė astroliabija ant keturių drakonų, irgi pranokstanti žmogiškąjį suvokimą, o visa kita – stiklo parabolės ir hiperbolės. Ypač hiperbolės. Tačiau pakeliui į viešbutį pro autobuso langą pamatai ir trečiojo pasaulio: dykvietės, barakai, skurdoki laukai, išmaltos gatvytės tarp trupančių aptvarų. Tiesa, to daug mažiau negu Maskvoje, ir trečiasis pasaulis akivaizdžiai nyksta. Ką jau ten Maskva – ir Niujorke tų dalykų gausiau. Oras itin užterštas, ilgai gyventi Pekine nesinorėtų. Atvažiuoju labai negaluodamas ir susmunku ant lovos, bet po dviejų valandų pasirodo Wenfei su stebuklingais kiniškais vaistais, kurie kaipmat pastato mane ant kojų. Reikia važiuoti į banketą.

Dešinėje lieka imperatorių Vasaros rūmai. Moderniojo Pekino kubai ir gretasieniai stebina ne aukštumu – nors ir to jiems nestinga, – bet savotišku majestotu, plaukiančiu iš to paties šaltinio, kuris pagimdė Mingų mauzoliejus ir Didžiąją kinų sieną. Logika, ratio, pragmatizmas, neregėtai gausi, bet organizuota darbo jėga. Priešingybė Indijos anarchijai. Jeigu jau prekybcentris – tai pilis, ne menkesnė už indų Elorą. Gal dar tiksliau: Pekinas – tai Amerika, kokią mes kadaise vaizdavomės, bet kurios iš tikrųjų nėra. Tiesa, pasitaiko labai savotiškų socrealistinių intarpų: sakysime, parodų rūmai smailiu it Petrapilio Admiralitetas (ar Vilniaus Mokslininkų namai) bokštu, juos matė dar mano tėvas, o statė darbininkai iš Rusijos. Bet ir čia pragmatizmas laimi: parodų centras tebeveikia, nors parodos jau kiek kitokios, o prie jo tebėra rusiškas restoranas „Maskva“ – kas be ko, vienas iš geresniųjų mieste. Arčiau Tiananmenio Pekinas darosi netikėtas: žaliuojančios gatvės, dviejų ar keturių aukštų namai, kartais tradiciniai – lenkti stogai, vartai, – kartais lyg ir tarybiniai, neretai vakarietiški. Privačios krautuvėlės. Mao laikais jos buvo griežtai uždraustos, bet tie laikai – tik epizodas tūkstantmetėje kinų prekybos istorijoje. Jautiesi nedideliame provincijos mieste, mielesniame už betoninį Kiotą. Gatvelės, kaip ir anksčiau, vadinamos hutongais, nors dauguma jų praplatintos, kad tilptų automobiliai. Daugmaž viso to centre – Činghai provincijos atstovybė, ten ir sustojame.

Tamados ar, tiksliau, vyriausiojo mandarino vaidmenį atlieka Jidi Majia. Kalbama vokiškai, ispaniškai, rusiškai; senas kinas ispanistas pažįstamas su Birute Ciplijauskaite, kurią buvo atsikvietęs į Pekiną dėstyti. Dar – pagyvenusi prancūzė dama ir lenkas rašytojas Wawrzkiewiczius. Šis sakosi nuolat būnąs Lietuvoje, pažįstąs Birutę Jonuškaitę, nekalbant jau apie velionį Justiną. „Jaunųjų lietuvių poetų bėda – nepažabota vaizduotė.“ Wenfei sakosi ką tik matęs internete, kaip mūsų Zuokas traiško tanku ne vietoje pastatytą mersedesą (sakyčiau, Fluxus stiliaus spektaklis). Globalinis kaimas, ir tiek.

Pietumis negalima skųstis. Maistas atgabentas iš Činghai provincijos, tai – kalnuotas, daugiausia tibetiečių apgyvendintas kraštas – kartais sakoma, tibetietiškesnis už patį Tibetą (dabartinis Dalai Lama kilęs iš ten). Lazdelėmis darbuojuos vis smagiau. Svarbiausias įrenginys – mongoliško stiliaus virdulys: priešais kiekvieną svečią puodas verdančio vandens, į kurį reikia merkti jako dešreles, jūros kopūstus, tofu, krevetes ir ko tik įsigeisi, paskui visa tai ištraukti ir klampinti į ypatingą padažą, ką tik pagamintą mūsų akivaizdoje. Baisoka, kad neapsiplikytum. Desertas – jako jogurtas, saldus, pudingo konsistencijos. Viskas gausiai laistoma vynu ir tibetietiška degtine.

Grįžtame pro nesibaigiančią akliną sieną, anapus kurios gyvena Kinijos vadai. Ko gero, vadai irgi puotauja. Kinijos naudai galima pasakyti, kad joje išmoningus pietus sau leidžia ir proletarai, tik nedažnai. Badmečio po Mao laikų nebėra.

 

08 05

Simpoziumas skirtas Jidi Majia kūrybai – esu kviečiamas jame dalyvauti. Einu pro krautuvėles, prie kurių pusryčiauja Pekino darbininkai, paskui ilgai važiuoju metro. Ką gi, metro kaip metro, ne ką prastesnis už Niujorko (tai, žinoma, ne komplimentas), nors eskalatorių stinga. Rytmečio minios tokios, kad tenka ilgokai laukti platformoje, kol įsispraudi į trečią ar ketvirtą traukinį. Vyrauja akiniuoti studenčiokai. „Pekine žmonės ne ypač skuba“, – sako Wenfei. „O kas būna, jei pavėluoji į darbą?“ – „Jei gerokai pavėluoji ar iš viso neateini – piniginė bauda.“

Nacionalinė biblioteka (šiuo metu bene antroji pasaulyje pagal didumą), prie jos skaitytojų eilė. „Ar visos knygos jūsų bibliotekoje prieinamos?“ – „Kai kurių biblioteka tiesiog neperka, bet, įveikus tam tikras biurokratines procedūras, gali skaityti ir antikomunistines.“ Įdomu, kokios tos procedūros, tačiau dėl viso pikto neklausinėju. Labai daug kas, nors irgi ne viskas, prieinama internete.

Bibliotekos pašonėje – Tautinių mažumų institutas, jo salėje gal du šimtai klausytojų. Atpažįstu Japonijoje matytą Mindy, iš pažiūros simpatingas amerikietis – Jidi Majia vertėjas. Nuotaika, tiesą sakant, tarybiška. Šneka visokie pirmininkai, vicepirmininkai, rektoriai, profesoriai, daug „nacmenų“, atseit mažųjų tautų atstovų, efektinga rašytojų sąjungos vadovė. Vyrauja turbūt ritualinis diskursas, atitinkąs ir komunistines, ir imperatoriškąsias kinų tradicijas, nors vienas kitas pakalba gyviau, net sukeldamas juoką. Kiek suprantu, mažumų rašytojai kartoja žaidimą, kurį Tarybų Sąjungoje žaidė aitmatovai, suleimenovai, gamzatovai, mieželaičiai: užimti poziciją, kurioje gali šį tą pasakyti ir „pagelbėti saviesiems“, žinoma, neužmirštant ir savęs. Kaip ir TSRS, yra čia ir gerų norų, ir prisitaikymo, ir nevilties, ir, be abejo, cinizmo, kartais gal talento. Bandau suteikti tiems žmonėms „benefit of doubt“ (viliuosi, kad jų veikla turi veikiau teigiamas negu neigiamas pasekmes).

Per pietus degtinė nepilstoma, nes po jų simpoziumas vyks toliau, bet vienas mongolas rašytojas vis dėlto įsigudrina pasigerti it Paulius Širvys. Nebūtų Čingischano palikuonis.

Pekine karšta, drėgna ir miglota. Einu ilsėtis; Wenfei parūpina man dar vieną kinišką vaistą – lotoso sėklų, nors jaučiuosi jau daug geriau.

 

08 06

Bandau susiorganizuoti žygį į Konfucijaus tėviškę, o tai nėra lengva, nes traukiniai perpildyti. Prakutę kinai ėmė keliauti po savo šalį (didžioji dauguma buvo matę tik artimiausias savo kaimo ar miestelio apylinkes), tokių turistų neofitų milijonai, atskirų kasų užsieniečiams nebėra. Apartheidas apskritai panaikintas – pavyzdžiui, gyvenu nebe „inturistiniame“, o grynai kiniškame viešbutyje, angliškai čia beveik niekas nesusikalba, o restorano padavėja rašo sąskaitą tušu ant delno, kaip turbūt buvo daroma paskutiniosios mandžiūrų dinastijos laikais. Žinoma, visa tai teisinga, net jei sukelia nepatogumų. Kelionių agentūroje angliškai susišneku, ji, matyt, padės.

 

08 07

Siningas reiškia „Vakarų ramybė“, nes tas miestas ar tvirtovė turėjo ginti imperatorių Kiniją nuo klajoklių iš vakarų pusės. Tai Činghai provincijos sostinė. Skridimo maždaug tiek pat, kiek iki Ulan Batoro, ir miestas truputį primena Ulan Batorą – ilga juosta įsiterpęs tarp kalnų, aiškiai trečiaeilis, palyginus su Pekinu. Bet vis dėlto tai visiškai kas kita. Šimtai dangoraižių (na, pusiau dangoraižių – po trisdešimt ar kiek daugiau aukštų). Gana švaru, lūšnų likę jau nedaug – Ulan Batore jų pilna. Gyventojų irgi dusyk daugiau negu Mongolijos sostinėje – du milijonai. Bent pusė jų išpažįsta islamą, bet kalba kiniškai ir laikosi visų kiniškų papročių, nebent kiaulienos nevalgo; rusiškai vadinami dunganais, o kiniškai – nei daugiau, nei mažiau – „chuej“ ar netgi „chuj“. Kita pusė – tibetiečiai, mongolai ir visokios mažos gentys. Labai vienodą kraštovaizdį paįvairina mečetės, jų kupolai ir minaretai ornamentuoti žalia spalva.

Gamta čia niūroka, aukštesni nei Mongolijoje kalnai – pliki, smėlingi. Bet visiška dykuma nepavadinsi, nes kaip tik šioje provincijoje prasideda trys didžiosios kinų upės – Geltonoji, Jangdzė ir Mekongas. Todėl provincija praminta „Kinijos vandentiekio bokštu“.

Nedideliame oro uoste susipažįstu su liesu, ištįsusiu Bei Dao – vienu garsiausių kinų poetų, Nobelio kandidatu. Jis dalyvavo Tiananmenio aikštės protestuose ir dėl to jau seniai gyvena Honkonge, kuris formaliai yra Kinijos dalis, bet kol kas laikosi kitokių, demokratinių įstatymų. Truputį Brodskis, truputį net Solženicynas. Į tikrąją Kiniją jo iki šiol neįleisdavo, nes ne tik kadaise „nusidėjo“, bet ir dabar pasirašinėja įvairius antikomunistinius dokumentus. Tačiau dabar staiga įleido – sklinda gandai, kad čia suveikė Jidi Majia. Į Činghai poezijos festivalį atvyksta ir Baltijos valstybių atstovai – estė Doris Kareva ir Lietuvoje gerai žinomas latvis Uldis Berzinis.

Viešbutyje gaunu ką tik išleistą savo eilių knygą kinų kalba. Šiek tiek „aplaistau“ ją su Wenfei ir jo pačia. Beveik šeimyniškai su jais susigyvenau, kaip reta simpatingas ir jų mažas berniukas Yoyo. Už lango – Siningo panorama – dangoraižių puokštės ir kažkoks didžiulis statinys (šventykla?), iš pažiūros – senoviškas. Dangoraižiai anaiptol neapšepę, bet iš esmės tai vis dėlto vertikalūs barakai. Pro kitą langą matyti tikriausias Eifelio bokštas su besisukančiu rutuliu viršuje.

Esame du su puse kilometro virš jūros lygio. Kaip tik pro čia eina naujas geležinkelis iki Lhasos (kelionė trunka dvidešimt keturias valandas). Denisas Mairas (Jidi Majia vertėjas): „Lhasa? Oh, it’s very touristy!“ („Lhasa? O, tai labai turistiška vieta!“). Prieš penkiolika metų ten patekti buvo didelis nuotykis; dabar daug paprasčiau, nors kažkokie leidimai reikalingi, o per neramumus Tibetas uždaromas. Kas iš tikrųjų vyksta Tibete, bandysiu parašyti kiek vėliau.

 

08 08

pirmoji festivalio diena. Dalyvius sveikina keturios merginos čionykščiais tautiniais rūbais (beje, neįtikėtinai kičiniais), su vainikais ar net karūnomis. Susodina į krėslus, priderančius Bogdo Khanui (kinų ar japonų imperatoriui jie būtų vis dėlto kukloki). Jidi Majia vienintelis iš šeimininkų išsaugojo šį tą iš senųjų mandarinų tradicijos. Atidarymo kalboje dėkojama pirmiausia poezijos deivei, tik po to vyresnybei.

Keliolika pasisakymų vertimo tema. Kalba ir vakariečiai, ir rytiečiai. Kaip visada panašiomis progomis, vyrauja retorika ir klišės, bet lygmuo aukštesnis, negu buvo galima tikėtis. Labai rimtai ir profesionaliai šneka vokietis Wolfgangas Kubinas. Vokietijoje gero poeto knyga susilaukia trijų šimtų egzempliorių tiražo, o kinų poeto vertimas į vokiečių kalbą – tūkstančio. Verstinės knygos Vokietijoje sudaro septyniasdešimt procentų rinkos, Amerikoje vos penkis procentus.

Kuluaruose užsimenama, kad Bei Dao nenorįs kalbėti (gal neleidžiama?), bet jis netikėtai išeina į tribūną – suglamžytais marškiniais, iš visų kinų mažiausiai panašus į nomenklatūrininką. Legendinė figūra – kažkada chunveibinas, paskui Tiananmenio aikštės herojus, parašęs tada garsiausią priešvalstybinį eilėraštį „Atsakymas“. Šneka puikiai: politinių šūkių neskelbia, apskritai išlieka santūrus, bet vykusiai nagrinėja vertimų padėtį šalyje (palyginus su amžiaus pabaiga, labai smukusi jų kokybė) ir prisimena kelis literatus vertėjus. Tie literatai užmiršti – įtariu, kad nužudyti, – taigi Bei Dao atgaivina jų vardus, kaip TSRS buvo daroma septintajame dešimtmetyje.

Trečiasis gana įdomus pranešimas – Paulio Nelsono. Šis kalba apie Pacific Rim Poetics, susidomėjimą Zen budizmu ir panašiais dalykais Amerikos bei Kanados Vakarų pakrantėje. Ekrane rodo ir labai intriguojantį žemėlapį, kuriame plotai tarp Baikalo ir Los Andželo išdalyti į keliolika „valstybėlių“, bet ką tai turėtų reikšti, ne visai suprantu. Velionė Jurga Ivanauskaitė gal suprastų. Nelsonas cituoja kažkokį žinovą: „Dabartinė poezija nepalyginti artimesnė Li Bo negu Drydenui.“ Be abejo, taip, bet ar nepraverstų kiek didesnė Drydeno dozė?

Kai vienas čionykštis kalbėtojas pareiškia, kad be vertimų į jo šalį nebūtų prasiskverbęs marksizmas, taigi nebūtų atsiradusi ir KLR, netoli manęs sėdintis jaunas kinas beveik garsiai prunkšteli, lygiai kaip mūsiškis studentas būtų prunkštelėjęs prieš kokius keturiasdešimt metų. Kita vertus, tie žodžiai – šventa teisybė. Tikrai be vertimų to nebūtų buvę.

Per pietus prieina Doris Kareva, su ja kiek šnekteliu. Abudu – ją ir Berzinį – atsikvietė rašytojų sąjungos užsienio skyriaus viršininkas, ką tik buvęs Baltijos valstybėse, net Klaipėdoje. Išsišneku ir su juo (gerai kalba rusiškai), bet krūpteliu išgirdęs: „Hitleris pradžioje darė daug gero.“ Valgyklos salę palieka kažkoks vietinis mandarinas. Iki mašinos jį lydi šeši asmenys, o septintas atidaro dureles.

 

08 09

Iš Siningo važiuojame prie Činghai, arba Kukunoro, ežero (pastarasis vardas mongoliškas, abu reiškia „mėlyną jūrą“). Tai apylinkės, kurias iki mūsų laikų buvo aplankęs retas europietis, nebent Svenas Hedinas ar Prževalskis. Dabar ten veda visai padorus, nors ir siaurokas greitkelis, einąs iki pat Lhasos. „Hitleris pradžioje darė daug gero“? Na, tikėkimės, kad čia yra kiek kitaip.

Ant autobuso durų ir priekinio lango kabo talismanai. Gidas pasakoja apie vietas, pro kurias važiuojame – beje, gana atvirai. „Tibetiečiai visada mieliau klausys lamos negu Hu Jintao“ (dabartinio generalinio sekretoriaus). „Jei Tibetas atsiskirtų, turėtų bėdos su arbata, nes visada gaudavo ją tik iš Kinijos.“ Keli pakelės miesteliai plėtojosi kaip arbatos prekybos centrai: už vieną žirgą būdavo duodama trisdešimt kilogramų arbatžolių, ir tuo vertėsi ne tik kinai ar tibetiečiai, bet ir užklydę rusų pirkliai. Miesteliai visai kitokie negu Siningas – nesibaigiančios eilės priplotų prie žemės krautuvėlių, tiesa, gana švarių.

Po truputį kylame aukštyn. Gaunu atsigerti specialių žolelių, padedančių nuo aukštumų ligos, antpilo. Perėja vadinasi „Saulės ir Mėnulio kalnas“, tai tradicinė Kinijos ir Tibeto, žemdirbių ir nomadų riba. Tuneliai. Avių ir jakų bandos (jakai, beje, atrodo grėsmingai ir net bando atakuoti autobusą). Ne dykuma, bet stepė, kartais skaisčiai geltoni laukai. Pirkios čia jau primena matytas Lhasoje ir apylinkėse. Atsiveria žydra ir rami didžiulio ežero juosta, anapus jos pamažu ryškėja kalnagūbris. Privažiuojame iškyšulį su budistine šventykla – gana primityvia, greičiausiai atstatyta po kultūrinės revoliucijos. Aukos čia praktikuojamos nuo Tangų ir Sungų dinastijų epochos (nuo VII amžiaus) iki dabar; jei tikėsime ne itin raštingais angliškais paaiškinimais ant lentų, aukojami keistoki daiktai, pavyzdžiui, „sweet dew“ (saldi rasa). Prie ežero plyti visai palangiškas paplūdimys, auga žolės, panašios į vilnų kamuolius, vienoje vietoje gražus skelbimas: „Grass is sleeping, please do not bother“ („Žolė miega, prašom nežadinti“).

Tibeto kultūra šiose vietose sunkiai prasimuša pro kinišką sluoksnį – architektūra ir rūbai savotiški, bet tibetietiškas raštas labai retas.

Pietūs liaudiškame restorane – na, čia jau baisi spūstis ir netvarka, kontrastas su elito banketais labai didelis, nors maisto nestinga. Tik mėsa – vieni kaulai. Ant sienos – nuolatinis čionykštis propagandinis motyvas – kinų princesė išteka už tibetiečio (kaip Jadvyga už Jogailos!) ir „amžiams“ sujungia abu kraštus.

Kai man įteikia festivalio premiją, sakau kalbą lietuviškai. Iš rusiško teksto, kuriuo teko pasirūpinti, ją verčia Wenfei pati Maša. Manau, tai pirmas kartas, kai lietuvių kalba viešai skamba prie Kukunoro. Tarp kelių šimtų klausytojų yra vienas asmuo, kuris lietuviškai supranta – Uldis Berzinis. Man rūpėjo du dalykai – paminėti, kad lietuvių tauta simpatizuoja tibetiečių siekiams, ir protestuoti, bent netiesiogiai, prieš disidentų persekiojimus. To antrojo tikslo siekdamas cituoju Konfucijų, kuris reikalavo su kitaminčiais elgtis humaniškai. Kinai tokias citatas lengvai ir gerai supranta. Viskas išverčiama ir perskaitoma be cenzūros pataisų. Ką gi, padariau ką galėjau, išsaugodamas kinišką mandagumą ir pernelyg nerizikuodamas kvietėjų gerove. Ceremonija vyksta prie „Poezijos sienos“ paežerėje. Ant tos sienos, rodos, šimtas portretų: grafika kaip ant dabartinių antkapių, taigi klaikoka, bet atranka padori, yra kone visi būtinieji vardai nuo Du Fu ir Bašio iki Elioto ir Kavafio. Randu Mickevičių, iš rusų – tik Puškiną ir Cvetajevą – na, Brodskis su tokiu parinkimu sutiktų. Paskui didžiulis choras ir orkestras atlieka simfoniją, kuri labai prailgsta, nes kaitroje tenka sėdėti juodais kostiumais – kaip, beje, ir muzikantams. Muzika, tiesa, visai įdomi, vakarietiška su kiniškais intarpais.

Pavakary zigzagais leidžiamės į fantastišką tarpeklį, prilygstantį Amerikos vakarų kanjonams. Gelsvi skardžiai ir sprūdžiai, pasišiaušę tarsi tiranozaurų žvynais, žemiau ryški žalumos juosta. Tibetietiškos molinės lūšnos. Užtat miestelis Guide, esąs bene kilometru žemiau už Siningą, prie Geltonosios upės – čia ji dar mėlyna, – neatsilieka, tarkime, nuo Floridos miestelių, o viešbutis pranoksta vaizduotę. Į kinų viešbutį mūsų, užsieniečių, neleidžia (retas apartheido pavyzdys), bet ir mūsiškis neprastas. Įsikūrus, tiesa, paaiškėja, kad voniai jau reikia remonto, taigi visas blizgesys turi išvirkščiąją pusę.

 

08 10

Guide miestelyje, kurį net žemėlapiuose ne iš karto rasi, aplankome dvi šventąsias vietas. Tiksliau, net tris, nes tą, kuri vadinama Nefrito imperatoriaus vardu, sudaro dvi šventyklos – konfucionistinė ir daoistinė (arba taoistinė), o tai labai reta. Abi panašaus stiliaus, skiriasi pirmiausia detalės (priešais Konfucijaus šventyklą smilkytuvas – stačiakampis, priešais daoistinę – apskritas), na, ir pirmoji prigludusi prie žemės, o antroji – šauna į viršų. Ir vienur, ir kitur – paauksuotos statulos, tik Konfucijus gana realistiškas, o Dao, arba „didžiojo kelio“, garbintojų šventieji bei demonai itin karikatūriški. Nesunku suprasti, kad Konfucijaus šventykla yra pirmiausia čionykščių išminčių ir žymesniųjų valdininkų „garbės lenta“. Dao šventykla – kas kita, čia nestinga magijos, prasiveržia iracionalioji kinų kultūros dalis. Į dvidešimt penkių metrų aukščio pagodą tenka kopti kaip į majų piramides – iš pradžių stačiais akmeniniais laiptais, paskui – medinėmis kopėtėlėmis. Ji dalijama į tris aukštus – Žmogus, Žemė, Dangus. Reginys iš viršutinio, Dangaus aukšto, vertas pastangų: šventyklas ir didoką aplinkinį plotą supa įspūdinga apgriuvusi, bene molinė siena, savaip atkartojanti pilką tarpeklį dantytomis viršūnėmis, kurio glėbyje įsikūręs Guide. XIV a. ta siena juosė visą miestą, dabar jis daug didesnis. Šventyklos paverstos turistiniu objektu ir neblogai prižiūrimos, bet maldininkų irgi, atrodo, pasitaiko.

Kitame miesto gale – budistų šventykla, vadinama Pietų jūros rūmais. Čia jau yra ir tibetietiškų užrašų (konfucionizmas ir daoizmas – grynai kiniškos religijos). Apskritai čia – kičo karalystė: visas kalnas su laipteliais ir paviljonais, kurį vainikuoja gigantiška paauksuota gailestingumo deivė Guan-in arba bodhisatva Avalokitešvara. Statyta aiškiai neseniai. Užsikariu iki pat statulos, iš ten vėl neeilinis reginys – tarpeklis žaliu gauruotu dugnu, kuriame miestelio nė įžiūrėti negalima.

Iš čia važiuojame į Guide nacionalinį parką. Kraštovaizdis ten visiškai neįsivaizduojamas, prilygsta jei ne Didžiajam kanjonui, tai jo kuklesniems broliams. Raudona ir pilka – spalvos, tiesa, kitėja, saulei keliaujant dangumi. Statmenos sienos, kuriose matai hieroglifus ir reljefus, nors tai iliuzija; vienoje vietoje lyg ir Dostojevskio galva. Pačiuose tarpeklio nasruose mus išlaipina iš autobuso ir toliau ilgai veža vagonėliais pro akmenines adatas ir pasvirusias virš galvų, grasinančias sutraiškyti smėlio pilis. Pasiekiame apskritą aikštę, vyresnybei statytą paviljoną ir restoranėlį. „Galėtų jų ir nebūti“, – piktinasi viename vagonėlyje su manimi važiuojąs kinas.

Dvi valandas trunka poezijos vakaras. Dar niekada nesu skaitęs eilių tokiame dekoratyviame fone. festivalio dalyviai – vidutiniškos kokybės publika. Tikrai žymūs poetai festivaliuose dalyvauja retai, užtat pasitaiko nemažai marginalų ir garbėtroškų. yra susidariusi antraeilių ir trečiaeilių rašančiųjų terpė, vienu šonu liečianti jau ir Lietuvą. Norvegas Knutas Odegardas mielesnis ir gal talentingesnis už daugelį. Su juo net visai maloniai pasikalbame – apie Oskaro Milašiaus „Lofotenus“, Hamsuną, dvi norvegų kalbos atmainas (oficialųjį riksmolį ir sodietiškąjį landsmolį). „Landsmolis artimesnis senajai „Eddos“ kalbai, be to, nesugadintas kanceliarizmų ir reklamos.“

Iki Siningo nuo čia tik devyniasdešimt kilometrų, bet pakeliui reikia įveikti 3280 metrų aukščio perėją, nuo kurios kelias leidžiasi staigiais ir stačiais vingiais. Pačioje perėjoje – budistinės piramidės iš spalvotų audeklo juostų. Beje, panašiai čia atrodo ir degalinės.

Jau naktį duodu interviu dviem laikraščiams – Šanchajaus ir Honkongo. Abu labiausiai sudomino faktas, kad priimdamas premiją kalbėjau ne rusiškai, o lietuviškai.

 

08 11

Visai netoli Siningo yra Kumbumo (arba Taer) vienuolynas, įsteigtas garsaus budizmo apaštalo Tsongkhapos gimimo vietoje. Šis vienuolynas yra vienas svarbiausiųjų pasaulyje ir ne ką nusileidžia Lhasos šventykloms; su juo susiję daug Dalai Lamų, dabartinis gimęs irgi ne taip toli. Kelio vos dvidešimt penki kilometrai. Suvokiu, kaip man pasisekė, kad mačiau Lhasą prieš penkiolika metų: tada ji buvo dar palyginti tuščia, o Kumbumą dabar užplūdusios kone milijoninės minios, ir jis visas apaugęs turistine infrastruktūra. Jei kas pražudys Tibetą, tai ne komunistai, o turistai, ypač tie, kurie vaikosi budistinės mados. Kadaise čia buvo trys tūkstančiai vienuolių, dabar, kaip tvirtinama, liko šeši šimtai („daugelis keliasi į tikrąjį Tibetą“). Beje, šalikelėje daug socrealistinių plakatų, kurių Kinijoje beveik nepamatysi – ten vietoj jų reklama.

Gidė pasakoja šį tą įdomaus. Tibetiečiai, bent jau Činghai provincijoje, nevalgo paukštienos ir žuvies, nors mėsos nevengia. Nusidėjėlius laidoja žemyn galva, idant šie neatgimtų žmogaus pavidalu. „Dangaus laidotuvės“ (lavonas sukapojamas į gabalus, kurie paliekami paukščiams) praktikuojamos tik toliau nuo Kumbumo. Toje vietoje, kur gimęs Tsongkhapa ir nukritęs jo motinos kraujo lašas, išdygęs bodhi medis, ant kiekvieno jo lapo – o jų suskaičiuojama šimtas tūkstančių – esąs Budos atvaizdas. Tiesa, tuos atvaizdus mato tik karštai tikintieji. O ir pats medis pridengtas pagoda, kuri taip pat slepiama nuo žmonių akių.

Šventviečių Kumbume, rodos, irgi šeši šimtai, kiek ir vienuolių, bet mes aplankome gal penkias. Daugiau būtų sunku – kaitra, neapsakoma spūstis. Lamos kaskart įdėmiai tikrina gidės rodomą leidimą ir praleidžia nenorom. Vienoje šventykloje dunda būgnas, o kieme, antrame aukšte, stypso gyvulių, daugiausia jakų mumijos – sakoma, joms maždaug trys šimtai metų. Budų atvaizdai čia atidengiami tik kartą per metus ir pagerbiami ritualiniu šokiu. Stulpai apmušti medžiaga, gerokai primenančia leopardo kailį.

Šlaite kelios ar net keliolika terasų, kuriose išsidėstę pastatai. Tarp jų – tradicinė tibetietiška spaustuvė, tradicinė jau nebeveikianti virtuvė, senelių prieglauda, namai, kuriuose gyvena šešiametis Gyvasis Buda. Langai dažniausiai netikri, nes išorės įspūdžiai neturi lamoms trukdyti budizmo studijų. Meldžiasi ir vienuoliai, ir pasauliečiai, visu kūnu priglusdami prie čiužinio ir vėl atsitiesdami. Tokių „priklaupimų kūnu“ dera atlikti šimtą tūkstančių. Stipresnieji su tuo susidoroja per kelis mėnesius.

Peržengę kelis slenksčius, įeiname į bene svarbiausiąją šventvietę, skirtą ateities Budai Maitrėjai, Tsongkhapai ir Pančen Lamai. Prietemoje – labai ilgos suolų eilės: čia dažnai meldžiasi visi šeši šimtai vienuolyno gyventojų, kuriems vadovauja soste sėdintis mokytojas. Paauksuotos lėliškos statulos vaizduoja Tsongkhapą, sulaukusį septynerių metų, kada pradėjo reikštis jo galia, ir kažkurį Pančen Lamą (dabartiniam yra dvidešimt dveji, jis gyvena Pekine, įdėmiai prižiūrimas valdžios, o Dalai Lama tikruoju laiko kitą, bet šis, sulaukęs šešerių metų, nežinia kur, tiksliau tariant, žinia kur dingo). Sienose sutros ir tūkstantis dėžučių, kiekvienoje iš jų skirtinga Tsongkhapos statulėlė. Netoliese ir seniausioji vienuolyno pagoda, joje kaip tik minėtasis medis su Budos atvaizdais. Ji apdengta mediniu gaubtu, kurio stogui sunaudoti šimtas trisdešimt penki kilogramai aukso, ir pamatyti jos kontūrą – tiksliau, kūgio pavidalo viršūnę – galima tiktai pro durų plyšį, budriai sergstimą vienuolio rudu drabužiu. Šalia gaubto linguoja medis – slepiamojo medžio „sesuo“. Esama ir freskų, to paties meto kaip italų quattrocento, bet stiliumi archajiškesnių. Tsongkhapa, beje, gyveno mūsų Algirdo ir Kęstučio laikais.

Pagaliau pasiekiame dar vieną išskirtinę šventyklą, ant kurios vartų užrašyta „Yak butter scripture temple“. Tipiška orientalinė painiava: vietoje „scripture“ (šventasis raštas), žinoma, turėtų būti „sculpture“. Statulos iš jakų sviesto gaminamos žiemą, dažomos ryškiomis spalvomis, o vasarą laikomos už stiklo patalpose su kondicionuotu oru. Bet ir ten jos akivaizdžiai tirpsta, sviestiniai kuorai svyra tarsi Pizos bokštas. Klausiu, kas buvo daroma prieš išrandant moderniąsias šaldymo priemones. „Na, tada šiose vietose buvo vėsiau.“

Tokios egzotikos nesu regėjęs nė pačioje Lhasoje, bet jaučiuosi pavargęs. Budizmas, ypač tibetietiškoji jo atmaina, gerokai apšlakstyta šamanizmu ir magija, man svetimas daiktas, bet pažinti jį dera, jau vien dėl to, kad milijonams žmonių daug amžių tai buvo ir tebėra gyvenimo centras. Be to, tikrai būtų gaila, jei toks spalvingas reiškinys su savo filosofinėmis įžvalgomis ir meno keistenybėmis išnyktų nuo žemės paviršiaus.

O kokia yra budizmo ir Tibeto padėtis šių dienų Kinijoje? Tokio naikinimo, kaip Mao laikais, tikrai nebėra, bet pavojai ir įtampa išliko. Dalai Lama nebereikalauja nepriklausomybės, pasitenkintų autonomija (radikalesnieji tibetiečiai tuo nepatenkinti), bet valdžia nesileidžia į šnekas ir pravardžiuoja jį „vilku avies kailyje“. Tūkstančiai tibetiečių patyrė ar patiria kalėjimo „malonumus“, vienuoliai verčiami viešai atsižadėti Dalai Lamos, dažnas jų susidegina (vienuolynai aprūpinti gesintuvais!), neramesnėms šventykloms atjungiamas vanduo ir elektra. Kad ir koks geravalis būtų Dalai Lama, jis pavadino visa tai „klaidinga politika, žiauria politika, nelogiška politika“. Visose šventyklose, taigi ir Kumbume, knibžda saugumiečių, kuriuos, beje, ne itin sunku atpažinti. Tibetiečių kalba yra dėstoma kai kuriose (ne visose) mokyklose, bet oficialūs dokumentai – tiktai kiniški, valdininkai privalo mokėti kiniškai, ir Tibeto kompartijos sekretorius, atseit krašto valdovas, dar niekada nebuvo iš vietinių. Kalbama apie „kinų antplūdį“, kuris keičiąs krašto demografiją, bet tą antplūdį gerokai stabdo klimatas: aukštai kalnuose kinai prastai jaučiasi. Kaip jau sakiau, gal netgi daugiau žalos Tibetui gali padaryti kapitalizmo ir turizmo plėtotė – panašiai kaip Vilniui ar Kuršių Neringai. Partizaninio karo šiuo metu nėra, bet pranašaujama, kad jis plykstelės po Dalai Lamos mirties. Kita vertus, senasis Tibetas anaiptol nebuvo laimingas, laisvas ir idiliškas kraštas, kokį daugelis vaizduojasi. Ne kokioje kinų propagandinėje knygoje, o Tibeto gynėjo Patricko Frencho veikale perskaičiau apie bausmę, kurią 1934 m. patyrė žymus tibetietis politikas, reformatorius Lungsharas. Budelis privertė jį gerti gėrimą, nuo kurio pasiunta drambliai (nežinau, ar tai buvo skausmą mažinantys ar stiprinantys vaistai), paskui, spausdamas prie smilkinių jako kaulus, išlupo akis – viena pati iššoko, kitą teko išpjauti peiliu, – o tuščias akiduobes užpylė verdančiu aliejumi. Lungsharas, beje, liko gyvas ir įsakė savo sūnums nekeršyti.

 

08 11, vakaras

Siningo televizijoje – spektaklis, skirtas festivaliui ir rodomas visai Kinijai. Yra ir poezijos, ir muzikos, ir baleto. Bet dekoracijos superkičinės, net sunku patikėti, kad tokia skonio patologija gali egzistuoti šalyje, kur sukurta tiek santūrios bronzos, skaisčios keramikos, subtilios tapybos. Skaitomas, be kitų, Jidi Majia eilėraštis apie paskutiniąją Patagonijos indėnę, su aiškiomis užuominomis apie savo tautą. Vėliau išgirstu, kad buvo perskaitytas ir Wenfei Mandelštamo vertimas, ir mano „Eilėraštis apie atmintį“. Pastarasis, beje, irgi abejotiname skonio požiūriu, bet konceptualiai įdomiame fone – keliolika laikrodžių, einančių ir normaliai, ir atvirkščia kryptimi. Neaišku, ar didžiuotis, kad tavo lietuviškos eilės pasiekė „visą Kiniją“, ar gėdytis, nes aplinkui tebėra komunistinis pasaulis. Pamažu virstantis į kiek priimtinesnį, autoritarinį? Gerokai išklibintas atviro ir slapto disidentizmo? Galbūt, o gal ir ne.

 

08 12

Autobuse į oro uostą sėdžiu greta Uldžio Berzinio. Jo žmona ir dukra yra sinologės (žmona prieš trejus metus išleido latviškai savo verstą daoistų šventąją knygą „Daodedzing“).

Siningas pro autobuso langą atrodo kaip truputį standartizuotas miestas iš Zamiatino ar net Orwello antiutopijos. Tačiau ši šalis į jokią antiutopiją (ir į jokią utopiją) netelpa.

Atskridęs į Pekiną, apsigyvenu tame pačiame viešbutyje kaip anksčiau: kito pasirinkti niekas nedraudžia, bet prie šio spėjau priprasti.

 

08 13

Atsibudęs pusę ketvirtos, šeštą važiuoju į stotį, pakeliui kelintą sykį stebėdamasis Pekino monumentalumu. Truputį dėl akių visa tai, bet... Įdomu, kaip miestas atrodys po trisdešimties keturiasdešimties metų – dangoraižiai turėtų apšepti, o gal juos pakeis dar šaunesni? O gal, neduok Dieve, viskas baigsis dideliu, net atominiu karu? Kol kas juo visiškai nekvepia.

Esu nusipirkęs brangoką ekskursiją į Konfucijaus vietas ir Tai Šano kalną. Turbūt teisingai pasielgiau, nes savarankiškai ten vykti vis dėlto vargas, nors ir įmanoma. Dabar esu perduodamas iš vieno gido rankų į kito. Pekino Pietų stotis erdvi it oro uostas, idealiai švari, pilna gana plebėjiškos išvaizdos kinų, statyta prieš aštuonerius metus. Gidė (liekanti Pekine) įsodina į greitąjį traukinį, primenantį prancūzų TGV, gal ir prašmatnesnį. Jis apytuštis, palydovių daugiau negu keleivių. Greitis – trys šimtai dešimt kilometrų per valandą. Galutinė stotis – Šanchajus, bet važiuoju tik iki Taiano miesto, kuris yra šventojo Tai Šano kalno papėdėje.

Kaimai palei geležinkelį neatrodo vargingi, nors pasitaiko ne itin išvaizdžių barakų ir ūkinių statinių. Potiomkino sodžiai? Vargu, nes jų per daug. Na, ties geležinkelio juosta galima viską aptvarkyti, tačiau tiek šimtų kilometrų... Taiano stotis ultramonumentali ir tuštoka. Pats miestas, anot gido, nedidutis, vos du milijonai gyventojų, centrinė gatvė dvidešimties kilometrų ilgumo ir keturiasdešimties metrų platumo. Dangoraižių ir gigantiškų kubų gausybė, bet pastebiu ir tikrų lūšnų. Tiesa, tik vienoje vietoje. Šone statūs, akmeningi Tai Šano šlaitai – tai tiesiog ištisa kalnų šalis, bene du šimtai viršūnių.

Ši provincija vadinasi Šandongas (Shantung), o tai reiškia „į rytus nuo kalnų“: daugumos provincijų vardus labai lengva iššifruoti – „į šiaurę nuo upės“, „į pietus nuo upės“ ir panašiai. Miesto vardas reiškia kažką panašaus į „didžiąją (gerąją) taiką“. Pacifizmo Kinijos istorijoje žymiai daugiau negu militarizmo, tai įkvepia šiek tiek vilties ir, beje, labai skiria Kiniją nuo Rusijos.

Svarbiausia Taiano įžymybė – konfucionistinė Dai šventykla, nuo jos prasidėdavo kopimas į kalną. Ji kiek apleista, nukentėjusi ir nuo japonų, ir per kultūrinę revoliuciją, bet harmoninga ir gana keista. Ne tiek pati šventykla, kiek taisyklingai suplanuotas didelis sodas, kurio pasididžiavimas – galybė senų, dažniausiai nudžiūvusių medžių spirale susisukusiais ar šiaip neįprasto pavidalo kamienais. Kitas krintąs į akis daiktas – stelos ant akmeninių vėžlių. Jų ar ne trys šimtai. Vienas vėžlys tiktų Guinnesso rekordų knygai – iškaltas iš dvidešimt tonų sveriančio akmens. Yra ir keletas erdvių šventviečių, skirtų vietiniams dievams ir deivėms, su raudonais popieriniais žibintais, išmoningais stogais ir frizais, didžiuliais smilkytuvais, pagaliau – archajiškais gongais, kurie skamba skirtingai, nelygu kokią vietą užgausi. Čia lankėsi ir aukas aukojo kelių ar net keliolikos dinastijų imperatoriai. Yra freskų, bet jos beveik neįžiūrimos prietemoje. Kitur surinkti reljefai ant akmeninių plokščių – žirgai, vežėčios, paukščiai, – kurie net ir neapšviestoje patalpoje patraukia itin aukšta kokybe.

Už tvenkinio su auksiniais karpiais – imperatoriškieji arbatos namai, ten mus vaišina specialiai pagaminta arbata: pasak gido, ją rinkdavo tik mergaitės, dar nesulaukusios aštuoniolikos, ir ja paprastai vaišindavo tik savo tėvus. Įdomybė – „Misleading Stone“ (Klaidinantis akmuo; gidas niekaip negali ištarti angliškų žodžių, pagaliau užrašo ant popierėlio „miss leading stone“). Jį reikia tris kartus apeiti užrištom akim ar bent užsimerkus pagal laikrodžio rodyklę, paskui tris kartus priešinga kryptimi, tada, irgi užsimerkus, prieiti prie netoliese augančio aptverto medžio. Jauna kinė su tuo uždaviniu susidoroja, aš, žinoma, ne.

Apie antrą valandą automobiliu važiuojame į Čiufu, kur gimė Konfucijus. Mano gidas, kaip daugelis ar net dauguma Čiufu gyventojų, iš Konfucijaus giminės – „bet aš tik jo sūnėnas, nes mano mama, septyniasdešimt šeštosios kartos palikuonė, ištekėjo už vyro, neturinčio su Konfucijaus šeima ryšio. Dėl to ji negalėjo būti palaidota Konfucijaus palikuonims skirtoje girioje, ir aš negalėsiu“. Šiaip ar taip, tai nepaprastai aristokratiška genealogija. Deja, gido anglų kalba siaubinga, labai apytikriai suvokiu jo pasakojamas keistas legendas. Konfucijus buvo dviejų metrų aukščio, gauruotu veidu, todėl jį tėvas atidavė tigrui suėsti, bet Konfucijų išgelbėjo erelis (?).

Kelias į Čiufu – aštuoniasdešimt kilometrų: daugiausia gluosnių ir sidabrinių eglių alėja, vietomis kukurūzų laukai. Pastebimai daugiau dviračių negu automobilių. Geltonosios upės atšaka, prie jos atkasti bene seniausi Kinijoje civilizacijos pėdsakai. Čiufu miestas žymiai tradiciškesnis negu kiti, matyti šioje kelionėje: dviaukštis, be kyšančių dangoraižių, gausybė gana senoviškai atrodančių krautuvėlių, o svarbiausia – apsuptas įspūdinga siena su bokštais. Rodos, tai imitacija – autentiška siena buvusi nugriauta kultūrinės revoliucijos laikais.

Apsistoju visai padoriame, truputį stilizuotame viešbutyje. Gidas parūpina spektaklio apie Konfucijų bilietą, kainuoja 180 juanių (kone trisdešimt dolerių). Nemažus arbatpinigius teks duoti ir gidui, ir vairuotojui – to reikalauja kelionių agentūra, nors šiaip arbatpinigiai Kinijoje (kaip ir Japonijoje) beveik nežinomi. Globalizacija, nieko nepadarysi. Klausydamasis pentatoninės dermės muzikos, kurią atlieka geltonai (imperatoriaus spalva) apsivilkusios mergužėlės, valgau supuvusių, tai yra marinuotų, kiaušinių sriubą. Ji taip pat neįskaityta į nemenką sumą, kurią agentūrai jau sumokėjau. Bet tiek to. Vakare, prieš teatrą, pasivaikščioju Čiufu gatvelėmis, kuriose gal išlikęs truputis senosios Kinijos dvasios. Statyba, žinoma, dabartinė, bet lenkti stogai ir juos remiančios kolonos turėjo panašiai atrodyti ir prieš kelis šimtus metų. Turgus, daugiausia vaisių, po kurį zuja dviratininkai ir rikšos. Mažytis šunėkas tempia žaislines vežėčias, lošėjai įnirtingai maišo madžongo kauliukus. Teatras nuošaliau: tai vėl grandiozinis, netgi titaniškas pastatas, salėje gali tilpti gal pora tūkstančių žiūrovų, bet jų ne itin daug.

Konfucijus, kaip žinia, buvo šeštojo šimtmečio prieš mūsų erą išminčius, daugmaž Budos, Izraelio pranašų ir pirmųjų graikų filosofų amžininkas – vieni apie kitus jie nieko nežinojo (ne veltui ta epocha praminta „ašiniu amžiumi“ – tada žmonija vos ne pirmąsyk susimąstė apie dvasios reikalus, iš karto keliose vietose). Paliko filosofinių traktatų, taip pat rinkinį dainų ir būrimų knygą. Jo mokymui beveik nieko neprikiši – tai klasikinis humanizmas, kuris, žinoma, būdavo iškreipiamas ir begėdiškai dogmatizuojamas (kaip visos kitos religijos), bet tūkstančius metų leido Kinijai gana pakenčiamai gyvuoti. Tiesa, religija pavadinti jį sunku, nes Konfucijus praktiškai nekalbėjo apie Dievą ar dievus – sakė, kad iš pradžių reikia išmokti deramai bendrauti su žmonėmis. man jis yra artimesnis, bent suprantamesnis už Budą. Spektaklis – miuziklas, toks, sakyčiau, Confucius Superstar. Vyrauja baletas ar, tiksliau, išraiškos šokis. Garbės žodis, man tas miuziklas patinka, nors kičo jame yra: choreografija puiki – veikiau europietiška negu kiniška, – masinės scenos atliekamos idealiai. Įdomi viena bendrybė su Kristumi: motina pagimdė Konfucijų oloje, ir ji Konfucijaus legendoje vaidina nemažą vaidmenį. Rodomi išminčiaus bandymai harmoningai sutvarkyti visuomenę, kurie nepavyksta dėl intrigų ir palaido valdovų gyvenimo. Rūmų gražuolės nedviprasmiškai švysčioja plikomis kojomis – gal tai užuomina į „pūvančių Vakarų įtaką“? Mokytojas pasitraukia iš sostinės ir vargą vargdamas su keliais mokytiniais klajoja po šalį. Viena scena, ko gero, su disidentiniu užtaisu: ginkluoti kareiviai bando konfiskuoti Konfucijaus raštus, bet to padaryti neleidžia sukilę žmonės ir patys dievai, siųsdami į žemę tikrą tvaną – sceną užlieja kriokiančio, anaiptol ne simbolinio vandens srautai. Visa tai nė kiek ne prasčiau už Brodvėjų.

 

(Skaityti toliau)

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)