tekstai.lt

Jaan Kaplinski. Jei Heideggeris būtų buvęs mordvis

Jaan Kaplinski. Nuotrauka iš puslapio http://www.narrativemagazine.com/authors/jaan-kaplinski
Jaan Kaplinski. Nuotrauka iš puslapio http://www.narrativemagazine.com/authors/jaan-kaplinski
Estų poetas ir eseistas Jaanas Kaplinskis gimė 1941 m. Tartu. Studijavo lingvistiką Tartu universitete, vėliau jame dėstė. Rašo estų, suomių ir anglų kalbomis. Verčia – daugiausia poeziją – iš kinų, prancūzų, anglų, ispanų, švedų kalbų. Menamą finougrų filosofiją nagrinėjanti paskaita „Jei Heideggeris būtų buvęs mordvis“ skaityta Suomijoje, Tamperės filosofijos simpoziume 2001 m.

Finougrų tautos, išsibarsčiusios po Euraziją ir patyrusios stiprią politinę bei kultūrinę indoeuropiečių įtaką, neišvystė nuosavos originalios filosofijos. Tačiau galbūt tokia reikalinga. György’o Kádáro knygos „Įvadas į uraliečių filosofiją“ pabaigos žodyje J. Kaplinskis taip samprotauja apie Europos finougrų dalią: „Suomiai, estai ir vengrai iš dalinio nevisavertiškumo jausmo troško nuslėpti ir neigti savo kitokumą, tapti europietiškesni už pačius europiečius. Iš to troškimo gimė reiškinys, kurį O. Spengleris pavadino „pseudomorfoze“. Mes tam tikra prasme gyvename kultūroje, kuri nėra visiškai mūsų kultūra, su ja nesame iki galo susitapatinę. Nėra neįmanoma, kad šie sunkumai sutarti su įgyta kultūra iš dalies yra kalti dėl to, kad, pavyzdžiui, Suomijoje ir Estijoje tokia didžiulė alkoholizmo problema, be to, šiose šalyse bei Vengrijoje įvykdoma tiek daug savižudybių. Galima sakyti, kad esame svetimi patys sau.“

 

Iš suomių k. vertė Rūta Viljamaa

 

 

XIX ir XX a. sandūros bei XX a. filosofijos istorijoje viena svarbiausių krypčių tapo kalbos filosofija. Pagal požiūrį į kalbą galima skirti dvi mokyklas, kurias, būdamas literatu, drįstu pavadinti kaip sadistų ir mazochistų. Sadistai įtikėjo, kad mūsų kasdienė kalba (ar kalbos) netinka mokslo ir filosofijos vystymui. Jų nuomone, kalba savo sudėtingomis alogiškomis struktūromis veikiau užgožia tiesą, nei padeda ją atrasti. Dėl to radikalieji siūlė atsisakyti esamos kalbos ir plėtoti naują, aiškią, miglotų bruožų neturinčią kalbą. turiu galvoje Vienos analitikus, pavyzdžiui, Rudolfą Carnapą.

Nuosaikesni kalbos filosofai nukreipė žvilgsnius į kalbotyrą. Jie tikėjo, kad, perpratę užslėptas kalbos įtakas, atnaujintume ir patikslintume kalbą – taip paverstume ją tinkamesniu įrankiu filosofijai. Radikaliuosius kalbos sadistus, tokius kaip Carnapą ar ankstyvąjį Ludwigą Wittgensteiną, galėtume palyginti su praėjusių amžių revoliucionieriais, bolševikais ir anarchistais, siekusiais sugriauti seną vergovinę visuomenės santvarką, kad vietoje jos sukurtų naują. Nuosaikesni kalbos sadistai yra lyg kokie socialdemokratai, ketinę atnaujinti seną visuomenę nesulygindami jos su žemėmis.

Kalbos sadistai troško išlaisvinti žmogaus mąstymą iš kalbos gniaužtų, o kalbos mazochistai tikėjo, kad kalba už žmogų, už patį mąstytoją išmintingesnė. Šie taip pat pasinėrė į kalbotyrą, tik priešingais tikslais: tiesos ieškojo pačioje kalboje, jos sąrangoje ir sąvokose, tikėdami, kad tyrinėdami kalbą atras raktą į pasaulio slėpinius. Kalbos sadistai siekė atskirti mąstymą nuo kalbos, kalbos mazochistai – suartinti juos.

Filosofai gana daug mąstė apie kalbą, tačiau dažniausiai apie kalbą apskritai, o ne apie konkrečias kalbas, kaip graikų, anglų, suomių, hopių ar erzių. Skirtingų kalbų ir jų struktūrų skirtumams paprastai nebuvo teikiama reikšmė, todėl ir tų skirtumų įtaka filosofiniam mąstymui tyrinėta labai menkai.

Vis dėlto būta filosofų ir mąstytojų, kurie jau senokai atkreipė dėmesį į tai, kad skirtingų kalbų struktūros gali turėti įtakos tomis kalbomis vystomoms filosofijoms. Todėl, pavyzdžiui, graikų ir kinų filosofijos skiriasi jau vien todėl, kad jos plėtotos skirtingomis kalbomis. Mano žiniomis, šį pastebėjimą pirmas išsakė Friedrichas Nietzsche 1886 m. Jis rašė: „Uralo-Altajaus kalbinio arealo (jame subjekto sąvoka menkiausiai išplėtota) filosofai tikriausiai žvelgs į pasaulį kitaip ir judės kitomis trajektorijomis negu indogermanai ar musulmonai“(1).

Nietzsche į filosofiją žvelgė ambivalentiškai. Jis įtariai vertino ligtolines pamatines filosofijos sąvokas, tokias kaip mąstymas, etika, kalba, netgi pati tiesa. Ar filosofija nėra tik valdžios žaidimas, o tiesa – tik kaukė ant mūsų valdžios troškimo? Jei taip, tuomet ko troško Nietzsche – valdžios ar vis dėlto tiesos? Ar jis siekė sugriauti filosofijos isteblišmentą, ar sukurti naują? Kaip galima tęsti filosofavimą po Nietzsche’s? Ar galima jį tęsti rimtai?

Nietzsche’s bendraamžis Fritzas Mauthneris taip pat buvo talentingas rašytojas ir kritiškas mąstytojas. Regis, būtent jis įvedė terminą Kritik der Sprachekalbos kritika. Daugelyje veikalų siekė atskleisti žmonių, ypač filosofų, kalbos vartojimo trūkumus. Kaip ir Nietzsche, Mauthneris manė, kad mūsų mąstymas yra mūsų vartojamos kalbos kalinys. Tad Vakarų filosofija iš tikrųjų tėra graikų kalbos gramatika. Tokios kategorijos kaip substancija ar akcidencija apibūdina ne išorinį pasaulį, o tik kalbos struktūras. Todėl vienintelė prasminga filosofijos užduotis yra kalbos kritika, atskleidžianti mąstymo priklausomybę nuo kalbos.

Nietzsche’ę ir Mauthnerį galime laikyti dviem kraštutiniais augančios Vakarų filosofijos savikritikos atstovais. Abu neigiamai vertino ligtolinę filosofiją, skeptiškai žvelgė į jos galimybes. Pozityvus jų kritikos tikslas yra išlaisvinti žmogų iš filosofijos pančių, bet ne sukurti naują, geresnę filosofiją. Jie siekė atverti žmogui platesnes galimybes sutarti su pasauliu ir gyvenimu. Abu buvo savotiški mistikai. Tik Nietzsche’s mistika aktyvi: jo idealas – herojaus gyvenimas. Mauthneris, kuris ir pats save laikė mistiku, labiau linko į kvietizmą. Jo nuomone, suvokę filosofijos kvailumą, galime pasiekti kontempliatyvią ramybę.

Mauthnerio idėjos turėjo įtakos Wittgensteinui jo karjeros pradžioje. Filosofas pritarė minčiai, kad filosofijos užduotis yra kalbos kritika, bet, skirtingai nei dekonstruojantys Nietzsche ir Mauthneris, žvelgė į ją konstruktyviai. Vėliau Wittgensteinas vis dėlto iš dalies atsisako šių ketinimų ir netgi priartėja prie Mauthnerio kontempliatyviosios mistikos. Filosofijos tikslu Wittgensteinas paskelbia ne problemų sprendimą, o filosofinio knietulio užgniaužimą, ramybę mintyse (Frieden in den Gedanken). Tai labai primena ortodoksų hesikastų retoriką.

Garsiausias XX a. kalbos mazochistas neabejotinai yra vokietis Martinas Heideggeris, kuris savojoje metafizikoje sąmoningai remiasi graikų ir vokiečių kalbų struktūromis, leisdamas kalbai mąstyti už save. Heideggerio, kuris savo minties raidą pradėjo kaip teologas, filosofavimas kartais primena egzegetiką: tiesos jis ieško išsireiškimuose ar žodžių etimologijose, tarsi tikėdamas, kad esminės bū-ties paslaptys skleidžiasi kalboje. Kaip kabalistams ar islamo mistinės teologijos (batiniyya) praktikams tiesa slypi šventraščiuose, taip Heideggeriui tiesos apraiška yra pati kalba, anot Ferdinando de saussure’o, ne parole, o langue.

Dėl savo požiūrio į kalbą Heideggeris tapo pabrėžtinai realistinės Vakarų filosofijos tradicijos tęsėju ir gaivintoju. Tikriausiai jo kalbos interpretacijos artumas Biblijos ir Korano teologinei interpretacijai padėjo jam pelnyti kultinio filosofo vardą. Heideggerio filosofija turi sektantiškų bruožų: jo sekėjai atrodo tikintys kalba, pirmiausia Meistro vertinta ir vartota vokiečių kalba, kaip kokiu verbaliniu apreiškimu. Kalbà kalba – die Sprache spricht – jų lūpomis tarytum pats Dievas: kalbos žodis yra Dievo žodis, ji neklysta. Atrodo, kad Heideggerio sekėjams kalba (die Sprache) ir šneka (das Sprechen), Saussure’o langue ir parole yra kone vienas ir tas pats. Heidegerizme labiau nei kada anksčiau išryškėja vienas tradicinis Vakarų kultūros bruožas: tikėjimas ypatingu kalbos ir tiesos ryšiu, jų special relationship.

Nesu Heideggerio gerbėjas ir apskritai – ne kalbos mazochistas, veikiau į mistiką linkęs kalbos sadistas. Tačiau Heideggeris domina mane kaip vienas iš ekstremaliųjų kalbos filosofų. Skaitant jį kyla daugybė klausimų, pavyzdžiui: ar tarp kalbos mazochizmo ir kalbos sadizmo įmanoma kokia nors sintezė, kurią galėtume pavadinti kad ir kalbos sadomazochizmu? Bet prieš tai verta užduoti konkretesnį klausimą, kuriuo ir pavadinau šią paskaitą: kaip būtų filosofavęs Heideggeris, jei jis būtų ne vokietis, o, tarkime, pavolgio finas mordvis, filosofuojantis gimtąja erzių ar mokšų kalba? Mordvio Heideggerio veikaluose galbūt rastume atsakymą į Nietzsche’s įkvėptą klausimą: kokia būtų uraliečių-altajiečių filosofija? Ar ji skirtųsi nuo indoeuropiečių?

Iš trijų originalių pasaulio filosofinių tradicijų tik viena yra ne indoeuropiečių – tai kinų filosofija (indų filosofija plėtota sanskritu, priklausančiu indoeuropiečių kalbų šeimai). Kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui, prancūzų filosofas ir sinologas Jacques’as Gernetas arba kinų filosofas Zang Dongsun, atkreipė dėmesį į tai, kad dėl kinų kalbos ypatybių kinų mąstymas yra kitoks nei europiečių. Finougrai neišvystė nuosavos originalios filosofijos ir tikrai smarkiai nesuklysiu teigdamas, kad apie devyniasdešimt procentų finougrų kalbomis išleistų filosofinių veikalų tėra vertimai iš anglų, vokiečių, prancūzų ir kitų indoeuropiečių kalbų. Likę dešimt procentų yra originalūs tekstai, tačiau jų rašytojai žengia koja kojon su Vakarų filosofija. Ar finougrų kalbos taip stipriai skiriasi nuo indoeuropiečių, kad, pavyzdžiui, suomiai, vengrai ar mordviai galėtų išvystyti – jei tik išdrįstų – kitokią filosofiją nei vokiečiai ar prancūzai? Sunku nuspėti, ar ji smarkiai skirtųsi, tarkime, analitinės filosofijos srityje, bet neabejoju, kad heidegeriškos pakraipos filosofija pagal finougrus gerokai skirtųsi nuo paties Heideggerio.

Heideggerio filosofija yra jo gimtosios kalbos egzegetika. Versti ją ganėtinai keblu, nes išreikšta svetima kalba ji nebeatrodo tokia išbaigta ir natūrali kaip išsakyta vokiškai. Kaip galima į suomių kalbą išversti posakį die Sprache spricht? Kaip išreikšti skirtumą tarp Sein ir Dasein? Jei estas ar suomis imtų postringauti apie būtį, manyčiau, jis stvertųsi tokių žodžių kaip estiški on olemas, on olemata, olemasolu, olemasolemine, olemata olemine (liet. egzistuoja, neegzistuoja, būtis, buvimas, nebuvimas). Jų samprotavimus galėtų pakurstyti tokie žodžiai kaip suomiški ilman, ilma, ilmestyä, ilmoittaa (liet. be, erdvė, atsirasti, atskleisti) ir kiti etimologiškai giminingi žodžiai.

Kokios gi yra finougrų kalbų esminės ypatybės žiūrint filosofiškai? Ar jų apskritai yra? Manyčiau, kad taip. Finougrų kalboms, pavyzdžiui, labai būdinga onomatopoetika (ideofonija). Onomatopoetiniai žodžiai yra ne vien tik garsus reiškiantys žodžiai, tokie kaip suomių hupsis, sihinä, rapina (liet. bumpt, švilpimas, bruzdesys), bet ir daugybė kitų. Pavyzdžių rasti nesunku. Ir suomių kalbos kalbėjimą reiškiantis veiksmažodis puhua, ir estų rääkida yra onomatopoetinės kilmės. Estų rääkida pradžių pradžioj reiškė griežlės griežimą (griežlė estiškai yra rääk, suomiškai ruisrääkkä), o suomių puhua senovėje reiškė pūtimą, dvelksmą. Estai savo veiksmažodį puhuda tebevartoja reikšme „pūsti“. Tad norint sukurti estišką atitikmenį posakiui die Sprache spricht, ko gero, vertėtų prisiminti griežlę…

Onomatopoetiniai žodžiai finougrų kalbose neretai vartojami poromis, pavyzdžiui, suomių sikinsokin ar estų pillapalla (liet. aukštyn kojom, kalbant apie betvarkę). Tai pabrėžia pavienių onomatopoetinių žodžių netikslumą, jų netobulą pastangą įvardyti daiktus ar reiškinius. Tad du tokie netikslūs žodžiai apibūdina tikrovę taikliau nei vienas. Be to, toks dvinaris žodis – pavadinkime jį dvi³žodžiu – mėgina įteigti, kad vienintelio tikslaus pavadinimo, sąvokos nė nebūna, tad tenka verstis su esamais netiksliais žodžiais. Kadangi tarp žodžio ir daikto negali būti tikslaus atitikmens, daiktai dažniausiai ir neturi vienintelio absoliutaus pavadinimo. Gausia onomatopoetika pasižyminčios kalbos, tokios kaip finougrų, atrodo, labiau linkusios į nominalizmą. Indoeuropiečių kalbos, bent jau filosofijos istorijai reikšmingos graikų, sanskrito, lotynų ir vokiečių kalbos, kuriose onomatopoetika yra ribotesnė, mano nuomone, labiau linkusios į realizmą.

Finougrų kalbose dvižodžius (brūkšniažodžių ar dūrinių pavidalo) sudaro ne tik onomatopoetiniai žodžiai. Jais reiškiamos ir bendrinės sąvokos. Tokių dvižodžių ypač gausu mordvių kalbose. Pavyzdžiui, erziai dvižodžiu ojt’-vel’kst (sviestas-grietinėlė, dgs.) vadina pieno produktus, kar’t-prakstat (vyžos-naginės) – apavą, leit’-latk (plyšiai-griovos) – duobėtą vietą, sedeit’-maksot’ (širdys-kepenys) – vidaus organus…

Dvižodžiais žymimų bendrinių sąvokų esama ar būta ir kitose finougrų kalbose. Štai estų kalbos pavyzdžiai: tassid-taldrikud (puodeliai-lėkštės) kadaise reiškė indus, dvižodžiu hundid-karud (vilkai-meškos) vadinta didžiulė giria, käed-jalad (kojos-rankos) – galūnės, suud-silmäd (burnos-akys) – veidas ir veido dalys, burna, akys, nosis ir taip toliau, kopsud-maksad (plaučiai-kepenys) – vidaus organai, luud-liikmed (kaulai-galūnės) – „kietesnės“ kūno dalys, t. y. skeletas(2).

Erzių kalbos ojt’-vel’kst atitikmuo suomių kalboje yra maitotuotteet, estų – piimatoodet, rusų – molochnyie izdelia. Kart’-prakstat suomiškai būtų jalkineet, estiškai – jalanõud. Erzių sukst-unzhat (kirmėlės-vabalai) reiškia bjaurius smulkius gyvius (plg. estų sitikad-satikad (vabalai-utėlės). Kaip matyti, erziai naudoja kitokį bendrinių sąvokų darybos būdą nei Europos kalbos.

Analogijų rastume matematikos moksle, kuriame grupę galima žymėti dviem būdais. Galima tarti: „grupė A“, t. y. suteikti jai konkretų pavadinimą. Arba išvardyti visus grupės narius ir žymėti taip: „grupė {a, b, ... i}.“ Europos kalbos ir jų įtakoms pasidavusios suomių bei estų, kaip matyti, iš esmės naudoja pirmą būdą, o štai erzių kalba dažniausiai renkasi antrąjį. Matematikos kalboje šie žymėjimai yra lygiaverčiai, o kasdienėje kalboje – ne. Kadangi filosofai vartoja kasdienę kalbą, toks įžodinimo skirtumas neabejotinai turėtų įtakos ir pačiai filosofijai, ypač heidegeriškos pakraipos kalbos filosofijai, jei tokia būtų plėtojama, pavyzdžiui, erzių kalba.

Jei vietoj apavą žyminčio suomių kalbos žodžio jalkineet vartotume dvižodį kengät-saappaat (batai-auliniai), vietoj vidaus organus reiškiančio sisälmykset tartume keuhkot-maksat (plaučiai-kepenys), o pieno produktus – maitotuotteet – vadintume voit-kermat (sviestu-grietinėle), pabrėžtume kitą tikrovės lygmenį.

Tam tikri konkretūs daiktai turi savo pavadinimus, bet už juos aukštesniame, abstraktesniame lygmenyje esantys dalykai dažniau įvardijami dvižodžiais, kitaip tariant, jiems nesuteikiamas vienas konkretus pavadinimas. Tai reiškia, kad finougrams abstrakcijos – universalijos – nėra lygiai tokios pat realios ir konkrečios kaip apčiuopiami atskiri daiktai – partikuliarijos. Tiesa, finougrų filosofai vargiai darytų skirtį tarp universalijų ir partikuliarijų, veikiau kalbėtų apie įvardytus ir bevardžius „daiktus-reiškinius“. Vargu ar finougrų kalbų areale būtų užgimęs nuosavas Platonas ir jo idėjų teorija. Galbūt galime tikėti, kad savą idėją turi batai, auliniai, vyžos ir naginės, bet būtų sunkiau patikėti, kad tokią idėją turėtų „batai-auliniai“. Erzių kalbos bendrinė sąvoka yra mažiau apibrėžta, miglotesnė, ji vargiai gali turėti tikslią ir konkrečią platonišką idėją. Teigiu, kad Vakarų europiečiui pasaulis yra griežčiau iš anksto apibrėžtas, visi dalykai jame jau turi savo pavadinimus ir tų pavadinimų nebereikia ieškoti. Vakarų europietis gyvena labiau kalbiniame, kalbiškai suręstame pasaulyje nei mes, finougrai.

Sąvoką galime apibrėžti įvairiai. Vakarų kultūroje nuo Aristotelio laikų daugiausia vartoti definiciniai apibrėžimai. Šiais laikais priimta manyti, kad kasdienės kalbos sąvokos nėra apibrėžtos ir kad jos nė neapibrėžtinos aristoteliškai, o lengviau suvokiamos remiantis „prototipais“. Aristoteliška definicija brėžia takoskyrą tarp A ir ne A, t. y. paaiškina, kuo A skiriasi nuo visų kitų. Pavyzdžiui, žmogus nuo kitų gyvių skiriasi protu, kaip esam įtikėję. Tokia definicija priartėja prie sąvokos iš viršaus (per genus proximum) ir lygiagrečiai (per differentiam specificam), bet ne iš apačios: žmogaus apibrėžime nenurodomi rasiniai ar atskirus individus žymintys skirtumai.

Tuo tarpu prototipais paremtas apibrėžimas pateikia tipinių, įprastinių ir svarbiausių savybių sąrašą, išvardija svarbiausius sąvokos elementus – taip ji apibrėžiama iš apačios. Daugelis kasdienės kalbos sąvokų išties neturi gero aristoteliško apibrėžimo. Kaip pavyzdį paimkime žodį gėlė. Nelengva atskirti gėlę nuo kitų augalų, ypač jei prisiminsime Vakaruose populiarėjantį japonų ikebanos meną, kuriame naudojami įvairiausi augalai ir jų dalys. Tačiau sąvokos neapibrėžtumas nė kiek nejaudina nei gėlių prekeivių, nei jų pirkėjų. tad gėlę suvokiame prototipiškai: gėlės gali būti rožės, aguonos, lelijos, ramunės, rugiagėlės ir kitos, panašios į jas. Gėles primena kiti augalai, pavyzdžiui, spygliuočiai medžiai, kaktusai ar paparčiai... Žodžio gėlė apibrėžimas yra atviras. Gėlės vaidmenį dabar gali atlikti ir kerpėta išdžiūvusi šaka, usnis ar didelis kankorėžis, ateityje galbūt dar kas nors kitas.

Kaip matyti, aristoteliškas apibrėžimas yra ribojantis. Jis apibrėžia aiškias savybes turinčių daiktų grupę ir apie visus daiktus galima pasakyti, ar jie priklauso tai grupei, ar ne. Prototipinis apibrėžimas nepateikia aiškias savybes turinčios grupės, todėl jos ribos yra sunkiai apčiuopiamos, miglotos. Yra daiktų, apie kuriuos nežinome, ar jie priklauso kažkuriai grupei, ar ne. Aiškiausiai yra apibrėžtos jau minėto „konkretaus lygmens“ sąvokos: auliniai, batai, rožės ir lelijos. Aukštesnių lygmenų sąvokos, abstrakcijos, yra miglotesnės. Galbūt kaip tik todėl jų pavadinimuose finougrų kalbose vartojami dvižodžiai. Dvižodis pateikia minimalų prototipų sąrašą, t. y. įvardija du tipiškiausius grupės prototipus. Apavas erziui yra pirmiausia vyžos ir naginės. Svarbiausi vidaus organai, be širdies, jam yra plaučiai ir kepenys. Tačiau grupės „vyžos-naginės“ prototipai taip pat yra batai ir auliniai, grupei „plaučiai-kepenys“ taip pat priklauso skrandis, inkstai, žarnos... Aristoteliškas apibrėžimas nusako grupę per jos „ribas“, o prototipinis – per „centrą“. Aristoteliškas apibrėžimas deda pagrindus grupavimui, klasifikacijai, o prototipinis – ordinacijai. Teigiu, kad indoeuropiečių kalbos iš esmės yra klasifikuojančios, o finougrų – linkusios ordinuoti.

Priimta manyti, kad tikslus mąstymas reikalauja definicijų, aiškių ribų tarp sąvokų brėžimo. Bet nebūtinai visada. Norbertas Wieneris savo žymiosios knygos „Kibernetika“ pradžioje aiškina, kad tarp žvaigždžių ir debesų yra akivaizdus skirtumas. Žvaigždes galima suskaičiuoti, debesų – ne, nes šie savo prigimtimi yra irstantys, migloti, neturintys aiškių kontūrų. Jei ir bandytume apibrėžti debesų kontūrus ir juos suskaičiuoti, tiesą sakant, būtume labai netikslūs.

Kaip ir gamtoje, miglotumo ir neapibrėžtumo daug esama ir semantikoje. Norėdami patikslinti kalbą ir imti vartoti griežtai definicines sąvokas vietoj prototipinių, mums tektų iš naujo apibrėžti visas egzistuojančias sąvokas. Tai būtų kalbos sadizmo viršūnė, bet iki šiol jos dar niekas nepasiekė. Labai neaišku, ar tokia definicijomis grįsta kalba būtų apskritai tinkama vartoti.

Ir moksluose, jau nekalbant apie filosofiją, istoriją ar filologiją, nuolat vartojama kasdienė kalba, kurioje tik nedaugelis sąvokų yra įgijusios specifinę reikšmę. Jas bandyta aiškiai apibrėžti, bet ne visada sėkmingai. Mums iš esmės lemta gyventi tarp daugialypių ir miglotų reiškinių. Dėl to ir mūsų kalbose išsirutuliojo išraiškos priemonės šiam miglotumui apibūdinti. Tikėtina, kad šios išraiškos priemonės finougrų kalbose senovėje buvusios labai sudėtingos. Šių kalbų tyrinėjimai galėtų įkvėpti, pavyzdžiui, miglotosios logikos ir filosofijos puoselėtojus. Bet kokiu atveju Heideggeris erzis būtų išvystęs gerokai kitokią filosofiją nei Heideggeris vokietis. Mokslininkai galbūt net sugebėtų papildomai pažymėti, kad finougrų kalbomis kalbėję žmonės tūkstantmečius gyveno arealuose, kurių klimatui ir peizažui aiškios formos ir ribos būdingos mažiau nei, tarkime, Viduržemio jūros regionui.

Dėl kaimyninių indoeuropiečių kalbų įtakos finougrų kalbos prarado dalį savo pamatinių bruožų. Vis dėlto daug jų pavyko ir išsaugoti, nors šiuolaikinėse finougrų kalbose šie bruožai reiškiasi rečiau, pažįstami menkiau. Tačiau šiose kalbose tebeslypi Vakarų kalbos filosofijai alternatyvios kalbinio mazochizmo filosofijos galimybės. Tik kyla klausimas, ar išdrįsime jas išnaudoti ir ar verta tą daryti. Ar finougrų filosofija mums suteiktų kažką, kam nepajėgi indoeuropiečių ar kinų filosofija? Atsakymas priklauso nuo mūsų vertybių ir įnorių. Didelis Heideggerio populiarumas lyg ir liudytų, kad tokia filosofija reikalinga. Taip pat galimas daiktas, kad heidegeriška ar kitokia kalbos filosofija galėtų paveikti ir kitas filosofijos sritis, netgi analitinę. Kokia gi būtų potenciali, bet iki šiolei neužgimusi, neaktualizuota finougrų filosofija? Manyčiau, ji turėtų tokias esmines savybes:

pirma: konkretumas ir fenomenologinis nominalizmas. Tikrovėje yra „duoti“ daiktai-reiškiniai, kuriuos galime pavadinti be didesnių sunkumų. Juos žymintys žodžiai yra konkrečių daiktų ir veiksmų pavadinimai. Pavyzdžiui: Marytė parduotuvėje nupirko kilogramą dešros arba Jurgis pakišo raktą po kilimėliu. Kiti daiktai-reiškiniai nebūtinai turi nuosavą aiškų pavadinimą, tad juos galima pavadinti įvairiai. Tai yra abstrakcijos, jausmai ir kiti psichiniai reiškiniai, o ir patys pavadinimai. Metadiskursas, kitaip tariant, aiškinimas, ką iš tikrųjų reiškia Marytė, pirkimas, parduotuvė ir panašiai, nėra aiškus diskursas. Mūsų diskursuose yra ryškus tik centras, o ribos miglotos.

Tarp pažinaus ir nepažinaus nėra aiškios ribos, tai reiškia, kad dažnai kalbame apie sau nevisiškai aiškius dalykus. Tam reikalinga kitokia kalba nei ta, kurią vartojame kalbėdami apie konkretybes. Jei daiktas-reiškinys yra neaiškus, jis ir neturi absoliutaus pavadinimo, todėl jį galime pavadinti įvairiai. Tam visai tinka vartoti kelis pavadinimus iš karto, pavyzdžiui: daiktas-reiškinys, eilėraštis-proza, finai-ugrai, rašytojas-filosofas. Apie neapčiuopiamus, pusiau įvardytus reiškinius galima kalbėti ir juos aiškinti daugeliu būdų. Filosofija ir yra bandymas apie tai kalbėti. Štai kodėl filosofijų yra daug, o ir pati filosofija nėra joks aiškiai apibrėžtas reiškinys. Tarp jos ir literatūros bei mitologijos, logikos ar kalbotyros nėra griežtos takoskyros.

Antra: induktyvizmas. Grupę apibūdina jos prototipai, o ne atvirkščiai. Nors fizikui pasaulis sudarytas iš dalelių ir laukų, kasdienėje kalboje pasaulio pagrindas yra konkretus daiktų-reiškinių lygmuo. Visa kita reikia apibrėžti atsispiriant nuo jo pagal tam tikras indukcijos taisykles, pagal „pradinę logiką“, kuri, tiesą sakant, taip pat yra kažkas mums duota kaip ir pats daiktas-reiškinys. Tad filosofijos užduotis taip pat būtų šios pradinės logikos analizė.

Trečia: alternatyvus kalbos vartojimas. Mes siekiame išplėsti konkretumo ribas, kitaip tariant, suvokti, įvardyti, paaiškinti nuo konkrečios tikrovės nutolusius, bevardžius ar pusiau įvardytus dalykus. Bet klystame kalbėdami apie neapčiuopiamus dalykus tomis pačiomis priemonėmis kaip ir apie apčiuopiamus, apie nekonkrečius – kaip ir apie konkrečiuosius. Mūsų protėviai buvo kur kas atsargesni. Kalbėdami apie neaiškius dalykus jie pasitelkdavo kitokią kalbinę raišką.

Geras pavyzdys yra onomatopoetika, kitaip ideofonija. Apie sunkiau apčiuopiamus dalykus kalbėta ikoniškai – mėgdžiojant garsą ar judesį. Ikoniška, t. y. mėgdžiojanti, kalba padeda atskirti šlamesį nuo traškesio, šnaresį nuo šiugždesio, bruzdesį nuo šniokštimo ar ošimo, bet vis tiek nebrėžia tarp jų aiškių ribų.

Viena labai svarbi, bet sunkiai apibūdinama ir įvardijama sritis yra žmonių tarpusavio ryšiai bei žmogaus ir aplinkos sąveika. Kaip pavyzdį pasitelkime mūsų jausmus ir mūsų santykį su aplinka, jausmų-minčių santykį su kitais jausmais-mintimis ir kitų žmonių jausmais-mintimis. Vaizdinga, deskriptyvinė kalba tam yra nepajėgi, tačiau tada galima pasitelkti poetinę kalbą.

Finougrų poezijoje esama unikalių bruožų, kurių filosofinė-loginė analizė, ko gero, būtų itin vaisinga. Senuosiuose Baltijos finų, mordvių ir Obės ugrų folkloro paralelizmuose rastume dvižodžių ir žodžių grupių, aiškiai priklausančių tai pačiai paradigmai, kaip ir kitur tame pačiame tekste minimi dvižodžiai bei žodžių grupės. Senoji finougrų poetika yra vienu metu konkretumo ir neapibrėžtumo poetika, kaip matyti kad ir šiame estų liaudies dainos fragmente:

 

                                                Harak tõi sõa sõnumid,

                                                Vares kandis vienu keele.

 

                                                Šarka karo žinią nešė,

                                                Varna pykčio žodį vežė.

 

Kyla klausimas, ar nesantaiką sėjo abu paukščiai, ar vienas. Paprasčiausiai paukštis čia nėra aiškiai nurodytas. Karą skelbė paukštis, kurį būtų galima pavadinti šarka-varna. Tokių pavyzdžių yra tūkstančiai. Tai suteikia vilties, kad galėtume susidaryti kone tobulą finougrų semiotikos ir jų pasaulėžiūros vaizdą. Ir dvižodžiai, ir folkloro paralelizmai atskleidžia semantines kalbos struktūras. Abiem atvejais kalbama apie organizuotas sąvokų grupes. vertėtų ištirti, ar ši organizacija finougrų kalbose skiriasi nuo indoeuropiečių.

Finougrai pasaulyje negyvena vieni. Mes ir mūsų kalbos santykiauja su kitomis kalbomis ir filosofijomis. Tipologiškai įspūdingos finougrų kalbos, mano nuomone, daug kuo yra artimesnės Rytų ir Pietų Azijos nei Vakarų Europos kalboms. Finougrų kalbos turi bendrybių, pavyzdžiui, su japonų, korėjiečių bei Indijoje paplitusiomis dravidų kalbomis. Pavyzdžiui, tamilų kalboje negacija reiškiama veiksmažodine forma kaip ir suomių kalboje. Minėtoms kalboms ypač būdinga onomatopoetika. Be to, šiose kalbose esama ir kitų būdų neapibrėžtumui reikšti – dažnai vartojami ir finougrams būdingi dvižodžiai, kurie dravidų kalbose sudaromi pagal savitus darybos dėsnius. Įdomiausi yra vadinamieji žodžiai-aidai, echo words. Tamilų kalboje medį reiškia žodis maram, tačiau medžiai ir į medžius panašūs augalai vadinami maram-kiram. Kaip matyti, tamilai suformuoja dvinarį žodį, kurio antrasis narys yra kiek pakitęs (pirmas skiemuo ki) pirmojo nario atkartojimas. Kava ir į kavą panašūs gėrimai vadinami kaappi-kiippi. Kannadų kalboje smuikas žymimas daiktavardžiu pitil, o smuikai ir į juos panašūs muzikos instrumentai vadinami pitil-gitil.

Iš tolimųjų Rytų tautų vieninteliai nuosavą originalią filosofiją išvystė kinai. Kinų kalboje dvižodžiai yra itin dažni, dalis jų vartojami kaip sąvokos, pavyzdžiui, shan-shui (kalva-vanduo) reiškia peizažą, feng-yu (vėjas-dulksna) – klimatą, bing-xue (ledas-sniegas) – stiprią šalną, feng-shui (vėjas-vanduo) – harmonijos kūrimo meną.

Kaip klasikinių kinų tekstų vertėjas, galiu teigti, kad juos yra lengviau išversti į estų ar suomių kalbą nei, tarkime, į prancūzų ar italų. Prancūzų, italų ir ispanų kalbos, atrodo, yra tipologiškai tolimesnės finougrų kalboms nei vokiečių ar anglų. Suomių, estų ir vengrų kalbų pamatinėje struktūroje gerai išsilaikė pirmykštės ypatybės nepriklausomai nuo milžiniškos indoeuropiečių kalbų įtakos. Tas pat pasakytina ir apie mordvių kalbas, nors jų leksikoje ir gausu rusų kalbos skolinių.

Iš egzotiškiausių paralelių menamai finougrų filosofijai paminėsiu nahua filosofiją. Meksikiečių mokslininkas Miguelis León Portilla parašė knygą pavadinimu „Nahua filosofija“. Viena iš jo pabrėžtų šio mąstymo ypatybių yra vadinamųjų difrazizmų vartojimas abstrakčioms sąvokoms reikšti. Pavyzdžiui, in cueitl in huipilli (sijonas-palaidinė) reiškia seksualinį moters patrauklumą, sąvoka tlilli tlapalli (juodai raudonas rašalas) vartojama knyginei išminčiai reikšti, yohualli eecatl (naktis-vėjas) reiškia kažką nematomą, neapčiuopiamą.

Liko apibendrinti. Finougrų kalbose ir kultūrose slypi daug iki šiol neatrastų galimybių, kurių išnaudojimas yra svarbus bendražmogiškai, humanitariškai. Tikiu, kad finougrų kalbos padėtų pagrindą kitokiai filosofijai nei indoeuropiečių. Mūsų kalbose reiškiasi ne tik kitoks požiūris į pačią kalbą ir jos galimybes apibūdinti tikrovę, bet ir kitoks požiūris į pačią tikrovę. Nepasitikime kalba taip stipriai, kaip per amžius ja pasitikėjo europiečiai. Netikime, kad pasaulį įmanoma tobulai apibūdinti kalbinėmis priemonėmis. Nietzsche’s nuojauta, kad finougrai suvokia pasaulį kitaip, turi visai realų pagrindą.

Finougrų filosofija greičiausiai turėtų panašumų su kinų ir kitų Azijos šalių filosofijomis bei su miglotąja logika, kuria remiasi šiuolaikinis mąstymas. Neaišku tik, ką naujo ir vertingo ši filosofija mums suteiktų, mat niekas jos rimtai neplėtojo. Viena galimybių yra ta, kad finougrų filosofija galėtų būti tam tikra prasme „komplementari“ indoeuropiečių filosofijai.

Galėtume tarti, kad kai dalykai neturi aiškaus vienintelio pavadinimo ar apibūdinimo, tai nėra ir vienintelės teisingos filosofijos ar filosofinės tradicijos. Norėdami suprasti sudėtingą ir dažnai miglotą pasaulį, galiausiai suvokti savo pačių supratimą, turėtume pasitelkti filosofijų įvairovę. Daugelio filosofijų egzistavimas leidžia rastis metafilosofijai. Prie universalių tiesų galime priartėti tik per nuomonių įvairovę.

Natūraliai kyla klausimas, ar čia pristatyta menama finougrų filosofija apskritai yra filosofija. Ar ją galima pavadinti filosofija, ar tai geriausiu atveju tėra kažin kokia filosofinė pastanga, įkvėpta finougrų kalbų ypatybių? Bet tai yra labai indoeuropietiškas klausimas. Norėdamas atsakyti į jį šiek tiek pasitelksiu tamilų kalbą ir tarsiu, kad tai, apie ką čia ketinau kalbėti, yra nevisiškai filosofija, o filosofija-kilosofija – kažkas panašaus į filosofiją, kažkas, kas vis dėlto turi teisę egzistuoti. Turi teisę, kurią europiečiai dažnai atimdavo iš kitų, kitomis kalbomis kalbančių savo brolių.  

 

Versta iš: jaan.kaplinski.com

Tiksli teksto prieiga: http://jaan.kaplinski.com/philosophy/ugrimugri.html

________________________________________

(1) Nyčė F. Anapus gėrio ir blogio // Rinktiniai raštai / Vertė E. Nekrašas. – Vilnius: Mintis, 1991.

(2) Pavyzdžiui, šiuolaikinėje suomių kalboje pasaulis vadinamas žodžiu maa-ilma – tai žemę ir orą žyminčių žodžių dūrinys. Tokių dvinarių žodžių gausi vengrų kalba, keli pavyzdžiai: jött-ment (atėjęs-išėjęs) reiškia valkatą, svieto perėjūną, csont-bor (kaulas-oda) vartojamas liesam žmogui pavadinti, hir-név (žinia-vardas) reiškia reputaciją, test-vér (kūnas-kraujas) – seserį ar brolį. Veidą žymintis vengrų kalbos daiktavardis arc išsirutuliojo suduriant žodžius orr ir szaj, reiškiančius nosį ir burną. Obės ugrai mansiai dūriniu agi-pig (mergaitė-berniukas) vadina vaiką, uj-hul (žvėris-žuvis) – gyvūną, elum-holas (gyvenąs-mirštąs) – žmogų, lunt-vas (žąsis-antis) – vandens paukštį. Permės finų udmurtų kalboje sudini-serekjani (žaisti-juoktis) reiškia pokštauti, sin-pel (akis-ausis) – liudytoją, sil-vir (mėsa-kraujas) – kūną…

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)