tekstai.lt

Požiūriai. Romualdas Lankauskas, Sigitas Parulskis


       Požiūriai

 
       1. Kaip Jūs vertinate Lietuvą, lietuvius šiandienos pasaulio erdvėje? Kokias regite šalies ateities perspektyvas, o gal pavojus? Kokia Lietuva ir lietuviai bus po šimto ar dviejų šimtų metų?

       2. Kaip manote, ar menininkas turi (privalo) būti socialus, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, reikšti savo nuomonę, kritikuoti ir siūlyti? O gal jam užtenka savo vidinio pasaulio ir kūrybos?

       3. Kaip Jūsų, prozininko, akimis atrodo šiuolaikinis prozos pasaulis? Ar vertinamas ir ar vertingas? Kokie yra romanų, apsakymų, apysakų skaitytojai? Ar susitinkate su jais, ar gaunate laiškų, atsiliepimų, klausimų, komentarų?


       ROMUALDAS LANKAUSKAS

       1. Viskas priklauso nuo to, su kuo Lietuvą lyginsime, jeigu jau kalbama apie pasaulio erdvę. Palyginę savo šalį su kokia nors Etiopija ar Albanija, ją vienaip vertinsime, o su Islandija arba Šveicarija – kitaip, tad greta pastarųjų valstybių ji atrodys gana prastai daugeliu atžvilgių. Pirmiausia todėl, kad Lietuva, nespėjusi atgauti nepriklausomybės, vėl ją prarado įstodama į Europos Sąjungą. Tapome pavaldūs globalinei ES Konstitucijai, o mūsų šalies vadovai įvykdė nusikaltimą, vieni iš pirmųjų be referendumo suskubę ją pasirašyti, užtat Briuselis, netekus savo suvereniteto, nustatinėja įvairias kvotas, Strasbūro teismas nurodinėja, kad privalome mokėti šimtą tūkstančių litų viršijančias kompensacijas mus persekiojusiems kagėbistams dėl kažkokių pažeistų teisių (apie nukentėjusius nuo ilgametės jų veiklos neužsimenama) ir t. t. Galbūt netolimoj ateity taip pat nurodys, kiek įsileisti musulmonų ar afrikiečių, nes šios publikos teisės neturėtų būti pažeistos... M. Thatcher 2001 metais laikraštyje „Daily Mail“ pareiškė: „Man bjauri idėja, kad Britanija gali susilieti su kitomis Europos šalimis.“ Tačiau bestuburiams Lietuvos veikėjams ši idėja, pasirodo, visiškai priimtina. Jie su bet kuo, net su pačiu velniu gali susilieti (anksčiau su Maskva), kad tiktai turėtų sau naudos ir išliktų valdžioje...
       Taigi, ištrūkę iš Tarybų Sąjungos, atsidūrėme kitoje imperinėje sąjungoje, diskriminuojančioje mažas tautas ir vykdančioje globalinį kontrolės planą su kosmopolitizmo, nutautinimo ir centralizuoto diktato ideologija, taip sau laimint kuo daugiau nepasotinamas kapitalistines užmačias atitinkančios naudos. Naująjį kolonializmą, rytietiškos ar vakarietiškos kilmės, galima rafinuotai apiforminti... Viso to padariniai, aišku, gali būti patys liūdniausi. Paikos šnekos, kad Lietuva neturėjo kito pasirinkimo ir nebuvo pajėgi toliau egzistuoti be ES, tai yra tik demagogiški plepalai. Jie, be abejo, kai kam labai parankūs, gal ypač tiems, kurie sėdi Briuselyje (tarsi Kremliaus Aukščiausiojoje Taryboje) ar gastroliuoja tarp Briuselio ir Strasbūro gaudami iš mūsų kišenių milžiniškas algas. Ne visos Europos valstybės priklauso ES, bet be jos neprapuolė (sakykim, mažytė Islandija), mat moka tvarkytis ir našiai dirbti. Labai daug čia nulemia ir normaliai veikiantys įstatymai, nesužlugdyta tautos moralė, nekorumpuota valdžia.
       O eilinis lietuvis? Kokie bruožai būdingi jo portretui? Deja, pažvelgę į jį, nesunkiai pastebėsime nuolatinį savanaudiškumą, besaikį gobšumą, brutalų agresyvumą, neretai tiesiog patalogišką pavydą, gausias chamizmo apraiškas ir, žinoma, pakenčiamos kultūros stoką, neminint kitų garbės nedarančių savybių...
       Dėl to nereikėtų labai stebėtis, kadangi kultūra Lietuvoje nelaikoma valstybinės reikšmės dalyku. Tokia ji pripažįstama, pavyzdžiui, tik Vokietijoje, kur yra valstybės garbės reikalas, kur negailima pinigų kultūrai remti, ir jie neatsakingai neiššvaistomi, o už publikacijas spaudoje nemokami gėdingi skatikai (mat kultūrinės spaudos redakcijos Vilniuje jų tiek ir teturi). Be to, ten ar Prancūzijoje kultūros ministrais ar ministrėmis neskiriami kultūros nedaug teuostę ir neišsilavinę asmenys arba šiaip anekdotinės figūros, kompromituojančios šią garbingą instituciją.
       Jau ne pirmi metai lietuviai savotiškai garsėja pasaulyje. Užsienio spaudoje netrūksta gėdingos ir skandalingos informacijos apie jų žygius: čia vienoje vietoje kažką pavogė ir smarkiai apiplėšė, čia kitoje nužudė, čia paaiškėjo, kad prekiavo merginomis, savo tautietėmis, parduodavo jas į prostitucijos vergiją arba, gyvendami kultūringoje Anglijoje, elgėsi nelyginant laukiniai, tad nebeapsikentusiems anglams teko kviestis policiją ir mūsų ambasadorių tiems barbarams sutramdyti. Nekoks, tikrai nekoks Lietuvos įvaizdžio pristatymas, todėl juokinga, kai esama besipiktinančiųjų, kaip užsienio spauda (ar literatai) mus vaizduoja, kokiais zombiais laiko. Bet senas posakis primena: neverta kaltinti veidrodžio, jei snukis kreivas.
       Pagaliau kas dedasi pačioje Lietuvoje? Jau šešiolikmečiai plėšikai ir žagintojai, pirmaujame savižudžių skaičiumi, kraupiomis žūtimis keliuose, plinta narkomanija ir baisus susvetimėjimas, taip pat nužmogėjimas, o seneliai žudomi kaime dėl kelių dešimtinių. Ir niekas jų neapsaugo, niekas neišgaudo nužmogėjusių išsigimėlių. Ar tai yra ta demokratija, kurią taip mėgsta liaupsinti jos garbintojai? Ar tai ne nusikalstamas ir visokių valdžių iki šiol nelikviduotas chaosas? Juk tikroji demokratija nieko bendra su juo neturi. Beje, jau Platonas ją vertino gana skeptiškai. O į ką pavirto iškreipta demokratija ja piktnaudžiaujant, kur nuvedė nuolaidžiavimas netinkamai panaudotoms žmogaus teisėms – gerai matoma Vakaruose. Laiku nekreipus dėmesio į milijoninius svetimšalių antplūdžius (tai kvailiausio liberalizmo derlius), dabar tenai vyrauja pavojinga sumaištis ir baisūs konfliktai – taip yra Prancūzijoje, Olandijoje ir kitose šalyse. Šiandien turkais apgyvendinta Vokietija jau nebepanaši į Vokietiją. Olandijoje per begalinę ir marazmatišką beribio liberalizmo toleranciją nusigyventa iki to, kad atsirado net pedofilų partija...
       Tai – Vakarų civilizacijos sutemos. Ir ne vienoje Europos šalyje drauge su šiurpoku humanistinės kultūros nuosmukiu, vis labiau dominuojant iš Amerikos sklindančios žemiausio lygio popkultūros invazijai. Oswaldo Spenglerio pranašystės dvidešimto šimtmečio pradžioje ir Ortegos y Gasseto nuogąstavimai pasitvirtino su kaupu. Šie be galo negatyvūs procesai byloja apie realią grėsmę ir Lietuvai.
       Kokia lemtis jos laukia ateity, jei greit nebus susigriebta pasipriešinti globalizacijos ir su ja susijusių itin pragaištingų padarinių srautui, galinčiam užlieti ir paskandinti visa, kas lietuviška, tradiciška ir padeda išlaikyti tautos identitetą? Protingas, prieš kitas tautas nenukreiptas nacionalizmas – ne vienintelis, bet iš tiesų efektingas mažos tautos ginklas jos išnykimo grėsmės akivaizdoje. Labai svarbus ir patriotizmo, tautinės savigarbos ugdymas mokyklose, bet tai, deja, beveik visiškai pamiršta. Kaip ir konstruktyvi, gražaus idealizmo nestokojanti jaunimo veikla savo šaliai – juk nėra nė vienos tautinės bent kiek aktyvesnės ir jaunimą suburiančios organizacijos. Nei juokingo blūdo kupinas „krepšinio patriotizmas“, nei „Marijos radijas“, nei nesiliaujantis koplytstulpių statymas aktualiausių ir svarbiausių valstybės problemų neišspręs.
       Lietuva niekam negrasina ir niekam pavojaus nekelia. Bet šalis privalo gintis, kai pavojus jos išlikimui akivaizdus. Globalizacija ir kosmopolitizmas žengia greta, tad ne atsitiktinai jis turi savo spaudą su ideologiniais trubadūrais. Anksčiau, sovietmečiu, buvo plečiama rusifikacija ir kolonizacija (vienu metu Visagine, kur ant elektrinės fasado teberegim užrašą dviem kalbom, tebuvo vos šeši procentai lietuvių), o šiuo metu Lietuvos sostinėje pilna parduotuvių, restoranų, viešbučių, naktinių klubų angliškais pavadinimais.
       Taip atsiskleidžia nykūs mūsų menkavertiškumo kompleksai, tautinės savigarbos, didesnio sąmoningumo ir atsparumo negatyviai įtakai iš ganėtinai degradavusių Vakarų stoka. Taip pagrindiniu visų vertybių matu „pinigų kartai“ tampa biznis ir jo duodamas pelnas nepasotinamiems laisvos rinkos, t. y. kapitalizmo rajūnams, stumiantiems planetą į kraupią ekologinę katastrofą. Itin pragaištingas komercinės žiniasklaidos, ypač televizijos, vaidmuo: ji nuolat bruka žmonėms ne vien prasčiausią, vulgarumo ir kvailybės persunktą savo produkciją, bet nesiliauja nebaudžiamai propagavusi jėgos kultą, visokį nykaus gyvenimo būdo marazmą, realybės šou produkciją, blogiausią skonį ir žiaurų smurtą, kurio kasmet vis gausėja. Net nacionalinė televizija nebeapsieina be šlykščių holivudinių trilerių, siaubo ir vadinamųjų veiksmo filmų, užuot pateikus žiūrovui kažką šviesaus, kultūringo ir prasmingo, kad nebūtų teršiama tautos sąmonė.
       Apskritai moralės, plačiausia šio žodžio prasme, reikalai pasaulyje ir Lietuvoje visiškai prasti. Ir tai, aišku, pražūtinga. Blogis ima triumfuoti. Sumaištis gyvenime didėja. Valstybė tampa atskirų partijų grobiu ir nuosavybe, o apie padorumą, kilnumą, atsakomybę, korupcijos įveikimą, teisėtvarkos pergalę ir socialinį teisingumą nebetenka nė svajoti. Juk šalį gudriam ir klastingam agresoriui nebūtina vėl okupuoti – pakanka ją per savo patikėtinius valdyti. Tai ir stengiamasi daryti. Parsiduodančių ir uoliai tarnaujančių liokajų visada pakanka. Ko tik nepadaroma dėl karjeros ir pinigų!
       Ką pasirinks Lietuva, jos žmonės, – nuo vienokios ar kitokios krypties priklausys šalies likimas. Bet štai jau dabar spaudoje jaunesnės kartos atstovai postringauja, kad monolitinės Lietuvos nebebus... Atseit tai nieko bloga, taip, matyt, ir turėtų būti. Kam sienos? Kam nacionalinė valstybė? Juk tai senamadiška... Kuo skubiau reikia atsisakyti ir savos valiutos.
       Tiesą sakant, tai ir atsitiks, jeigu neprotestuojant tam bus pritarta. Ir tada, po pusšimčio ar daugiau metų, tik Lietuvos, kaip tam tikros geografinės vietovės, vardas teliks pasaulio žemėlapyje. Jau šiandien lietuvaitės, trokšdamos materialinių gėrybių, galima sakyti, masiškai teka už užsieniečių, juos sumedžiojusios išvyksta į užsienį ir gimdo jiems vaikus, o šie, atvažiavę į Lietuvą, nebegali susikalbėti tėvų kalba. Tai bent anūkėliai čia skurstantiems seneliams!..
       Neišvengiamai kyla skaudus ir lemtingas klausimas: kas ir kaip šiandien valdo Lietuvą? Buvusi vaikų darželio auklėtoja Božena Prezidentūroje, neryškaus intelekto Seimo pirmininkas su moldaviška pavarde, LKP CK nomenklatūros pilkasis įpėdinis aukščiausiam vyriausybiniam poste? Tos nomenklatūros, kuri ciniškai paniekino savo, jai buvusią maloningą ir dosnią, partiją, keitė partijos pavadinimus ir galop pasivadino socdemais, priekyje su garsiuoju, niekad nepakaltinamu jėgeriu, pabuvusiu ir prezidento, ir premjero vaidmeny, nors prieš tai, po Kovo vienuoliktosios, nepageidavusiu, kad okupacinė kariuomenė paliktų Lietuvą ir trispalvę prilyginusiu skudurui? O ką iš Amerikos importuotas prezidentas kviečia į balių Prezidentūroje Anglijos karalienės garbei? Svečių sąrašas savotiškai įdomus ir iškalbingas. Šiaip ar taip, būta pakankamai įspūdingo subuvimo, gal pranokstančio ir miesčionių širdis itin džiuginantį Vienos balių.
       Ir ko jau ko, o perdėm spalvingų figūrų, nepamirštant nė paties šalies vadovo, vykstančio ne į svarbią konferenciją Davose, bet į Meksikos pliažus kaitrioje saulutėje pasišildyti, tikrai nestokojame. Beje, visiškai apstulbsti, kai žurnale „Ekstra“ perskaitai (anksčiau smarkiai nusistebėjus dėl rezervistų paskyrimo į aukštus postus), kad valstybės vadovas solidžiu ordinu apdovanojo ir aukštą Rusijos pareigūną, žinomą kaip KGB generolą... Čia jau iš kokio absurdo teatro?.. Iš kokios juodosios komedijos? Ir kelintas spektaklio veiksmas? Be to, kiek jų dar bus? Kiek dar panašių nusimato? Tačiau Lietuvoje daug kas pastatyta aukštyn kojomis, todėl žmogus pasmerktas gyventi su visokiom nesibaigiančiom kvailystėm, nesąmonėm, valdžios ir valdininkų bukaprotiškumu, su nevykusiais sprendimais, įstatymų neveiksmingumu ir visa tai kantriai pakęsti, nes šioje keistoje šalyje vyrauja ne racionalus protas, ne sėkminga intelektualinė veikla, ne kultūra ir padorumas, bet įvairūs svaičiojimai, apsišaukėlių politikierių kultas (žinoma, ne vien jų), vadinasi, tikėtis, bent artimiausioj ateity, kitokios gyvenimo kokybės būtų perdėm naivu.
       Kaip liudija Europoje atliktos apklausos, dauguma tų šalių gyventojų keikia eurą, nes tai turėjo blogų padarinių šalių ekonomikai, o lietuvaičiai virkauja, kad dar nespėjo tos valiutos įsivesti, taip toliau griaudami savo šalies valstybingumą!.. Pasirodo, negana, kad, privatizavus „Telekomą“, „Mažeikių naftą“ ir kitas didžiules pajamas duodančias įmones, prarastas milžiniškos strateginės reikšmės nacionalinis turtas. Jei nuostoliai būtų paskaičiuoti, siaubas apimtų. Bet kaltų dėl to nėra ir nebus... Kai metai iš metų nesugebama protingai ir sumaniai valdyti valstybės, kai nepasigendama išminties, kai neskiriama reikiamo dėmesio mokslui, dėstytojų atlyginimams, talentingiems žmonėms emigruojant į užsienį, vargas šaliai ir jos gyventojams, o teisinė valstybė tampa tiktai apgaulinga fikcija be jos vadovų atsakomybės ir deramos tvarkos.
       Ką gi, gana apie tai. Mat viską suminėjus ir jaučio odoje netilptų... Nemėginsiu čia detaliai apžvelgti nei specifinės lietuviškos tvarkos su siaubingu jos biurokratizmu, nei gilintis į nuolatinio chaoso ir katastrofiško moralinio kracho priežastis, nes jos daugeliui turbūt pakankamai aiškios, kol tebeplepama apie pilietinę visuomenę... Pasakysiu štai ką: man, gimusiam prieškario Vakaruose (juk Klaipėda jiems priklauso) ir nepamiršus puikios civilizuotos tenykštės tvarkos, kurios tuomet netrūko visoje Lietuvoje, dabartinė mūsų tvarka kelia nuolatinį apmaudą ir pasibaisėjimą, ir dėl to egzistencija smarkiai apkarsta. Tačiau liūdniausia, kad šviesesnių pragiedrulių lyg ir nematyti... Kaip tada būti optimistu? Kas sugeba, toks tegu ir būna, bet tai jau ne man.

       2. Atsakydamas į antrą klausimą, norėčiau pabrėžti šią mintį: ne, menininkas neprivalo būti socialus, jis nėra įstatymu ar kitokiu būdu tam įpareigotas, tačiau išsikerojusiam blogiui nebūti abejingą jį skatina jo sąžinė, pareigos jausmas ir tam tikros savo etinės atsakomybės supratimas.
       Jis negali tylėti, kai nevalia tylėti. Kai aplinkui daug socialinės neteisybės, skurdo, netvarkos, korupcijos, valdžios nepajėgumo ar nenoro aktyviau rūpintis valstybe ir tauta, kai nuoširdžiai dirbančiam padoriam žmogui daroma didelė skriauda, vidinis rašytojo balsas skatina prabilti ir protestuoti, nes, kaip sakė A. Camus, „jau pats tylėjimas pilnas blogos prasmės“. Taip jis išreiškia savo moralinę poziciją ir nepakantumą blogiui, nors gal nieko konkretaus nelaimi, jei aplinkiniai nesiklauso jo balso ir linkę su viskuo susitaikyti. Tai, beje, būdinga mūsų mieliems tautiečiams. Kam šūkauti abejingumo dykumoje, kada tavęs niekas negirdi ir nenori girdėti? Pagaliau tai ir nusibosta. Čia jau beprasmiškas užsiėmimas. O vienas lauke ne karys...
       Žinoma, kalbėdamas atvirai, be plačiai paplitusio veidmainiavimo, rašytojas neišvengiamai įsigyja galybę priešų, kurie neslepia jam savo antipatijos arba net neapykantos ir stengiasi šiam ramybę drumstančiam asmeniui vienaip ar kitaip kenkti, niekinti jo kūrybą, skleisti apie jį kvailiausius prasimanymus, nevengiant nė begėdiško šmeižto. Negana to, iš tulžingai traktuojamo rašytojo padaromas vos ne kažkoks monstras, šiurpiųjų pasakų pabaisa, tautos (dabar nebe liaudies) priešas arba kažkas dar baisesnio... Kiek nedaug tereikia, kad rašytojas, pareiškęs savo asmeninę nuomonę, pavyzdžiui, apie kai kurių mūsų kalbininkų atsilikimą ir mąstymo sustabarėjimą, net po keliolikos metų susilauktų niekuo rimčiau nemotyvuoto pasipiktinimo ir pasmerkimo, absurdiškai jį apkaltinus gimtosios kalbos niekinimu. Be abejo, rašytojas tokius jo auklėtojus turi paprasčiausiai pasiųsti velniop...
       Tačiau daugiausia žalos padaro ne tie, kurie kritiškai vertina pasaulio tvarką, visuomenės gyvenimą ir jos ydas, jų nenutylėdami arba drįsta pareikšti neįprastą nuomonę, bet visi abejingieji. Tai reikėtų kartoti ir kartoti. Nes tikra nelaimė yra abejingieji, jų nesuinteresuota laikysena, todėl aplinkui pilna tiek įvairiausio blogio, greitai ir vešliai suželiančio it gajos piktžolės.
       Jaunystėje man, literatui, pradėjus eiti duobėtu ir akmenuotu sovietinės realybės keliu, pasitaikė proga artimiau pažinti ne vieną prakilnų prieškario kartos rašytoją: A. Vienuolį, K. Borutą, J. Grušą, taip pat dailininkus M. Bulaką, L. Truikį, L. Katiną, A. Gudaitį ir kitus, su kuriais ne sykį artimai ir maloniai bendrauta. Jie man buvo įdomūs ir gerbtini, o kam dabar įdomūs mes? Kokiam jaunimėliui imponuojam? Kas laiko mus sau autoritetais, tuo labiau gerbtinais? Minėti kūrėjai buvo prieškario nepriklausomos Lietuvos žmonės (šiuolaikiniai, deja, į juos nepanašūs), aukštos dvasinės kultūros ir neabejingi humanistiniam kūrybos skambėjimui, taip pat savo šalies likimui. Todėl A. Vienuolis, turbūt be jokio noro tapęs LTSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu, drįso iš tribūnos protestuoti prieš tendencijas pratęsti Vilniaus krašto lenkinimą. Ir jo pastangos neliko be rezultatų.
       O šiuo metu ar daug visuomeniškai aktyvių jaunosios kartos rašytojų? Vos vienas kitas. Dabartinės kartos atstovams, kaip atrodo, nėra svarbūs ir aktualūs dalykai, susiję su šalies kasdienybe ir ateitim, nors šalyje situacija grėsminga žlungant tradicinėms dvasinėms vertybėms ir visuomenės moralei, įsigalint tuščiai ir menkavertei popkultūrai su jos popkultūriniu žmogumi, kuriam nieko vertingesnio nebereikia.
       Kaimas baigia prasigerti ir tolydžio degraduoja, bet valdžia nesiima jokių veiksmingesnių priemonių tam šiurpiam procesui sustabdyti. Tauta nusikalstamai girdoma smagiai uždarbiaujant. Tad psichiatrai jau aliarmuoja, kad iš tautos gali likti vien apgailėtinos debiliškos klipatos... Ar joms paskui rašysime?
       Tiesa, rašytojo statusas smarkiai sumenkintas, nes po ilgai trukusių grumtynių už laisvę jo nebereikia nei Seime, nei kitur, įsigalėjus korupcijai ir suteikus prioritetą ne dvasinėms bei kultūrinėms vertybėms, bet bizniui, atseit verslui, dažnai nešvariam, propaguoti, kapitalistiniams santykiams įtvirtinti, nežabotam karjerizmui skatinti. Viso to padariniai ateity bus tik dar liūdnesni. Valstybė nestatoma ant sparčiai yrančios moralės pamatų, taip jos piliečiams neužtikrinama jokia dvasinė, materialinė gerovė, jokia kultūrinė pažanga, nerealizuojamas socialinis teisingumas. Neišvengiamai sunyksta žalias tautos gyvybingumo medis, nuo kurio ima kristi pageltę nuosmukio lapai, o jį vis labiau užgožia masinė kultūra, tenkinanti primityvaus buržua ir miesčionio, laikančio save elitu, minimalius kasdienybės poreikius.
       Gal visame pasaulyje rašytojai, apskritai menininkai, mūsų laikais nutilę ir daug kam abejingi? Kad taip nebuvo ir nėra patvirtina žymių rašytojų Cz. Miłoszo, F. Dürenmatto, G. Grasso, Th. Bernhardo ir kitų kūryba ar viešas žodis. Vien pastarasis puikiame savo romane „Senieji meistrai“ negailestingai iškoneveikė austriškas realijas ir nuvainikavo kai kurias kultines personas, pašiepė kvailą jų adoraciją, ko nestokojame ir mūsų šalelėje, kur nemaža dalis talentingų kūrėjų nepastebimi, o pašlovintieji nuolat keliami į padanges. Už savo kritiškus, bet teisingus pasisakymus šie užsienio autoriai yra susilaukę aršių puolimų ir vis dėlto jie niekad nesiliovė reiškę įgrisusių konvencionalumų ir įteisinto melo nepripažįstančią nuomonę. Jie elgėsi taip, kaip vienas garsus prancūzų autorius dar prieškaryje yra prasitaręs: aš užsiimu oro išleidimu iš balionų... Tokiems autoriams, žinoma, svetimas baudžiauninko sindromas.
       Tačiau Lietuvoje analogiška rašytojo pozicija sunkiai įmanoma: pajudinus kokias nors šventenybes, kitaip tariant, „nacionalines vertybes“ arba „nacionalines įžymybes“, išleidus iš jų orą, jam turbūt tektų prieglobsčio ieškotis svetur, tėvynėje nebeatlaikius įnirtingų pjudymų, kadangi teisė į savo nuomonę, į provokuojantį ir nestandartinį požiūrį čia vis dar negalioja, o menininkas (jeigu iš jo nepadarytas koks paauksuotas stabas ar stabelis) ne tik negerbiamas ir nevertinamas kaip šalies prestižą palaikantis ir jos kultūrą praturtinantis asmuo, bet iš jo vienaip ar kitaip pasityčiojama. Gal fantazuoju? Gal tai jau kūrybos sfera? Deja, ne. Ir vaizduotė čia tikrai niekuo dėta.
       Apie vieną nelemtą istoriją, susijusią su „Teo“ (buvusiu „Telekomu“), parašiau į gana garbingą inteligentiško atspalvio savaitraštį (bent jau pretenduojančio juo būti), ir ką gi, – mano publikacija jo puslapiuose taip ir nepasirodė dėl paslaptingų priežasčių... Štai jums ir žodžio laisvė lietuviškai! O juk tai gerokai kvepia cenzūra. Bet aš ne tam 1989 metais, dar sovietmečiui nepasibaigus, įsteigiau lietuvių PEN centrą, kad jis toleruotų ją įmigęs giliu žiemos miegu. Mat PEN centras neturėtų būti indiferentiškas nebylys, kada išgirstame apie skandalingus autorių persekiojimo faktus: ne per seniausiai Kaune buvo nuteistas, nors vėliau išteisintas žurnalistas, pavadinęs kolaborantą kolaborantu, Vilniuje VSD vadovo nurodymu buvo suimtas „Laisvo laikraščio“ redaktorius neva už kažkokių „valstybės paslapčių“ atskleidimą, o tos paslaptys, matyt, tai juodi korumpuotų valdžios šulų darbai, kuriuos taip atkakliai bandoma nuslėpti, kad ant teisiamųjų suolų pelnytai netektų sėsti buvusiems (ar esantiems) valstybės vadovams su raudonais arba kitokios spalvos šalikais, ir atsakyti už nusikaltimus Lietuvai ir jos žmonėms.
       Redakcijos iškilmingai skelbia, kad nebūtinai autoriaus ir redakcijos nuomonės turi sutapti (žodžio laisvė), bet nespausdina teksto, jeigu jis dėl kažko neparankus, sakykim, gali nepatikti kokiam nors valdžios tūzui. Taip apsieinama ir be anuometinės „Glavlito“ globos... Mat patiems nesunku susitvarkyti.
       Nejaugi PEN centras visada tylės? Jeigu taip, tuomet, ko gero, rašytojas arba žurnalistas ne vienu atveju bus terorizuojamas už teisėtą savo veiklą, kaip ir bet koks visuomeniškai aktyvus ir sąmoningas menininkas, neišpažįstantis niekingo servilizmo ir vergiško nuolankumo. Gudriems nedorėliams, pralindusiems į valdžią ar tapusiems biznio magnatais, baisiausias dalykas yra tiesa apie juos, kuri turi būti skelbiama, – šią svarbią misiją atlieka ne vien žurnalistai, bet ir rašytojai, nepakenčiantys melo ir neteisybės. Įsivaizduokim, į ką pavirstų pasaulis ir žmogaus gyvenimas, jei visi tylėtų it vandens į burną paėmę. Savaime suprantama, niekas negali priversti rašytojo netylėti, nes tai jo asmeninio apsisprendimo reikalas. Galbūt jis taip nusivylęs, prislėgtas, nukamuotas absurdiškos buities, beprošvaistinio vegetavimo, kad jam jau visko gana. O totalinio piliečių abuojumo fone jo plunksna krenta iš rankos...

       3. Kasmet įvairiose šalyse išleidžiama tūkstančiai naujų knygų, iš kurių dauguma yra profesionaliai pagamintas skaitalas. Išgirstame plačiai pagarsintas bestselerių autorių pavardes, bet kiek jų gretose iš tiesų ryškių ir savitų žodžio menininkų?
       Manau, kad tai ne itin didelis būrys. Mat romanų rašymas yra tapęs lyg ir tam tikra verslo rūšimi, naudojant kuo išradingiausias įvaizdžio kūrimo, vadinamosios žvaigždės reklamavimo priemones. Juk įvaizdis šiandien beveik viską nulemia. Tokiu būdu visiškai vidutinis prozininkas pristatomas skaitytojui kaip nepranokstamas kūrėjas, puikus ir garsus beletristikos meistras, ir tai dėsninga: jei knyga pirmiausia yra prekė, ją reikia pelningai parduoti. Ar ji turi išliekamąją vertę – jau nereikšmingas dalykas.
       Taip knygų rinką užplūsta ne vien daugiau ar mažiau brandūs ir originalūs kūriniai, bet ir menkavertė literatūra, toje rinkoje dominuojanti ir turinti atitinkamą paklausą, kaip ir smarkiai išreklamuoti bestseleriai. Suformuojamas specifinis ir prastas neišrankaus pirkėjo skonis, dėl ko kitokios prozos jis mažai ir bepasigenda. Bet ši situacija literatūros komersantams labai palanki, pagal ją orientuojamasi leidyboje. Todėl novelė ir trumpa apysaka nebėra populiarūs žanrai, smulkiosios, nors ir meniškai itin vertingos, prozos leidyba smarkiai ribojama, ji mat nepasiteisinanti... Taigi romanas – šiandien prioritetinis žanras dėl anksčiau minėtų priežasčių. Ir niekas nesuka sau galvos, kokiu mastu, įsigalėjus žalingam požiūriui į smulkesnį kūrinį, nususinama proza, kaip susiaurinamos jos galimybės. Gana negatyviu poveikiu kurį laiką pasižymėjo ir galop atslūgstantis postmodernizmas, kai ką naudingo ir naujo davęs prozai, bet kai ką ir nevykusiai sujaukęs, supaprastinęs, devalvavęs ir išklibinęs tvirtesnius beletristikos pamatus.
       Džiūgaujama dėl knygų mugių. Bet kas tai daugiau, jei ne patrauklus turgus? O tikrojo meno vieta vis dėlto ne turguje... Į jį geriausia važiuoti su populiariu literatūriniu kiču. Tas nelemtas kičas gal dar agresyviau yra užvaldęs ir dailę, tad sunkiai verčiasi kiekvienas tikras menininkas, kuris jo negamina. Ką parduosi blizgančioms „naujųjų lietuvių“ svetainėms, turėdamas omeny beviltišką jų skonį ir estetinį išprusimą?
       Didžiųjų pasaulio rašytojų epocha galbūt pasibaigė su dvidešimtu amžiumi, nors tai nereiškia, kad šiandien nėra iškilių ir labai talentingų kūrėjų, nes ne visi rašo galvodami vien apie pinigus ir vienadienę šlovę – ciniškai, lėkštai ir būtinai skandalingai. Na, o mūsų proza dar neretai atrodo ganėtinai provinciali, nestokojanti įvairaus epigonizmo, negili, primityvi, su sentimentalaus kičo ir banalybės atspalviu, be ontologinio klodo ir slystanti reiškinių paviršiumi. Laimei, ne visa tokia. Ji iš paauglystės rūbų jau išaugo, bet nelabai žino, kokius dabar pasirinkti ir kaip juos dėvėti, kad nevaikščiotų plika bamba kaip šiuolaikinės mergelės. Vėlgi labai aštriai iškyla gero stiliaus, subtilesnio skonio, vertybinių orientyrų ir adekvačios formos pasirinkimo problema, kai spauda, radijas ir komercinė televizija stačiai braška nuo baisaus niekalo, nuo visokios bjaurasties, ugdančios tik debilišką zombį. Ir jam, žinoma, jokia aukštesnio lygio proza įspūdžio nedaro... Jos nė nepasigendama. Juk knygynai pilni užsienio autorių knygų, su kuriomis priversti konkuruoti mūsų prozininkai. Bet konkuruok, jeigu nesulaukei paramos savo naujai knygai iš Kultūros ministerijos, nors ir kelis sykius „Vagos“ leidykla į ją kreiptųsi, kad ir jautresnio dėmesio pageidaudama tavo jubiliejaus proga. Ne, pagarbos ir tavo kūrybos vertinimo ten nesitikėk, tu nė nežinosi, kodėl kitiems gausiai atseikėta ir kodėl tau neskirta net kukliausios finansinės paramos, be to, kas tie vadinamieji labai įslaptinti ministerijos ekspertai (sąrašas viešai neskelbiamas), kokios jų kvalifikacijos ir koks literatūros išmanymas, kas kontroliuoja jų savavališką, korupcija ganėtinai trenkiančią veiklą, kas reikalauja iš jų laikytis padorumo, objektyvumo ir sąžiningumo? Ne, tokiais dalykais nesusirūpinta.
       Be to, pasižiūrėkim, ką nacionalinis radijas ir televizija siūlo rinkti geriausiomis metų knygomis. Net juokas ima pažvelgus į šį sąrašą. Radijas turėtų šviesti skaitytoją, supažindinti jį su vertingiausiais pasaulinės literatūros vertimais, bet jis kažkodėl šito nedaro, vengia dažniau skaityti mūsų rašytojų kūrybą, todėl galima tik pavydėti kompozitorių M. Urbaičio ir Š. Nako vedamų įdomių muzikos laidų, teikiančių vertingų žinių apie reikšmingiausią klasikinę ir modernią muziką.
       Kur panašios laidos apie literatūrą ar šiuolaikinį meną? Žinoma, be išmanančių žmonių, be kritikų žodžio čia neapsieisime, bet kritika beveik baigia galutinai sunykti, nes nėra konkrečių paskatų šios srities darbams dirbti, nors filologiją studijuoja nemažai jaunimo. Ar ką vilioja perspektyva tapti amžinu skurdeiva? O daugelio (išskyrus kelis) universitetų, kurių Lietuvoje priskaičiuojama apie dvidešimt, mokslo lygis? Tai jau tragikomiškas, satyriko plunksnos nusipelnantis dalykas.
       Tačiau negi žeminantis ir užgaulus rašytojo triūso nuvertinimas prisideda prie įspūdingos ir svarios literatūros kūrimo? Ar jis neskatina autorių pataikauti leidėjams ir rašyti tai, kas garantuoja komercinę sėkmę, bet mažai ką bendra turi su meninės išraiškos aukštumomis?
       Prieškariniais laikais Kauno universitete dėstė ne vienas rašytojas: Vaižgantas, V. Krėvė, B. Sruoga ir kiti. Kiek rašytojų pasikviečiama mūsų dienomis? Juk būsimiems literatams būtų naudinga išgirsti jų samprotavimus apie literatūrą ir kūrybinio darbo patirtį. Naujos kūrėjų kartos ugdymas senokai praktikuojamas Anglijoje, pavyzdžiui, Rytų Anglijos universitete, kur dėstomas creative writing, kviečiami rašytojai ir pasiekiama gerų rezultatų. Čia dirbo ir tebedirba tokie profesoriai eruditai kaip J. Cookas, L. Sage, G. Hyde'as, J. McFarlane'as, M. Bradbury (žinomas knygų apie XX a. garsius rašytojus autorius), su kuriais prieš keliolika metų ir man teko prasmingai pabendrauti. Tais creative writing disciplinos studentais yra buvę I. McEwanas ir K. Ishiguro, visuotinį kritikos pripažinimą sulaukusios anglų literatūros figūros. Kai kurie iš čia minėtų profesorių skaitė paskaitas ir Vilniaus universitete, todėl jų vizitai praturtino studentų, gal ir būsimų literatų žinias.
       Mūsų proza dar labai jauna. Kada graikai jau turėjo „Dafnį ir Chloją“, kada japonai pirmąją nuostabią apysaką? Mes pradėjom nuo „Palangos Juzės“, bet, nors vėluodami daugelį šimtmečių, vis dėlto akivaizdžiai pasistūmėjom į priekį mėgindami pasivyti pasaulinę literatūrą. Tai, be abejo, itin sunkus uždavinys. Gaila, vis sukamės tame pačiame apibrėžtos erdvės rate. Ar daug kas žino mūsų prozą užsienyje? Ar pasistengta paruošti jos vertėjus į svetimas kalbas, remti juos finansiškai, pasinaudoti mūsų ambasadomis, kurios turėtų aktyviai propaguoti įdomiausius lietuviškus autorius, kaip tai Vilniuje, pavyzdžiui, daro Švedijos ambasada? Nežinia, kada to sulauksime. Gal niekad. Nes slunkių nerangumas itin pastovus... Lėšų šiam svarbiam reikalui pakaktų, bet jos gana dažnai iššvaistomos nereikšmingiems renginiams arba šiaip kvailiems projektams. Iš kur paskui paimsi pinigų bent truputį normalesniems kultūros žurnalų ir savaitraščių honorarams?
       Mano skaitytojai... Ar dar esama tokių, nors naujos mano knygos nutylimos ir spaudos nerecenzuojamos, nors nė pavardė nepaminėta solidžios apimties vadovėlyje dvyliktokams. Gal daugiau nei po penkiasdešimties metų, skirtų kūrybai, esu atsidūręs už literatūros ribų ir ten mano vieta? Ką gali žinoti... Kultūros ministerija nesiteikė skirti paramos naujo mano novelių rinkinio „Būgnininko niekas nesiklauso“ leidybai, bet knyga 2004 m. vis dėlto išėjo unikaliu 250 egz. tiražu. Užpernai su menkute parama išleista apysakaitė jaunimui „Liūto išvadavimas“, tik spaudoje apie ją iki šiol neteko užtikti nė žodžio... Irgi įdomūs dalykėliai.
       Niekada nesistengiau kam nors įtikti ar pataikauti, nertis iš kailio reklamuodamas savo kūrybą – prozą ar tapybą, – nebandžiau tapti vadinamąja žvaigžde. Skaitytojų, žinoma, turiu ir kartais labai netikėtai tuo įsitikinu. Štai pernai Maišiagaloje, keičiant automobilio padangas į žiemines, vidutinio amžiaus vyras paprašė autografo 1971 metais išleistai knygai. Net žioptelėjau iš nuostabos. Mat būta dėl ko. Panašių staigmenų įvairiais atvejais vis pasitaiko.
       Skaitytojų, neniekinančių mano kūrybos, turėjau ir turiu ne tik Lietuvoje, bet kai kur ir užsienyje. Ne per seniausiai Floridoje anglų kalba leidžiamas Baltijos šalių autoriams skirtas žurnalas išspausdino novelę. Taigi kūryba šen bei ten klaidžioja, patinka tai kam, ar nepatinka. Čia jau nieko nepadarysi. Nei pavydas, nei priešiškumas taip toli nepasieks...
       Rašytojas, kaip ir kiekvienas menininkas, yra vienišas keleivis, einantis savo keliu, kuriame esama ir laimėjimų, ir praradimų, kol neapleidžia jėgos. Kito pasirinkimo jam neduota. Net ir tuomet, kai savo tėvynėje jis jaučiasi esąs niekam nebereikalingas, negerbiamas ar neįvertinamas.


       SIGITAS PARULSKIS

       1. Lietuva – per didelis matas. Aš ne Dievas, negaliu vienu metu aprėpti viso pasaulio, fiksuoti visų jame vykstančių procesų ir panašiai. Galiu kalbėti tik apie lietuvį, vieną lietuvį, kuris man patinka, jeigu jis gyvena savo gyvenimą, jeigu jis stengiasi būti savimi, kad ir kokia valdžia, kad ir kokia santvarka būtų, kad ir kokie kataklizmai draskytų planetą. Nelygu, kokį atskaitos tašką pasirinksime, bet kad ir kaip suktume – ir tigro, ir ožkos perspektyva iš esmės ta pati.
       Beje, kaip Lietuva atrodo „pasaulio erdvėje“ išmintingiausia būtų klausinėti emigrantų. Ir ne dėl to, kad iš toliau geriau matyti. Paprasčiausiai jiems tai aktualu, jie apie tai sąmoningai ar nesąmoningai nuolat galvoja. Yra dvi išvykėlių rūšys: tie, kurie jaučia gėdą ir ilgesį palikę tėvynę, ir tas ilgesys jiems temdo protą: jie kalba apie Lietuvą kaip apie prarastą rojų, žarstosi sentimentais ir saldžiomis sentencijomis. Antra rūšis emigrantų taip pat išgyvena gėdą ir ilgesį, tačiau jie nenori to pripažinti, nenori pasirodyti silpni, todėl kaltina tėvynę įvairiais nusikaltimais jų atžvilgiu, taip mėgindami pateisinti savo išvykimą. Yra ir trečia išvykėlių rūšis – jiems nusispjaut. Ši, ko gero, pati padoriausia.
       Apie Lietuvą po dviejų šimtų metų klauskite turgaus šarlatanų, kurie skelbiasi esą Nostradamo palikuonys. Visi tie futuristiniai sapaliojimai vemti verčia. Ateitis, jeigu jau susitarsime, kad ji egzistuoja, viską apie mus žino, mes apie ją – nieko. Tai – nesąžiningas santykis. Ir visi, samprotaujantys apie ateitį, yra juokingi asilai.

       2. Menininkas nei turi, nei privalo būti socialus arba asocialus. Jis neprivalo būti net menininku. Jis žmogus ir gali būti partinis, nepartinis, feministas, komunistas, fašistas, onanistas, sadistas, iškrypėlis, kas tik nori, bet visų pirma, jeigu jau jis laiko save menininku, galėtų būti bent jau menininkas. Visa kita – jo noras ir valia. Nes menininko kūrinys yra aktyvus dalyvavimas visuomenės gyvenime, kur kas aktyvesnis ir prasmingesnis nei šūdo malimas apie kultūrą ir krikščioniškų vertybių puoselėjimą dienraščių puslapiuose ir TV ekranuose.

       3. Nežinau, kaip atrodo tas prozos pasaulis. Ko gero, jo ir nėra. Yra knygos, geresnės, blogesnės, iš jų susilipdo šio laiko, šios erdvės, kurioje mes turime išbūti mums skirtą dalį, vaizdas. Kalbu apie visą, ne tik lietuvišką prozą. O jeigu nesusilipdo, jeigu trūksta, kiekvienas gali įbrukti savo asmeninės istorijos šukę. Kaip atrodo skaitytojai – normaliai jie atrodo. Interneto eroje atsiliepimų ir komentarų sulaukti labai paprasta, tačiau jie dažniausiai būna susiję ne su proza, ne su kūryba, o su kokiomis nors paskalomis, gandais, rašomi tamsių, nelaimingų, įskaudintų, nepatenkintų žmonių. Tokių piliečių dalis visuomenėje visada buvo ir lygiuotis į ją neverta.