tekstai.lt

Sylvia Plath. Eilėraščiai

Sylvia Plath. Nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Sylvia_Plath
Sylvia Plath. Nuotrauka iš puslapio http://en.wikipedia.org/wiki/Sylvia_Plath
Garsi amerikiečių poetė Sylvia Plath (1932–1963) daug vilčių teikiantį kūrybos kelią nutraukė savižudybe. 1982 m., beveik 20 metų po mirties, už rinkinį „Collected Poems“ ji buvo pristatyta apdovanoti Pulitzerio premija.

S. Plath poezijoje vyrauja moters kūrybingumo ir beprotybės temos. Poetę išsekino visuomenės spaudimas elgtis kaip vidurinės klasės moteriai, įtampa tarp žmonos bei motinos pareigų ir kūrybinio pašaukimo. Ją išgarsino po mirties išleistas rinkinys „Ariel“ (1965), kuriame moterų priespauda siejama su rasine priespauda ir genocidu bei atskleidžiami neigiami motinystės aspektai.

 

Iš anglų k. vertė Rima Bertašavičiūtė ir Virginija Cibarauskė

 

 

       Žiemojimas

 

Tai poilsio metas, nebėra kas veikti.

Aš keliais pasukimais, kaip akušerė ekstraktoriumi,

Ištraukiau savo medų –

Šešis stiklainius;

Šešios katės akys vyno rūsyje

 

Žiemoja tamsoje be langų,

Pačioje namo širdyje,

Greta apkartusios paskutinio nuomininko uogienės

Ir butelių, pilnų tuščio blizgesio, –

Ponų Tokio-ir-tokio džinas.

 

Tai kambarys, kuriame niekada nebuvau.

Tai kambarys, kuriame negalėčiau kvėpuoti.

Juoduma gūžiasi čia lyg šikšnosparnis,

Jokios šviesos,

Išskyrus žibintą ir blyškų

 

Kinišką jo gelsvumą ant baugių daiktų, –

Juoda kvailystė. Puvimas.

Nuosavybė.

Jie turi mane.

Nei žiaurūs, nei abejingi,

 

Tik neišmanantys.

Tai metas, kai laikais tik dėl bičių – bičių,

Neatpažįstamai lėtų,

Besirikiuojančių kaip kareiviai

Prie sirupo skardinės,

 

Atstojančios medų, kurį paėmiau.

„Tate and Lale“ joms palaiko gyvybę,

Tas rafinuotas sniegas.

Tai sirupu jos gyvena vietoj gėlių.

Jos priima jį. Šaltis stiprėja.

 

Dabar jos spiečias į masę,

Juodos

Mintys prieš visą baltumą.

Sniego šypsnio baltumas.

Jis plečiasi, mylios ilgumo Meiseno porcelianas,

 

Į kurį šiltomis dienomis

Jos tegali nešti savo mirusiuosius.

Visos bitės yra moterys,

Mergelės ir ištįsusi karališkoji dama.

Jos atsikratė vyrų,

 

Bukų, gremėzdiškų kliuvinių, storžievių.

Žiema skirta moterims –

Moteriai, palinkusiai prie mezginio,

Prie ispaniško riešutmedžio lopšio,

Jos kūnas, tarsi gėlės svogūnėlis šalty, per kvailas mąstyti.

 

Ar spiečius išliks, ar kardeliams

Pavyks sukaupti pakankamai ugnies,

Kad kitąmet pražystų?

Kuo jos kvepės, Kalėdų rožės?

Bitės skrenda. Jos užuodžia pavasarį.

 

1962, spalio 9

 

 

 

       Mirtis & Co.

 

Du, žinoma, kad du.

Dabar visa atrodo taip paprasta –

Tas, kuris niekad akių nepakels, kurio akys užkritusiais vokais

Ir išsprogusios kaip Bleiko,

Kuris rodo

 

Apgamus, skiriamuosius savo ženklus –

Randas nusiplikius vandeniu,

Nuogas

Kondoro žalvaris.

Aš esu raudona mėsa. Jo snapas

 

Kaukši šalia: aš dar ne jo.

Jis pasakoja, kokios prastos mano fotografijos.

Jis pasakoja, kokie mieli

Atrodo kūdikiai ligoninių

Šaldikliuose, kuklūs

 

Raukinukai prie kaklo,

Tada plevenančios klostės jonėninio stiliaus

Įkapių,

Tada dvi mažos pėdutės.

Jis nesišypso, nerūko.

 

Tai daro kitas,

Jo plaukai pagirtinai ilgi.

Benkartas,

Masturbuojantis blizgesį,

Jis nori būt mylimas.

 

Aš nekrutu.

Šerkšnas kuria gėlę,

Rasa kuria žvaigždę,

Mirties varpas,

Mirties varpas.

 

Galas kai kam.

 

1962, lapkričio 14

 

 

 

       Avys rūke

 

Kalvos išsilaipina baltumoje.

Žmonės ar žvaigždės

Žvelgia liūdnai į mane, aš nuviliu juos.

 

Traukinys palieka iškvėpto oro juostą.

Tas lėtasis

Rūdžių spalvos arklys,

Kanopos, gedulingi žvangučiai –

Visą rytą

Rytas juodo,

 

Gėlė pamiršta.

Mano kaulai saugo ramybę, tolimi

Laukai tirpdo man širdį.

 

Jie grasina

Praleisti mane rojaus link,

Bežvaigždžio ir betėvio, vandens tamsaus.

1962, gruodžio 2 – 1963, sausio 28

 

 

 

       Žodžiai

 

Kirviai,

Po kurių kirčio medis suskamba,

Ir aidai!

Aidai, keliaujantys

Iš centro kaip arkliai.

 

Liejasi

Sakai kaip ašaros, kaip

Vanduo, siekiantis

Atkurti veidrodį

Virš uolos,

 

Krintančios ir besisukančios

Balto~s kaukolės,

Ją rijo piktžolių želmenys.

Po metų

Aptikau juos ant vieškelio –

 

Žodžiai sausi ir be raitelių,

Nenuilstamai kaukši kanopos,

Kol

Nejudančios žvaigždės iš tvenkinio dugno

Gyvenimą valdo.

 

1963, vasario 1

 

 

 

       Balionai

 

Gyvena su mumis nuo Kalėdų,

Nuoširdūs, tyri,

Ovalūs sielos-gyvūnai,

Užpildantys pusę erdvės,

Judantys, besitrinantys į šilkines

 

Nematomas oro sroves,

Jie spygteli ir pokšteli

Užpulti, tuomet dumia ilsėtis šiek tiek virpėdami.

Geltona katino galva, mėlyna žuvis –

Štai su kokiais nenormaliais mėnuliais gyvename

 

Vietoj negyvų baldų!

Šiaudiniai kilimėliai, baltos sienos

Ir šie keliaujantys

Reto oro gaubliai, raudoni, žali,

Džiuginantys

 

Širdį lyg troškimai ar dosnūs

Povai, už dyką laiminantys

Kasdienybę plunksna,

Išmušta žvilgančiais metalais.

Tavo mažasis

 

Broliukas verčia

Savo balioną kniaukti it katę.

Tardamasis matąs

Linksmą rausvą pasaulį, kurio vidus valgomas,

Jis kanda,

 

Po to atšlyja –

Storas ąsotis,

Stebintis pasaulį, tyrą it vanduo.

Raudona

Skiautė kumštelyje.

 

1963, vasario 5

 

 

Versta iš:

Sylvia Plath. Collected Poems. New York: Harper & Row Publ., 1981

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)