Oskaras Nogera Karaskas (Óscar Noguera Carrasco, 1968) gimė Madride. Studijavo ekonomiką, vėliau pajuto polinkį dviem meno rūšims – literatūrai ir flamenkui. Nuo 2000-ųjų dalyvauja įvairiuose trumpųjų apsakymų konkursuose. Iš žymesnių laimėjimų galima paminėti tarptautinę Valentino Andréso premiją (2003).

Apsakymas įvertintas Madrido priemiesčio Alkobeno literatūrine premija, jis publikuoti kasmetiniame šio priemiesčio almanache „El Fungible“ („Vartojimui tinka“).

 

 

Iš ispanų k. vertė Bronius Dovydaitis

 

 

 

 

Mergina permetė akimis užrašų knygelės lapą, susimąsčiusi palietė tušinuku nosies galiuką ir, matyt, neišgirdo priešais ją atsisėdusio kliento balso:

– Laba diena. Galima?

Na taip, ji buvo susitarusi papietauti su mama. Užvertė knygelę ir abejinga, bereikšme mina, tarsi neturėtų daugiau kur nukreipti akių, įsmeigė žvilgsnį į priešais sėdintį vyriškį. Suvokęs, kad į jį jau atkreiptas dėmesys, šis užsienietišku akcentu ištarė tą taip įprastą mandagumo frazę, kai nesumojama, kaip pradėti pokalbį:

– Gražus kabinetas, tiesa?

Tačiau iš tikrųjų derėtų pastebėti, kad čia pro siaurus langus iš vidinio kiemo vos prasiskverbia šykšti šviesa, kad visos nereikalingų dokumentų aplankais nukrautos lentynos dulkėtos, kad plastmasinės gėlės stovi ne vietoje, o iš valstybės sekretoriato atsiųsti plakatai, raginantys elgtis sąžiningai, veltui bando suteikti patalpai šiokios tokios įvairovės. Žodžiu, aplinka gana vidutiniška. Tačiau mergina, suprantama, neprieštaravo:

– Na taip. Nors nieko ypatingo.

– Taip, žinoma.

Jautei, kad žmogus nori pasirodyti malonus, nes atkako kai ko prašyti. Prie kitų stalų jis matė pražiotas burnas žmonių, kurie taip pat prašė, skundėsi ar gal maldavo geresnės lemties arba kuo greičiau išspręsti jų reikalą. Jie lygiai taip pat neišraiškingai gyrė aplinką, vilkėjo tokius pat varganus rūbus ir atrodė tarytum atsitiktinai pakliuvę į kažkokią nežinomą ir nesvetingą planetą. Tarnautoja skubiai ištiesė ranką prie spausdintuvo; ji suprato, kad nuo šios valandėlės visa situacija pereina tik jos vienos žinion. Ištraukė blanką ir padėjo prieš klientą taip, kad tas įžvelgtų, kas ten parašyta. Jos nervingas smilius nuslinko per tuščius langelius.

– Pavardę įrašykite čia. Matote?

Klientas ją puikiai suprato ir netgi pastebėjo prastokai atliktą smiliaus, kurį mergina jau buvo atitraukusi nuo popieriaus, manikiūrą. Jį apėmė kažkoks vangumas, ir pirštai tik vargais negalais įstengė nulaikyti tušinuką. Kai tarnautoja liepė įrašyti pavardę, jam šovė netikėta mintis. O gal įrašyti pramanytą pavardę ir viską pradėti nuo nulio? Visai neblogas sumanymas. Tačiau bemat nuvijo tą mintį ir nusprendė sakyti tiesą. Tristanas Morovičius, atvykau iš šalies, kurioje vyksta karas, sportininkas profesionalas, bent jau toks buvau, amžius – trisdešimt penkeri metai. Ar aš neatrodau pirma laiko susenęs, panele? Blanke nebuvo nė vieno langelio, skirto nurodyti, kad atvyko iš šalies, kurioje vyksta karas. Ar tarnautoja nutuokia, kas yra kariaujanti šalis? Netgi nepasiteiravo, kaip jis jaučiasi.

– Pabaigoje nurodykite gimimo datą. Čia, žemiau.

Stengėsi susikaupti, nuginti nereikalingas mintis. Tačiau jos niekaip nedavė ramybės. Tristanas peršiai prisiminė atkampią pasaulio žemėlapio kertę, kurioje jis gimė, menką juodos išdegusios žemės dėmę prie Adrijos jūros. Jis nevikriai vedžiojo tušinuką, kol susigaudė, kad tarnautoja nekantrauja. Pasijuto tarsi prie lentos mindžikuojantis pamokos neišmokęs mokinys.

– Kas jums?

Mergina troško kuo greičiau sutvarkyti formalumus. O Tristanui Morovičiui tie atsakymai į paprastus klausimus apie jį patį regėjos tarsi kokia keista gyvenimo peržiūra. Gimtajam krašte jau daug metų buvo laikomas garsiu sportininku. Dabar, čia, jautėsi esąs niekas. Kilus kariniam konfliktui paliko šalį ir nelyginant kokio sudužusio laivo keleivis, nesusiorientavęs ir plaukdamas nežinia kur, visai netikėtai pakliuvo į Ispaniją. Kaip ir daugelis kitų, manėsi ištremtas prievarta, nurodžius komisarui, kuris jo vardą iškošė Logarui, vadybininkui, atsakingam Sporto federacijos darbuotojui, niekaip nevaliojusiam sutrukdyti tam, kas įvyko vėliau. Tada Logaras, žiūrėdamas, kaip komisaras su įtartinų sportininkų sąrašu, sučiaupęs lūpas, vaikšto iš vieno kabineto kampo į kitą tarsi Napoleonas dešinę ranką užkišęs už švarko atlapo, veikiausiai neištarė nė žodžio. Jeigu buvo ir ne tiksliai taip, tai tikrai panašiai. Tasai žmogus režimo persekiojamųjų pavardes, ko gero, tarė mėgaudamasis, nėmaž nedvejodamas iš anksto nulemtu nuosprendžiu.

– Morovičius, brangusis Logarai, jūsų globotinis Tristanas Morovičius buvo įsivėlęs į neseniai vykusias riaušes.

Tolimas karas, kurio ši tarnautoja, nemačiusi savo akimis, niekada nepajėgs įsivaizduoti; tuo labiau pikto komisaro veido. Juk tąsyk net pats Logaras neišdrįso pasakyti jam, kad per tiek metų, keliaujant drauge iš vienos šalies į kitą, per neįsivaizduojamai sunkias treniruotes, daugybėje čempionatų, keturiose olimpiadose niekuomet negirdėjo Tristano bent žodžiu užsimenant apie politiką. Iš kur tada atsirado tie kaltinimai? Jis spoksojo į komisarą suvokdamas, kad bet kokie teisingi liudijimai, bet kokie akivaizdūs įrodymai yra beverčiai. Tapo aišku, kad šis policininkas be jokių išlygų pritaria sąmokslui, tarpusavio priešinimo kurstymui; jis priklausė tam kruvinam legionui, kuris šioje liūdnoje, kovų apimtoje šalyje kurstė brolžudišką neapykantą. Karas tolimoje Kroatijoje. Tristanas grąžino tušinuką merginai, skaitančiai smulkia rašysena suraizgytus žodžius.

– Aš gimiau Kroatijoje.

– Suprantu, Kroatijoje. Ar ten buvo paskutinė jūsų gyvenamoji vieta?

Toji šalis jam reiškė daugiau negu paskutinę gyvenamąją vietą – ten buvo jo širdis. Ten, Kroatijoje, liko jo žmona, vaikai, visa šeima. Logaras, taip pat ir gerasis Dineris. Turėjo sau prisipažinti – kad ilgėjosi ir Dinerio, kuris visada laikėsi šalimais įvairiausiuose nacionalinės rinktinės suėjimuose; disko metimo čempionas trejus metus iš eilės, šnekus, nuoširdus bičiulis. Kaip tik Dineris, kad ir bijodamas, vis tiek perspėjo Tristaną, jog tas yra ieškomas; juk tai jis sustabdė Tristaną, jau išėjusį iš persirengimo kambario ir žingsniuojantį į autobusą, kuris turėjo nugabenti į susirinkimą. To stambaus, tvirto šviesiaplaukio vaikino veidas iš karto apniuko, kai tik pranešė jam apie laukiančius nemalonumus. Prieš keliant koją į autobusą, kasdien bildantį per Rijeką, pristatytą gamyklų, pilną griūvančių namų, jau paskutiniu momentu Dineris dar pakartojo perspėjimą, sakydamas, kad uždelstų, suradęs kokią dingstį, kad kokiu nors pretekstu grįžtų į persirengimo kambarį. Tenai jo ateisiąs patikimas žmogus, kuris palydės į oro uostą ir pagelbės išsprukti. Gaišti nebuvo galima nė minutės. Galiausiai paprašė nieko neklausinėti, meldė juo pasitikėti, nes jis gerai žinąs, kas laukia Tristano naktį, dar tą pačią naktį. Visi šie dalykai vyko Rijekoje, kuri taip skyrėsi nuo Dubrovniko, niekam neprilygstamo Dubrovniko.

– Taip pat gyvenau Dubrovnike, panele.

Tarnautojai Dubrovniko vardas priminė vien kažkur matytą spalvingą atviruką. Jai net galvon netoptelėjo, kad dabar tas miestas tik griuvėsiai, nes pačiame konflikto įkarštyje jį subombardavo karinis laivynas, todėl mergina tarė:

– Nuostabus miestas, tiesa?

Bent jau toks buvo, pagalvojo Tristanas. Atrodė tikrai nuostabiai, iki napoleoniškai ranką už atlapo užsikišęs komisaras sugavo baugštų Logaro žvilgsnį ir paslėpė sąrašą, o vadybininkas vis bandė nuspėti, ką mąsto tas po kambarį kaukšintis visagalis valdovas. buvo nesunku numanyti, kad jo ketinimai nežadėjo nieko gero. Logaras bijojo, kad už jo neliečiamumą jam bet kada gali būti pateiktas koks nelabai aiškiai išreikštas pasiūlymas bendradarbiauti. Jį netgi galėjo imti šantažuoti. Nors jis dar nebuvo įtrauktas į sąrašą, beregint galėjo ten atsidurti. Čia tarnautoja, gal iš nuoširdumo, gal dėl atidumo stokos, staiga ėmė tujinti Tristaną:

– Na, tikiuosi, kad rasiu tau ką nors tinkamo. Kokią gerą vietą, kur galėtum įsitaisyti.

Kol pirštai lakstė kompiuterio klavišais, ieškodami reikiamos duomenų bazės, ji vogčia dirsčiojo į rankinį laikrodėlį. Lygiai ir raminamai dūzgė kompiuteris, juodame ekrane viena po kitos žiebėsi įvairiausių lentelių linijos. Ji užsiminė, kad mėgins surasti deramą darbą, nors pati nelabai tuo tikėjo ir dabar daugiau galvojo apie būsimų pietų meniu – apie koldūnus, apie lėtą mėgavimąsi desertu, žodžiu, apie visa tai, kas po kelių minučių laukia jos ir mamos per pietus. Nors Tristanas tą jau buvo įrašęs atitinkamame blanko langelyje, nors tarnautoja tą jau perskaitė ir, rodės, neverta nė minėti to, kas kitiems nėmaž nerūpi – Tristano Morovičiaus šlovės dienų, vis tiek jis, šiek tiek didžiuodamasis, paaiškino:

– Aš, panele, esu sportininkas. Tiksliau, anksčiau buvau. Šiuo metu aš, žinoma, nebe tas. Kaip manot, kur galėtų įsitaisyti sportininkas?

Sportininkas, toks kaip Dineris ir kiti, kurių likimas dabar irgi miglotas. Ar galbūt dar painesnis, kadangi jie neturėjo galimybės pabėgti iš tos nuogandžios aplinkos. Juk daugeliui iš jų likimas nesuteikė progos iš persirengimo kambario nirti į tylų, šaltą ir, regis, begalinį skersgatvį, iš kurio automobilis nugabentų oro uostan, suprantama, nepalikęs laiko jokiems atsisveikinimams, kad paskui, slepiami nykaus, aklinai apniukusio dangaus, lėktų tiesiai per pakilimo tako balas. Daugelis neturėjo tos gėdingos galimybės sprukti, kaip kad sprunka užspeistas žvėris, kaip kad sprunka mirtinai išsigandęs žmogus, kurio vienintelė mintis – kaip nors išsigelbėti, kurio vienintelis troškimas – ištrūkti bet kokia kaina. Be jokios abejonės, tai buvo tikras pabėgimas; ant oro uosto laiptų nesigrūdo plojantys sirgaliai, blyksinčiais fotoaparatais nespragsėjo fotografai. kai tarnautoja atsiliepė, pasidarė aišku, kad ji nesuprato jo, kad tie ištarti žodžiai nuskambėjo gal net kvailai. Taip, jis jau buvo ne sportininkas. Buvo tiesiog bėglys.

– Na, pažiūrėsim. Tačiau teks susitaikyti su tuo, ką rasim. Ko nors, susijusio su sportu, suprantat, tikrai neaptiksim.

Tristanas metė žvilgsnį į savo rankas, į nunešiotus rūbus, tarsi norėdamas naujai susipažinti su savimi, tarsi šitas kūnas prieš kelias sekundes dar buvo ne jo, tarsi jį buvo pasisavinęs kažkas kitas. Čia pastebėjo, kad prie aplinkinių stalų tėra likę tik keli tarnautojai, rankiojantys popierius ar besistengiantys baigti pokalbį ir, ko gero, jau mąstantys apie alaus bokalą su bičiuliu gretimame bare. Kone visi klientai jau buvo išėję iš ambasados. Sargas prie durų nekantriai skimbčiojo raktais, ragindamas vėluojančius, kad galėtų užrakinti kabinetus. Pakėlęs galvą Tristanas išvydo moterį, rodančią tarnautojai skubrius ir išraiškingus gestus. Pajuto priedermę pranešti jai:

– Panele, man atrodo, jus kviečia.

Mergina motinai atsakė prieštarauti neleidžiančiu ir kantrybės prašančiu mostu. Paskui atsidėkodama vos šyptelėjo Tristanui, parodžiusi baltus, retokus dantis. Reikalo tvarkymas jau ėjo į pabaigą, nes spausdintuvas trakštelėjęs išmetė atspausdintą lapą.

– Jūs turite pasirinkti kurį nors iš šių darbų. Paskui susisieksime su ambasada ir skirsime jums laikiną būstą.

Tristanui pasidingojo, kad tuos žodžius jis girdėjo dar skrisdamas, trijų tūkstančių metrų aukštyje, kai lėktuvas plaukė tamsiu dangumi virš ramutėlės jūros, tame slaptame lėktuve, kuris nakties tyloje suko Ispanijos linkui. Paėmęs popierių į ranką, perskaitė siūlomų darbų sąrašą, daug nesvarstęs išsirinko vieną, jausdamas, kad glėbia kažkoks stingulys, kad tebegirdi, kaip slopiai gaudžia lėktuvas, atgabenęs jį čionai vos prieš kelias dienas. Gerai, nuo šiolei jis bus statybininkas; žingsnis į naują gyvenimą, didelis žingsnis, kurio reikšmės tarnautoja nė kiek nesupaisė. Ji laukė užgesinusi kompiuterio ekraną, jau nusitvėrusi rankinuką, nekantriai žvelgdama į jį. Reikėjo užpildyti paskutinį langelį ir juodu galės eiti kas sau.

– Statybos.

– Statybos. Gerai. Sudie, Tristanai.

Kai dyrino iš kabineto, skubinamas sargo, kuris jau gesino šviesas, Tristanas Morovičius juto, kad kojos kažkodėl nenori klausyti ir žengti gatvėn. Jo akių tinklainėje dar buvo likęs prisiminimas to didžiulio atstumo, kurį įveikė lėktuvas, Ispanijoje nusileidęs, regis, visai netoli tarnautojos stalo. Po poros savaičių priemiestinis traukinys nugabens jį darban, iš ten – į tėvynainių drauge nuomojamą butą, ir prie jų prisijungs dar vienas pavargusio veido kroatas, kalkėmis aptaškytomis rankomis. jo ankstesnio gyvenimo vaizdai jau tikriausiai bus visiškai išsisklaidę.

 

 

Versta iš:

El Fungible. Madrid: Punto de Lectura, S. L., 2003

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)