Julija Almanis. Nuotrauka iš asmeninio J. Almanis albumo

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       Amžių kaitoje – visi…

 

Dvyliktas amžius, Karelijos pelkės,

ežero krantas, nendrėm apaugęs.

Žlugtą velėju, rūdą išlydau,

nukalu ginklą – genčiai apginti…

Dainą dainuoju – kalnas užauga,

vienintelis kalnas. Trobą statau,

krosnį pamūriju, duoną užminkiusi

sukerpu rūbą – vyrą parvesiu,

gražiai aprėdysiu, prie stalo sodinsiu,

valgyti duosiu. Eisim miegoti…

 

Dvyliktas amžius, Karelijos pelkės,

ežero krantas, uogom apaugęs.

Žlugtą velėju, varį išlydžiusi

nukalu indą – vandeniui pilti…

Dainą dainuoju – upė bevardė

vardą jau turi. Čia ne pradžia.

Pradžią praleidome, pelkėj kai buvom

tekšių uogauti, gervių prišaukti…

 

Dvyliktas amžius į vakarą eina,

liūdna truputį. Mąsto žmogus –

jeigu nelaimė, viską – į dainą…

Tryliktas amžius. Daros baugu…

 

 

 

       Anam laike…

 

Sena lietuvė pamiškėj gyvena

anam laike – vienui viena.

Žolynus saugo, debesis pagano,

užmiega kartais – besimelsdama…

 

Naktis mėnulį lyg kareivį varo

per aukštą dangų. Krintanti žvaigždė

apšviečia vilko taką. Dega

naktižiedė – senovinė gėlė.

 

Vis ta pati, iš praeities, iš sapno,

labai teisingo. Praviri langai

nakties ramybę tarsi vyną geria.

Mėnuli, mėnesie, kam įkritai

 

į šį paveikslą, taupiai nutapytą

tik trim spalvom, įrėmintą miškais

ir tom žvaigždėm, kurios šią naktį krito,

pavirsdamos vilkų takais.

 

Tu įkritai ir sumaišei čia viską.

Apuokas ūbauja, pradunda traukinys.

Suskamba varpas Laižuvoj, už miško,

ir baigiasi iš praeities sugrįžusi naktis.

 

 

 

       Kristinėlė

 

Auksaburnė, greitakalbė

stovi kelio vidury.

Vieną ranką rasos ėda,

kitą ranką lietūs lyja.

Vieną koją dulkės kloja,

kitą koją šunys loja…

 

Nestovėki, auksaburne,

ratai rieda pro tave.

Šitaip niekas nestovėjo

pilko kelio vidury…

 

Nestovėki, negalvoki

apie dieną spinduliuotą,

auksaburne, greitakalbe,

eik į girią

ir pavirski papartynų sesele…

 

 

 

       Ten toli…

 

Ten toli ant kalno

tarp trijų beržų

niekam nematytą

gėlę auginu.

 

Kai pražys,

per dangų

saulele riedės,

kai prinoks,

per lauką

volunge nulėks.

 

Jeigu verks,

tai upėm,

jei mylės –

žaibais.

Kai numirs,

žemaičiai

laidoti sueis…

 

 

 

       Sapnas

 

Atsigulė rugio vaikelis –

pailsėti… Sekmadienis buvo,

į bažnyčią keliavo

devynbalsiai lietuviai –

vis pro šalį,

pro rugio vaikelį…

 

Užmigo vaikelis

ir sapnavo –

sėdi gražus danguje

ir groja vargonais – Dievuliui…

Klausosi žmonės bažnyčioj

ir – visoj Lietuvoj…

 

 

 

       Viešučių kaimui

 

Čia Galkus, Maliorius, čia Almaniai

jau paskutinę savo ruošą eina,

nes melioracija – įpykusi Medėja –

tiesiu keliu artėja prie Viešučių kaimo…

Bet dar ne laikas…

Dar girgžda svirtys

ir rūksta dūmai – verda vakarienę

šio kaimo moterys.

Tylu, ramu…

Žiūriu į šiaurę, jeigu ne molio kalnas,

matyčiau Latvijos melsvus miškus,

matyčiau tai, ko niekas dar nemato –

žmonių šešėlius, keistą sujudimą,

išrautą obelį, daržinę be šieno…

Rasotą brydę – vėl kažkas išėjo

anapus kalno – į kitas žemes…

Bet dar – ramu…

Dar valgome, dar kalbame

apie daržus, apie šienapjūtės metą

ir kad Domienė dar ilgai gyvens,

nes dar viena apeina ruošą…

Bet aš matau rasotą brydę –

retėja kaimas, glaudžiasi namai…

Ir melioracija padaro savo darbą –

išvaro griovį – kaimo nebėra…

 

Yra tik nederlingas motiejukų laukas

ir mėtų kvapas. Žemė – amžina…

 

 

 

       Žmogaus belaukiant

 

Mano sesė jūros druska jau pavirto,

mano broliai – balti angelai.

Miega boružė saulėtoj smilgoj.

Mes nematėm, kaip tu išėjai…

 

Žydi jūržolės marių platybėj,

supas valtys žuvėdrom baltom.

Kaip seniai viskas buvo. Nebylūs

prasidėjo rudens vakarai.

 

Į vainiką supynusi skausmą,

meilę, laimę, dedi ant kelių

tarsi vieškelių metraštį. Lauksim,

gal sugrįš į namus. Neramu…

 

Neklaidinki, pasauli, nereikia.

Saulės laikas sugrįš – kada nors.

Baltą vieškelių metraštį baigia

čia kažkas užrašyt – be klaidos…

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2012 Nr. 7 (liepa)