tekstai.lt

Gyventi ir rašyti. 2006-ųjų knygos. (1)


       „Metų“ redakcija kaip ir kasmet pakvietė aptarti pernai išleistas knygas. Svarstymams pasiūlėme keletą klausimų:

       1. Ką iš praėjusių metų literatūros galėtumėte išskirti kaip autorių kūrybines viršūnes, arba – nuolydžius? Kur būta gyvo originalumo, kur – kartojimosi?

       2. Koks pernykštės prozos, poezijos ir dramos balansas? Ar neatrodo, kad intensyviausią raidos tarpsnį dabar patiria proza, kuri vėl tampa dėmesinga siužeto konstrukcijai?

       3. Visų žanrų knygoms 2006-aisiais netrūko ryškaus postmodernumo. Kaip vertinate šiuolaikinio lietuviškojo postmodernizmo būklę? Kokios svarbesnės jo alternatyvos?

       4. Nemažai populiarumo ir diskusijų sulaukė 2006-ųjų memuaristika, dienoraščiai. Kuo šie tekstai papildo prozą ir esė, ką liudija apie mūsų kultūrinę savimonę?

       5. Kokia knyga Jus asmeniškai labiausiai patraukė? Ar įsiminėte kokią nors sau svarbią kūrinio citatą?


       JŪRATĖ SPRINDYTĖ

       Požiūris į literatūrą priklauso nuo visų buvusių susitikimų su menais (į vienų metų leidinius – taip pat). Kai esi impregnuotas kokybiška literatūra, suveikia natūrali šlamšto atmetimo reakcija. „Ar skaitei? Štai svarbiausias mūsų jaunystės klausimas“, anot Rolando Rastausko. Pasikliovimas gera knyga, apskritai kultūra, jos tvermės matmeniu tebėra būdingas mano kartai. Šita estetinė patirtis jau nebegali pasikeisti.
       Todėl mieliausia buvo skaityti rimtas paprastas knygas, kurių autoriai nenori priblokšti, neeksponuoja savo kompleksų bei traumų, gerbia pasaulį (nepaisant visų jo blogybių) ir gerai valdo žodį. Tokio rašymo etalonas man yra Antano Ramono proza – ekologiška sala putojančiuose vandenyse. A. Ramono rinktinė „Vasario upės“ pasirodė su 2007 m. data (14 metų po autoriaus mirties), bet ji man tarsi atskaitos taškas, kai noriu pasitikrinti, ar nuo dabartinių naujovių plūsmo ir kakofonijos nepraradau estetinės klausos (tikiu ją egzistuojant). A. Ramono kūryba ženklina XX a. devinto dešimto dešimtmečių lietuviško prozos žodžio orumą, kai jis dar galėjo pilnavertiškai egzistuoti tarsi pats sau, neparsiduodamas, nesuprekintas. Jau siurrealistai kone prieš šimtą metų žinojo, kad save reikia paversti preke: jūsų vardas turi tapti svarbesnis už jūsų meną. Tas procesas pas mus sklandžiai įsibėgėjo per pastaruosius penkerius metus. Mūza padeda užsidirbti įvaizdį, o tada prasideda inercija. Be to, atsiranda epigonų pulkeliai, kurie nualina talentingesnių rašytojų atradimus, juos subanalina. Juk per septyniolika Nepriklausomybės metų įvyko anksčiau uždraustų ar netoleruotų temų kultūrinė legitimacija. Lietuvių literatūroje efektingai suveikė kompensacinis mechanizmas, pasisekė su kaupu atsigriebti, panaikinant skirtį tarp „vieša“ ir „intymu“, atsikratant absoliučiai visų ankstesnių tabu. Tas kompensacinis sindromas kažkodėl vis dar nesibaigia, permanentinis kūniškų reikmių adoravimas ima kartotis, tampa stačiai nebeįdomus. Tad vėl aktualizuojasi proza, gebanti žmogaus prigimtyje matyti sąmoningumo bei savivokos poreikį, nors neignoruojanti ir kūno. Man patraukli kaip tik tokia – besigilinanti į žmogaus tapsmo procesą, individuacijos patirtis, tikrosios tapatybės paieškas, analizuojanti psichologinius vyro, moters, vaiko santykių kazusus. Šiuo aspektu išskirčiau Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“, kuriame tie dalykai įgauna gana subtilių niuansų ir savaip praplečia lietuvių moterų prozos kuriamus moteriškumo/motiniškumo vaizdinius. Be to, retas atvejis, kad iš neseniai parašyto kūrinio į atmintį ilgam įstrigtų koks nors personažas – jo išvaizda, elgsenos modelis, likimo drama, o L. S. Černiauskaitės sukurtas neprijaukinamo pamestinuko Iljos paveikslas – įstringa.
       Graudoka, bet literatūros procesas, regis, prarado vieną pagrindinių savo bruožų – galimybę nustebinti. Jis tampa logiškai prognozuojamas. Todėl kiekviena kaip nors keista, asimetriška knyga laikytina išskirtine. Andriaus Jakučiūno romane „Servijaus Galo užrašai“ netikėtai pasakojama apie senovės Romą, kai krikščionybė dar tik radosi ir buvo tikima netikrais pranašais, kurie kaip visada manipuliavo žmonėmis. Kūrinyje meistriškai sukuriamas gandų veikimo mechanizmas, kaip ir tariamõs hokitų bendruomenės religija, ritualai bei mitologija. Poetas Servijus Galas nepritampa prie aplinkos dėl to, kad yra kūrėjas. Romanas daug kuo šiuolaikiškas. A. Jakučiūnas moka painioti siužetą, regzti intrigą ir dumti akis skaitytojui, kuris mielai sutinka būti apdumtas (tai retai sutinkama pasakojimo magijos įtaiga). Romane užšifruota daug kultūrinės informacijos, bet svarbiausia, kad kiekvienas sakinys „gabena“ nemenką empirinį ir intelektualinį krovinį (tik finale nesusitvarkyta su kūrinio kompozicija).
       Leonardo Gutausko „Sapnų teologiją“ galima vadinti tam tikru iššūkiu ir sau pačiam, ir dokumentinei prozai apie tremtį. Naujai interpretuoti šią keblią temą padėjo itin vykusiai pasirinktas pasakojimo rakursas – tremtinės mergaitės sapnai, kuriuose visi baisieji išgyvenimai išradingai transformuoti į fantastiškus sapnų vaizdinius.
       Ribinių patirčių ir „prakeiktųjų klausimų“ kupini Jaroslavo Melniko „Pasaulio pabaigos“ puslapiai išsiskiria lietuviams nebūdingu kūrinių struktūros konstruktyvumu. Antroje knygoje prozininkas dar įnirtingiau eksperimentuoja su žmogaus sielos užribiais, tęsia psichologinės analizės bandymus, braunasi į pasąmonės šabakštynus.
       Brandi, svari yra Danieliaus Mušinsko rinktinė „Kalno saugotojas“, papildyta dviem dešimtimis naujų kūrinių. Kadaise poetizavęs kasdienybę, dabar D. Mušinskas rodo rutinos siaubą. Moka rašyti apie laiko bėgsmą – tai itin sunkiai įvaizdijimas dalykas. Kai kurios novelės – kaip mirties prisijaukinimas. Viskas D. Mušinsko prozoje vyksta laikinumo ir mirties akistatoje; gal ši dimensija suteikia išskirtinio kibumo, nuodo, sugestijos, iš kurios nelengva išsivaduoti, kūrinius užmiršti. Iliuzijų dužumas – kita svarbi tema. Autorius atidus vadinamajam „mažajam žmogui“, kuriam naujieji laikai nesuteikė gyvenimo pagerėjimo vilčių. Didysis Miestas, naujieji lietuviai, žmogus prie šiukšlių konteinerio, kontoros tarnautojas, pilka moteriškutė, dėl kurios mirties niekam neskaudės – dabarties realijų fiksavimas. Tokie naujoviški tekstai kaip groteskas „Keptas poetas pietums“ ar „Evangelija pagal Mariją“ liudija, kad emocingą rašymą D. Mušinskas pakeitė kandžia satyra, socialinio analitiko nuostatomis. Poetas už „prieinamą kainą parsiduoda pietums“ – ir ką gi, strorasprandis lietuvis nuperka, bet niekas nesistebi, nes ir taip kasdien miršta po vieną ar du poetus. Svarbiausia, kad neturima intencijų taisyti pasaulį ar žmogaus prigimtį – toks požiūris eliminuoja iš naujųjų D. Mušinsko novelių didaktinį akcentą. Pasaulis žmogui tiesiog ošia, ir vieniems dėl to norisi kaukti, kitiems – gal juoktis.
       Nepaisant visų nūdien renkamų penketukų, dešimtukų ir dvyliktukų, labiausiai „užkabinusi“ knyga su 2006 m. leidimo data man lieka Vytauto Kubiliaus „Dienoraščiai. 1945–1977“. Susipažinau su tekstais dar rankraščiuose, teko daugiau kaip metus dalyvauti jos rengimo procese ir patirti įstabių akimirkų. Kiekvieną vaizdą reikia suprasti ir vertinti „didelio laiko lygmenyje“, – yra citavęs V. Kubilius literatūrologą Michailą Bachtiną. Tas pat pasakytina ir apie V. Kubiliaus dienoraščius, kuriuose atvira, kritiška autoterapinė išpažintis veikia analogiškai sugestyviai kaip ir kontekstinis didelio laiko lygmuo. Todėl tai svarbi ir skaudi knyga kultūros istorijai, sovietmečio tyrinėjimams, asmenybės laikysenai ir dvilypavimuisi suvokti.
       Karolinos Kunčinaitės „Klajonių paveikslai“ – normali kelionių literatūra. Keista, bet apie Paryžių buvo įdomiau skaityt nei apie Indiją, gal kad rašė jau labiau subrendusi keliautoja. Ji vegetarė ir ne bohemietė (nors meno terpė, kurioje sukiojasi profesionali tekstilininkė, ir genai – skatintų, bet įsijaučia tik retsykiais, kai „šokiai liejasi laisvai“). Nespekuliuoja tėvo vardu, statusu ar likimu, šaunuolė! Tolimoj šaly ant troškimų medžio nepakabino jokio troškimo, nes viskas esą čia, šią akimirką. Tas laiko pojūčio dabartiškumas neblogai pagautas.
       Juliaus Sasnausko esė knygoje „Malonės akrobatika“ iškyla du svarbūs pamiršti žodžiai: malonė ir gyvenimas („prievarta“, „savižudybė“, „seksas“, „baimė“ linksniuojami nuolat). Bet svarbiausia čia paantraštės nuoroda: „Iš gatvių ir skverelių teologijos“, reiškianti prasmingą siekį eiti į žmones, suprobleminti nuobodžiomis klišėmis paverstas religines tiesas ar valstybės šventes, prisikasti iki gyvos jų šerdies, o nudrengtoms sąvokoms grąžinti bent dalį pirminės prasmės. Šios esė kalbina, kalbasi, tyrinėja – tarsi bylotų ne kunigas, dvasiškis, o sielininkas, krikščionybės antropologas. Ypač nustebina urbanistinio pobūdžio įžvalgos: iš senų atvirukų, istorinės ir kultūrinės informacijos, asmeninės vilniečio patirties kuriamas Vilniaus miesto dvasios portretas. J. Sasnausko esė įdomu skaityti dėl trijų dalykų: pirma, kanoninius tekstus jis interpretuoja atskleisdamas jų paradoksalumą; antra, biblines prasmes lukštena jaukiai įterpdamas į mūsų gyvenamą kasdienybę ir sužmogindamas; trečia, turi pasakotojo talentą, plastišką žodį, o mąsli esė svarstymų kreivė vinguriuoja tarp klausimų crescendo, abejonių deminuendo ir trumpų nušvitimų blyksnių. „Malonės akrobatika“ – knyga lėtam, kartotiniam skaitymui.
       Ne kartą buvau atsivertusi ir Juozo Apučio pokalbius „Maži atsakymai į didelius klausimus“ – labai jaukūs pašnekėjimai apie nepriklausomybės metų išbandymus visai kultūrai ir konkrečiam rašytojui. „Betgi stačiai pasaka – koks didelis ir margas gerų knygų sąrašas“, – stebisi J. Aputis 1998 m. Ta nuostaba kasmet pasitvirtina, jei turėsim omenyje ne tik originalias lietuvių rašytojų, bet ir verstines knygas, taip pat bendresnio pobūdžio kultūrologinius, filosofinius leidinius. Derėtų nepamiršti ir literatūrologų bei kritikų darbų (vien pernai – Viktorijos Daujotytės, Marijaus Šidlausko, Elenos Nijolės Bukelienės, Jūratės Baranovos, Audingos Peluritytės, Rimos Pociūtės, Aušros Martišiūtės ir kt.). Įspūdingi gerų knygų sąrašai galbūt yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvoje stinga populiariosios literatūros recepcijos – kas gali „suvartoti“ ir aptarti kauges nepirmarūšių tekstų, kai neranda lėto, nepertraukiamo laiko skaityti neabejotiniems, būtiniems, geidžiamiems?
       Kartais atsitinka, kad literatūros kūrinyje užčiuopiamas ir imamas gvildenti koks nors visuomenei aktualus klausimas, nelaukiant, kol tuo objektu nuodugniau susidomės specialistai. Kaip tik tokią akivaizdžią, bet mažokai reflektuojamą elitinės ir populiariosios kultūros prieštaros ar santaros problemą iškelia Loreta Anilionytė romane „O kas po to?“. Visi šiuolaikiniai žmonės vienokiais ar kitokiais pavidalais juk vartoja populiariosios kultūros produktus pramogai ir atgaivai, teigia autorė, tad svarbu, kad jie būtų kokybiški. Į tą kokybės žygį ir pakyla pagrindinė veikėja bei pasakotoja, profesionali filosofė, nusivylusi abstraktaus žinojimo bergždumu ir sugundyta aksominio populiaraus muzikanto balso. Ironiška filosofė ir gerokai sukarikatūrintas „Žvaigždūnas“ reprezentuoja kiekvienas savo sferą („Elitas ir Runkeliai“), nelabai rasdami sąlyčio taškų, išskyrus pagal prastos literatūros standartus plėtojamą vyro ir moters flirtą. Nepaisant tikrai vykusių antausių abiejų pusių pasipūtėliškumui, „O kas po to?“ kaip literatūros kūrinys išėjo pasibaisėtinai gremėzdiškas. Atrodo, šiandien romanas gali būti tiesiog sumestas iš non stop plepėjimo (intelekto koeficientas nieko nekeičia). Autorės poziciją atskleidžia personažų pasirinkimas ir monologai, siužetas ir vaizdai, jos nuomonė diskursyviai, aiškiai išdėstyta 113 p., dar pakartojama 203 p., o tekstas, deja, baigiasi tik 422 p. Bet problema iškelta, įvardyta, apibūdinta: „popsinė subkultūra“ vis dėlto turi būti laikoma bendros kultūros dalimi ir profesionaliai analizuojama, siekiant, kiek įmanoma, kelti jos lygį.
       Lietuvių prozos raiška pastaraisiais metais labai suvienodėjo – daugelyje tekstų, kaip ir J. Anilionytės romane, viskas perdėm šmaikštu ir ironiška, ir tai, deja, tampa kanonizuojama vidurkio norma. Tikiu Sigito Parulskio paaiškinimu: „Mano karta bijo rimtai kalbėti apie rimtus dalykus“, – sako jis informatyviame interviu, kuris atveria jo knygą „Trys pjesės“. Pjesės lingvistiškai sodrios, paradoksalios, rimtos.
       O įsiminusi citata yra iš profesorės Eugenijos Ulčinaitės interviu: „Klasikinis išsilavinimas suteikia išminties. Lotynų kalba moko disciplinuoto mąstymo. To šiandien pasigendame, yra plepama non stop, nepaisant, kokia to kalbėjimo prasmė. Lotynų kalbos struktūra moko, kad mintis negali eiti srautu, ji turi turėti pradžią ir pabaigą... Mintis prasideda, jūs ją plėtojate, pradžia turi susisiekti su minties pabaiga“ („Šiaurės Atėnai“, 2007, kovo 17).


       MARIJUS ŠIDLAUSKAS

       Savo atsakymus pradėsiu nuo pabaigos – asmeniškai labiausiai patraukusios ir įtraukusios Kęstučio Navako poezijos knygos „Atspėtos fleitos“ bei įsidėmėtos citatos iš eilėraščio „Skaitytojas“:

 

kiek jau knygų manyje dingo be pėdsakų 
pilnos etažerės jų spalvotų išnarų 

vis rečiau grįžtu 
neužrašytas: nesupintas su kitu 
: ne kitas 

      
       Skaitymas (ir to skaitymo užrašinėjimas), kaip susipynimas su kitu ir kita, kaip kitoniškumas, iš kurio nelengva sugrįžti, nors kartais velniškai norėtųsi, jau senokai reiškiasi kaip švelnesnė ar ūmesnė tapatybės krizės forma. Antra vertus, be panašių tapatybės išsivaikščiojimų, sugrįžimų bei susipynimų su kitu juk nebūtų ir „Knygų žiurkės etažerės“ „Nemune“, ir apskritai nebeliktų kam varinėti literatūrinės spaudos kraujo. Todėl, Kęstuti, griešink, bet neapostazuok, kaip sakydavo toks pralotas Girvydas iš „Altorių šešėly“.
       Sugestijuodami, kad didesnė dalis pernai (užpernai, užužpernai, nuo Gutenbergo gadynės) išleistų grožinės literatūros knygų yra iš serijos gone with the wind, tiktai kartotume banalią tiesą. Bet jau laikas pasvarstyti, ar tikslu grožine literatūra vadinti tekstus, kurie su grožiu turi tiek bendra, kiek autokefalija su autofekalija. Turiu galvoje raštijos ir vaizdinių srautą, kuris iš esmės mėgdžioja mūsų negražaus gyvenimo grimasas, dūsauja ir dūsta nuo pasaulio užterštumo arba negražiai tiražuoja tas tiesas, kurios geriausiai perkamos. Slogiai sugerianti arba blizgiai atspindinti, tačiau vidinės švytėjimo galios neturinti literatūra. Šliaužiojantis realizmas? Tiesa, kartais jis demonstruoja efektingą pasaulio „koks jis yra“ atspindžių techniką, tačiau su privalomąja beprasmybės nuoroda, su narciziškais tapatybės paieškų išdidinimais, su totalinio nepasitikėjimo būtimi bei nepasitenkinimo vienų kitais potekstėmis. Tai pasakytina ne tik apie konkrečius autorius bei knygas, tai ir mus visus užvaldanti drungna bejėgystė, todėl iš aukšto baksnoti į juoduosius sąrašus, sudarytus iš kitų, būtų taip pat nepadoru. Toji bejėgystė – keistas Epikūro ataraksijos, Petrarcos acedijos ir mūsų laikų chroniško susvetimėjimo jukinys, už kurio švyluoja nemeilės, netikėjimo ir panašių negatyvių sąvokų virtinės. Iš kur, kodėl, kur link einame? Pasaulyje, mūsų valstybėje, mūsų kultūroje ir visuose mumyse bei „musyse“ daugėja dalykų, kurių akivaizdoje kalbėti apie paskirų autorių kūrybines viršūnes arba nuolydžius, apie prozos, poezijos ir dramos balansą, apie lietuviškojo postmodernizmo būklę tampa nelabai prasminga ir, tiesą sakant, nebeįdomu, jei nekeliame jau minėtų fundamentalesnių klausimų. Nes fundamentas braška.
       Negalima nematyti, kaip grėsmingai daugėja be meilės gimusių, užaugusių ir gyvenančių žmonių. Jie vis labiau nulemia mes, kur įrašyti ir mudu, savijautą, kur vienas su kitu susipynę kuriantys literatūrą ir tą kūrybą imituojantys, menus vartojantys ir nebe, skubantys ir lėtapėdžiai. Pastaruoju metu migruojantys ir besikuriantys kolonijomis. Žvelgiant iš vaizdingesnės perspektyvos – tokie pragmatiškai flegmatiški globalizacijos pingvinai. Pabandyk tokius flegmas kuo nors nustebinti! Ir štai į šių mieguistų plunksnuočių koloniją išsilaipina „ragatkėmis“ (prašyčiau stilistės palikti šį žodžiuką) ginkluoti broliukai Castor & Polux, arba naujieji nemirtingieji Byvis su Tešlagalviu, paspardo minkštus pingvinų užpakaliukus, pasidarydami vietos žaidimų aikštelei, ir laido sau strėlikes į „literatūros–makulatūros“ taikinukus. Autoritetingiausi pingvinai tuo metu diskutuoja apie autoriteto krizę ir konstatuoja, kad gyvename padugnių triumfo epochoje. Atrodo, esame įvaldę jau ne tik europinę, bet ir azijinę literatūrinio smurtavimo tradiciją, mikliai perėmusią kriminalinio pasaulio veiksenos bei kalbėsenos stilistiką. Pats šios stilistikos perėmimo būdas, tiesa, imitacinis, kaip ir dera šliaužiojančio realizmo strategijai, užtat pagardintas socialinės patologijos, psichinio nestabilumo bei sibaritinio smaguriavimo uždarais.
       Žinant, į kokias neestetiškas dramas ir tragedijas patenka mūsų kultūros bei literatūros žmonės, negalima nematyti, kaip sėkmingai panašią dramaturgiją mūsų kultūra ir literatūra yra estetiškai legalizavusi. Kas galėtų paneigti, kad fizinės ir dvasinės mirties, socialinio ir dvasinio chaoso garais užnuodyta daug, pernelyg daug grožinei literatūrai priskiriamų knygų puslapių? Nėra padoru kūrybos cechuose sukrusti tik tuomet, kai netenkame iškiliųjų, tačiau savų žmonių, o nesudrumsčiama ramybe palydėti panašiomis ar dar absurdiškesnėmis aplinkybėmis šį vargų klonį apleidžiančius eilinius, tačiau svetimus piliečius – šimtus, tūkstančius tolimais tapusių artimų. Šitaip juk nebyliai pritariame vienam ūsuotam (ir lietuvių poetų apdainuotam) piktadariui, sakiusiam, kad viena mirtis – tragedija, milijonas mirčių – statistika.
       Kaip skirtingai suvokiame tokius absoliučius dalykus kaip mirtis, mirimas, kaip nevienodai inscenizuojame akistatą su Ta, kuri, regis, turėtų visus sulyginti, galėtų pailiustruoti dviejų rašytojų – Danutės Paulauskaitės ir Jurgos Ivanauskaitės – išėjimas ir palydėjimas.
       Čia mūsų moralizavimus būtų galima atremti paklojus ant stalo Aido Marčėno rinktinę „Eilinė“, kuri savo pavadinimu atliepia S. Spielbergo filmą „Gelbstint eilinį Rajaną“. Autoriaus žodyje A. Marčėnas teigia: „Abu šiuos kūrinius sieja viena idėja. Ji užkoduota žodyje „gelbstint“. Ką tai reiškia? Nieko. Kaip ir poezija, kuri, pražudydama kelis, vis dėlto pajėgi išgelbėti vieną žmogų. O tai ir reiškia – išgelbėt pasaulį.“ O vis dėlto, kur dėsime tuos kelis nelaimingus pražuvėlius, aukojamus vienam žmogui ir tikriausiai neeiliniam pasauliui išgelbėti? Kaip tokią poetinę statistiką interpretuoti etiškai? Žinau, kad panašius klausimus talentingi rašytojai kelia esmingiau nei moralistai, betgi įdomu, kur link šiuo klausimu pasistūmėta nuo F. Dostojevskio laikų.
       Čia prisimintinas naujų knygų „ryškus postmodernumas“, verčiantis kalbėti apie „šiuolaikinio lietuviškojo postmodernizmo būklę“. Teoriškai susigaudyti šioje būklėje jau padės 2006 m. išleistas vadovėlis „XX amžiaus literatūros teorijos“. Sudarytojos A. Jurgutienės „Pratarmė“ – kultūringai postmoderncentriška, gražiai atskleidžianti kultūros teorijos ir praktikos schizmas, dėl kurių taip spurda šias eilutes rašančiojo plunksna. A. Jurgutienė XX a. teorijoms priskiria formuojančią galią – šios teorijos privertusios atsisakyti naivaus ir patiklaus santykio su skaitoma knyga, kuris buvęs primityvokas ir švietėjiškas, dvelkiantis atgyvenusia progresyvistinio mąstymo metafizika. Visa tai labai panašu į tiesą, kai žvelgi iš akademinio teoretiko nuošalumos. Tuomet regisi, kad pažangesnės teorijos gali nulemti pažangesnę praktiką (o ne atvirkščiai, kaip tvirtino marksistai), kad kultūroje užtikrintai veikia intelektualinės pažangos dėsnis, leidžiantis J. Derrida laikyti n kartų įžvalgesniu už Aristotelį. Dekonstrukcinis prasmės ir amžinųjų vertybių atmetimas, kuris laikomas įvykusiu ir pažangiu faktu, savo padariniais to pažangumo nepatvirtina (mano kukliais stebėjimais – veikiau paneigia). Prasmės ir vertybių atmetimas juk suponuoja autoriteto atmetimą ir pseudoautoriteto iškėlimą, tai šiandien viešuomenėje ir matome. Tokia pažangos logika visai pravarti gamtos mokslams, tačiau humanitarijai ji netinka.
       Įsivaizduoju, kad, nepaisant kartų, estetinių bei ideologinių nuostatų ar netgi literatūrinio statuso skirtumų, galėtų ir turėtų veikti bendrasis literatūrinis vardiklis, kurio skaitiklyje pakaktų vietos Aldonai Puišytei ir Benui Januševičiui, Gyčiui Norvilui ir Jonui Mikelinskui, Sigitui Gedai ir Valdemarui Kukului. Galbūt tasai vardiklis galėtų būti nerašytas, kaip nerašyti garbės kodeksai, svarbu, kad nebūtų statomos pseudometafizinės nebendravimo ar ignoravimo sienos, kad asmenims nereikėtų bylinėtis, o kultūriniams savaitraščiams, užuot veikus išvien, amžinai rietis dėl paramos ir ambicingai vegetuoti. Man šį vardiklį simbolizuoja brandžiausių kūrėjų – K. Navako, A. Marčėno, L. S. Černiauskaitės, A. Šlepiko, D. Mušinsko (non multa, sed multum) – pastaraisiais metais parašytos ir parašysimos knygos.


       VIRGINIJUS GASILIŪNAS

       1. Neprisimenu, kad praėjusiais metais perskaitęs kokią knygą būčiau tyliai šūktelėjęs: „Oho! Čia jau jo/jos viršūnė!!!“ (nors girdėjau sakant, kad Kęstutis Navakas už „Atspėtas fleitas“ nieko geriau nebeparašys) ar garsiai atsidusęs „Ajajai... Nusivažiavo.“ Jei randi knygoj tai, ko tikėjais, – argi čia kas bloga? Tarkim, skaitydamas Leonardo Gutausko „In fine“, kur yra ir kūrinys, skirtas Daliai Grinkevičiūtei, galėjai pagalvot, kad dar ne viskas pasakyta. Tad „Sapnų teologija“ visai tikėtas kūrinys. Bet dėl to nesublogėjęs. Banaliai tariant, juk yra dalykų, apie kuriuos rašo beveik visi: Dievas ir Nedievas, mirtis ar nemirtingumas, meilė ar pareiga, ar „šis tas“. Trečioj knygoj buvai su kelnėm, tai ketvirtoj jas maukis, nes kartosies, būsi neoriginalus? Nė velnio. Be to, juk ir skaitydamas žmogus kartojies: antrąkart Stendhalio „Raudona ir juoda“ ar trečiąkart ištisai Maironio poeziją, kad ir tegeisdamas pasitikslint citatą. O koks malonumas! Kartojies skaitydamas ir rinktines (iš praėjusias metais išleistų: Aido Marčėno, Danieliaus Mušinsko, Almio Grybausko, Vytauto Rubavičiaus, Jono Juškaičio, bet jo „Tolimas dainas“ skaičiau jau šiemet). Vėl kitoks malonumas. Nes dar ir atranka žadina smalsulį. Ir nesvarbu, ar kartodamas(is), ar ką nors nauja įžvelgdamas.

       2. Nemanau, kad balansas būtų pakitęs. Gal tik recenzentų ir skaitytojų dėmesio daugiau sulaukė proza negu poezija. Bet tai nenauja. O akims skirtų dramų visada vos viena kita per metus pasirodo. Tad atminty ir liko Sigito Parulskio „Nesibaigianti vienatvė dviem“ (iš rinkinio „Trys pjesės“), nes kitos buvo matytos; iš poezijos – ne rinkiniai, o atskiri eilėraščiai (ką veikia tie, kurie nuolat skaito poeziją? – sudarinėja savo antologijas, kokios šįmet vėl skaitomos Šventojo Kryžiaus namuose kartą per mėnesį): Rimvydo Stankevičiaus „Snaiperis“ (iš „Tylos matavimo vienetų“), Stasio Stacevičiaus „Pasiilgau vilkų“ (iš „Juodosios“), kokie penki Mindaugo Valiuko trieiliai (iš „Dambrelio“; šalia klasikinio: „Jau ruduo. /Jau kojinės / per naktį neišdžiūsta“), Eugenijaus Ališankos „Curriculum vitae“ (iš „Exemplum“), Dianos Paklonskaitės vadinamieji konduktorės eilėraščiai (iš „Gilaus mėlynumo“), dar keletas eilėraščių liks ilgesniam ar trumpesniam laikui atminty. Labai gaila, kad praeitąmet neišėjo (negavo paramos) naujas Romo Railos eilėraščių rinkinys (jau žinau, ką būčiau iš jo paminėjęs). Iš prozos – daug daugiau tikro malonumo patyriau skaitydamas verstines. Tepaminėsiu tris: be abejo, Jorges'o Luiso Borgeso „Smėlio knyga“ (iš ispanų kalbos vertė Linas Rybelis), Milorado Pavićiaus „Vidinė vėjo pusė, arba Romanas apie Herą ir Leandrą“ (iš serbų k. vertė Laima Masytė) ir Andrzejaus Stasiuko esė knyga „Pakeliui į Babadagą“ (iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys). O jei visą tiesą apie originaliąją kūrybą, išėjusią knygom 2006 metais, reiktų pasakyt, tai prisipažinčiau, kad stipriausios, t. y. stipriausiai tvojusios per galvą, – nuotraukų albumai: Vytauto Balčyčio tiesiog „Fotografijos“ (pagalvojau: šis žmogus įdomiausią recenziją apie A. Stasiuko esė galėtų parašyt, bet neparašys), Rimaldo Vikšraičio „Vienkiemio godos“ (posovietinė kaimiškoji proza vaizdais, prieš kuriuos žodis, bent kol kas, turi pakelt rankas) ir Aleksandro Macijausko „Atmintis: Kelias į tylą“.

       3. Į šį klausimą gal ir mėginčiau ką atsakyt, jei būtumėt sukonkretinę, kas turima omeny tariant „ryškus postmodernumas“. Esu „metodiškai atsilikęs“ ir neįžvelgiu daug prasmės, tarkim, tokiuose ginčuose: ar Vytauto Rubavičiaus parinktinės „Verstas“ eilėraščiai, rašyti sovietmečiu, – dar modernistiniai, ar jau postmodernistiniai; ar Andriaus Jakučiūno pavardė minėtina prie postmodernistu vadinamo Herkaus Kunčiaus, ar, regis, modernisto Vytauto Janavičiaus (1924–1995)? Gal klystu, bet manau, kad dabar aktualesnė problema lietuviškai kuriamoj literatūroj pasiaiškint ryškėjančią skirtį tarp „senųjų“ ir „naujųjų“ rašytojų (ne amžių turiu galvoj, o supratimą, kas tai yra rašytojas ir grožinės literatūros kūrinys). Supaprastintai tariant, „senieji“ yra LRS nariai arba norėtų jais tapti, o kaip „naujųjų“ savivokos pavyzdys – Raimondo Dikčiaus, išleidusio romaną „Velniai baltais chalatais“ (AMMJ, 2005), atsakymas į „Lietuvos ryto“ žurnalistės Gytės Dzūkaitės klausimą „Ar save laikote tipišku rašytoju?“: „Spręskite patys. Rašytojų sąjungai nepriklausau ir niekada nepriklausysiu. „Suokalbyje“ nesėdžiu ir negirtuokliauju. Daug sportuoju. Daug keliauju. Rašant manęs neaplanko vadinamosios kūrybinės kančios: rašau lengvai, be prievartos sau. Ir man svarbu ne vaizdingai įmantriai pateikti tekstą, o be jokių pagražinimų ir gražbylysčių atskleisti šių laikų aktualijas, kurios dažnai nutylimos.“ T. y. ką nors demaskuoti. Ir jokių ten poetikų su estetikom. Labai daug pasakantys žodžiai apie „senojo“ rašytojo stereotipą (karaliaujantį ir absoliučios daugumos anoniminių interneto komentatorių galvose), ir apie „naująjį rašantįjį lietuvį“. „Senųjų“ kūryba teįdomi tik vienaip ar kitaip save siejantiems su (istorine?) inteligentija, o „naujųjų“ adresatas – kapitalizmo formuojama vidurinė klasė, daug dirbanti ir nusipelnanti po darbo „ką nors tokio“ paskaityti. Taigi jau egzistuoja bent dvi lietuvių literatūros; paieškojus ar luktelėjus – atsirastų ir daugiau. Beje, apie mūsų virsmą socialiniais vabzdžiais, tereikalingais tik tam, kad kurtume pridėtinę vertę, praėjusiais metais labai įžvalgiai yra rašęs Naglis Kardelis („Naujasis židinys-Aidai“, Nr. 12).

       4. Apie memuarus esu šnekėjęs per pokalbį, kuris buvo spausdintas „Metuose“ (2006, Nr. 11), nelabai ką ir galėčiau pridurt, nebent paabejot, ar egzistuoja toks dalykas, kaip klausime minima „mūsų kultūrinė savimonė“. „Mūsų“ palygint nedaug, bet savimonių tikrai ne viena, o liudija viena: rašydamas prisiminimus žmogus perkuria savo ir aplinkinių gyvenimą; kartais neatpažįstamai. Rašančiojo atmintis net nenorom selektyvi, skaitančiojo irgi. Ir nieko čia nepadarysi. Tad gan juokingai skamba priekaištas prisiminimų knygai, kad neužfiksuota tai arba tai, o skaitytojas tikėjos.
       Jeigu reikia konkrečiai, nežiūrėdamas į sąrašus prisiminčiau dvi knygas, kurias išleido „Gairės“. Abiejų metrikose pažymėta 2005-ųjų data, bet skaičiau praėjusiais metais, tad mano atminty – 2006-ųjų knygos. Pirmiausia apie tą, kurią prisiminęs vis dar šypsausi. Istorijos mokslų daktarės, visą gyvenimą dirbusios Lietuvos komunistų partijos istorijos instutito archyve, Elenos Stimburytės-Treinienės „Mažą didelį mano pasaulį“ (paantraštė „Prisiminimai su ironiškom nūdienos atšvaitom“, literatūrinis talkininkas Pranas Treinys). Du epizodai iš nūdienos ir susiję su literatūra. Pirmas: kaip Alvydas Šlepikas Treinių sąmonėj tapo demonišku personažu. Parašė jis recenziją į „Literatūrą ir meną“ apie Prano Treinio romaną „Aktoriaus Anupro meilė“, paabejojo rašytojo kalbos sodrumo prasmingumu (esą taip niekas nebešneka, tas turtingumas dirbtinis), užsitraukdamas nemalonę, kuri pamažu susiklostė į sąmokslo teoriją, bent jau taip iš šalies žiūrint atrodo. Visu grožiu ta teorija atsiskleidė per Salomėjos Nėries 100-ųjų gimimo metinių iškilmingą minėjimą (A. Šlepikas režisavo vadinamąją meninę dalį). „Amen, – tarė Pranas po programos. – Dabar man aišku, kad mūsų politinė pozicija su opozicija susimokė, kaip jubiliatei Salomėjai atkeršyti už gintarėlį ant delno ir pasamdė tam juodam darbui Šlepiką“ (p. 392). Išties juokinga. Išvadas, kritikai, pasidarysit? O šios knygos tikras literatūrinis perlas – autorės išgyvenimai besiklausant Egidijaus Kūrio skaitomos Konstitucinio Teismo nutarties, kad Prezidentas Rolandas Paksas pažeidė Konstituciją. Puikus vizionierizmas. „Nužvelgiau sustingusį Rolando veidą ir lyg pro ūkus išvydau Janonį – velionį Henriką Kurauską, gerą mano Prano draugą, ir išgirdau jo nuostabų balsą iš puikaus Akademinio teatro spektaklio „Pamilau dangaus žydrumą“: „Pirma laiko jaunas žūstu, / Nė jėgų neišmėginęs. / Ateities žygius nešuosi / Su savim į šaltą kapą“ (p. 104). Ir tolesni puslapiai apie „svajonių lakūną“, kurio žodžio prisiminimų autorė laukė, „kaip laukia suopis gaivaus lašo pavasariop iš ledo varveklio“ (p. 108), verti aikčiojimų. Be (auto)ironijos taip neįmanoma kalbėti, pagalvoji. Bet gal skaitant ta (auto)ironija tau tik vaidenas? Tada dar fantastiškesnis tekstas...
       Dabar apie knygą, kuri paliko slogiausią įspūdį. Buvusio politinio kalinio, kuriam teko išklausyt ir mirties nuosprendį, tik jis nebuvo įvykdytas, memuaristo, bandžiusio ir prozininko plunksną, Liudo Dambrausko (1921–2003) paskutinių gyvenimo metų dienoraščiai „Išeinančiojo mintys“. Kas atsitinka žmogui, jei einant vakarop gyvenimo išmintis nesutramdo aistrų, ypač klastingiausios – politikos aistros („Viešpatie, apsaugok Lietuvą nuo sukčių, aferistų ir Landsbergio-Vagnoriaus klikos!..“, p. 20). Visi tampa, labai švelniai tariant, netikėliais, išskyrus keletą, kurie neparodydami abejonės tau pritaria šimtu nuošimčių. Paliekama žinia: aš greit mirsiu, bet ir Lietuvai nebedaug liko; išgrauškit! Panašios mintys sukos galvoj skaitant Eduardo Mieželaičio paskutinių gyvenimo metų dienoraščius, spausdintus prieš kelerius metus „Šiaurės Atėnuose“. Tad tikra atgaiva buvo „Krontos“ išleistas Juozo Macevičiaus eilėraščių rinkinys „Atsisveikinimas“. Dėl poeto laikysenos. Stoiškos, keliančios pagarbą.
       Praeitąmet liko neperskaitytos, bet norėtos perskaityt trys su Bažnyčia susijusių žmonių atsiminimų knygos: vyskupo Justino Staugaičio (1866–1943), arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus (1861–1945) ir teologo Justino Juodaičio (1899–1969). Paprasčiausiai neužtikau knygynuos. Tiražas po 400 egzempliorių, gal dar pavyks.

       5. Abejoju, ar tinkamiausias žodis būtų „patraukė“, bet ne tai svarbu. Grafienės de Choiseul-Gouffier, mergautine pavarde grafaitė Sofija Tyzenhauzaitė (1790–1878), istorinis romanas „Halina Oginskytė, arba Švedai Lenkijoje“ (iš prancūzų k. vertė Virginijus Baranauskas, išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras). Tai pirmasis „sugrįžęs“ Platelių Walterio Scotto grožinis kūrinys. O juk būta Lietuvoj kilnių ir išdidžių žmonių! – skaitydamas pagalvoji. Ir tikrai talentingos rašytojos, sukūrusios stringančių atmintin personažų (ypač moterų) ir gamtovaizdžių. Kuo puikiausiai šis romanas galėtų virst filmu. Bendros gamybos su švedais, režisuot pasiūlant Agnieszkai Holland (dėl labai daugelio priežasčių). Iš mūsų pusės: idėja, Platelių ežeras, pajūris, na gal ir aktorė pagrindiniam Halinos vaidmeniui (tiek biudžetas patemptų). Rimčiau kalbant, paradoksas, kad Sofija Tyzenhauzaitė grįžta žemaičių (ypač žurnalo „Žemaičių žemė“ rengėjų), o ne literatūros istorikų pastangomis. Bet gal ir jie atkreips dėmesį. Be kita ko, teks tikslint Vinco Pietario ir jo „Algimanto“ apibūdinimus.
       Jei klausiat apie citatą, be papildomų paaiškinimų tebūnie iš Loretos Anilionytės romano „O kas po to?“, kurį, regis, lietuviškoji „Cosmopolitan“ versija išrinko praėjusių Metų knyga: „Gal ir nemokėjau tinkamai parašyti, gal per daug ir per painiai“ (p. 59). Toks galėtų būti recenzijos pavadinimas. Tekstas: „Taip, jūs teisi.“


       LORETA JAKONYTĖ

       Bandydama artikuliuoti gaudžiantį daugiaknygį ir daugiabalsį 2006-ųjų literatūros procesą, vis prisimenu aštuonkojo metaforą, Cliffordo Geertzo sugalvotą kultūros raidai nusakyti – čiuptuvai gana nepriklausomi ir juda nekoordinuotai. Tad glausti bendravardiklinantys apibūdinimai yra labai sąlygiški, juolab, kad tradicinis knygų aptarimas neišvengiamai tampa per metus perskaitytų naujų kūrinių apžvalga (norint aprėpti visus leidinius, tektų kasdien perversti bent po keletą). Redakcijos suformuluoti konceptualūs orientyrai problemiškai klausia ir patys siūlo atsakymus, nori vienų metų produkcijoje įžvelgti kaitos tempus, žanrų proporcijas, postmodernizmo būklę, provokuoja vertinti ir graduoti („viršūnės“/„nuolydžiai“, „originalu“/„kartojasi“).
       Tarp originaliausių 2006-ųjų aukštikalnėse – Andriaus Jakučiūno romanas „Servijaus Galo užrašai“, intriguojantis Romos imperijos chronotopu, kūrybingo, konfliktiško, tragiško herojaus konstruktu ir ypač pasakojimo registru. Poezijoje tvinksinčia dikcija išsiskiria Gyčio Norvilo eilėraščių knyga „Skėrių pusryčiai“ – siautulingai „preparuojanti“ vienatvę, „ketvirčiuojanti“ mirtį, polifoniškomis vaizdų jungtimis ritmiškai iškalbanti nekrologą pasauliui. Naujų intonacijų ir situacijų radosi Eugenijaus Ališankos kūryboje (poezijos rinkinyje „Exemplum“ siužetai konkretesni, nūdienos literato profesija žaidžiama su linksmesne, šmaikštesne ironija). Metų literatūros topografija nebūtinai sutampa su atskiro rašytojo kūrybos kartografija – antai Leonardo Gutausko romanas „Sapnų teologija“ nepasižymi ypatinga ieškojimų energija, daug ką kartoja iš ankstesnių kūrinių (pasaulėžiūrinę sanklodą, pasakotojo balsą, šiek tiek tematiką), bet jis taip pat išlaiko, „kartoja“ paveikumo magiją, todėl 2006-aisiais buvo vienas įdomiausių skaitinių. Ypač pagavus pasirinktas naujas rakursas 1941 m. tremtį reflektuoti keturiolikmetės sapnais.
       Kiekybinėse suvestinėse drama paprastai tenkinasi mažumos vieta, nors pernai išėjo dviejų ryškių autorių knygos – Kosto Ostrausko „Užgavėnių kaukės“ ir Sigito Parulskio „Trys pjesės“. Pastaroji pagaliau teksto pavidalu pristato savitas S. Parulskio pjeses, reprezentuoja naująją lietuvių dramaturgiją ir pridėtais pokalbiais, recenzijomis turiningai komentuoja patį reiškinį. Pernykštė poezija atrodo nuosaiki ir stabili: kelios solidžios apibendrinančios, sutelkiančios „parinktinės“ (Aido Marčėno „Eilinė“, Vytauto Rubavičiaus „Verstas“, netikėta, bet svarbi Elenos Mezginaitės rinktinė, kurioje – eilėraščiai, dienoraščiai, interviu); nuspėjamai stiprios Kęstučio Navako „Atspėtos fleitos“, skleidžiančios gracingas, kartais melancholiško liūdesio ar nuovargio, kartais pašaipos melodijas. Tiesmukesnę, įmantresnėmis metaforomis nedekoruotą poetiką toliau plėtoja ir mirties semantiką gilina Rimvydo Stankevičiaus eilėraščių knyga „Tylos matavimo vienetai“, atvirų ištarčių nesidrovi Dalios Jazukevičiūtės „Imperijos moteris“.
       Naujausia proza atrodo įvairesnė ir guvesnė: kūrybingai pasikliauja tradicinio naratyvo stiprybe (Danieliaus Mušinsko knyga „Kalno saugotojas“ su aiškiomis vertybių perskyromis, alegoriškomis silpnojo–stipriojo sandūromis, pralaiminčiojo jausena, noveliška atmosferos ir žodžio koncentracija), profesionaliai žongliruoja postmodernistinio rašymo įrankiais, iš tiesų gaivina „nušautą siužetą“ ir atsargiai dairosi „alternatyvų“. Nors diagnozuoti lietuviškojo postmodernizmo būklę keblu jau vien todėl, kad tiek teorinė reiškinio samprata, tiek praktika šiandien yra prieštarų raizgalynė, tačiau jo požymių (pradedant irgi jau tradiciniais tapusiais – intertekstualumu, provokacija, karnavališkumu, reikšmių apvertimais ir t. t.) tikrai apstu. Bene tirščiausias pernykštis pavyzdys – Herkaus Kunčiaus romanas „Nepasigailėti Dušanskio“, kuriame vėl vartaliojami ir paradoksaliai lydomi istorijos, kultūros, religijos dėmenys. Tokie perkūrimai su nemaža komizmo doze gali būti smagūs vartoti, tačiau nekelia didesnės interpretacinės įtampos, praranda dalį efekto, nes skaitytojai daugmaž išmoko tokią techniką atpažinti ir išmontuoti. Todėl kur kas labiau intriguoja postmodernizmo pataisos, papildymai, alternatyvos. Lietuvos kritikai vis užsimena apie pozityvo ilgesį, o užsienio literatūrologai naujausioje literatūroje įžvelgia ėjimą nuo dekonstrukcijos prie rekonstrukcijos, pastangą žymėti vertikales, rasti atsvarą absoliučiam reliatyvizmui ir skepsiui, stiprinti socialinį sąmoningumą, suaižėjusį situacinį subjektą vėl perlipdyti į psichologinį žmogų. Galbūt tokioje paradigmoje būtų įmanu perskaityti Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną „Kvėpavimas į marmurą“ – siužetišką poetinių metaforų, lyrinių impresijų pynę apie moters iracionalumo, vaiko prigimties, žmonių ryšių mįsles.
       Prieš kelerius metus dar tik džiaugtasi memuarų žanro atsigavimu ir šviežumu, o šiandien fiksuojamas jų proveržis bei pabrėžiamos tekstų ir ypač recepcijos dviprasmybės. 2006 m. išleista pačių įvairiausių atsiminimų – kultūrinių, istorinių, kraštotyrinių, šeimyninių, pramoginių; apie ryškiausias figūras (M. K. Čiurlionį, J. Balčikonį) ir sudėtingiausius laikus (sovietmetį, tremtį). Reikšminga paveldo publikacija, praverianti XIX a. bajoriškos kultūros autentiškas saviinterpretacijas – Irenos Aleksaitės išversta Gabrielės Giunterytės-Puzinienės knyga „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose: 1815–1843 metų dienoraštis“. Kontroversiškiausi politiniai memuarai (dažnai linksniuota Liongino Šepečio knyga „Neprarastoji karta. Siluetai ir spalvos“, Vytauto Astrausko „Įrėminti laike“), palydimi anotacijų „pasakojama atvirai ir nuoširdžiai“, bet prastai maskuojantys ketinimus ne tik priminti, bet ir įtvirtinti, pateisinti, perkurti. Manipuliacinės fikcijos šioje dokumentinėje prozoje skaitytojus kartais provokuoja labiau nei postmodernistinis grožinio kūrinio chuliganizmas, o kultūros istorikui tokie memuarai įdomūs ir informatyvūs kaip šiuolaikinio žmogaus kuriami pasakojimai apie praeitį ir save joje. Svarbu, kad jas papildo vidiniai dabar tik prisimenamo laiko užrašai, tokie kaip Marcelijaus Martinaičio „Tylintys tekstai“ (tiesa, gal kiek nujautrinto dokumentiškumo) ar po mirties publikuoti, ne paties spaudai rengti Vytauto Kubiliaus dienoraščiai – bene netikėčiausias, įsimintiniausias 2006-ųjų tekstas, sukrečiantis asmens ir laikotarpio tragika.
       Apibendrinant 2006 m. literatūrinio aštuonkojo judesius, vėl praverčia C. Geertzas: keistu būdu iš neordinuotų čiuptuvų postūmių vis dėlto susidaro kryptinga eiga.